Lietuvių kalbos ir literatūros kurso kartojimas

Lietuvių kalbos ir literatūros kurso kartojimas Martynas Mažvydas Martynas Mažvydas – XVI a. lietuvių rašytojas, pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ (1547 m.) autorius. Epocha – Renesansas. Pagrindinės temos, randamos „Katekizme“: ◦ Tautinė tapatybė ◦ Žmogaus ir visuomenės netobulumas ◦ Socialinis teisingumas ◦ Tikėjimas/Dievas ◦ Pažinimas. Renesanso humanistai pabrėžė ne tik gimtosios kalbos, bet ir apskritai išsilavinimo ir kultūros reikšmę, dabar svarbiau įgyti aukštojo mokslo diplomą, o ne išsilavinimą. Renesanso epochos metu išpopuliarėjo humanistų rateliai, savotiški švietimo židiniai, telkiantys labiausiai išsilavinusius žmones. Prūsijos kunigaikščio kvietimą mokytis Karaliaučiaus universitete gavo ir Martynas Mažvydas, kaip ,,garbingas ir išmokslintas“ žmogus. M. Mažvydas, vos pradėjęs studijuoti, 1547 metais, mylėdamas ir brangindamas kalbą, rūpindamasis jos ateitimi, išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“ . Knygos pratarmėje ,,Knygelės pačios bylo“ personifikuota knygelė kviečia žmones skaityti, mokytis, gauti to mokslo, kurio ,,tėvai jūsų trokšdavo turėti, ale to negalėjo nė vienu būdu gauti“. Rašytinio žodžio atsiradimas – tai jau kultūros brandos ženklas. Sovietinis mąstymas stipriai iškreipė požiūrį į aukštąjį išsilavinimą. J. Erlickas knygoje ,,Gyvenimas po sniegu “ ironizuoja, kad ,,mūsų valstybėje kiekvienas privalo turėti aukštąjį išsilavinimą“. Deja, viskas, ko yra per daug, sukelia vertės infliaciją. Akivaizdu, kad nuolatinis tobulėjimas, bandymas pažinti save ir aplinką yra nuolatinis gyvenimo tikslas. Galime teigti, jog posakis „svarbiausia ne tikslas, o kelias jo link” yra teisingas – svarbu gyventi, tai yra nuolat tobulėti, ieškoti džiaugsmo ir patirties kiekviename likimo siunčiamame išbandyme. Galime daryti išvadą, kad seniau išsilavinimas buvo pasiekiamas kiekybiškai mažiau žmonių, tačiau buvo kokybiškas, nes žmonės jo troško, dabar galima džiaugtis, išsilavinusių žmonių kiekybe, bet ne jų išsilavinimo kokybe. Pastraipos autorius: Emilis Jurčiukonis(1) Renesanso humanistai pabrėžė ne tik gimtosios kalbos, bet ir apskritai išsilavinimo ir kultūros reikšmę, dabar svarbiau įgyti aukštojo mokslo diplomą, o ne išsilavinimą. Renesanso epochos metu išpopuliarėjo humanistų rateliai, savotiški švietimo židiniai, telkiantys labiausiai išsilavinusius žmones. Prūsijos kunigaikščio kvietimą mokytis Karaliaučiaus universitete gavo ir Martynas Mažvydas, kaip ,,garbingas ir išmokslintas“ žmogus. M. Mažvydas, vos pradėjęs studijuoti, 1547 metais, mylėdamas ir brangindamas kalbą, rūpindamasis jos ateitimi, išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“ . Knygos pratarmėje ,,Knygelės pačios bylo“ personifikuota knygelė kviečia žmones skaityti, mokytis, gauti to mokslo, kurio ,,tėvai jūsų trokšdavo turėti, ale to negalėjo nė vienu būdu gauti“. Rašytinio žodžio atsiradimas – tai jau kultūros brandos ženklas. Sovietinis mąstymas stipriai iškreipė požiūrį į aukštąjį išsilavinimą. J. Erlickas knygoje ,,Gyvenimas po sniegu “ ironizuoja, kad ,,mūsų valstybėje kiekvienas privalo turėti aukštąjį išsilavinimą“. Deja, viskas, ko yra per daug, sukelia vertės infliaciją. Akivaizdu, kad nuolatinis tobulėjimas, bandymas pažinti save ir aplinką yra nuolatinis gyvenimo tikslas. Galime teigti, jog posakis „svarbiausia ne tikslas, o kelias jo link” yra teisingas – svarbu gyventi, tai yra nuolat tobulėti, ieškoti džiaugsmo ir patirties kiekviename likimo siunčiamame išbandyme. Galime daryti išvadą, kad seniau išsilavinimas buvo pasiekiamas kiekybiškai mažiau žmonių, tačiau buvo kokybiškas, nes žmonės jo troško, dabar galima džiaugtis, išsilavinusių žmonių kiekybe, bet ne jų išsilavinimo kokybe. Pastraipos autorius: Emilis Jurčiukonis(1) Pirmiausia, ir šiais laikais meilė tėvynei siejama su kalbos puoselėjimu. Gimtasis žodis branginamas jau nuo seno. Ypatingas dėmesys jo puoselėjimui pradėtas skirti dar XVI a. klestint Renesansui. Žymiausia to meto asmenybė, iškėlusi kalbą kaip vieną didžiausių vertybių ir skatinusi kalbėti, rašyti ir melstis gimtąja kalba buvo pirmosios lietuviškos knygos autorius, pastorius Martynas Mažvydas. 1547 m. jis parašė ,,Katekizmą“, kuriuo siekė įrodyti, kad kalba yra tarsi kraujo ryšys, kuris vienija tautą. Personifikuota knyga, kreipdamasi į skaitytojus, pabrėžia, kad reikia branginti galimybę mokytis gimtąja kalba: ,,Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,/ Ale negalėjo nė vienu būdu gauti.“ Žmonės neturėjo galimybės skaityti gimtąja kalba, o dabar turi ir privalo tai vertinti taip parodydami meilę tėvynei. Laimei, šiais laikais gimtosios kalbos svarba yra suvokiama ir XXI a. žmonėms. Jau aštuonis kartus vykusi Nacionalinio diktanto akcija suburia lietuvius labai svarbiu tikslu – šiuo projektu yra saugoma kalba tokiu būdu puoselėjant pagarbą gimtajam kraštui. 2010 m. Nacionalinio diktanto autorė V. Juknaitė teigia, jog ,,kalba yra beveik mūsų tėvynė. Svečiose šalyse nors vakarais šeimose grįžtame į ją lyg į namus“. Rašytojos manymu, kalba yra viena iš svarbiausių lietuvių vertybių. Taigi, kalbėdami gimtąja kalba ir neiškeisdami jos į svetimas žmonės parodo, kokia yra svarbi tėvynė ir kaip ją vertina. Pastraipos autorius: Vakarė Baronaitė(23) Pirmiausia, ir šiais laikais meilė tėvynei siejama su kalbos puoselėjimu. Gimtasis žodis branginamas jau nuo seno. Ypatingas dėmesys jo puoselėjimui pradėtas skirti dar XVI a. klestint Renesansui. Žymiausia to meto asmenybė, iškėlusi kalbą kaip vieną didžiausių vertybių ir skatinusi kalbėti, rašyti ir melstis gimtąja kalba buvo pirmosios lietuviškos knygos autorius, pastorius Martynas Mažvydas. 1547 m. jis parašė ,,Katekizmą“, kuriuo siekė įrodyti, kad kalba yra tarsi kraujo ryšys, kuris vienija tautą. Personifikuota knyga, kreipdamasi į skaitytojus, pabrėžia, kad reikia branginti galimybę mokytis gimtąja kalba: ,,Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,/ Ale negalėjo nė vienu būdu gauti.“ Žmonės neturėjo galimybės skaityti gimtąja kalba, o dabar turi ir privalo tai vertinti taip parodydami meilę tėvynei. Laimei, šiais laikais gimtosios kalbos svarba yra suvokiama ir XXI a. žmonėms. Jau aštuonis kartus vykusi Nacionalinio diktanto akcija suburia lietuvius labai svarbiu tikslu – šiuo projektu yra saugoma kalba tokiu būdu puoselėjant pagarbą gimtajam kraštui. 2010 m. Nacionalinio diktanto autorė V. Juknaitė teigia, jog ,,kalba yra beveik mūsų tėvynė. Svečiose šalyse nors vakarais šeimose grįžtame į ją lyg į namus“. Rašytojos manymu, kalba yra viena iš svarbiausių lietuvių vertybių. Taigi, kalbėdami gimtąja kalba ir neiškeisdami jos į svetimas žmonės parodo, kokia yra svarbi tėvynė ir kaip ją vertina. Pastraipos autorius: Vakarė Baronaitė(23) Mikalojus Daukša Mikalojus Daukša – kunigas, humanistas, kontrreformacijos veikėjas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų. Švietėjas, humanistinių idėjų reiškėjas, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVI a. Epocha – Renesansas. 1599 m. išleistoje „Postilėje“ parašė lenkišką pratarmę, kurioje kreipėsi į Lietuvos visuomenę, skatindamas kurti raštiją lietuvių kalbai. Pratarmėje reiškiama naujųjų laikų tautos suverenumo samprata, aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba tautai ir valstybei. Asmenybė, puoselėjanti ir ginanti gimtąją kalbą, gali prisidėti prie valstybės išlikimo. Kalba yra didžiulė vertybė, nes ji yra tautą vienijantis veiksnys, be kurio negali egzistuoti stipri ir klestini valstybė. Todėl kiekvieno lietuvio kaip tautos nario užduotis yra saugoti ir gerbti savo gimtąją kalbą. Ypatingai stipriai veikiama mūsų kalba buvo XVIa.. Kai 1569m. pasirašius Liublino uniją su Lenkija ir susikūrus ATR, Susidarė palankios sąlygos lenkų kalbai ir kultūrai skverbtis į LDK, todėl prasidėjo lenkėjimas ir daugelis bajorų bei miestiečių išsižadėjo lietuvių kalbos. Šiai susidariusiai padėčiai ir iškilusiai lietuvybės grėsmei negalėjo likti abejingas švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių ir kontrreformatas Mikalojus Daukša. Vienas reikšmingiausių ir įdomiausių jo parašytų tekstų kultūros istorijai tebėra 1599m. išleista ,,Postilė‘‘, kurioje lenkiškai parašytą ,,Prakalbą į malonųjį skaitytoją‘‘ galima laikyti tarsi lietuvių kalbos teisių gynimo manifestu. Šia prakalba Daukša skelbia naują požiūrį į gimtąją kalbą, laiko ją didžiausia tautos vertybe ir smerkia prasidėjusį Lietuvos bajorų lenkėjimą, gimtosios kalbos paniekinimą, nesirūpinimą jos ugdymu. Prakalba parašyta lenkiškai,kad suprastų visas Lietuvos elitas- bajorai ir dvasininkai, o taip pat joje mėginama įtvirtinti visiškai naują idėją, renesansinę tautos sampratą, jog žmones sieja tėvų žemė, papročiai ir gimtoji kalba. Daukša teigė, jog kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, valstybės sargas. Sunaikinus ją- bus sunaikinta santaika,vienybė ir gerovė, o jos paniekinimas tolygus prigimties išsižadėjimui ir priešinimuisi gamtos tvarkai. Todėl M. Daukša ,,Postilėje’’ kreipdamasis į