Privalomi literatūros autoriai

VILJAMAS ŠEKSPYRAS • Renesano pabaigos ir baroko pradžios epochų sandūros atstovas • Anglų poetas, dramaturgas, režisierius, aktorius • Ilgiausia V.Šekspyro pjesė yra „Hamletas“ • Vienos žymiausių jo tragedijų yra „Romeo ir Džuljeta“ ir „Hamletas“ • Rašė sonetus tik vyrams • Vienas svarbiausių anglų ir Vakarų Europos rašytojų • Yra palikęs nemažai savo kūrinių(38pjesės ir 154sonetai) • Neturi aukšto išsilavinimo • Savo kūriniuose remiasi komedijomis, istorinėmis kronikomis • Rašė šiomis temomis: meilė, mirtis, draugystė, kūryba, gyvenimo prasmė, vertybės DRAMA „HAMLETAS“ • Parašyta 1601m. • Poetinė drama, filosofinė tragedija • Veiksmas vyko Xva., Renesanso epochoje • Erdvė – Danija, danų karalystė, Elsimoras • Tema: Ši tragedija yra apie tai, kaip pagrindinis veikėjas (buvusio karaliaus sūnus, Danijos princas) Hamletas pasikviesdamas aktorius išsiaiškina tikrąją tiesą apie tėvo mirtį. • Hamleto charakterisitika: sumanus(pasikviečia aktorius tam, kad sužinotų apie tėvo mirtį), nusivylęs gyvenimu(neteko tėvų), trokštantis pasaulio gerovės, drąsus, maištingas • Problematika(amžineiji klausimai): Kokia gyvenimo prasmė? Kas yra blogis ir gėris? Kas yra mirtis? Kaip kovoti su blogiu? Kas yra meilė? Kas yra draugystė? • Hamletiškos asmenybės: drąsi, pasiaukojanti, siekanti savo tikslo, nebijanti iššūkių, maištaujanti, ryžtinga • Hamletas kelia savižudybęs problemą. Jis atisako tos minties, nes yra krikščioniškos pasaulėžiūros. • Hamleto įvardijamos šios blogybės: panieką, žeminimą, smurtą, meilės kančias, valdžios skriaudas, neteisybes, doras ir moralus. • Hamletas įvardija, kad mąstymas verčia abejoti, neleidžia veikti. Kartais veikti trugdo laimė. • Įsimintini epizodai: 1. Pasakojama, kaip herojui Hamletui apsireiškusi neseniai mirusi tėvo šmėkla ir liepia atkeršyti jo žudikui Klaudijui (Danijos karalius). Šioje ištraukoje Danijos karaliaus sunėnas užsibrėžia sau tikslą, jog bet kokia kaina atkeršys tėvo žudikui. Hamletas nusprendžia mirti pasakydamas tiesą visam pasauliui apie buvusio karaliaus ir jo motinos mirtį. 2. Kūrinio pabaigoje Hamletas kreipiasi į geriausią draugą Horatio retoriniu sušukimu tardamas jam savo paskutinius žodžius kas, kaip ir kodėl. • Hamletas yra tragiškas, nes norėdamas gėrio daro blogį, nori vienas pakeistūi pasaulį, atsumia Ofeliją ją mylėdamas, yra nesuprastas ir vienišas, prieštarauja pats sau, galvoja apie savižudybę. • Nuostatos apie Hamletą: Svarsto apie gyvenimo prasmę. Mąsto, kad nori atkeršyti už tėvą, Danija yra kalėjimas, nusivylęs gyvenimu, „Būt ar nebūt“, visi žmonės vaidina. • Hamleto poelgiai: bando pakeisti pasaulĮ, „Turiu vaidinti kvailį“, demaskuoja karalių, atsumia Ofeliją, motina nesuprasta ir galvoja, kad jis sutrikęs • Vidinis konfliktas: Hamletas ieško blogio šaknų ir nori nugalėti viską • Išorinis konfliktas: Hamletas konfliktuoja su Klaudijumi. • Tai viena žymiausių ir ilgiausių Šekspyro pjesių. Šioje filosofinėje pjesėje svarbiausias aspektas – vaizduojamas humanistas, kuris yra tragiškai vienišas kovoje prieš įsivyravusį visuomeninį blogį. Pagrindinis veikėjas šiame kūrinyje yra Hamletas, Danijos karalystės princas, kuriam vieną kartą apsireiškia jo mirusio tėvo šmėkla, kuri paveda jam atkeršyti tėvo žudikui. Tas žudikas – dabartinis Danijos karalius Klaudijus. Hamletas kūrinyje visais įmanomais būdais stengiasi išprovokuoti Klaudijų, kad šis prisipažintų, ką galiausiai jam pavyksta padaryti per Hamleto surengtą vaidinimą, kuriame imituojamas jo tėvo nužudymas. Kūrinyje figūruoja ir Hamletą įsimylėjusi Ofelija, kuri nesėkmingai bando užkariauti Hamleto širdį, yra atstumiama ir vėliau miršta. Kūrinio eigoje įvyksta fechtavimo rungtynės tarp Hamleto ir Laerto, kurios yra inspiruojamos būtent Klaudijaus. Laerto špaga yra sutepta nuodais, abu veikėjai nukenčia, tačiau pirmas miršta Laertas. Perpratęs viską Hamletas vėliau be jokių abejonių nužudo Klaudijų, tačiau tuo pačiu miršta ir Hamleto motina išgėrusi užnuodyto vyno, kuris buvo skirtas Hamletui. Tai absoliuti tragedija, kurioje kiekviena kūrinio vieta kupina veiksmo, todėl įtraukia skaitytoją. Citatos • „Tu žemės papuošalas vienadienis“ • „Čia pat neliauja savo ratą sukęs,/ Kur mes į koją niekaip nepataikom.“ • „Narsybė, kaip sakoma, labiausiai puošia vyrą.“ • „Tačiau svarbiausia - nemeluoki sau: Tada, kaip rytas paskui naktį seka, Tu ištikimas būsi ir kitiems. „ • „ Ir danguje, Horacijau, ir žemėj daugiau dalykų paslėpta yra, negu sapnuoja jūsų išmintis.“ • „ Per meilę mūsų prigimtis grakštėja, ir mes tos prigimties brangiausią dalį aukojam tam, ką mylim.“ • „Svarbu garbingas, o ne ilgas amžius.“ „ • Nėr didesnio siaubo, kaip nedėkingumas.“. • „Jei meilei taip, kaip žmogui, gimti lemta, ji bręs ir augs - ir nepasuks prieš gamtą.“ • „ Pažinti ką nors iki galo - reikštų pažinti patį save.“ MARTYNAS MAŽVYDAS • Renesanso epochos atstovas • Pirmosios knygos autorius • Pirmosios lietuviškos knygos autorius, kurią parašė 1547m. Karaliaučiuje. Yra išlikę du egzemplioriai Viniuje ir Lenkijoje. • 1549m. pavasarį M. Mažvydas paskiriamas lietuviškos Ragainės parapijos klebonu • Buvo protestantas, peikė katalikus • Lietuvių literatūros pradininkas • Humanistas • Lietuvoje yra vienintele viena moderniausių bibliotekų pvadinta M. Mažvydo vardu „Katekizmas“ – pirmoji lietuviša knyga • Tikslas: Siekė paraginti žmones atsisayti pagonių dievų • Glaustas krikščionių pagrindų išdėstymas • Pagrindinės vertybės: Mokslas ir tikėjimas. Mokslas – atvers kelią į tikrąjį gyvenimą, o krikščionybė yra žmogaus gyvenimo pamatas • Problematika: Religinės – vis dar klesti pagonybė, išsimokslinimo – mokslas buvo prieinamas tik turtingiesiems, žmonių tamsumas – jokio išsilavinimo, nėra nacionalinės kultūros – nėra knygų, raštų, pamaldos vyksta svetima (lenkų) kalba • Sudaro 6 dalys: 1. LDK skirta eiliuota lotyniška dedikacija (kvietimas priimti protestantizmą) 2. Lotyniška pratarmė (eiliuta prakalba) 3. Lietuviška pratarmė (kritikuojama kitatikių bažnyčia) 4. Elementorius (abecelė, skaitymo pratimai, vartojami lietuviški gramatikos terminai) 5. Katekizmas (dekalogas, pokeriai) 6. Giesmynas (11giesmių su gaidomis) Eiliuota prakalba – pirmasis lietuviškas eilėraštis (ištrauka) • Tema: Ši ištrauka prasideda knygos pradžios kreipimusi į visus žmones, kuriuo yra raginama mokytis ir tikėti į Dievą. • Pagrindinė mintis: Žmogui svarbiausios vertybės yra mokslas ir tikįjimas. • Vertybės: Mokslas ir tikėjimas • Problema: anksčiau žmonės negalėjo būti išsilavinę, todėl, kad neturėjo tokios galimybės, o dabar ji atsirado • Tikslas: žmonės imtų ir skaitytų, liep. Nuosaka („Broliai seserys visi žmonės broliai ir seserys, asidetoninas imkit mane ir skaitykit/ Ir tatai skaitydami permainykit.