Literatūros srovės ir autoriai

LITERATŪROS SROVĖS:
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
KLASICIZMAS
ŠVIETIMO EPOCHA
RACIONALUSIS LAIKOTARPIS
ŠVIETIMO EPOCHA
SENTIMENTALIZMAS
ROMANTIZMAS
REALIZMAS
IMPRESIONIZMAS
SIMBOLIZMAS
NEOROMANTIZMAS
EKSPRESIONIZMAS
FUTURIZMAS
SIURREALIZMAS
EGZISTENCIALIZMAS
AUTORIAI
Kristijonas Donelaitis
Maironis
Šatrijos Ragana
Vaižgantas
Jonas Biliūnas
Vincas Krėvė
Vincas Mykolaitis-Putinas
Salomėja Nėris
Henrikas Radauskas
Antanas Vaičiulaitis
Balys Sruoga
Antanas Škėma
Justinas Marcinkevičius
Juozas Aputis
Romualdas Granauskas
Vanda Juknaitė
Saulius Šaltenis
Bitė Vilimaitė
Sigitas Geda
Marcelijus Martinaitis
Nijolė Miliauskaitė
Judita Vaičiūnaitė
Tomas Venclova

Ištrauka:

Žymiausias graikų rašytojas Homeras. Tai išmintingas aklas dainius. Jis sukūrė du epus: Iliadą ir Odisėją, kurie parašyti Trojos karo motyvais. Graikų drama atsiradoVIa iš dievo Dioniso švenčių apeigų. Išvertus tragediją į lietuvių kalbą – reiškia “ožių daina“. Komedija kilo iš švenčių, eisenų, dainuškų. Aischilas vadinamas tragedijos tėvu. Jis parašė apie 90 tragedijų iš kurių išliko 7. Žymiausia – „Prikaltasis Prometėjas“. Sofoklis – žymiausias tragikas. Jis parašė 120, iš kurių išliko 7. Žymiausios – tai „Karalius Edipas“, „Antigonė“.
Romėnų literatūra. Ji jungė Graikijos ir Europos literatūras. Iš romėnų literatūros buvo perimti žanrai ir siužetai. Vergilijus – žymiausias romėnų rašytojas. Jis rašė lėtai, todėl paliko 3 kūrinius iš kurių svarbiausias „Eneida“. Antikinės literatūros motyvai lietuvių literatūroje ir poezijoje. Lietuvių poetai antikoje ieško grožio ir heroizmo. Pavasario gyvybingųjų galių pertekliui, žaliavimui ir žydėjimui apsakyti B. Brazdžionis randa jauno, tobulo ir gražaus dievo Apolono vaizdą. H. Radauskas taip pat pasiteikia antikos dievų įvaizdį. J. Degutytė antikos motyvais parašytus eilėraščius sudėjo į „Baltąjį ciklą“. Heroizmo tąsą pabrėžia V. Mykolaitis – Putinas poemoje „Prometėjas“. J. Marcinkevičiaus dramos „Heroica arba Prometėjo pasmerkimas“ veikėjai yra ne dievai, o žmonės.


Justinas Marcinkevičius
Biografija
Poetas, dramaturgas, prozininkas Justinas Marcinkevičius gimė 1930 m. Važatkiemyje (Prienų r.), valstiečių šeimoje. 1954 m. baigė Vilniaus universitete lituanistikos studijas. Dirbo redakcijose, Lietuvos rašytojų sąjungos valdyboje. Gyvena Vilniuje. Daugelio premijų laureatas. Į literatūrą atėjo šeštojo dešimtmečio viduryje. Tuomet buvo susijęs su oficialiai sovietinės valdžios palaikoma literatūra, bet septintojo dešimtmečio pabaigoje ėmė tolti nuo oficialiosios komunistinės ideologijos, tapo vienu iš aktyvių tautinės idėjos puoselėtojų ir gynėjų. Savo kūryba, viešais pasisakymais Just. Marcinkevičius Lietuvoje yra išsikovojęs aukštą moralinį autoritetą.
Svarbiausi kūriniai: poezijos rinkimai „Liepsnojantis krūmas" (1968), „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas" (1978), poemos „Donelaitis" (1964), „Pažinimo medis" (1979), draminė trilogija „Mindaugas" (1968), „Mažvydas" (1977), „Katedra" (1971), esė knyga „Dienoraštis be datų" (1981).

Kūrybos bruožai
Drama
l. Draminėje trilogijoje „Mindaugas" (1968), „Mažvydas" (1977), „Katedra" (1971) kalbama apie visiems laikams aktualias problemas: koks yra pareigos ir asmenybės laisvės santykis, ar visada tikslas pateisina priemones. Šioje trilogijoje poetas norėjo parodyti, per kokį vargą ir skausmą atsirado pagrindinės lietuvių nacionalinio gyvenimo formos: valstybė, raštas, menas.
2. Poetinės dramos „Mindaugas" siužetą sudaro Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo gyvenimo istorija: kova dėl valdžios, nelaiminga meilė, karūnavimas ir pagaliau mirtis nuo saviškių sąmokslininkų rankos. Tačiau istoriniai faktai leidžia dramaturgui šiuolaikinio žmogaus akimis pažvelgti į tautos istorijos ir žmogaus egzistencijos klausimus. Veikėjų mintys bei išgyvenimai bene svarbesni už siužeto įvykius. Tai parodo ir abiejų veikalo dalių pavadinimai: I d. - „Meilė ir smurtas", II d. - „Šlovė ir kančia". Dramoje atskleista Mindaugo tragedija - tai valdovo ir žmogaus tragedija. Mindaugas - valdovas, siekiantis bet kokia kaina suvienyti Lietuvą, bet kartu jis gyvas, klystantis, brangiai už viską sumokantis, savo asmeninį gyvenimą norintis turėti žmogus. Just. Marcinkevičius kelia klausimą: ar kilnus tikslas visada pateisina priemones? (Mindaugo kovos su politiniais priešininkais metodus dramoje taikliai nusako jo brolis Dausprungas: „Pakorė, nugalabijo, išvijo.").
3. Antroji trilogijos dalis - trijų dalių giesmė „Mažvydas" - nukelia skaitytoją į XVI amžių, kai atsirado raštija lietuvių kalba. Pagrindinis kūrinio personažas - pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Jo „Katekizmo" žodis turi būti švarus, teisingas, vienijantis, tarnaujantis laisvei. Mažvydą autorius pristato kaip gyvybinių tautos interesų reiškėją, didvyrį ir kankinį. Herojus kenčia dėl to, kad visa, kas, atrodo, galėtų būti laikoma nepajudinamomis vertybėmis - dideli siekimai ir žygdarbiai, staiga susvyruoja, nebetenka pagrindų, nes jis paliko pražūčiai savo mylimąją, nepajėgė išgelbėti sūnaus (beje, tai poeto sukurti, o ne biografiniai faktai). Taigi ir šioje dramoje pagrindine konflikto ašimi lieka žmogaus pareigos, aukojimosi aukštesniems idealams ir jo asmeninio gyvenimo susidūrimas.
4. Just. Marcinkevičiaus dramose, panašiai kaip ir poezijoje, kalbama apie žmogaus įsipareigojimą tėvynei, jos kultūrai, apie kalbos, rašto svarbą, būtinybę juos saugoti, o kartu apie žmogaus meilę, apie jo kaltes ir atgailos galimybę.