Lietuvos visuomenę bei ragindamas ano meto lietuvių šviesuomenės atstovus rengti raštus gimtąja kalba, neabejotinai prisidėjo prie lietuvių kalbos puoselėjimo, iškėlė kalbos vertę, reikšmę, taip pat padarė didelį poveikį lietuvių rašomosios kalbos formavimuisi. Taigi asmenybė ,kuri tausoja savo gimtąją kalbą, puoselėja tautos bendrystę ir padeda gyvuoti visai valstybei. Pastraipos autorius: Nykola Aiva Krulytė(2) Asmenybė, puoselėjanti ir ginanti gimtąją kalbą, gali prisidėti prie valstybės išlikimo. Kalba yra didžiulė vertybė, nes ji yra tautą vienijantis veiksnys, be kurio negali egzistuoti stipri ir klestini valstybė. Todėl kiekvieno lietuvio kaip tautos nario užduotis yra saugoti ir gerbti savo gimtąją kalbą. Ypatingai stipriai veikiama mūsų kalba buvo XVIa.. Kai 1569m. pasirašius Liublino uniją su Lenkija ir susikūrus ATR, Susidarė palankios sąlygos lenkų kalbai ir kultūrai skverbtis į LDK, todėl prasidėjo lenkėjimas ir daugelis bajorų bei miestiečių išsižadėjo lietuvių kalbos. Šiai susidariusiai padėčiai ir iškilusiai lietuvybės grėsmei negalėjo likti abejingas švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių ir kontrreformatas Mikalojus Daukša. Vienas reikšmingiausių ir įdomiausių jo parašytų tekstų kultūros istorijai tebėra 1599m. išleista ,,Postilė‘‘, kurioje lenkiškai parašytą ,,Prakalbą į malonųjį skaitytoją‘‘ galima laikyti tarsi lietuvių kalbos teisių gynimo manifestu. Šia prakalba Daukša skelbia naują požiūrį į gimtąją kalbą, laiko ją didžiausia tautos vertybe ir smerkia prasidėjusį Lietuvos bajorų lenkėjimą, gimtosios kalbos paniekinimą, nesirūpinimą jos ugdymu. Prakalba parašyta lenkiškai,kad suprastų visas Lietuvos elitas- bajorai ir dvasininkai, o taip pat joje mėginama įtvirtinti visiškai naują idėją, renesansinę tautos sampratą, jog žmones sieja tėvų žemė, papročiai ir gimtoji kalba. Daukša teigė, jog kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, valstybės sargas. Sunaikinus ją- bus sunaikinta santaika,vienybė ir gerovė, o jos paniekinimas tolygus prigimties išsižadėjimui ir priešinimuisi gamtos tvarkai. Todėl M. Daukša ,,Postilėje’’ kreipdamasis į Lietuvos visuomenę bei ragindamas ano meto lietuvių šviesuomenės atstovus rengti raštus gimtąja kalba, neabejotinai prisidėjo prie lietuvių kalbos puoselėjimo, iškėlė kalbos vertę, reikšmę, taip pat padarė didelį poveikį lietuvių rašomosios kalbos formavimuisi. Taigi asmenybė ,kuri tausoja savo gimtąją kalbą, puoselėja tautos bendrystę ir padeda gyvuoti visai valstybei. Pastraipos autorius: Nykola Aiva Krulytė(2) Jonas Radvanas Jonas Radvanas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poetas, evangelikas, reformatas. Parašė herojiniu epu laikomą poemą „Radviliada“. Kūrė Renesanso (XVI a.) epochos metu, taigi poemoje atsispindi to laikotarpio žmogui būdinga savimonė, taip pat gerai matomas Renesanso herojiškasis idealizmas. Vaizduojama Lietuvos aukštuomenės puoselėta valstybinė ideologija, valstybės geografinis, istorinis, kultūrinis vaizdas. Poemoje pasakojama apie Mikalojaus Radvilos Rudojo asmenybę. Epas skirtas Lietuvos valdovams, karžygiams bei istorinėms asmenybėms išaukštinti. Visų pirma, Renesanso epochos lietuvio portretas kuriamas kaip stojiškos laikysenos didvyrio, tarnaujančio Tėvynei. Būtent šiuo laikotarpiu Lietuva buvo galinga valstybė, vėliau sudariusi uniją su Lenkija. Tiesa, šalies galią ir didybę ne kartą teko ir ginti. Apie tai pasakojama Jono Radvano herojiniame epe „Radviliada“. Šis kūrinys – tradicinė panegirika, šlovinanti Tėvynės gynėją Mikalojų Radvilą Rudąjį, vieną talentingiausių karvedžių Lietuvos istorijoje. Jis Livonijos karo metu drąsiai kaunasi už savo šalį ir prie Ulos upės sumuša žymiai gausesnę Maskvos valstybės caro Ivano Rūsčiojo kariuomenę, susiruošusią pulti Vilnių. Pasak poemos vertėjo Sigito Narbuto, „karvedžio gyvenime turbūt būna vienas, bet pats svarbiausias mūšis, kurį laimėjęs jis pelno nemarią nugalėtojo šlovę, šimtmečiais gyvenančią žmonių lūpose. Radvilos Rudojo gyvenime toks buvo Ulos mūšis“. Tiesa, tam, kad tokios pergalės būtų įmanomos, karys turi būti tinkamai auklėjamas. Tai pasakojama pirmojoje poemos dalyje, kurioje auklėtojas jaunajam Radvilai piešia du kelius: didvyrio, tarnaujančio Tėvynei, ir išpuikėlio, apakinto savo didybės, paisančio tik savo interesų. Auklėtojas iš anksto įspėja Radvilą: „Tau pragaištingas garbės troškimas tegu nepakenkia.“ Anot jo, karžygiui, Tėvynės gynėjui, tinka tik vienas kelias – tarnavimas Tėvynei, paklusnumas, pagarba protėviams. Epe sakoma „žiūrėk Lietuvos kuo pirmiausia!”, „savo Tėvynei tarnauk“, „sek praeities karvedžiais ir senolių įstatymus dėkis“. Taigi auklėtojas moko būsimą karžygį stojiškos laikysenos – dvasios tvirtybės pagundų ir grėsmių akivaizdoje. Nenuostabu, kad tokia dvasia ugdytas Mikalojus Radvila Rudasis net mirties patale Dievo prašo malonės Tėvynei. Be to, kūrinyje vaizduojama Lietuva gana atšiauri, o palyginti su Pietų kraštais – netgi skurdi, tačiau nedavusi švelnaus klimato, naudingųjų iškasenų motina gamta šiuo stygiumi ugdo ypatingas žmonių savybes – narsą, ištvermę, meilę gimtinei. Gamta apibūdinama epitetu „išmintinga“, nes su žmonėmis elgiasi kaip protinga motina su vaikais: perteklius neretai gimdo nedorybes, o trūkumą atsveria skiepijamos dorybės. Tad rūsti, atšiauri Lietuvos gamta – kario, Lietuvos gynėjo auklėtoja. Taigi galime teigti, jog visi šie faktoriai ir kuria tvirto, ramiai pakeliančio sunkumus lietuvio, tokio kaip Mikalojus Radvila Rudasis, portretą. Pastraipos autorius: Paulius Čeponis (3) Visų pirma, Renesanso epochos lietuvio portretas kuriamas kaip stojiškos laikysenos didvyrio, tarnaujančio Tėvynei. Būtent šiuo laikotarpiu Lietuva buvo galinga valstybė, vėliau sudariusi uniją su Lenkija. Tiesa, šalies galią ir didybę ne kartą teko ir ginti. Apie tai pasakojama Jono Radvano herojiniame epe „Radviliada“. Šis kūrinys – tradicinė panegirika, šlovinanti Tėvynės gynėją Mikalojų Radvilą Rudąjį, vieną talentingiausių karvedžių Lietuvos istorijoje. Jis Livonijos karo metu drąsiai kaunasi už savo šalį ir prie Ulos upės sumuša žymiai gausesnę Maskvos valstybės caro Ivano Rūsčiojo kariuomenę, susiruošusią pulti Vilnių. Pasak poemos vertėjo Sigito Narbuto, „karvedžio gyvenime turbūt būna vienas, bet pats svarbiausias mūšis, kurį laimėjęs jis pelno nemarią nugalėtojo šlovę, šimtmečiais gyvenančią žmonių lūpose. Radvilos Rudojo gyvenime toks buvo Ulos mūšis“. Tiesa, tam, kad tokios pergalės būtų įmanomos, karys turi būti tinkamai auklėjamas. Tai pasakojama pirmojoje poemos dalyje, kurioje auklėtojas jaunajam Radvilai piešia du kelius: didvyrio, tarnaujančio Tėvynei, ir išpuikėlio, apakinto savo didybės, paisančio tik savo interesų. Auklėtojas iš anksto įspėja Radvilą: „Tau pragaištingas garbės troškimas tegu nepakenkia.“ Anot jo, karžygiui, Tėvynės gynėjui, tinka tik vienas kelias – tarnavimas Tėvynei, paklusnumas, pagarba protėviams. Epe sakoma „žiūrėk Lietuvos kuo pirmiausia!”, „savo Tėvynei tarnauk“, „sek praeities karvedžiais ir senolių įstatymus dėkis“. Taigi auklėtojas moko būsimą karžygį stojiškos laikysenos – dvasios tvirtybės pagundų ir grėsmių akivaizdoje. Nenuostabu, kad tokia dvasia ugdytas Mikalojus Radvila Rudasis net mirties patale Dievo prašo malonės Tėvynei. Be to, kūrinyje vaizduojama Lietuva gana atšiauri, o palyginti su Pietų kraštais – netgi skurdi, tačiau nedavusi švelnaus klimato, naudingųjų iškasenų motina gamta šiuo stygiumi ugdo ypatingas žmonių savybes – narsą, ištvermę, meilę gimtinei. Gamta apibūdinama epitetu „išmintinga“, nes su žmonėmis elgiasi kaip protinga motina su vaikais: perteklius neretai gimdo nedorybes, o trūkumą atsveria skiepijamos dorybės. Tad rūsti, atšiauri Lietuvos gamta – kario, Lietuvos gynėjo auklėtoja. Taigi galime teigti, jog visi šie faktoriai ir kuria tvirto, ramiai pakeliančio sunkumus lietuvio, tokio kaip Mikalojus Radvila Rudasis, portretą. Pastraipos autorius: Paulius Čeponis (3) Motiejus Kazimieras Sarbievijus Motiejus Kazimieras Sarbievijus laikomas vienu iškiliausių Lietuvos baroko epochos poetų, rašęs lotynų kalba, populiarus XVII a. Europoje. Vilniaus akademijos auklėtinis ir profesorius, popiežiaus Urbono VIII premijos laureatas, pramintas sarmatų Horacijumi. Epocha – Barokas. Kūrybos temos: ◦ Stoiška asmenybės laikysena ◦ Žmogaus ir visuomenės netobulumas ◦ Žmogaus dora ◦ Saikas ◦ Mirtis / Netvarumas ◦ Likimas ◦ Tikėjimas / Dievas ◦ Dvasinio pasaulio turtingumas ◦ Žmogaus menkystė ◦ Materialumo paniekinimas Laikinumas neskaudina tik suvokus, jog viskam ateina pabaiga. Šis supratimas skatina žmogų rūpintis dvasiniais, o ne materialiais dalykais. Visi žinome, jog žemėje amžino nėra nieko. Pats graikų filosofas Aristotelis dar prieš mūsų erą yra pasakęs, jog visi mes esame pasmerkti išnykti. Kitais žodžiais tariant: kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Panašiu požiūriu vadovavosi ir XVII amžiaus pirmosios pusės lotyniškai rašęs Europos poetas, baroko epochos atstovas, Lietuvos jėzuitų auklėtinis, Vilniaus universiteto profesorius Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Šio rašytojo poezijoje atsispindėjo svarbiausi baroko epochos bruožai: žmogaus gyvenimo trapumas, laikinumas, mirties visagalybė, atgaila. Geriausiai tai atskleidžiama pirmosios Sarbievijaus lyrikos knygos „Lemties žaidimai“ odėje Telefui Likui „Skundžiasi likimo ir sėkmės nepastovumu“. Autorius rašė: „Apgaulinga žmogaus lemtis, / Žaidžia, Telefai, ji žaidžia mumis, deja. / Viskas laikina žemėj šioj, / Ką materija čia sukuria nerangi.