“ – knygos kreipimąsis į skaitytoją) Citatos • „Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,/ Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti.“ – anksčiau žmonės negalėjo prieiti prie mokslo (mokslas) • „Jau nūn, ko tėvai niekada neregėjo,/ Nūn šitai vis jūsump atėjo.“ – galimybė į mokslą • „Maloniai ir su džiaugsmu ta žodį priimkit,/ O jūsų ūkiuose šeimyną mokykit.“ – visuotinis išsimokslinimas, mokymosi misija visur • „Sūnus dukterys jūsų tur tatai mokėti,/ Visa širdžia tur tą dievo žodį mylėti.“ – kalbama apie konkretų rezultatą, kad tas žodis priimtas su džiaugsmu (tikejimas) • „Visuose daiktuose palaimą turėsit./ Šituo mokslu Dievą tikrai pažinsit / Ir dangaus karalystos prisiartinsit.“ – pažadėtas amžinas gyvenimas (mokslas ir tikėjimas) MIKALOJUS DAUKŠA • Renesanso epochos atstovas • Švietėjas • Humanistas • Didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių • Lietuvių literatūros kalbos kūrėjas • Kilęs nuo kėdainių, bajoras • Žemaičių vyskupijos klebonas ir kanauninkas • Prie Krakių bažnyčios įsteigė mokyklą ir ja rūpinosi • Mirė ir palaidotas Varniuose • Didelė Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio įtaka (kontreformacijos judėjimas) – jis buvo M.Daukšos remėjas • Didžiausias palikimas: 1599m. išvertė lenkų jėzuito Jokūbo Vujeko „Postilę“, išspausdinta Vilniuje ir jos tikslas buvo skleisti katalikybę • Dvi prakalbos: 1. Lotyniška prakalba skita M.Giedraičiui padėkoti 2. Lenkų kalba parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ • Kalba - didžiausia vertybė (smerkiamas Lietuvos bajorų lenkėjimas) • Nuo jo prasidėjo tekstų vertimo epocha • Gimtoji kalba turi tapti valstybine kalba • Gimtąja kalba reikia kalbėti visose gyvenimo srityse („Bažnyčioje, tarnyboje, namie“) • Vertybės: tėvų žemė, papročiai, kalba • Tautinė tapatybė – kalba, papročiai ir tradicijos, teritorinis vientisumas, nacionalinė kultūra, istorija • Anot M. Daukšos gimtoji kalba yra prigimtinė, nes tai tarsi gaunama su mamos pienu. • Veiksniai lemiantys kalbos vartojimo taisyklingumą: demografija, išsilavinimas, kitų kultūrų įtaka, amžius, padėtis visuomenėje, šeimos kultūra, aplinkiniai, pats žmogus „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ • „Prakalboje į malonujį skaitytoją“ vartojant analogiją siekiama įtikinti, jog svarbu vartoti gimtąją kalbą: tai tautinės tapatybės dalis ir be jos būtų suardyta pasaulio tvarka. Pasak lietuvių literatūros kalbos kūrėjo, ne žemės derlingumu, ne drabužių skirtingumu, šalies gražumu ar miestų tvirtumu gyvuoja tautos, o išlaikydamos, puoselėdamos ir vartodamos savo kalbą, kuri ir yra valstybės stiprybė. Pagrindinė šios ištraukos mintis yra ta, kad gimtoji kalva yra viena iš svarbiausių vertybių, kurią žmogus turi gerbti bei mylėti. • Tai Daukšos tekstas apie gimtosios kalbos svarbą, kuriame kreipiamasi į skaitytoją ir šis raginamas atsižvelgti į gimtosios kalbos vartojimą. Šiame tekste galima išvysti ir garsiąją Daukšos citatą, apeliuojančią į žmonių gimtosios kalbos vartojimą ir apmirimą: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą - ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.“. Ši citata geriausiai nusako teksto esmę ir tai, ką Daukša nori pasakyti. Tekstu jis skatina lietuvybės propagavimą. Jam skaudu, kad visos tautos suvokia savo kalbos svarbą, o lietuviai išsiskirdami iš visų, tai pamiršo ir savo kalbą apleido, iškeitė ją į lenkų. Tad Daukša tiki, kad jo užduotis yra visa tai pakeisti ir atvesti žmones į teisingą kelią. JONAS RADVANAS • Renesanso epochos atstovas • Humanistas • Švietėjas • Žymiausias XVIa. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poetas, evangelikas, reformatas • Didžiausias kūrybinis palikimas: herojis epas „Radviliada“ (herojinė poema) Herojinis epas „Radviliada“ • Šioje poemoje yra išaukštinamas Mikalojus Radvila Rudasis (lietuvių karvedys, Vilniaus vaivada, didysis etmonas) • Anot S. Narbuto, „Radviliada“ yra vienas iš XVIa. Raštijos paminklų, kuriame išaukštinama Lietuva • Tikslas: išaukštinti vieną iš didikų Mikalojų Radvilą Rudąjį • K.P.: kūrinys yra apie galingą Lietuvos valstybę ir tėvynės gynėją Radvilą Rudujį – vieną garsiausių visų laikų karvedžių • Parašytas 1592m. Vilniuje hegzametru (3300 eilučių), lotynų kalba • Poemoje aprašyta Lietuvos pergalės livonijos kare, tuo metu puoselėta valstybinė ideologija, geografinis, istorinis, kultūrinis vaizdas • Ivanas Rūstasis – priešprieša Radvilai Rudujui • Vienintelis išlikęs egzempliorius yra saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje (Vilniuje) • Į lietuvių kalbą 1997m. išvertė literatūros tyrinėtojas Sigitas Narbutas • Sudaro 4 dalys, kuriose pavaizduotas herojaus Radvilo Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties: 1. Radvilos Rudojo kilmė, šeima, auklėjimas, veikla 2. Pradiniai livonijos karo įvykai 3. Lemiama karvedžio pergalė ir tolimesnė karo eiga 4. Karo pabaiga, herojaus mirtis ir jo literatūrinis portretas • Lietuvos paveikslas: • Geografinė padėtis – nuo Baltijos iki Juodosios jūros • Kilmė – nuo Italų • Tautos istorija - valdovų gentis • Charakteris • Garsūs Lietuvos žmonės – M.K. Čiurlionis, A. Sabonis, D.Rapšys, A. Smetona, V.Adamkus, Ž.Savickas, B.Vanagas • Poetizuotas šalies kraštovaizdis • Lietuvos žemių derlingumas • Įsimintini epizodai: • Pirmos dalies pradžia – Mūsajaus mokymas (Radvilo Rudojo mokytojas). Vertybės: narsa, įsipareigojimas savo šaliai, tikėjimas, meilė tėvynei, pagarba praeičiai. Vyro portretas: stiprus karžygis, tikras krikščionis, doras • Antroji dalis – Rusijos caro Ivano portretas („rūstaširdis“, žiaurus, „neapsakomas monstras“, tironas, „nuožmus“, „pabaisa“) • Trečioji dalis – Ant Radvilo Rudojo skydo pavaizduota visa LT istorija (svetimšalių puolimai, lietuvių karalius Mindaugas ir kiti kunigaikščiai, Vilniaus miesto įkūrimas). Epitetai – puošnus, auksu tviskantis, šlovingas. • Ketvirtoji dalis – Radvilos charakteristika (tikintis, garbingas, žodžio žmogus, mylintis savo tėvynę, „nuosaikus“, „galvotas“, iškalbingas, teisingas, kuklus, „tarsi artojas“ • Poemoje Lietuva vadinama Europoje barbarų kraštu • Poemos kalbantysis prašo pagalbos Kaliopės ir Eratos todėl, kad tikisi, jog mūzos suteiks įkvėpimo • Radvila Rūdasis gynė tėvynės žemes dviem būdais taika ir karu • Livonijos karas vyko prie Ulos upės, Ivansko kaimo • Radvila Rudasis kovojo su Maskva (Livonijos karas) ir Skitija • Lietuva vadinama „Ginklais galinga“, „šlove išgarsėjusi žemė“, didelė valstybė, karinga ir derlinga • Lietuva dievų apdovanota derlingomis žemėmis, tyriu vandeniu, gyvūnijos gausa, kraštovaizdžiu, žuvies gausa, linu, miškais ir giriomis • Gentys, kurios gyveno Lietuvos žemėse: lietuviai, sudūviai, jotvingiai, prūsai, poloviečiai, alanai, gepidai • Kunigaikščiai: mindaugas, Vytenis, Gediminas, Kęstutis, Algirdas, Jogaila, Traidenis, Romanas, Skirmantas, Mingaila, Erdvilas • Mindaugas pripažįstamas kaip LT karalius „ant galvos užsidėjo vainiką Romos“ • Buvo daug garbingų kunigaikščių, kurie kovojo dėl Lietuvos „Šitiek šlovingų vadų čia gimė!.. Ir vienas jų buvo/ mūsų giesmės Radvila Didysis, kuriam Mikalojus/ vardą ir lemtį tėvų pranašingas numanymas davė.“ • Jaunas Radvila buvo įspėjamas apie pavojų: venk būti klastingu, nes su klasta žūsta, naudojumąsi valdžiai „Tavi širdin neįšliaus ta bėda – Pasipelnymo geismas“ • Mikalojaus Radvilo Rudojo savybės: • Narsus „Valdė minias kalbomis“ • Teisingas „atskirdavo gėrį nuo blogio“ • Tikintis tėvynes šlove, garbe „Lietuvai dar dovanok ir skeptrą, ir garbę, ir šlovę!...“ • Moralus „Savo liepimais ir taip ypatingą jo dvasią išugdė“ • Patriotas „Rūpintis dėl tėvynės švenčiausios“ • Tikintis Dievu „kreipimasis į aukščiausiąjį“ • Nesavanaudis „Nei jis už grašį kada įstatymus kalė, nei plėšė“ • Geras žmogus iš vidaus „Būti geru iš vidaus, o ne išore tokiu atrodyti“ • „Savo tėvynei, tarnauk gimtajai žemei tu būk sūnumi, sužadėtiniu, tėvu!“ KRISTIJONAS DONELAITIS • Apšvietos epochos atstovas (XVIIIa.) • Lietuvių grožinės literatūros pradininkas • Rašė ne tik lietuvių kalba, bet ir lotynų bei vokiečių • Europos bei lietuvių poetas • Kūrybinis palikimas yra ne tik poema „Metai“, bet ir 6 pasakėčios • K. Donelaičio kūrybą išleido jo geras draugas Liudvikas Rėza 1818m. • Anot literalogės Vandos Zaborskaitės, K. Donelaitis – tarsi literatūros tėvas • Kūryboje rėmėsi Antikos epochos kontekstu • Kūrė mažojoje Lietuvoje (buvo tikras Lietuvos patriotas) • Dirbo Tolminkiemio bažnyčioje (mažoji Lietuva) klebonu. Įkurtas muziejus • Išsiskyrė savo orginalumu • K. Donelaičio gyvenamuoju laikotarpiu kilo grėsmė Lietuvos nutautėjimui • Mažoji Lietuva yra dvasinė lietuvių žemė (jos diena lapkričio 30d.) • K. Donelaitis gyvas kultūrinėje atmintyje • Donelaitiški patarimai šių laikų žmogui: 1. Dirbk ir džiaukis 2. Būk savimi 3. Negirtokliauk 4. Mokykis iš gamtos 5. Apribok savo norus • 1997m. UNESCO įtraukė „Metus“ į pasaulio literatūros šedevrų sarašą POEMA „METAI“ • Pamokojamo pobūdžio (didaktinė), epinė poema • Poemos pradžia: „Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą.“ • Sudaro 4 dalys (kompozicija). Kiekviena dalis skirta tam tikram metų laikui („Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudens gėrybės“, Žiemos rūpesčiai“) • Parašyta hegzametru, archajiška kalba (daug barbarizmų, skolinių) • Kūrinio pristatymas Poemoje vaizduojamas būrų gyvenimas (buitis, papročiai, tradicijos, santykisia su kitataučiais, su gamta, tikėjimas į dievą) keturiais metų laikais • Tematika 1. Darbo tema 2. Doros tema 3. Žmogaus ir gamtos ryšys 4. Saiko tema 5. Miesto tema 6. Lietuvybės tema 7. Santykių su kitataučiais tema 8. Vaikų ir tėvų santykiai • Problematika Vargingas būrų gyvenimas; Priešiški lietuvių santykiai su kitataučiais; Priešiški ponų ir būrų santykiai; Nutautėjimas; Pasikeitęs žmogaus ryšys su gamta • Veiksmo vieta Vyžlaukio kaimas • Laikas 4 metų laikai • Pasakotojas (poemos kalbantysis) vizažinis, artimas autoriui (pamokslas, moralizavimas) • Veikėjai • „Vėžlybieji“ – teigiami – dorybės, geri įgūdžiai – Krizas, Enskys, Lauras, Selmas • „Nenaudėliai“ – neigiami – ydos – Plaučiūnas, Slunkius, Dočys, Pelėda • Išskirtinis veikėjas Pričkus – tarpinininkas tarp būrų ir ponų – darbštus, supratingas, nuolankus, išmintingas • Poemoje įžvelgiami skirtingų laikmečių bruožai: Antika(hegzametras, Homeras) Barokas(žmogaus menkinimas) Klasicizmas(4dalys) Apšvieta(pamokymai, moralas) DARBO TEMA (DIRBK IR DŽIAUKIS) • Biografinis kontekstas – ūkiškas, praktiškas, nagingas, darbštus (perstatė bažynčią, pastatė mokyklą, klebonų našlių namą, gamino mikroskopus, termometrus, barometrus, klavesinus, net fortepijoną) • Socialinės problemos – bedarbystė (daugiausia kaimuose, Visagine, Neringoje), žemės pragyvenimo lygis. Šiuolaikinio žmogaus požiūris į darbą • Tautasakinis kontekstas – darbas žmogų puošia. Žodžiais darbo neatliksi. Verkia duona tinginio valgoma • Literatūros kontekstas – „Tik darbais žmogus atminty išlieka/ Amžius gyvena.