“ Eilėraščio žmogus teigia, jog likimas yra nepastovus ir nenuspėjamas. Tai sukelia skausmą, todėl privalu suvokti, jog visi esame laikini, jog visa, kas sukurta, nėra amžina. Dėmesį patraukia ir dar viena vieta: „Puošnūs skeptrai, šlovė, buvusi jų galia / Virsta greit pelenų krūva.“ Lyrinis subjektas teigia, jog viskas, kas materialu, yra nevertinga, nes laiko sunaikinama. Todėl pravartu yra puoselėti dvasines vertybes, rūpintis tuo, ko pinigais nupirkti neįmanoma, nes tik tokiu būdu galima išvengti laikinumo sukeliamo skausmo. Tai ypač svarbu turėtų būti šių laikų žmonėms. Daugelis esame apsupti daiktų, kurių mums iš tiesų net nereikia. Iš dalies didžiausia kaltė dėl tokios dabartinės situacijos tenka tėvams. Juk būtent jie aprūpina mus įvairiais daiktais. Tad jiems būtų labai naudinga vadovautis tokia mintimi: „Vietoj to, kad savo vaikams pirktumėte daiktus, kurių niekada neturėjote patys, geriau išmokykite juos dalykų, kurių niekada nebuvote mokyti. Daiktai susidėvi, tačiau perduota išmintis lieka“. Taigi, supratę, jog visiems išauš paskutinė diena, pradedame vertinti ne daiktus, kuriuos galime nusipirkti, o dvasinius dalykus. Laikinumas neskaudina tik suvokus, jog viskam ateina pabaiga. Šis supratimas skatina žmogų rūpintis dvasiniais, o ne materialiais dalykais. Visi žinome, jog žemėje amžino nėra nieko. Pats graikų filosofas Aristotelis dar prieš mūsų erą yra pasakęs, jog visi mes esame pasmerkti išnykti. Kitais žodžiais tariant: kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Panašiu požiūriu vadovavosi ir XVII amžiaus pirmosios pusės lotyniškai rašęs Europos poetas, baroko epochos atstovas, Lietuvos jėzuitų auklėtinis, Vilniaus universiteto profesorius Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Šio rašytojo poezijoje atsispindėjo svarbiausi baroko epochos bruožai: žmogaus gyvenimo trapumas, laikinumas, mirties visagalybė, atgaila. Geriausiai tai atskleidžiama pirmosios Sarbievijaus lyrikos knygos „Lemties žaidimai“ odėje Telefui Likui „Skundžiasi likimo ir sėkmės nepastovumu“. Autorius rašė: „Apgaulinga žmogaus lemtis, / Žaidžia, Telefai, ji žaidžia mumis, deja. / Viskas laikina žemėj šioj, / Ką materija čia sukuria nerangi.“ Eilėraščio žmogus teigia, jog likimas yra nepastovus ir nenuspėjamas. Tai sukelia skausmą, todėl privalu suvokti, jog visi esame laikini, jog visa, kas sukurta, nėra amžina. Dėmesį patraukia ir dar viena vieta: „Puošnūs skeptrai, šlovė, buvusi jų galia / Virsta greit pelenų krūva.“ Lyrinis subjektas teigia, jog viskas, kas materialu, yra nevertinga, nes laiko sunaikinama. Todėl pravartu yra puoselėti dvasines vertybes, rūpintis tuo, ko pinigais nupirkti neįmanoma, nes tik tokiu būdu galima išvengti laikinumo sukeliamo skausmo. Tai ypač svarbu turėtų būti šių laikų žmonėms. Daugelis esame apsupti daiktų, kurių mums iš tiesų net nereikia. Iš dalies didžiausia kaltė dėl tokios dabartinės situacijos tenka tėvams. Juk būtent jie aprūpina mus įvairiais daiktais. Tad jiems būtų labai naudinga vadovautis tokia mintimi: „Vietoj to, kad savo vaikams pirktumėte daiktus, kurių niekada neturėjote patys, geriau išmokykite juos dalykų, kurių niekada nebuvote mokyti. Daiktai susidėvi, tačiau perduota išmintis lieka“. Taigi, supratę, jog visiems išauš paskutinė diena, pradedame vertinti ne daiktus, kuriuos galime nusipirkti, o dvasinius dalykus. Pastraipos autorius: Laurynas Krasauskas(4) Kristijonas Donelaitis Kristijonas Donelaitis – evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas. K. Donelaitis kūrė XVIII a. Mažojoje Lietuvoje, kur lietuvių kultūra išgyvena kultūrinį pakilimą, kai, tuo tarpu, Didžiojoje Lietuvoje šis laikotarpis laikomas nuosmukio ir nutautėjimo tarpsniu. Poemoje „Metai" jungiasi skirtingų literatūros epochų įtakos, tačiau su Švietimo epocha siejami pagrindiniai akcentai: ypatingas dėmesys kaimo žmogui, prigimtinei žmonių lygybės idėjai. Pirmiausia, kaip Dekaloge, taip ir gyvenime svarbu neprarasti ryšio su Dievu. Apie tai primenama pirmajame įsakyme ,,Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.‘‘ Istoriškai mąstant, ryšys su Dievu neretai priklausė nuo žmogaus brandos ir sąmoningumo. Dar XVIII a. nuoširdi malda ir Biblijos skaitymas buvo svarbus žmogui. Viena ryškiausių šio amžiaus asmenybių, paskyrusi savo gyvenimą Dievo išpažinimui buvo pastorius Kristijonas Donelaitis. Šis lietuvių grožinės literatūros pradininkas, iškėlęs ,,viežlybumo“, t.y. dorumo idėją, pagarbą Dievui laikė vienu iš svarbiausių žmogaus požiūrių. Gerai pažinęs parapijiečių gyvenimą, apie 1765-1775 metais sukūrė keturių epinio pobūdžio giesmių poemą ,,Metai“. Šioje europinės reikšmės didaktinėje epinėje poemoje K. Donelaitis vaizduoja lietuvių būrų buitį. Pagarbos Dievui skatinama mokytis iš gamtos. ,,Pavasario linksmybių‘‘ dalyje poemos žmogus vis kreipiasi į niekingą žmogų, kad šis pasimokytų iš lakštingalos, kuri yra kuklumo, pamaldumo pavyzdys. Ji ,,sau viena budėdama garbina dievą“, prasmingą būtį išsaugo tik esant glaudžiam ryšiui su juo. Taip pat Selmas, vienas iš ,,viežlybųjų“ būrų, ,,Vasaros darbų“ monologe apgailestauja dėl prarasto dievobaimingumo: ,,Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas,/ O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga.“ Apgailestaujama dėl žmonių lengvabūdiškumo ir Dievo tiesų nevertinimo. Net praėjus trims šimtams metų, pirmasis Dekalogo įsakymas neprarado aktualumo. Nors žmonės vis labiau numaterialėja, susvetimėja, ieško kitų tikėjimo pakaitalų, tačiau viltis paskatinti juos išpažinti tikėjimą neapleidžia tikinčiųjų. Nagrinėdamas Ekleziastą, žmogus turi galimybę suvokti, jog viskam ateina savas laikas, yra laikas gimti ir mirti, yra laikas įgyti ir prarasti. Perfrazuojant Ekleziastą, dabar yra tas laikas, kai būtina grįžti prie Dievo. Taip mąstant, verta prisiminti postmodernisto Aido Marčėno eilėraštį ,,Metai be žiogo“. Jame ironiškai apgailestaujama dėl tikėjimą praradusių lietuvių. ,,Nubusk ir melskis: “Tėve nebe mūsų,/ neduok daugiau jiems duonos kasdieninės, -/pyrago duok.“ Žmonės, praradę ryšį su Aukščiausiuoju, sumaterialėja, išpuiksta, pamiršta kuklumą, pagarbą ir dėkingumą. Taigi, tikėjimas Dievu žmogui teikia moralinę stiprybę ir pagalbą siekiant gyventi darniai. Pastraipos autorius: Vakarė Baronaitė (5) Pirmiausia, kaip Dekaloge, taip ir gyvenime svarbu neprarasti ryšio su Dievu. Apie tai primenama pirmajame įsakyme ,,Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.‘‘ Istoriškai mąstant, ryšys su Dievu neretai priklausė nuo žmogaus brandos ir sąmoningumo. Dar XVIII a. nuoširdi malda ir Biblijos skaitymas buvo svarbus žmogui. Viena ryškiausių šio amžiaus asmenybių, paskyrusi savo gyvenimą Dievo išpažinimui buvo pastorius Kristijonas Donelaitis. Šis lietuvių grožinės literatūros pradininkas, iškėlęs ,,viežlybumo“, t.y. dorumo idėją, pagarbą Dievui laikė vienu iš svarbiausių žmogaus požiūrių. Gerai pažinęs parapijiečių gyvenimą, apie 1765-1775 metais sukūrė keturių epinio pobūdžio giesmių poemą ,,Metai“. Šioje europinės reikšmės didaktinėje epinėje poemoje K. Donelaitis vaizduoja lietuvių būrų buitį. Pagarbos Dievui skatinama mokytis iš gamtos. ,,Pavasario linksmybių‘‘ dalyje poemos žmogus vis kreipiasi į niekingą žmogų, kad šis pasimokytų iš lakštingalos, kuri yra kuklumo, pamaldumo pavyzdys. Ji ,,sau viena budėdama garbina dievą“, prasmingą būtį išsaugo tik esant glaudžiam ryšiui su juo. Taip pat Selmas, vienas iš ,,viežlybųjų“ būrų, ,,Vasaros darbų“ monologe apgailestauja dėl prarasto dievobaimingumo: ,,Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas,/ O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga.“ Apgailestaujama dėl žmonių lengvabūdiškumo ir Dievo tiesų nevertinimo. Net praėjus trims šimtams metų, pirmasis Dekalogo įsakymas neprarado aktualumo. Nors žmonės vis labiau numaterialėja, susvetimėja, ieško kitų tikėjimo pakaitalų, tačiau viltis paskatinti juos išpažinti tikėjimą neapleidžia tikinčiųjų. Nagrinėdamas Ekleziastą, žmogus turi galimybę suvokti, jog viskam ateina savas laikas, yra laikas gimti ir mirti, yra laikas įgyti ir prarasti. Perfrazuojant Ekleziastą, dabar yra tas laikas, kai būtina grįžti prie Dievo. Taip mąstant, verta prisiminti postmodernisto Aido Marčėno eilėraštį ,,Metai be žiogo“. Jame ironiškai apgailestaujama dėl tikėjimą praradusių lietuvių. ,,Nubusk ir melskis: “Tėve nebe mūsų,/ neduok daugiau jiems duonos kasdieninės, -/pyrago duok.“ Žmonės, praradę ryšį su Aukščiausiuoju, sumaterialėja, išpuiksta, pamiršta kuklumą, pagarbą ir dėkingumą. Taigi, tikėjimas Dievu žmogui teikia moralinę stiprybę ir pagalbą siekiant gyventi darniai. Pastraipos autorius: Vakarė Baronaitė (5) Vienas ryškiausių lietuvio bruožų yra ir visais laikais buvo darbštumas. Nebijantis darbo, atsakomybės ir niekada netinginiaujantis žmogus yra visų itin gerbiamas. Visuomenė retai kada nori turėti reikalų su veltėdžiu, kuris ne tik nesugeba atlikti jam skirtų užduočių, bet nori ir pasinaudoti kitų darbo rezultatais. Darbštumą kaip nacionalinį lietuvio bruožą dar XVIIIa. savo epinėje poemoje atskleidė K. Donelaitis. Grožinės literatūros pradininkui teko kurti itin sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. XVIIIa. įvykusi maro epidemija išnaikino beveik pusę lietuvių, dėl to į Mažąją Lietuvą persikėlė gyventi nemažai kolonistų (prancūzų, šveicarų, bet daugiausiai – vokiečių). Prasidėjus germanizacijai, lietuviams tapo be galo svarbu išsaugoti tautiškumą ir nepasiduoti kitataučių daromai įtakai. Tai paskatino apšvietos epochos atstovą sukurti didaktinę epinę poemą „Metai“, kurioje vaizduojamas sunkus lietuvių gyvenimas baudžiavos metu ir jų santykiai su kitataučiais. K. Donelaitis darbštumą išaukština kaip savybę, galinčią padėti lietuviams išsaugoti tautinį mentalitetą ir apsisaugoti nuo neigiamos kitataučių įtakos. Būtent darbštumas yra laikomas geriausiu bruožu, teikiančiu tam tikrą pranašumą prieš kitataučius. Kūrinyje tikras darbštumo pavyzdys yra Krizas. Jis – sumanus, darbštus, nagingas, taupus, dėl to sugebėjęs prasigyventi ir pelnyti kitų palankumą būras („Svotų kožnas viens, tuojaus kepurę nuvoždams,/ Ir už garbę tą didei kaip reik dėkavodams,/ Krizą pagarbint ir svodbon ateit pažadėjo”). Tinginystė – didžiausia yda ir gėda, kurią smerkia pasakotojas „viežlybųjų“ būrų lūpomis. O Krizas bene labiausiai atsidavęs darbui, todėl pasakotojas juo žavisi: „Ak! kiek sykių Krizas, į vyžas įsinėręs,/ Ir savo skrandą būrišką viešėt užsimovęs,/ Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška,/ Kad širdingai jis savo dievą pradeda garbint“. Darbštumas – savybė, būdinga visiems „viežlybiesiems“ būrams, ji tarsi neatskiriama nuo paties „viežlybumo“, tai yra padorumo. Tad galima sakyti, kad vienas ryškiausių Krizo būdo bruožų puikiai atspindi vieną iš nacionalinių lietuvio charakterio savybių. Su apšvietos epochai būdingu didaktizmu poemos autorius pateikė sektinus pavyzdžius ir jo kūryboje darbštumas yra vienas labiausiai vertinamų bruožų. Situacija nuo K. Donelaičio laikų nelabai pakito - šiais laikais lietuviai dėl šios charakterio ypatybės yra itin laukiami svetur dėl jų gebėjimo atsakingai ir kokybiškai atlikti jiems skirtą darbą. Daugelis lietuvių išvykę svetur sugeba prisitaikyti, įsitvirtinti ir pasiekti materialinės gerovės. Darbas lemia žmogaus vertę, tad darbštumas yra tikra vertybė, o dėl šio lietuviams būdingo bruožo jie yra gerbiami ir vertinami. Vienas ryškiausių lietuvio bruožų yra ir visais laikais buvo darbštumas. Nebijantis darbo, atsakomybės ir niekada netinginiaujantis žmogus yra visų itin gerbiamas. Visuomenė retai kada nori turėti reikalų su veltėdžiu, kuris ne tik nesugeba atlikti jam skirtų užduočių, bet nori ir pasinaudoti kitų darbo rezultatais. Darbštumą kaip nacionalinį lietuvio bruožą dar XVIIIa. savo epinėje poemoje atskleidė K. Donelaitis. Grožinės literatūros pradininkui teko kurti itin sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. XVIIIa. įvykusi maro epidemija išnaikino beveik pusę lietuvių, dėl to į Mažąją Lietuvą persikėlė gyventi nemažai kolonistų (prancūzų, šveicarų, bet daugiausiai – vokiečių). Prasidėjus germanizacijai, lietuviams tapo be galo svarbu išsaugoti tautiškumą ir nepasiduoti kitataučių daromai įtakai. Tai paskatino apšvietos epochos atstovą sukurti didaktinę epinę poemą „Metai“, kurioje vaizduojamas sunkus lietuvių gyvenimas baudžiavos metu ir jų santykiai su kitataučiais. K. Donelaitis darbštumą išaukština kaip savybę, galinčią padėti lietuviams išsaugoti tautinį mentalitetą ir apsisaugoti nuo neigiamos kitataučių įtakos. Būtent darbštumas yra laikomas geriausiu bruožu, teikiančiu tam tikrą pranašumą prieš kitataučius. Kūrinyje tikras darbštumo pavyzdys yra Krizas. Jis – sumanus, darbštus, nagingas, taupus, dėl to sugebėjęs prasigyventi ir pelnyti kitų palankumą būras („Svotų kožnas viens, tuojaus kepurę nuvoždams,/ Ir už garbę tą didei kaip reik dėkavodams,/ Krizą pagarbint ir svodbon ateit pažadėjo”). Tinginystė – didžiausia yda ir gėda, kurią smerkia pasakotojas „viežlybųjų“ būrų lūpomis. O Krizas bene labiausiai atsidavęs darbui, todėl pasakotojas juo žavisi: „Ak! kiek sykių Krizas, į vyžas įsinėręs,/ Ir savo skrandą būrišką viešėt užsimovęs,/ Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška,/ Kad širdingai jis savo dievą pradeda garbint“. Darbštumas – savybė, būdinga visiems „viežlybiesiems“ būrams, ji tarsi neatskiriama nuo paties „viežlybumo“, tai yra padorumo. Tad galima sakyti, kad vienas ryškiausių Krizo būdo bruožų puikiai atspindi vieną iš nacionalinių lietuvio charakterio savybių. Su apšvietos epochai būdingu didaktizmu poemos autorius pateikė sektinus pavyzdžius ir jo kūryboje darbštumas yra vienas labiausiai vertinamų bruožų. Situacija nuo K. Donelaičio laikų nelabai pakito - šiais laikais lietuviai dėl šios charakterio ypatybės yra itin laukiami svetur dėl jų gebėjimo atsakingai ir kokybiškai atlikti jiems skirtą darbą. Daugelis lietuvių išvykę svetur sugeba prisitaikyti, įsitvirtinti ir pasiekti materialinės gerovės. Darbas lemia žmogaus vertę, tad darbštumas yra tikra vertybė, o dėl šio lietuviams būdingo bruožo jie yra gerbiami ir vertinami. Pastraipos autorius: Rasa Brūzgaitė (6) Adomas Mickevičius XIX a. Lietuvos ir Lenkijos poetas. Svarbus Mickevičiaus biografijos faktas – studijos Vilniaus universitete. Romantikas. Kūrė poemas. Romantizmo bruožai: • Dabarties ir praeities opozicija • Dominuoja tendencija, pabrėžianti gamtos, paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus. • Emocinis kūrinio nuspalvinimas, poetiškumas ir muzikalumas, tautosakinės tradicijos panaudojimas. • Gamta idealizuota, emocinga; gamtoje žmogus išgyvena. Žmogus atranda kūrybinį įkvėpimą praradęs ryšį su Tėvyne. Gimtasis kraštas yra be galo svarbus kiekvienam asmeniui. Šalis, kurioje skambėjo motinos lopšinės, ištartas pirmas žodis, žengtas pirmas žingsnis, įstringa atmintyje amžiams. Tėvynės pamiršti neįmanoma, kaip ir joje išugdytų moralinių vertybių, tačiau įmanoma su ja prarasti ryšį, nuo jos nutolti. Tokį skaudų išgyvenimą patyrė XIXa. I pusės romantikas Adomas Mickevičius. Šis lietuvių kilmės lenkų rašytojas Lietuvą laikė savo tėvyne ir savo darbais darė didelę įtaką lietuvių tautinei savimonei ir literatūrai. Jis, žinomas kaip kovingas romantikas, nes karštai gynė tautos teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė kovoti prieš carizmą. Nors dėl veiklos Vilniaus universiteto Filomatų draugijoje buvo suimtas, o vėliau priverstas išvykti į Rusiją be teisės grįžti, A.Mickevičius puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Tai akcentuojama ir rašytojo kūriniuose, kuriuose aprašoma didi tautos praeitis, aukštinama buvusi didinga Lietuva. Gyvendamas Rusijoje poetas išleido eilėraščių rinkinį „Krymo sonetai“. Vienas iš šių sonetų – „Akermano stepės“. Lyrinis subjektas žavisi svetimo krašto grožiu: jis plaukia stepe tarsi per sausą okeaną, žavisi žydinčiais raudonais bužanais, tačiau šie gražūs vaizdai negali pakeisti tėvynės vaizdų, panaikinti gimtojo krašto ilgesio. Žmogus stebi žvaigždes, įsiklauso į tylą – norėtų išgirsti balsus iš Lietuvos. Bet su liūdesiu taria: „Važiuokim, nieks nešaukia.“ Lyriniam subjektui, kaip ir A.Mickevičiui, taip ir neteko daugiau pamatyti Lietuvos, bet meilę jis išsaugojo savo širdyje. Dar vienas A.Mickevičiaus kūrinys – poema „Ponas Tadas“ – tai prisiminimo sukelta vizija, regėjimas, meilės ir pagarbos tėvynei išreiškimas. Ši poema yra paskutinis A.Mickevičiaus didelės apimties kūrinys, parašytas emigracijoje. Jame reiškiamas ilgesys gimtajam kraštui, aprašomas didžiulis noras ten grįžti. Kūrėjas yra pasakęs, kad rašydamas šį kūrinį jautėsi tarsi būdamas Lietuvoje. Poema pradedama meilės ir pagarbos tėvynei reiškimu: „Tėvyne Lietuva, mielesne už sveikatą!/ Kaip reik tave brangint, vien tik tas pamato,/Kas jau tavęs neteko.“ Šiose eilutėse pastebimas begalinis prarasto krašto ilgesys, kančia būnant atskirtam nuo jo. Aprašomas tėvynęs grožis: „Nūn tave vaizduoju/ Aš ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju.“. Pagrindinis poemos personažas, jaunuolis iš bajorų šeimos Tadas, kuris baigęs mokslus grįžta į gimtąjį kraštą džiaugiasi tėvynės vaizdais, upėmis, pievomis, miškais. Jis dairosi dvare, prisimindamas vaikystės dienas, praleistas šiame name, apžiūrinėja dvaro menėje kabančius paveikslus, primenančius žymius karius, kovojusius už laisvę ir lygybę. Poema yra puikus pavyzdys, kad prievartinė emigracija skatino Adomą Mickevičių kurti, ilgesys mylimam kraštui jam kelė nuostalgiją, kurią jis ir išreiškė savo kūriniuose. Tokius jausmus patyrė ir ištremtieji į Sibirą. Šioje amžino įšalo žemėje XXa. viduryje ištremti tautiečiai be galo ilgėjosi tėvynės. Apie šias kančias liudija ne tik pasakojimai ar istorijos vadovėliai, bet taip pat tremtinių kūryba, kuri padėjusi išgyventi ekstremaliomis sąlygomis, atitrūkti nuo žiaurios realybės, pajusti ryšį su tauta. Taigi Tėvynės praradimas skatina žmogų kurti ir taip jaustis artimesniam tautiečiams, pamiršti skaudžius kasdienius išgyvenimus. Pastraipos autorius: Milda Banevičiūtė(7) Žmogus atranda kūrybinį įkvėpimą praradęs ryšį su Tėvyne. Gimtasis kraštas yra be galo svarbus kiekvienam asmeniui. Šalis, kurioje skambėjo motinos lopšinės, ištartas pirmas žodis, žengtas pirmas žingsnis, įstringa atmintyje amžiams. Tėvynės pamiršti neįmanoma, kaip ir joje išugdytų moralinių vertybių, tačiau įmanoma su ja prarasti ryšį, nuo jos nutolti. Tokį skaudų išgyvenimą patyrė XIXa. I pusės romantikas Adomas Mickevičius. Šis lietuvių kilmės lenkų rašytojas Lietuvą laikė savo tėvyne ir savo darbais darė didelę įtaką lietuvių tautinei savimonei ir literatūrai. Jis, žinomas kaip kovingas romantikas, nes karštai gynė tautos teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė kovoti prieš carizmą. Nors dėl veiklos Vilniaus universiteto Filomatų draugijoje buvo suimtas, o vėliau priverstas išvykti į Rusiją be teisės grįžti, A.Mickevičius puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Tai akcentuojama ir rašytojo kūriniuose, kuriuose aprašoma didi tautos praeitis, aukštinama buvusi didinga Lietuva. Gyvendamas Rusijoje poetas išleido eilėraščių rinkinį „Krymo sonetai“. Vienas iš šių sonetų – „Akermano stepės“. Lyrinis subjektas žavisi svetimo krašto grožiu: jis plaukia stepe tarsi per sausą okeaną, žavisi žydinčiais raudonais bužanais, tačiau šie gražūs vaizdai negali pakeisti tėvynės vaizdų, panaikinti gimtojo krašto ilgesio. Žmogus stebi žvaigždes, įsiklauso į tylą – norėtų išgirsti balsus iš Lietuvos. Bet su liūdesiu taria: „Važiuokim, nieks nešaukia.“ Lyriniam subjektui, kaip ir A.Mickevičiui, taip ir neteko daugiau pamatyti Lietuvos, bet meilę jis išsaugojo savo širdyje. Dar vienas A.Mickevičiaus kūrinys – poema „Ponas Tadas“ – tai prisiminimo sukelta vizija, regėjimas, meilės ir pagarbos tėvynei išreiškimas. Ši poema yra paskutinis A.Mickevičiaus didelės apimties kūrinys, parašytas emigracijoje. Jame reiškiamas ilgesys gimtajam kraštui, aprašomas didžiulis noras ten grįžti. Kūrėjas yra pasakęs, kad rašydamas šį kūrinį jautėsi tarsi būdamas Lietuvoje. Poema pradedama meilės ir pagarbos tėvynei reiškimu: „Tėvyne Lietuva, mielesne už sveikatą!/ Kaip reik tave brangint, vien tik tas pamato,/Kas jau tavęs neteko.“ Šiose eilutėse pastebimas begalinis prarasto krašto ilgesys, kančia būnant atskirtam nuo jo. Aprašomas tėvynęs grožis: „Nūn tave vaizduoju/ Aš ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju.“. Pagrindinis poemos personažas, jaunuolis iš bajorų šeimos Tadas, kuris baigęs mokslus grįžta į gimtąjį kraštą džiaugiasi tėvynės vaizdais, upėmis, pievomis, miškais. Jis dairosi dvare, prisimindamas vaikystės dienas, praleistas šiame name, apžiūrinėja dvaro menėje kabančius paveikslus, primenančius žymius karius, kovojusius už laisvę ir lygybę. Poema yra puikus pavyzdys, kad prievartinė emigracija skatino Adomą Mickevičių kurti, ilgesys mylimam kraštui jam kelė nuostalgiją, kurią jis ir išreiškė savo kūriniuose. Tokius jausmus patyrė ir ištremtieji į Sibirą. Šioje amžino įšalo žemėje XXa. viduryje ištremti tautiečiai be galo ilgėjosi tėvynės. Apie šias kančias liudija ne tik pasakojimai ar istorijos vadovėliai, bet taip pat tremtinių kūryba, kuri padėjusi išgyventi ekstremaliomis sąlygomis, atitrūkti nuo žiaurios realybės, pajusti ryšį su tauta. Taigi Tėvynės praradimas skatina žmogų kurti ir taip jaustis artimesniam tautiečiams, pamiršti skaudžius kasdienius išgyvenimus. Pastraipos autorius: Milda Banevičiūtė(7) Antanas Baranauskas Antanas Baranauskas – Lietuvos poetas, kalbininkas, Seinų vyskupas. Romantikas, parašęs poemą „Anykščių šilelis“. Gyveno ir kūrė XIX a. Romantizmui plėtotis Lietuvoje padėjo žemaičių kultūrinis sąjūdis. Romantizmo epochoje aukštinamas žmogaus pilnatvės siekimas, gamtos kultas, jausmai, fantazija, skelbiamos patriotizmo ir nepriklausomybės idėjos. Visų pirma, žmogaus gyvenimui harmonijos suteikia vienumas su gamta. Juk būtent individo nutolimas nuo natūralios aplinkos yra viena pagrindinių problemų sukeliančių nedarnos būseną. Dabartinėje vartotojų kultūroje gamta – žmogui abejingas, svetimas objektas. Tačiau anot XIX amžiaus romantizmo atstovų, pasaulis (šiuo atveju - gamta) yra gyvas organizmas. Jie aukštino gamtą, pabrėždami jos svarbą žmogaus gyvenimo pilnatvei. Vienas žymiausių Lietuvos romantizmo kūrėjų Antanas Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“ rašo: „Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris...“. Autorius siūlo priešingą vartotojų kultūrai sampratą: žmogus ir gamta – vienas organizmas, žmones ir gamtą jungia gyvybinė apytaka : „Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę,/ Jėg tik stuobriai papuvę savaimi išvirtę./ Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,/ Teip visados raminęs, visados mylėjęs...“. Ypatingas žmogaus su gamta ryšys paaiškina ir poemoje vaizduojamą šilelio grožio poveikį lyriniam subjektui. Miško grožis eilėraščio žmogui leidžia atsikvėpti, atsipalaiduoti. Žmogų net sujaudinantis šilelis prilyginimas rojui: „Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria;/ Vat teip linksmai dūšią, ažu širdies tveria,/ Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:/ Ar miške aš stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“. Labai apmaudu, jog didžioji populiacijos dalis, gyvenanti miestuose, retai begali sau leisti prabangą pabėgti į gamtą nuo savo kasdienių įsipareigojimų ir rūpesčių. Tačiau tai paaiškina vis spartėjančią deurbanizaciją, kai išsiilgę natūralaus ryšio su gamta žmonės kraustosi norėdami būti arčiau jos, jog galėtų leisti savo sielai ir protui atsikvėpti ir atgauti taip išsiilgtą darną savo gyvenime. Pastraipos autorius: Ieva Dapševičiūtė (8) Visų pirma, žmogaus gyvenimui harmonijos suteikia vienumas su gamta. Juk būtent individo nutolimas nuo natūralios aplinkos yra viena pagrindinių problemų sukeliančių nedarnos būseną. Dabartinėje vartotojų kultūroje gamta – žmogui abejingas, svetimas objektas. Tačiau anot XIX amžiaus romantizmo atstovų, pasaulis (šiuo atveju - gamta) yra gyvas organizmas. Jie aukštino gamtą, pabrėždami jos svarbą žmogaus gyvenimo pilnatvei. Vienas žymiausių Lietuvos romantizmo kūrėjų Antanas Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“ rašo: „Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris...“. Autorius siūlo priešingą vartotojų kultūrai sampratą: žmogus ir gamta – vienas organizmas, žmones ir gamtą jungia gyvybinė apytaka : „Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę,/ Jėg tik stuobriai papuvę savaimi išvirtę./ Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,/ Teip visados raminęs, visados mylėjęs...“. Ypatingas žmogaus su gamta ryšys paaiškina ir poemoje vaizduojamą šilelio grožio poveikį lyriniam subjektui. Miško grožis eilėraščio žmogui leidžia atsikvėpti, atsipalaiduoti. Žmogų net sujaudinantis šilelis prilyginimas rojui: „Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria;/ Vat teip linksmai dūšią, ažu širdies tveria,/ Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:/ Ar miške aš stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“. Labai apmaudu, jog didžioji populiacijos dalis, gyvenanti miestuose, retai begali sau leisti prabangą pabėgti į gamtą nuo savo kasdienių įsipareigojimų ir rūpesčių. Tačiau tai paaiškina vis spartėjančią deurbanizaciją, kai išsiilgę natūralaus ryšio su gamta žmonės kraustosi norėdami būti arčiau jos, jog galėtų leisti savo sielai ir protui atsikvėpti ir atgauti taip išsiilgtą darną savo gyvenime. Pastraipos autorius: Ieva Dapševičiūtė (8) Vincas Kudirka Vincas Kudirka – Lietuvos gydytojas, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, varpininkas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Lietuvos himno autorius. Epocha: Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje. Vincas Kudirka kūrė XIXa. antroje pusėje, kai Lietuvoje ryškėjo tautinio atgimimo ženklai, pradėjo formuotis Lietuvių nacionalinė kultūra. Įsipareigojęs ir dirbantis dėl tautos individas prisideda prie valstybės vienijimo. Kai Lietuvos valstybei buvo kilusi išnykimo grėsmė, įvairios šalys okupuodamos ir prisijungdamos Lietuvą siekė panaikinti jos žmonių ryšį su savo valstybe, pavyzdžiui, įvesdavo naujus įstatymus kaip kalbos, spaudos cenzūra ar ateizmas, naikindavo kultūros paminklus, uždarinėdavo mokyklas, taip pat taikydavo represijas, terorizuodavo gyventojus. Tokios sąlygos vertė žmones prievarta išsižadėti savo gimtosios kalbos, pamiršti savo tautos kultūrinę ir istorinę praeitį. Tačiau visada būdavo žmonių neabejingų savo tautai, kurie įvairiais būdais priešindavosi prievarta vykdomai politikai, nors ir žinodami,kad rizikuoja savo gyvybe. Jie vienijo