“(M.K. Sarbievijus) EPIZODAI: • Šienapjūtės epizodas p.39 „Vasaros darbai“ Viename iš epizodų vaizduojama, kaip „pulkais“ būrų susibėga į laukus šienauti. Pagrindinė fragmento mintis yra ta, kad kiekvienas darbas turi būti atliekamas tam tikru laiku. Atsiskleidžia šios vertybės: darbas bei darbštumas. Citata: „pulkai susibėgo“, „šok, kirsk, grėbk, krauk“. Meninė raiška: liepiamoji nuosaka (suteikia dinamiškumą), palyginimas (būrai darbštūs ir valdingi kaip skruzdelės), metafora („Giltinė su dalgiu visur ištuštino pievas“), paralele (žmogaus ir gamtos lyginimas) • Mėšlavežio scena p.30-31 „Vasaros darbai“ Viename iš epizodų Pričkus baudžiauninkams „skaitydams gromatą pono“ praneša, kad reikės mėšlą vežti. Pagrindinė fragmento mintis yra ta, kad bet kokį darbą reikia atlikti atsakingai ir su džiaugsmu. Atsiskleidžia šios vertybės: nuolankumas, darbštumas. Meninė raiška: hiperbolė („visi pulkais“), vaizdingi veiksmažodžiai, pakartojimai („tik bėga, tik bėga“) • Pričkaus kalba p.20 „Pavasario linskmybės“ Viename iš epizodų Pričkus negaili kritikos vienam iš nėnaudėlių būrų dėl netinkamo elgesio (požiūrio į darbą ir tinginystės). Pagrindinė fragmento mintis yra ta, kad kiekvienas žmogus turi būti atsakingas. Atsiskkleidžia šios vertybės: namai, darbas, atsakomybė. Meninė raiška: kreipinys („Nepritekliau!“), samplaikinė dalelytė („vos vos“), metafora („snausdami sviete netinkam“) • Darbo tema: • Vertė – išgyvenimo šaltinis, savęs pažinimas, atsakomybė, žmogaus vertė susijusi su saviverte • Prasmė - gyvenimo prasmė suvokiama kaip darbo prasmė, kitų žmonių požiūrio kaita DOROS TEMA (NEGIRTOKLIAUK) • Biografinis kontekstas – sakydamas pamokslus Toliminkiemio bažnyčioje K. Donelaitis peikė ydingą gyvenimo būdą • Socialinės problemos – skaudi šiandienos realybė • Istorinis/kultūrinis/socialinis kontekstas – M. Valančius (blaivybės puoselėtojas) • Literatūros kontekstas - S.Tankevičius (dvasininkas) sakė: „Reikia ne žodžiais, bet gyvenimu aiškiai apsispręsti, kokios yra tavo vertybės“ EPIZODAI: • Plaučiūno rugiapjūtės pabaigtuviū scena „Vasaros darbai“ Viename iš epizodų pasakojama apie nenaudelį būrą Plaučiūną, kuris pernai metais pas Kasparą pragėrė dalgį ir išįėjęs į Karaliaučių pasikankinęs savo kuinpalaikį, tačiau pas Miką smūklei prisigirė ir grįžo namo tuščiomis. Pagrindinė fragmento mintis yra ta, kad girtoklystė yra viena didžiausių ydų, nes skaudžios pasėkmės. Atskleidžiamos šios vertybės: bendruominiškumas. Problematika: girtuoklystė, Kodėl žmogus neturi saiko? Kodėl darbas nebėra vertybė? Plaučiūno charakteristika: girtuoklis (pernai pas Kasparą prisirijo, šiemet pas Miką), neatsakingas (grįžo namo po dviejų savaičių tuščiomis, budę naują su dalgiu prapuldė), tinginys („Per dieną visą miegodams“), netvarkingas, blogas šeimininkas („vis ir šen, ir ten bėginėjo“), agresyvus („Pačią su glūpais vaikais kone numušė smirdas“), nerūpestingas („vienausį kuinpalaikį prastai pažebojęs“), užuomarša („Budę su nauju dalgiu užsimiršo“). Literatūrinės sąvokos: charakteristika, elgsena, situacija, kontrastas, epizodas. Meninė raiška: ironija („vienaausis kuinpalaikis“), epitetai („nenaudėlis“, „smirdas“), pakartojimai („vos vos“), metafora („šienaut jau putpela šaukė“) • Selmo mintys „Rudens gėrybės“ Viename iš epizodų Selmas samprotaudamas priekaištauja būrams dėl šių dalykų: besaikio girtuokliavimo, bažnyčios nelankymo, neigiamos įtakos savo vaikams. Pagrindinė fragmento mintis yra ta, kad kiekvienas žmogus savo elgesiu turi rodyti gerą pavyzdį kitiems. Vertybės: tikėjimas, atsakomybė prieš savo šeimą, dorybė. Problematika: Kodėl svarbu tinkamai auklėti savo vaikus? Kaip suprantama gyvenimo prasmė? Kokia yra doros samprata? Ar įmanoma atsisakyti ydų? Meninė raiška: kreipinys (kreipiasi į Dievą „Ogi dabar, želėk Dieve!”), hiperbolė („Nei razbaininkai ant aslos vemdami tąsos“), palyginimas („Būriškai bei kiauliškai“) ŽMOGAUS IR GAMTOS RYŠYS (MOKYKIS IŠ GAMTOS) • Biografinis kontekstas – buvo tikras gamtos vaikas. K. Donelaitis puikiai žinojo 4metų laikų subtilybes. (Jautė labai glaudų ryšį su gamta.) • Socialinis kontekstas – globalizacija, žmogaus požiūrio kaita į gamtą • Literatūriniai kontekstai – M.K. Sarbievijaus odės („Pauliui Kozlovijui“); M.Husovianas („Giesmė apie stumbrą“); A. Baranauskas („Anykščių šilelis“) EPIZODAI: • Gandrų grįžimas gimtinėn „Pavasario linksmybės“ (visažinis pasakotojas) Viename iš epizodų rašoma apie tai, kaip gandrų šeimyna, kuri grįžusi į gimtinę randa suniokotus savo namus ir vieningai imasi bendro tikslo – juos atsakyti. Pagrindinė fragmento mintis yra ta, kad gimtinė yra tikrieji namai, kuriuos reikia mylėti, vertinti, džiaugtis. Žmogus turi mokytis iš gamtos. Taip pat kaip ir gandrai, turi elgtis žmogus. Vetybės: darbštumas, vieningumas, šeima. Problematika: Kodėl žmonės neima pavyzdžio iš gamtos? Gandrų šeimos charakteristika: darbštūs, „tikri gaspadoriai“, vieningi, tikintys, siekia bendro tikslo. Nuotaika: džiugi, pakili. Simbolinė gandro reikšmė: vaisingumo simbolis, atgimimas, turto kuapimas, laimės, filosofinis mąstymas, nacionalinis paukštis, šventas paukštis. Meninės raiškos priemonės: palyginimas („gandrai kaip tikri šeimininkai“), personifikacija, vaizdingas gandrų namų aprašymas („durys“, „slenkstis“, „langai“), kelis kartus pasikartojantis įvardis „abu“ – akcentuojama vienybė. Citata: „Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams“ SAIKO TEMA (APRIBOK SAVO NORUS) • Biografinis kontekstas – pamoksluose akcentavo žmogaus vertę, orumą, saiką. Pats gyveno kukliai • Kultūrinis kontekstas - paplitusios XVIIIa. Mažojoje Lietuvoje pietistinės idėjos (pietistai skatino žmones gyventi saikingai, kukliai, kėlė aktyvaus religinio gyvenimo, moralinio tobulėjimo idėjas) • Literatūriniai kontekstai – M.K. Sarbievijaus odės („Pauliui Kozlovijui“) EPIZODAI: • Lauro samprotavimas apie saiką „Rudens gėrybės“ Viename iš epizodų Lauras kritiškai vertina netinkama būrų elgseną nesilaikant vienos iš vertybių – saiko. Neigiamo elgesio pavyzdį ima nenaudėlį Dočį, nes jis prisiryja, girtokliauja, nejaučia saiko. Pagrindinė fragmento mintis yra ta, kad žmogus turi planuoti savo laiką ir gyventi saikingai. Vertybės: saikas ir išmintis. Meninė raiška: kontrastas tarp Lauro minčių ir Dočio elgsenos. • Pričkaus samprotavimas „Vasaros darbai“ Viename iš epizodų Pričkus kritiškai vertina besaikį būrų gedėjimą mirus ponui. Pasėkmės: nei vaikus auginti, nei darbus dirbti. Pričkus pats pateikia savo asmeninę patirtį gėdint dėl pono. Pagrindinė mintis yra ta, kad viskam turi būti saikas. Meninė raiška: hiperbolė („Ir daug ašarų rietančių nei košte pakošiau“) DOROS TEMA (BŪK SAVIMI) • Biografinis kontekstas – buvo linksmas, energingas, tvirtos valios. Sakydamas pamokslus aktyviai gynė lietuvių kalbą ir kultūrą, visus ragino išlikti sąmoningais lietuviais(laikytis tradicijų) • Socialinis kontekstas – prisitaikėliška visuomenė, stereotipinis mąstymas, tapatumo praradimas EPIZODAI: • Lauro mintys „Žiemos rūpesčiai“ Viename iš epizodų Lauras samprotauja apie kitataučių (prancūzų, vokiečių) nepagarbą lietuviams. Pagrindinė mintis yra ta, kad keikviena tauta nusipelno pagarbos. Vertybės: tolerancija, pagarba, dora. Problematika: Kodėl kiekviena tauta verta pagarbos? Kodėl svarbu gerbti savo tautinį tapatumą? Lauro charakteristika: patriotiškas („Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint?“), kritiškas (kritikuoja prancūzus ir vokiečius) MIKALOJUS KONSTANTINAS SARBIEVIJUS • Poetas (lyrikas, lyrikos tekstų autorius) • Baroko epochos atstovas • Kūrybinis palikimas (žanrų įvairovė): panegirikos, odės, epitafijos, epigramos, himnai, eilėraščiai (lyrinis subjektas) • Epitafija – užrašas antkapyje, dažnai eiliutas, pagerbiantis mirusįjį • M.K.Sarbievijus rašė apie (kūrybos temos): žmogaus menkystė, gyvenimo trapumas, visko kas materialu niekinimas • Poeto mėgstamas barokinis vaizdinys : „gyvenimas – teatras“ • Gamta tobula, dažnai ji poetinio įkvėpimo šaltinis • Kiekvieno doro žmogaus laukia nuostabus amžinas gyvenimas • Rašė lotynų kalba (Kaip ir J.Radvanas) • Buvo labai išsilavinęs žmogus (Horacijaus kūrybą mokėjo atmintinai) • Horacijus – vienas žymiausių lotynų kalba rašiusių poetų • Labai mylėjo Lietuvą • Kūryba – didžiausias turtas • Mirė Varšuvoje sakydamas pamokslą • Jėzuitas • Kražiuose yra daugiafunkcinis Kražių Motiejaus Konstantino Sarbievijaus kultūros centras • VU kiemas pavadintas M.K.Sarbievijaus vardu • Odė „Pauliui Kozlovijui“ – Vilniaus tema – Maironis • Odė „Publijui Memijui“ – Gyvenimo prasmė – Renesansas JOHANAS VOLFGANAS GĖTĖ • Vokiečių rašytojas (literatūros klasikas) • Kūriniuose veikėjus vadino draugų vardais • Būdingas sentimentalumas, preromantiškumas (ankstyvoji kūryba) • Naudojami klasikiniai, brandūs motyvai (vėlyvoji kūryba) • Jungė daug skirtingų epochų • Svarbiausia – žmogaus prigimtis, paskirtis ir laimės problemos • Kūryboje vyraujančios temos: žmogaus būtis, vertybės, meilė, gamta, politika (tuo metu visuomenei aktualios problemos) • Apšvietos epochos kūrėjas • Labai išsimokslinęs žmogus (Kaip ir M.K.Sarbievijus) – domėjosi įvairias mokslais FILOSOFINĖ TRAGEDIJA, VISO GYVENIMO KNYGA „FAUSTAS“ • Į lietuvių kalbą išverstas 1934m. • Dvi dalys EPIZODAI: • Viename iš filosofinės tragedijos prologe esančių fragmentų atskleidžiamas Dievo ir Mefistofelio (velnio) pokalbis, kuriame išryškėja prieštaringas velnio požiūris į žmogų. • Viename iš filosofinės tragedijos epizodų atskelidžiamas Fausto monologas, kuriame išryškėja prieštaringas savęs vertinimas: nors ir sakęs viską pasiekęs, tačiau nelaimingas. • Viename iš Fausto monologų išryškėja asmenybės prieštaringumas: viena sielos pusė yra žemiška, o kita – dvasiniai dalykai. • Viename iš II kūrinio dalies pabaigos fragmentų Faustas ištaria žodžius, kuriuose išryškėja viltis, kad jo siekiai nenueis veltui ir jis esąs laimingas. ADOMAS MICKEVIČIUS • Romantizmo epochos atstovas • Romantikas (žymiausias Lenkijoje) • XIXa. Europos kūrėjas • Kūrybinis palikimas – eilėraščiai, poemos • Rašė lenkų kalba (išversta į daugelį kalbų) • Kūrėjas Lietuvą vadino savo tėvyne • Kūryboje gręžiami į praeitį, ją idealizuoja • Jo kūryba ugdo patriotinius jausmus • Už veiklą filomatų draugijoje ištremtas iš Lietuvos • Jo pasaulėžiūra bei kūryba darė įtaką A.Baranauskui, Maironiui • Adomo Mickevičiaus kūryba, įeinanti į pasaulio literarūros lobyną, turėjo ir tebeturi nemažai įtakos lietuvių literatūrai. EILĖRAŠTIS „ODĖ JAUNYSTEI“ • TEMA Šiame eilėraštyje atskleidžiamas lyrinio subjekto siekis, įtraukiant jaunus žmones, pakeisti pasualį. • PAGRINDINĖ MINTIS yra ta, kad jaunas žmogus negali taikstytis su tuo, kas sena. • VERTYBĖS: vienybė dėl bendro tikslo („Petys petin!”), laisvė (“Jaunystė, aras tu sparnuotas”), pozityvumas (įkvepiantis) • PROBLEMATIKA: Kodėl jauniems žmonėms svarbu būti vieningiems? Kodėl negalima taikstytis su blogiu? Kam reikalingi aurotitetai? Kuo žavus jaunas žmogus? • MENINĖS RAIŠKOS PRIEMONĖS: retoriniai kreipiniai, palyginimas, hiperbolė, metafora • LYRINIS SUBJEKTAS: idealistas, motyvuojantis, autoritetas, pozityvas, tikintis ką daro • OPOZICINĖS POROS: žemė – dangus („Virš žemės negyvos“, „Nusviedus kiautą nudevėtą“ – „žydrynė“, „rojus“, „įkvėpimas kuria stebuklus“) Tamsa – šviesa („Virš žemės negyvos“ – „Išganymo greit saulė patekės“) Senatvė – jaunystė POEMA „PONAS TADAS“ • KŪRINIO KONTEKSTAS: Poema parašyta Paryžiuje (autorius parašė ją įkvėptas tėvynės ilgesio.). Romatizmo epochos kontekstas • KŪRINIO PRISTATYMAS: Poemoje vaizduojas XIXa. Pradžios bajorų gyvenimas bei atskleidžiamas Lietuvos peizažas • POEMOS PRADŽIA: „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!