lietuvius, žadino jų tautinę savimonę. Tokia situacija Lietuvoje susiklostė XIXa. ,vyraujant carinei priespaudai. Po 1863m. sukilimo prasidėjo intensyvus visuotinis gyventojų rusinimas: uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, buvo uždaromos pradinės mokyklos. Tai skatino lietuvius gintis, burtis į ivairias lietuviškų spaudinių platinimo draugijas. Šiuo laikotarpiu subrendo daug tautiniam darbui pasiryžusių aktyvių, išskirtinių žmonių, vienas jų buvo poetas, publicistas, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų ir tautiškos giesmės autorius Vincas Kudirka. Vienas pirmųjų nelegaliai leistų lietuviškų laikraščių ,,Varpas‘‘, kurį jis redagavo 1889-1905m., telkė lietuvius, skatino ekonominį ir kultūrinį visuomenės švietimą, pažangų ūkininkavimą, supažindino skaitytojus su demokratinės santvarkos principais, o pagrindinė siekiama vertybė buvo tėvynės gerovė ir laisvė. Taip pat Kudirka rašė eilėraščius, kuriais kreipėsi į skaitytojus, žadino jų sąmoningumą, ragino įsitraukti į kovą. Vienas populiariausių eilėraščių ,,Varpas‘‘ ,parašytas pirmajam žurnalo numeriui atliko istorinę tautinio, socialinio ir kultūrinio budinimo užduotį. Kiekvienas posmas baigiamas raginimu ,,Kelkite, kelkite,kelkite…’’ žadino tautiečių savimonę, kvietė lietuvius būti aktyviais, užsiimti naudingu darbu. Kitas Kudirkos svarbus Lietuvai darbas ,tai sukurta ,,Tautiška giesmė’’ ,kuri yra tapusi nepriklausomos Lietuvos valstybės himnu. Šioje giesmėje Kudirka siekė aprėpti esmines tautos vertybes kaip meilę tėvynei, darbą,tautiečių vienybę ir dorą. Poetas pabrėžia tėvynės ir lietuvio ryšį – Lietuva yra motina savo vaikams, todėl meilė jai turi degti kiekvieno širdyje. Kudirkos darbai leidžia pamatyti, jog tautos atmintyje jis tebėra herojiško aukojimosi dėl visuomenės pavyzdys, nes jo kūryba ugdė tautiškumą, kėlė veikliam gyvenimui, įkvėpė kurti tėvynę savo pastangomis. Taigi asmenybė savo gyvenimu, darbais ir kūryba gali prisidėti kuriant vieningą valstybę. Pastraipos autorius: Nykola Aiva Krulytė (2) Įsipareigojęs ir dirbantis dėl tautos individas prisideda prie valstybės vienijimo. Kai Lietuvos valstybei buvo kilusi išnykimo grėsmė, įvairios šalys okupuodamos ir prisijungdamos Lietuvą siekė panaikinti jos žmonių ryšį su savo valstybe, pavyzdžiui, įvesdavo naujus įstatymus kaip kalbos, spaudos cenzūra ar ateizmas, naikindavo kultūros paminklus, uždarinėdavo mokyklas, taip pat taikydavo represijas, terorizuodavo gyventojus. Tokios sąlygos vertė žmones prievarta išsižadėti savo gimtosios kalbos, pamiršti savo tautos kultūrinę ir istorinę praeitį. Tačiau visada būdavo žmonių neabejingų savo tautai, kurie įvairiais būdais priešindavosi prievarta vykdomai politikai, nors ir žinodami,kad rizikuoja savo gyvybe. Jie vienijo lietuvius, žadino jų tautinę savimonę. Tokia situacija Lietuvoje susiklostė XIXa. ,vyraujant carinei priespaudai. Po 1863m. sukilimo prasidėjo intensyvus visuotinis gyventojų rusinimas: uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, buvo uždaromos pradinės mokyklos. Tai skatino lietuvius gintis, burtis į ivairias lietuviškų spaudinių platinimo draugijas. Šiuo laikotarpiu subrendo daug tautiniam darbui pasiryžusių aktyvių, išskirtinių žmonių, vienas jų buvo poetas, publicistas, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų ir tautiškos giesmės autorius Vincas Kudirka. Vienas pirmųjų nelegaliai leistų lietuviškų laikraščių ,,Varpas‘‘, kurį jis redagavo 1889-1905m., telkė lietuvius, skatino ekonominį ir kultūrinį visuomenės švietimą, pažangų ūkininkavimą, supažindino skaitytojus su demokratinės santvarkos principais, o pagrindinė siekiama vertybė buvo tėvynės gerovė ir laisvė. Taip pat Kudirka rašė eilėraščius, kuriais kreipėsi į skaitytojus, žadino jų sąmoningumą, ragino įsitraukti į kovą. Vienas populiariausių eilėraščių ,,Varpas‘‘ ,parašytas pirmajam žurnalo numeriui atliko istorinę tautinio, socialinio ir kultūrinio budinimo užduotį. Kiekvienas posmas baigiamas raginimu ,,Kelkite, kelkite,kelkite…’’ žadino tautiečių savimonę, kvietė lietuvius būti aktyviais, užsiimti naudingu darbu. Kitas Kudirkos svarbus Lietuvai darbas ,tai sukurta ,,Tautiška giesmė’’ ,kuri yra tapusi nepriklausomos Lietuvos valstybės himnu. Šioje giesmėje Kudirka siekė aprėpti esmines tautos vertybes kaip meilę tėvynei, darbą,tautiečių vienybę ir dorą. Poetas pabrėžia tėvynės ir lietuvio ryšį – Lietuva yra motina savo vaikams, todėl meilė jai turi degti kiekvieno širdyje. Kudirkos darbai leidžia pamatyti, jog tautos atmintyje jis tebėra herojiško aukojimosi dėl visuomenės pavyzdys, nes jo kūryba ugdė tautiškumą, kėlė veikliam gyvenimui, įkvėpė kurti tėvynę savo pastangomis. Taigi asmenybė savo gyvenimu, darbais ir kūryba gali prisidėti kuriant vieningą valstybę. Pastraipos autorius: Nykola Aiva Krulytė (2) Jonas Mačiulis-Maironis Maironis – kunigas, profesorius; XIX ir XX a. lietuvių romantizmo poetas, parašęs tokius Lietuvoje žymius kūrinius kaip „Trakų pilis“, „Lietuva Brangi“ ir daugelį kitų. Maironio kūryba tiesiogiai susijusi su XIX a. pab. -XX a. pr. pokyčiais lietuvių kultūroje ir literatūroje. Tai tautinio atgimimo laikas, kai carinės Rusijos sudėtyje esančioje Lietuvoje nelegaliai plinta laikraštis „Aušra" (1883-1886), kai knygnešiai platina draudžiamą spaudą lietuvių kalba(Lietuvos spaudos draudimas, įvestas po 1863-1864m. sukilimo). To meto šviesuoliai kvietė tautiečius aukotis visuomenės idealams, dirbti tautos labui. Patriotinėje-visuomeninėje Maironio kūryboje išpažįstama tėvynės meilė, visuomenė, ypač jaunimas, kviečiami imtis bendrų darbų. Laikinumas sukelia žmogui skausmą, nes jis supranta, jog po mirties bus visų pamirštas. Mirtis nuolat gąsdina įvairaus amžiaus asmenis. O kaipgi kitaip? Juk ta akimirka yra mūsų gyvenimo, egzistencijos pabaiga. Natūralu, kad ji baugina, juk nelikus mūsų, teliks tik prisiminimai ir nudirbti darbai, tačiau lieka klausimas, ar tikrai kas nors mus dar prisimins. Tokį požiūrį atskleidė ir XIX a. pabaigos rašytojas Jonas Mačiulis – Maironis, romantizmo epochos atstovas, gyvenęs 1863 – 1864 metų sukilimo metu. Šis pasipriešinimas caro valdžiai bei žmonės, nepaisantys savo laikinumo ir vis tiek dėl tėvynės aukojantys gyvybę, darė didelę įtaką poeto kūrybai. Tai galime įžvelgti Maironio eilėraščių rinkinio „Pavasario balsai“ eilėraštyje „Išnyksiu kaip dūmas“. Lyrinis subjektas retoriškai sušunka ir paklausia: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės! / Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo, / O kas jų bent vardą atspės?“ Lyrinis subjektas teigia, jog po mirties žmonės yra pamirštami ir nebevertinami. Kalbama ir apie 1863 – 1864 metų sukilimo dalyvius, kovojusius už laisvę, kalbą, žemę, vilgytą jų krauju. Bet ar kas nors apie juos pagalvos, susimąstys, supras, kiek jie kentėjo? Ar kas atsimins didvyrius, kurių iškovotu laisvu žodžiu kalbame? Šioje vietoje ir atskleidžiamas laikinumo sukeliamas skausmas. Eilėraščio žmogus suvokia, jog po mirties visos kovos, visi darbai bus užmiršti. Tokią situaciją matome ir Alfonso Nykos–Niliūno straipsnyje „Maironio likimo paraštėje“. Poetas rašė: „Vaižgantui mirus, gedėjo visa tauta, gedėjo ilgai; tuo tarpu metais ankstesnė Maironio mirtis jo skaitytojų ir dainuotojų liko beveik nepastebėta; daug kas iš jų gal net nė nebežinojo, kad Maironis ligi tol tebebuvo gyvas.“ Lygiai taip pat po mirties pamirštami ir šių dienų rašytojai. Vargu, ar daug žmonių beprisimena 2011 metais mirusį poetą Justiną Marcinkevičių. Tad po mirties žmonės yra pamirštami, juos mažai kas tebemini, todėl laikinumas, egzistavimo pabaiga sukelia skausmą. Laikinumas sukelia žmogui skausmą, nes jis supranta, jog po mirties bus visų pamirštas. Mirtis nuolat gąsdina įvairaus amžiaus asmenis. O kaipgi kitaip? Juk ta akimirka yra mūsų gyvenimo, egzistencijos pabaiga. Natūralu, kad ji baugina, juk nelikus mūsų, teliks tik prisiminimai ir nudirbti darbai, tačiau lieka klausimas, ar tikrai kas nors mus dar prisimins. Tokį požiūrį atskleidė ir XIX a. pabaigos rašytojas Jonas Mačiulis – Maironis, romantizmo epochos atstovas, gyvenęs 1863 – 1864 metų sukilimo metu. Šis pasipriešinimas caro valdžiai bei žmonės, nepaisantys savo laikinumo ir vis tiek dėl tėvynės aukojantys gyvybę, darė didelę įtaką poeto kūrybai. Tai galime įžvelgti Maironio eilėraščių rinkinio „Pavasario balsai“ eilėraštyje „Išnyksiu kaip dūmas“. Lyrinis subjektas retoriškai sušunka ir paklausia: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės! / Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo, / O kas jų bent vardą atspės?“ Lyrinis subjektas teigia, jog po mirties žmonės yra pamirštami ir nebevertinami. Kalbama ir apie 1863 – 1864 metų sukilimo dalyvius, kovojusius už laisvę, kalbą, žemę, vilgytą jų krauju. Bet ar kas nors apie juos pagalvos, susimąstys, supras, kiek jie kentėjo? Ar kas atsimins didvyrius, kurių iškovotu laisvu žodžiu kalbame? Šioje vietoje ir atskleidžiamas laikinumo sukeliamas skausmas. Eilėraščio žmogus suvokia, jog po mirties visos kovos, visi darbai bus užmiršti. Tokią situaciją matome ir Alfonso Nykos–Niliūno straipsnyje „Maironio likimo paraštėje“. Poetas rašė: „Vaižgantui mirus, gedėjo visa tauta, gedėjo ilgai; tuo tarpu metais ankstesnė Maironio mirtis jo skaitytojų ir dainuotojų liko beveik nepastebėta; daug kas iš jų gal net nė nebežinojo, kad Maironis ligi tol tebebuvo gyvas.“ Lygiai taip pat po mirties pamirštami ir šių dienų rašytojai. Vargu, ar daug žmonių beprisimena 2011 metais mirusį poetą Justiną Marcinkevičių. Tad po mirties žmonės yra pamirštami, juos mažai kas tebemini, todėl laikinumas, egzistavimo pabaiga sukelia skausmą. Pastraipos autorius: Laurynas Krasauskas (4) Vienas iš tokių santykių pavyzdžių gali būti, kai žmogus gerbia savo tėvynę ir puoselėja jos kalbą, net jei ir istoriniu laikotarpiu tai yra draudžiama. Meilė savo gimtajam kraštui turėtų būti kiekvieno valstybėje gyvenančio individo prigimtinis ir puoselėjamas jausmas, kurį gauname iš savo protėvių ar praeities didvyrių. Pilietis turi būti patriotiškas ir norėti tik geriausio savo kraštui, stengtis dėl jo, dėl jo ateities ir būsimų kartų kurios gyvens ten. Kaip ir dvidešimto amžiaus pabaigos, romantizmo atstovas, dvasininkas, dramaturgas Jonas Mačiulis-Maironis esant net ir spaudos draudimo laikotarpiui, kuomet spauda buvo spausdinama užsienyje – Mažojoje Lietuvoje, o ją platino knygnešiai, kuomet buvo uždrausta kalbėti, rašyti lietuviškai, jis vis tiek prisidėjo prie kalbos puoselėjimo. Kai tik pradėjus formuotis moderniai lietuvių tautai, savo eilėraščiais, savo kuryba bei kultūrine veikla, Maironis iš meilės Lietuvai, stengėsi formuoti lietuvių tautinę savimonę, skatino kalbėti lietuviškai, rašyti, mokytis lietuvių kalbos, taip pat skatino juos siekti nepriklausomybės, kovoti dėl jos ir nepasiduoti. Uždraustos lietuviškos knygos, lietuvių kalba nesumažino jo meilės tėvynei ir nesustbadė noro kovoti dėl jos. Eilėraštyje „Užtrauksim naują giesmę“, kurį parašė Jonas Mačiulis-Maironis, aprašomas patriotiškumas ir laisvės troškimas. Eilutėse „Ranka mus spaudžia geležinė./ Krūtinę apkala ledais:/ Uždekim meile sau krūtinę!/ Į kovą stokim milžinais!“ lyrinis subjektas skatina žmones pakilti ir išlaisvinti tėvynę. Taip pat lyrinis subjektas parodo, kad meilė tėvynei yra veikli ir kad ji reikalauja herojiškos aukos: „Į darbą,/ broliai, vyrs į vyrą,/ Šarvuoti mokslu atkakliu!/Paimsime arklą, knygą, lyrą,/Ir eisim Lietuvos keliu!“. Šiandieninėje Lietuvos valsybėje auga nauja karta, kurios santykis su tėvyne yra ypač stiprus ir puikus tam pavyzdys yra privalomosios karo tarnybos savanoriai. Savanoriškai atėjusių jaunuolių, norinčių esant tam tikrai padėčiai kovoti dėl Lietuvos jau dabar, kai dar negresia joks pavojus, rodyti kitiems, kaip yra svarbu gerbti praeitį, galvoti apie ateitį bei skatinti ugdyti patriotiškas vertybes yra kur kas daugiau nei šauktinių savanorių į privalomąją karo tarnybą. Stengtis dėl savo tėvynės sunkiausiu jos metu yra be galo sudėtinga ir kartu didvyriška, o dar labiau kai stengiamasi ir kitus įtraukti į šią kovą ir priminti, kad reikia puoselėti savo kalbą bei gerbti gimtąjį kraštą. Pastraipos autorius: Emilija Rinkevičiūtė (9) Vienas iš tokių santykių pavyzdžių gali būti, kai žmogus gerbia savo tėvynę ir puoselėja jos kalbą, net jei ir istoriniu laikotarpiu tai yra draudžiama. Meilė savo gimtajam kraštui turėtų būti kiekvieno valstybėje gyvenančio individo prigimtinis ir puoselėjamas jausmas, kurį gauname iš savo protėvių ar praeities didvyrių. Pilietis turi būti patriotiškas ir norėti tik geriausio savo kraštui, stengtis dėl jo, dėl jo ateities ir būsimų kartų kurios gyvens ten. Kaip ir dvidešimto amžiaus pabaigos, romantizmo atstovas, dvasininkas, dramaturgas Jonas Mačiulis-Maironis esant net ir spaudos draudimo laikotarpiui, kuomet spauda buvo spausdinama užsienyje – Mažojoje Lietuvoje, o ją platino knygnešiai, kuomet buvo uždrausta kalbėti, rašyti lietuviškai, jis vis tiek prisidėjo prie kalbos puoselėjimo. Kai tik pradėjus formuotis moderniai lietuvių tautai, savo eilėraščiais, savo kuryba bei kultūrine veikla, Maironis iš meilės Lietuvai, stengėsi formuoti lietuvių tautinę savimonę, skatino kalbėti lietuviškai, rašyti, mokytis lietuvių kalbos, taip pat skatino juos siekti nepriklausomybės, kovoti dėl jos ir nepasiduoti. Uždraustos lietuviškos knygos, lietuvių kalba nesumažino jo meilės tėvynei ir nesustbadė noro kovoti dėl jos. Eilėraštyje „Užtrauksim naują giesmę“, kurį parašė Jonas Mačiulis-Maironis, aprašomas patriotiškumas ir laisvės troškimas. Eilutėse „Ranka mus spaudžia geležinė./ Krūtinę apkala ledais:/ Uždekim meile sau krūtinę!/ Į kovą stokim milžinais!“ lyrinis subjektas skatina žmones pakilti ir išlaisvinti tėvynę. Taip pat lyrinis subjektas parodo, kad meilė tėvynei yra veikli ir kad ji reikalauja herojiškos aukos: „Į darbą,/ broliai, vyrs į vyrą,/ Šarvuoti mokslu atkakliu!/Paimsime arklą, knygą, lyrą,/Ir eisim Lietuvos keliu!“. Šiandieninėje Lietuvos valsybėje auga nauja karta, kurios santykis su tėvyne yra ypač stiprus ir puikus tam pavyzdys yra privalomosios karo tarnybos savanoriai. Savanoriškai atėjusių jaunuolių, norinčių esant tam tikrai padėčiai kovoti dėl Lietuvos jau dabar, kai dar negresia joks pavojus, rodyti kitiems, kaip yra svarbu gerbti praeitį, galvoti apie ateitį bei skatinti ugdyti patriotiškas vertybes yra kur kas daugiau nei šauktinių savanorių į privalomąją karo tarnybą. Stengtis dėl savo tėvynės sunkiausiu jos metu yra be galo sudėtinga ir kartu didvyriška, o dar labiau kai stengiamasi ir kitus įtraukti į šią kovą ir priminti, kad reikia puoselėti savo kalbą bei gerbti gimtąjį kraštą. Pastraipos autorius: Emilija Rinkevičiūtė (9) Jonas Biliūnas Jonas Biliūnas (1879 m. – 1907 m) – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių prozininkas, publicistas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje, visuomenės veikėjas. Realistas. Parašė apysaką „Liūdna pasaka“, kiti kūriniai – novelės. Bruožai: ◦ visiškai atmetė romatiką: reikia ne svajoti ir įsivaizduoti, o realiai jausti „kojas ant žemės“, pabrėžia žmogaus kasdienybę – dirbančio, vargstančio žmogaus buitis. ◦ objektyviai ( dalykiškai, kad atitiktų tikrovę) vertinti pasaulį ir žmogaus gyvenimą, išryškinti esminius aplinkos ir visuomenės bruožus. ◦ grožio ir prasmės ieškojimas, skriaudos ir kaltės motyvai, idealo problema. Be to, žmogui svarbu neprarasti ryšio su tikėjimu, kuris primena apie būtinybę ne tik gerbti Dievą, bet ir tėvus. ,,Gerbk savo tėvą ir motiną“ – tai ketvirtasis Dekalogo įsakymas, kuris visais laikais neprarado svarbos. Šiam įsakymui buvo skiriamas didelis rašytojų dėmesys. XIX a. realistinės literatūros rašytojai nuo socialinių temų nukreipia žvilgsnį į asmens psichologiją, moralines prieštaras, jiems svarbu atskleisti individo būsenas, reakcijas. Vienas ryškiausių šio laikotarpio atstovų buvo lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas Jonas Biliūnas. Jo kūrybai būdingas amžinų moralinių ir egzistencinių problemų analizavimas. Viena iš šių problemų yra abejingų vaikų santykiai su tėvais. Apie tai kalbama Biliūno novelėje ,,Ubagas“ . Jos centre jaučiamas aiškus ketvirtojo įsakymo nepaisymas. Šiame kūrinyje atskleidžiama skaudi bėda: tėvai, linkėdami vaikams gera, atiduoda viską, o kai atžalos suauga, varo tėvus iš namų be jokių skrupulų. Vienas pagrindinių šios novelės veikėjų Petras Sabaliūnas – sūnaus išvarytas senas tėvas, priverstas vaikščioti pakiemiais, tačiau atleidęs savo sūnui. Sabaliūnas sielojasi, nes patirtą skriaudą suvokia kaip priedermės seniems tėvams pamiršimą, žmoniškumo pamynimą šeimoje. Jam neramu dėl blogo sūnaus pavyzdžio, nes toks elgesys skatins anūkus nedorai elgtis su tėvais. (pasaka apie rogutes). Pasakotojas pajunta kaltės visuotinumą: ,,jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.“ Jam gėda dėl vaikystės draugo poelgio. Šia novele išreiškiamas autoriaus susirūpinimas dėl visiško Dekalogo įsakymo nepaisymo ateityje. Deja, ir šiomis dienomis tėvai kartais išgyvena tą pačią dramą. Apie tai yra kalbėjęs ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Jis teigė, jog šių laikų vaizdų ir daiktų visuomenė neturėtų prarasti dialogo su Dievu. Neužmiršdami ir laikydamiesi amžinųjų Dekalogo įsakymų vaikai privalo rūpintis tėvais. Priešingu atveju visuomenei gresia liūdna patirtis – tėvai vis dažniau gali būti priversti bylinėtis teismuose dėl galimybės oriai senti. Pamiršę Dekalogą, vaikai turės laikytis 38 Konstitucijos straipsnio, skelbiančio, jog vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Vadinasi, siekdami darnos namuose, žmonės turi laikytis ketvirtojo Dekalogo įsakymo, kuris lemia santarvę šeimoje. Pastraipos autorius: Vakarė Baronaitė (5) Be to, žmogui svarbu neprarasti ryšio su tikėjimu, kuris primena apie būtinybę ne tik gerbti Dievą, bet ir tėvus. ,,Gerbk savo tėvą ir motiną“ – tai ketvirtasis Dekalogo įsakymas, kuris visais laikais neprarado svarbos. Šiam įsakymui buvo skiriamas didelis rašytojų dėmesys. XIX a. realistinės literatūros rašytojai nuo socialinių temų nukreipia žvilgsnį į asmens psichologiją, moralines prieštaras, jiems svarbu atskleisti individo būsenas, reakcijas. Vienas ryškiausių šio laikotarpio atstovų buvo lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas Jonas Biliūnas. Jo kūrybai būdingas amžinų moralinių ir egzistencinių problemų analizavimas. Viena iš šių problemų yra abejingų vaikų santykiai su tėvais. Apie tai kalbama Biliūno novelėje ,,Ubagas“ . Jos centre jaučiamas aiškus ketvirtojo įsakymo nepaisymas. Šiame kūrinyje atskleidžiama skaudi bėda: tėvai, linkėdami vaikams gera, atiduoda viską, o kai atžalos suauga, varo tėvus iš namų be jokių skrupulų. Vienas pagrindinių šios novelės veikėjų Petras Sabaliūnas – sūnaus išvarytas senas tėvas, priverstas vaikščioti pakiemiais, tačiau atleidęs savo sūnui. Sabaliūnas sielojasi, nes patirtą skriaudą suvokia kaip priedermės seniems tėvams pamiršimą, žmoniškumo pamynimą šeimoje. Jam neramu dėl blogo sūnaus pavyzdžio, nes toks elgesys skatins anūkus nedorai elgtis su tėvais. (pasaka apie rogutes). Pasakotojas pajunta kaltės visuotinumą: ,,jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.