“ (Šiuo retoriniu sušukimu atskleidžiamas poemos kalbančiojo glaudus santykis su tėvyne.) ANTANAS BARANAUSKAS • Romantizmo epochos atstovas • Lietuvių poetas • Dvasininkas • Anykščiai – gimtasis miestas • Kalbininkas (matematiniai terminai, tyrinėjo tarmes, domėjosi tautosaka) • A.Mickevičiaus pasekėjęs • Vertėjas (išvertė Bibliją) • Turėjo literatūrinių, muzikinių, matematinių gebėjimų • Autoriaus pseudominai (netikri vardai) – bangpūtys, baronas, jurkštas... • Miškas – sakralinė vieta • Gamta – A.Baranausko įkvėpimo šaltinis POEMA „ANYKŠČIŲ ŠILELIS“ • Sudaro dvi dalys: lyrinė – miško grožis ir epinė – miško istorija • Himnas gamtai • Poema prasideda: „Kalnai kelmuoti, pakalnęs nuplikę!“ • Poemoje išryškėja dabarties ir praeities kontrastas • TIKSLAS Įrodyti, kad lietuvių kalba yra graži ir turtinga ir nė ką prastesnė nei lenkų kalba. • TEMA Lietuvių poezijos dviejų dalių kūrinyje vaizduojamas jau išnykęs šilas. • PASAKOTOJAS(KALBANTYSIS) Pirmoje dalyje atskleidžiamas žmogaus vidinis pasaulis esant gamtoje. Antroje dalyje atskleidžiamas pragmatiškas žmonių požiūris į gamtą. • PAGRINDINĖ MINTIS yra ta, kad kiekvienas žmogus privalo būti savo tautos kūrėjas, o ne griovėjas (miškas – visos Lietuvos metafora) • VERTYBĖS patriotiškumas, ryšys su gamta, žmogiškumas • PROBLEMATIKA Kas sieja žmogų su gamta? Kodėl praeitis svarbi praeičiai? Kaip pasikeitė žmogaus požiūris į gamtą? • POEMOS PABAIGA „Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti / Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti.“ • Pats autorius vadino giesme VINCAS KUDIRKA • Himno autorius („Tauitiška giesmė“) • Laikraštis „Varpas“ • Poetas (eilėraščiai) • Prozininkas (sotyros) • Gydytojas • Grojo Violančele • Tautos atgimimo šauklys • Didysis varpininkas • Tautinio sąmoningumo puoselėtojas • Vertėjas • Publicistas • Kritikas • Vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio idealogų • Pirmasis eilėraštis 1888m. – „Gražu, gražiau, gražiausiai“ • Drąsa – kūrybos leitmotyvas • Eilėraščių vientintelis rinkinys „Laisvos valandos“ EILĖRAŠTIS „LABORA“ • KONTEKSTINĖS SĄSAJOS: • A. Mickevičius „Odė jaunystei“ : • „Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus“ – kreipinys, epitetas, metafora, liepiamoji nuosaka • „Išvien visi draugai jaunieji!” Visų bendroji laimė – mūs tikslai.” • K. Donelaitis „Metai“ • „O dirb, idant neitų ugnis ta ant nieko!” – liepiamoji nuosaka, retorinis sušukimas, metafora • „O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam.“ („Pavasario linksmybės“, Pričkus) • M.K. Sarbievijus „Publijui Memijui“ • „Tu nesupelytum ir neitum į kapą/ Be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs.“ – metafora • „Publjau, gali du kartus pratęsti/ Nuopelnais amžių.“ • Eilėraščio kontekstas 1890m. universiteto baigimo proga • Tema: Lyrinis subjektas, kreipdamasis į jaunus žmones, skatina dirbti visuomenės labui • Pagrindinė mintis yra ta, kad žmogus privalo visą gyvenimą siekti kilnių idealų ir prisidėti prie jų įgyvendinimo • Vertybės: darbas, tikslų siekimas, gyvenimo įprasminimas • Problematika: Dėl ko verta gyventi? Kam reikalinga vaizduotė? Kada žmogaus gyvenimas prasmingas? Kokie tikslai žmogaus gyvenime svarbiausi? • Lyrinis subjektas: motyvuojantis (kreipinys, liepiamoji nuosaka), išmintingas, kritiškas • Meninė išraiška: kreipinys, liepiamoji nuosaka, metafora „TAUTIŠKA GIESMĖ“ • Tema: eilėraštyje skelbiami pagrindiniai tautos idealai, sietini su valstybės kūrimu bei jos išsaugojimu • Pagrindinė mintis: kiekvienas žmogus turi prisidėti prie savo tėvynės kūrimo • Vertybės: meilė, patriotiškumas, dora, vertybės • Problematika: kodėl reikia mylėti tėvynę? Ką reiškia būti tikru lietuviu? Koks žmogus turi kurti tautos ateitį? • Lyrinis subjektas: patriotiškas, doras, tikintis EILĖRAŠTIS „VARPAS“ • Tema: eilėraštyje visi žmonės skatinami dirbti drauge dėl savo tėvynės • Pagrindinė mintis yra ta, kad žmonės turi būti patriotiški • Vertybės: meilė tėvynei, darbas, vienybė • Problematika: Ką reiškia būti neabejingam savo tautai? Ką reiškia būti patriotišku? • Lyrinis subjektas: patriotiškas, motyvuojantis, kalba visos tautos vardu, kritiškas • Simbolinė žodžio varpas reikšmė: kvietimas bendram tikslui • Kitos kontekstinės sąsajos: pirmas laikraštis „Aušra“ J.Basanavičius = laikraštis „Varpas“ (bendras tikslas) • Eilėraščio kontekstas: 1889m. parašytas ir išspausdintas pirmajame laikraščio „Varpas“ numeryje • Meninė raiška: paskutinės eilutės (pasikartojimai), nutylėjimas MAIRONIS • Jonas Mačiulis • Romantizmo epochos atstovas • Eilėraštis „Lietuva brangi“ (Muzika Juozas Naujelis) • Baladė „Jūratė ir kąstytis“ (Baladė – lyrikos tekstas, kuriame aiškus siužetas) • Kaunas – gimtasis miestas • Dvasininkas – Kauno kunigų seminarijos rektorius • Eilėraštis „Trakų pilis“ • Eilėraštis „Kur bėga Šešupė“ • Mokėsi Kaune • 1909m. grįžo į gimtinę • Kartu gyveno jo sesė Marcelė • Po Maironio mirties 1936m. įkurtas Maironio lietuvių literatūros muziejus • Puikus sodininkas • Labai svetingas žmogus • Meniškos prigimties (tai įrodo namų interjeras, paveikslai) • Įkvėpiantis pavyzdys Maironiui buvo Vytautas Didysis • Mokėjo septynias kalbas • Apsiskaitęs, inteligentiškas (išlikusios 795 knygos) • Nuoširdus, paprastas, rūpestingas • Išleido vienintelį eilėraščių rinkinį „Pavasario balsai“ • Daugelis Maironio eilėraščių virto dainomis EILĖRAŠTIS „UŽTRAUKSIM NAUJĄ GIESMĘ“ • Tema Šiame eilėraštyje lyrinis subjektas kviečia jaunus žmones dirbti dėl tėvynės gerovės tam ,kad ji atgimtų • Pagrindinė mintis Kiekvienas žmogus turi prisidėti prie tėvynės puoselėjimo • Vertybės Darbas, tėvynė, patriotiškumas • Problematika Ką reiškia būti neabejingam savo tautai? Ką reiškia būti patriotišku? • Lyrinis subjektas Tikintis tėvynės ateitimi „Užgims darbai,/ Nušvis laikai,/ Atgims jauna tėvynė“ Motyvuojantis „Į darbą vyrai! Šalį jauną/ Prižadins meilės rytmetys” Patriotiškas „Tas ne lietuvis, kurs jos būdo/ Jos žemės dainų nemylės“ • Meninė raiška kreipiniai („tėvyne“, „broliai“), retoriniai sušukimai („Kurią jaunimas tesupras!“, „Išaus kita gadyne!“, „Pakils jauna tėvynė!“) • Kontekstai V.Kudirka, eilėraščiai „Varpas“, „Labora“, Tautiška giesmė“ J.Basanavičius, eilėraštis „Aušra“ J.Radvanas, herojinis epas „Radviliada“ EILĖRAŠTIS „NEBEUŽTVENKSI UPĖS“ • Tema Šiame lyriniame tekste kalbantysis ragina lietuvius dalytis naujomis idėjomis tam, kad tobulėtų tėvynė • Pagrindinė mintis Kiekvienas žmogus turi prisidėti prie tėvynės atgimimo • Vertybės darbas, meilė tėvynei, kalba • Problematika Kaip galima prisidėti prie tėvynės puoselėjimo? Koks žmogus gali kurti tautos ateitį? • Lyrinis subjektas įkvepiantis „Stokim į darbą kaip milžinai!“ patriotiškas „Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!“ • Meninė raiška metafora „bėgančio laiko“, palyginimas „kaip milžinai“, liepiamoji nuosaka „Griaukime“ „Ginkime“ „Žadinkime“ JONAS BILIŪNAS • Pirmas profesionalus lietuvių rašytojas • Kūryba iš buitinio realizmo išsiveržė į modernią prozą (Žemaitė) • Realizmo epochos atstovas (pradininkė Žemaitė) • Lyrinė psichologija (novelės : „Kliudžiau“, „Ubagas“, „Brisiaus galas“, „Vagis“, alegorinis pasakojimas „Laimės žiburys“) • J.Biliūno novelės yra artimos klasikinių novelių modeliui (Centre ne įvykis, o žmoguas išgyenimai, asmens psichologija, būsena, reakcija) • Pasakojama I asmeniu (intymus, subjektyvus) • Pasakotojas artimas autoriui (autobiografiškumas – vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis, mokslai užsienyje, atostogos tėviškėje, liga) • Mirė 28m. (sunki liga – džiova) • Visa jo kūryba – tarsi humaniškumo pamokos, liūdna kūryba • Svarbiausia vertybė – žmogiškumas • Paskutinis kūrinys „Liūdna pasaka“ (apysaka) NOVELĖ „KLIUDŽIAU“ • Tema Novelėje pasakojama apie vaikystėje pasakotojo padarytą klaidą, kai būdamas antros klasės mokinys nušovė benamę katytę • Pagrindinė mintis Žmogus privalo mokytis iš savo klaidų • Vertybės žmogiškumas, gailestis, sąžiningumas su pačiu savimi • Problematika Kodėl svarbu mokytis iš savo klaidų? Ką reiškia būti žmogumi? • Pasakotojas pagr. Veikėjas, antros klasės mokinys, „medėjas“, manė esąs „Amerikos tyrlaukių gyventojas“, pripažįstantis savo kaltę, doras žmogus • Epizodas „Tat buvo vienatinis mano gyvenimo šūvis. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenšioju savo krūtinėje...“ • Citata „Tai buvo nedidelė balta katytė.“ „Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia, pamatęs kiškį medėjas.“ • Sąsaja su šiandien visuomenėje viena didžiausių problemų yra žmogiškumo stoka NOVELĖ „UBAGAS“ • Tema Novelėje pasakojama apie pasakotojo susitikimą su Petru Sabaliūnu, kurio metu sužinoję skaudžią tiesą – sūnus jį išvarė iš namų • Pagrindinė mintis svarbiausia doro žmogaus vertybė – išlikti žmogumi, gebėti užjausti, prisiimti kaltę net už tai, ko nesi padaręs („jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju“ • Problematika Ką reiškia būti žmogumi? Ar jautrumas tebėra vertybė? Kodėl daugeliui stinga žmogiškumo? • Pasakotojas grįžęs iš užsienio, ligotas, jautrus, empatiškas, prisiimantis kaltę už tai, ko nepadarė • Pagrindinis veikėjas Petras Sabaliūnas (jo charakteristika apibūdinama lyginant koks buvo ir yra) Buvo dėdė Petras, geras ūkininkas, bitininkas, mėgiamas vaikų, pasakotojo tėvo kaimynas, o dabar „ubagas“, sūnaus išspirtas iš namų • Epizodas Petro Sabaliūno pasakojimas pasakotojui apie tėvo ir vaikų santykius • Citatos „Reikia paminėti, kad Petras Sabaliūnas labai mylėjo bites.“ „Ir senelio akyse vėl pasirodo ašaros“ NOVELĖ „VAGIS“ • Tema Novelėje pasakojama apie pasakotojo (Jokūbo) prisiminimą, kaip seniai nužudo, užmuša vagį, gindamas savo turtą • Pagrindinė mintis Sąžinė – pati griežščiausia žmogaus teisėja • Vertybės sąžiningumas, kaltės pripažinimas, religingumas • Problematika Ką reiškia būti sąžiningu? Kodėl svarbu pripažinti savo kaltę? Ar žmogus visada atsakingas už savo pasirinkimus? Kam žmogui reikalinga ramybė? • Pasakotojas pagr. Veikėjas, ūkininkas, visų mėgiamas, doras, religingas, gina savo turtą, gailisi dėl žmogžudystės, bijantis dėl savo likimo, neramios sielos • Citatos „Jaunas dar tada tebebuvau nevedęs ir stiprus, - kito tokio sodžiuje nebuvo. Nieko nebijojau: visi manęs lenkės.“ ALEGORINIS PASAKOJIMAS, PASAKA „LAIMĖS ŽIBURYS“ • Tema Tekste pasakojama apie viename kaime suspindusį žiburį ir senelio išminčiaus pranašystę, kad tie, kurie išdrįs užlipti ant kalno ir pasieks žiburį visus padarys laimingus • Pagrindinė mintis Laimės kaina yra labai didelė – ji reikalauja, net paaukoti gyvybę • Vertybės aukojimasis dėl kitų, drąsa, bendrų tikslų siekimas • Problematika Ar verta aukotis dėl kitų? Kas įprasmina žmogaus gyvenimą? Kokie tikslai žmogaus gyvenime svarbiausi? • Pasakotojas Įkvepiantis siekti tikslo • Pagrindiniai veikėjai Senelis – išmintingas, turintis patirties, motyvuojantis Kaimo žmonės – drąsūs, vieningi, siekiantis bendro tikslo • Epizodas pabaiga • Citata „Nuo tos dienos jis tapo istoriškuoju žmonių gyvenimo paminklu.“ APYSAKA „LIŪDNA PASAKA“ • Paskutinis J.Biliūno kūrinys (jį rašė labai sirgdamas) • Apysakos struktūra 1) Prasideda prakalba „Baltasai šešėlis“ (Lyrinė įžanga) 2) Pirma dalis 3) Antra dalis (prasideda istoriniu kontekstu) • Kūrinio pavadinimas nusako, kad ši pasaka baigsis liūdnai • Tema apysakoje pasakojama istorija apie jaunų žmonių (Juozapotos ir Petro Banių) gyvenimą, kuris susiklostė tragiškai. Dramatiškumą lėmė istorinės aplinkybės. Petras Banys viešai pakartas miesto aikštėje, o Juozapota prarado kūdikį ir sveiką protą • Pagrindinė mintis žmogus lieka ištikimas mylimam žmogui, kad ir yra labai skaudu • Vertybės meilė, ištikimybė, laisvė • Problematika Su kokiais išbandymais susiduria žmogus? Kas lemia žmogaus likimą? Kokia yra laisvės kaina? Kokie išgyvenimai pakeičia žmogų? Ar visada žmogus yra savo likimo kalvis? Kokie žmogaus pasirinkimai svarbiausi? • Veikėjai Juozapota – mylinti, ištikima, darbšti, graži, pamaldi, tikinti savo ateitimi, nerimaujanti dėl savo vyro, turinti intuiciją, rūpestinga žmona, nelaiminga Petras Banys – mylintis, darbštus, tikintis savo ateitimi, religingas, sumanus, drąsus, supratingas, rūpestingas, likimas dramatiškas Damuliai – rūpestingi (išgyvena dėl sūnaus) Pasakotojas - sergantis, rūpestingas, jautrus • Epizodai: • SAPNO EPIZODAS Viename iš epizodų pasakojama, kaip Juozapota sapnuoja, kaip ji mato gražų sodą, rankoe laiko kūdikį, jos vyras Petras aria už sodo, o ji neša jam pietus, paskui vaizdas išnyksta ir pamato baisų, gilų, lyg bedugnį griovį, iš kurio sklinda vyro pagalbos šauksmas ir galų gale pamato savo kūdikį nebegyvą. Epizodas svarbus tuo, kad šis sapnas yra pranašingas (Kūrinio gale praranda kūdikį ir savo vyrą) • JUOZAPOTOS VYRO IEŠKOJIMAS Viename iš epizodų pasakojama apie Juozapotą, kuri ėjo į miestą ir aikštėje pamato pakartą vyrą, šis vaizdas ją sužlugdė, palaužė. Epizodas svarbus tuo, kad tai yra Juozapotos ieškojimų kulminacija • APYSAKOS PABAIGA Apysakos pabaigoje pasakojama apie dramatiškai susiklosčiusį pagrindinės veikėjos Juozapotos likimą, kurį vienas Dievas težino: ji tapo niekam nereikalinga ir atstumta. Epizodas svarbus tuo, kad ne visada žmogus atsakingas už savo likimą JUOZAS TUMAS – VAIŽGANTAS • Vienas iš didžiųjų lietuvių rašytojų • Spaudos darbuotojas • Kunigas • Tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas • Svarbiausiu savo ir kitų gyvenimo tikslu laikė tarnystę tautai • Platino draudžiamą lietuvišką spaudą • Įsteigė, redagavo, leido ir platino „Tėvynės sargą“, redagavo „Žinyčią“, kartu su A.Smetona „Viltį“ • Literatūros istorikas • Kūrė lietuviškas mokyklas • Didelių meninių kūrinių kūrėjas • Vaižganto kūrybinis palikimas yra gausiausias tarp jo meto rašytojų • Vaižgantas – tai dievybė, tarpininkaujanti tarp Gamtos ir Kultūros. Pasak literatūrologės Vandos Zaborskaitės, toks yra ir Tumas-Vaižgantas – „žemės ir prigimties jėgų poetas, o kartu dvasinio prado, žmogiškos kūrybos, tautos kultūros aukštintojas“ • Idealaus tautinio charakterio kūrėjas • Kūrybos bruožai 1. Kūryba savita, nes netelpa į jokias tradicines literatūros rūšis ar žanrus. 2. Kūryba publicistiška. 3. Fragmentiškumas. 4. Iškyla du probleminiai centrai – lietuvių tautos būdas ir tautos kultūros prigimties apmąstymai. Taip pat vienišo žmogaus jausmai, aistrų ir valios susidūrimai. 5. Pasakotojas – eksponuotas ir išryškintas. 6. Judrios mintys, humoras. 7. Akcentuojami žmonių išgyvenimai. 8. Naudojamos hiperbolės ir groteskas. 9. Laisva ir natūrali formų kaita bei sintezė. 10. Kuriama meninė vienybė. 11. Pasakotojas – objektyvus ir epiškas. 12. Propaguojamas vaizdingumas, emocionalumas su intelektualine analize ir loginiu mąstymu. • „Sprogstantis optimistas“,- taip Vaižgantą apibūdino V.Krėvė • „gyva Kauno legenda“ (taip kūrėją apibūdino amžininkai) • „nuotaikų barometras“ ( iš Vaižganto nuotaikos daug kas spręsdavo apie Kauną). • Apysaka „Dėdės ir dėdienės“ • Pirmoji knyga – „Vaizdeliai“ APYSAKA „DĖDĖS IR DĖDIENĖS“ • Tematika –apysakoje pasakojama istorija apie trijų žmonių – Severjos, Mykoliuko ir Rapolo Geišės – likimą, nulemtą socialinės tikrovės bei charakterio ypatybių (visi veikėjai nuolankiai susitaiko su savo likimu). • Pagrindinė mintis – žmogų gražų daro meniška prigimtis, glaudus ryšys su gamta, su šeima, gebėjimas aukotis dėl artimųjų. • Problematika: Kodėl žmogus susitaiko su lemtimi ir nekovoja už savo laimę? Kodėl jautrus, darbštus žmogus yra išnaudojamas? Ar žmogus gali pasipriešinti blogiui? Ar pasyvus žmogus gali būti gerbiamas? Ar žmogus išties yra savo likimo kalvis? Kaip suprantamas pasiaukojimas dėl kitų? Kas lemia žmogaus likimą? Ką reiškia būti oriam? • Pasakotojas – visažinis. • Kompozicija - keturios dalys: „Labai seniai: Mykoliukas ir Severiutė“, „Dzidorius Artojas – Dėdė Mykolas“, „Laimingoji Dėdienė Rapolienė“, „Karšinčius – Dėdė Rapolas“. • Pagrindiniai veikėjai – Mykoliukas: Tai gražiai nuaugęs, geros širdies, pareigingas vaikinas. Jo ypač glaudus ryšys su gamta ir darbu. Jis niekad nesiskundžia ir neprieštarauja. Moka nusileisti ir priimti savo gyvenimo dalią (kaip kad ir Severiutės ir jo meilės atžvilgiu). Šis personažas ypatingas, nes kinta viso kūrinio metu. Jį augina ir brandina meilė, vien dėl kurios šis pagaliau ima suvokti paties savo vertę. Kūrinio gale jis jau užgrūdintas savo jausmų, savimi pasitikintis žmogus. Citatos „arti trijų dešimčių“ „Mykoliuk, šen, Mykoliuk, ten“ „Mykoliukas bėga kaip įdygtas, krauna, mina, braukia, triūsia, pluša.“„Mykoliukas šypsosi kitam pasauliui“ „Kai noriu rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju.“ Aužbikų Šiukšta Mykolas „antrininkas“ Dzidorius Artojas „didesniu savo vertybės jautimu už kleboną“ „dėdė varė jau sekmą dešimtį“ „Gyvenimas tik per jį persirito neužkliudydamas.“ Severja: Tai savo prigimtimi kiek į Mykoliuką panaši mergina. Tačiau ji meniškos ir gana subtilios sielos. Nuo Mykoliuko ji skiriasi galbūt tuo, kad ji maištaujanti. Kūrinyje akivaizdu, kad ji yra stipri tol, kol ši turi už ką kovoti. Kai viskas išblėsta, ji palūžta, tarsi netenka savosios pusiausvyros, tad jos maištavimas iš esmės yra trumpalaikis ir beprasmis, kurio gale ji tiesiog tampa nelaimingu žmogumi – „dėdiene“. Citatos Severiutė, „mažiau už kitas panaši į vantą“ , Severja Pukštaičia, „kremliautoja - specialistė“, Geišių Rapolienė, Marti Rapolienė, „gyvenimas kitaip pasuko savo ratą“, dėdienė Rapolas Geišė: Tai dvaro prievaizdas. Būtent Geišės pagrindinis tikslas ir noras yra viską valdyti. Tačiau netgi būdamas valdingas, jis gana geras ir nuoširdus. Kai reikia – griežtas ir teisingas. Tad visi gerbė jį kaip žmogų. Net kūrinyje apie jį kalbama taip – „Protingas beraštis nematyto sąžiningumo“. Citatos „Aš tam amatui netikęs ir tau kelio nepastosiu“, Dvaro tijūnas, „Pabūkime, daisia, nors vieną dieną - broliai.“, „prižiurna“, „Meilinosi vakarais ir gėrėjosi Severiute, ne tik žmona, dar lyg ir savo dukterėle.“, Dėdė karšinčius, „protingas beraštis“, „Rapolas buvo neapsakomai ramus plepys

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!