“ Jam gėda dėl vaikystės draugo poelgio. Šia novele išreiškiamas autoriaus susirūpinimas dėl visiško Dekalogo įsakymo nepaisymo ateityje. Deja, ir šiomis dienomis tėvai kartais išgyvena tą pačią dramą. Apie tai yra kalbėjęs ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Jis teigė, jog šių laikų vaizdų ir daiktų visuomenė neturėtų prarasti dialogo su Dievu. Neužmiršdami ir laikydamiesi amžinųjų Dekalogo įsakymų vaikai privalo rūpintis tėvais. Priešingu atveju visuomenei gresia liūdna patirtis – tėvai vis dažniau gali būti priversti bylinėtis teismuose dėl galimybės oriai senti. Pamiršę Dekalogą, vaikai turės laikytis 38 Konstitucijos straipsnio, skelbiančio, jog vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Vadinasi, siekdami darnos namuose, žmonės turi laikytis ketvirtojo Dekalogo įsakymo, kuris lemia santarvę šeimoje. Pastraipos autorius: Vakarė Baronaitė (5) Juozas Tumas-Vaižgantas Vaižgantas (1869-1933) – Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas. Juozas Tumas – Vaižgantas priklauso neuromantikų kartai. Neuromantikų kūrybai būdinga ryškūs vidiniai žmonių išgyvenimai, kuriuos neretai sukelia meilės jausmas, valdžios pojūtis, svajonės, vertybiniai svarstymai, neapibrėžtas ilgesys. Dažnas neuromantinio žmogaus palydovas yra gamta, taip pat tautiškumas, lietuviškumas. Vaižganto kūrybos viršūnė yra apysaka „Dėdės ir dėdienės“, išleista 1929m. Jeigu darbas tampa didžiausia vertybe, žmogus rizikuoja tapti tik nuolankiu vykdytoju. Būtent nuolankumas ir yra dar vienas nacionalinis lietuvio bruožas. Perdėtas rūpestingumas, gebėjimas prisitaikyti prie įvairių sąlygų, kartais reikalaujančių daug ištvermės, noras įtikti bei pokyčių baimė daro lietuvį nuolankų. Kartais dėl įgimto geraširdiškumo, kartais iš baimės pasipriešinti, o kartais dėl pokyčių baimės mūsų tautiečiai leidžiasi išnaudojami. Nuolankų lietuvį pavaizdavo XXa. pradžios neoromantizmo atstovas Juozas Tumas – Vaižgantas. Apysakos „Dėdės ir dėdienės“, kurios parašymui įtakos turėjo ilgai besitęsusi baudžiava, panaikinta tik 1861m., pagrindinio veikėjo Mykoliuko išskirtinis bruožas ir yra nuolankumas. Jis – jautrios, pasiaukojančios sielos žmogus. Dėl savo ramaus bei nedrąsaus būdo Mykoliukas prarado savo mylimąją Severiutę, kuri buvo jo įkvėpimo šaltinis ir didžiausia brangenybė. Jai ištekėjus už valdingo dvaro tijūno Rapolo Geišės, Mykoliukas net nebandė kovoti ir nuolankiai tapo Dzidoriumi Artoju, „dėde“, kuris vykdo kitų nurodymus. Tiesa, Mykolui buvo kilusių minčių kurti savo gyvenimą su Severija. Bet ar jis gali palikti brolį, jo vaikus, suardyti jų gyvenimą? „Ne, tikrai ne!“. Tačiau jis tam visiškai nesipriešino, netgi nepriekaištavo stipresniesiems, jiems pakluso ir stropiai dirbo savo darbus. Jis dirbo savo brolio šeimai už pastogę, maistą ir anaiptol nebuvo gerbiamas šeimos narys, kadangi Mykolą dėl jo nuolankumo išnaudojo jo šeimos nariai, o brolio vaikai, dėl kurių jis atsisakė asmeninės laimės, iš keistuolio dėdės net pasišaipydavo. Mykoliukas – itin jautrios ir geros širdies žmogus, kartais galvojantis apie kitus kur kas daugiau nei apie save patį. Jo charakteris atspindi dar vieną lietuviams būdingą būdo bruožą – nuolankumą. Mykoliuko paveikslas – itin jautrus ir įtikinamas turbūt todėl, kad ir pats Vaižgantas gyveno dėl visuomenės, nuolankiai dirbo tautos gerovei (apybraižų knygoje „Ten gera, kur mūsų nėra“ sakė: „Ir tapau savosios lietuviškos visuomenės tarnas, ne, dar daugiau – jos vergas“). Nors kartais dėl šios nacionalinės savybės lietuviai gali būti išnaudojami, visgi gebėjimas nuolankiai prisitaikyti prie įvairių sąlygų, pasiaukoti dėl kitų yra geras žmogaus būdo bruožas – tiesa, geras ne jam, o aplinkiniams. Pastraipos autorius: Rasa Brūzgaitė(6) Jeigu darbas tampa didžiausia vertybe, žmogus rizikuoja tapti tik nuolankiu vykdytoju. Būtent nuolankumas ir yra dar vienas nacionalinis lietuvio bruožas. Perdėtas rūpestingumas, gebėjimas prisitaikyti prie įvairių sąlygų, kartais reikalaujančių daug ištvermės, noras įtikti bei pokyčių baimė daro lietuvį nuolankų. Kartais dėl įgimto geraširdiškumo, kartais iš baimės pasipriešinti, o kartais dėl pokyčių baimės mūsų tautiečiai leidžiasi išnaudojami. Nuolankų lietuvį pavaizdavo XXa. pradžios neoromantizmo atstovas Juozas Tumas – Vaižgantas. Apysakos „Dėdės ir dėdienės“, kurios parašymui įtakos turėjo ilgai besitęsusi baudžiava, panaikinta tik 1861m., pagrindinio veikėjo Mykoliuko išskirtinis bruožas ir yra nuolankumas. Jis – jautrios, pasiaukojančios sielos žmogus. Dėl savo ramaus bei nedrąsaus būdo Mykoliukas prarado savo mylimąją Severiutę, kuri buvo jo įkvėpimo šaltinis ir didžiausia brangenybė. Jai ištekėjus už valdingo dvaro tijūno Rapolo Geišės, Mykoliukas net nebandė kovoti ir nuolankiai tapo Dzidoriumi Artoju, „dėde“, kuris vykdo kitų nurodymus. Tiesa, Mykolui buvo kilusių minčių kurti savo gyvenimą su Severija. Bet ar jis gali palikti brolį, jo vaikus, suardyti jų gyvenimą? „Ne, tikrai ne!“. Tačiau jis tam visiškai nesipriešino, netgi nepriekaištavo stipresniesiems, jiems pakluso ir stropiai dirbo savo darbus. Jis dirbo savo brolio šeimai už pastogę, maistą ir anaiptol nebuvo gerbiamas šeimos narys, kadangi Mykolą dėl jo nuolankumo išnaudojo jo šeimos nariai, o brolio vaikai, dėl kurių jis atsisakė asmeninės laimės, iš keistuolio dėdės net pasišaipydavo. Mykoliukas – itin jautrios ir geros širdies žmogus, kartais galvojantis apie kitus kur kas daugiau nei apie save patį. Jo charakteris atspindi dar vieną lietuviams būdingą būdo bruožą – nuolankumą. Mykoliuko paveikslas – itin jautrus ir įtikinamas turbūt todėl, kad ir pats Vaižgantas gyveno dėl visuomenės, nuolankiai dirbo tautos gerovei (apybraižų knygoje „Ten gera, kur mūsų nėra“ sakė: „Ir tapau savosios lietuviškos visuomenės tarnas, ne, dar daugiau – jos vergas“). Nors kartais dėl šios nacionalinės savybės lietuviai gali būti išnaudojami, visgi gebėjimas nuolankiai prisitaikyti prie įvairių sąlygų, pasiaukoti dėl kitų yra geras žmogaus būdo bruožas – tiesa, geras ne jam, o aplinkiniams. Pastraipos autorius: Rasa Brūzgaitė(6) Šatrijos Ragana Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana (1877-1930) – lietuvių rašytoja. Modernizmo ir neoromantizmo srovių atstovė. Jos kūrybai didelės įtakos turėjo neoromantizmo idėjos, kurioms būdingi sapno ir pasakos motyvai, gilinimasis į žmogaus vidinio pasaulio problemas, tikėjimo, Dievo problematika. " – apysaka. Tai autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIXa. antrosios pusės Lietuvos dvarą. Viena svarbiausių – moters tema. Apysakoje gilinimasi į žmogaus vidinio pasaulio, o šiuo atveju būtent moters, problemas. Dekalogo svarbu laikytis ne tik dėl mokomos pagarbos žmogaus asmeniniam turtui, bet ir dėl pagarbos, meiles savos artimiesiems ir kitiems žmonėms. Mus visą gyvenimą moko pagarbos kitam asmeniui. Šeima privalo gyventi taip, kad jos nariai mokėtų rūpintis ir padėti kitiems. Šeimoje pagarba bei meilė vienas kitam tampa svarbiu aspektu, norint užtikrinti artimųjų gerovę. Pagarbos svarba artimiesiems yra skelbiama ir dekaloge. Ketvirtasis Dievo įsakymas mums nurodo, jog turime gerbti savo tėvą ir motiną. Šia taisykle vadovavosi ir XX a. pr. rašytoja, prozininkė Šatrijos Ragana. Ši neoromantizmo atstovė buvo krikščioniškos asmenybės ugdytoja dėl jos religingo auklėjimo. Jos įsitikinimai atsispindėjo ir santykiuose su mama. Šatrijos Ragana gerbė ir mylėjo savo motiną. Rašytoja apie savo mamą pasakojo kaip apie kantrybės, savęs atsižadėjimo idealą, sutinkantį su Dievo valia. Panašius santykius tarp motinos ir vaiko rašytoja vaizduoja apysakoje „Sename dvare“. Apysakos veikėja Irusia yra auklėjama dorovingai ir yra labai prisirišusi prie savo mamatės. Ji jos nepalieka, net tada, kai ji priima ligonius ar dirba buities darbus. Irusia gažnai klausia mamatės patarimų, taip rodydama pagarbą jai. Dukra labai myli mamatę, nori, kad ji visada būtų laiminga, todėl paprašo tėvo, kad leistų jai groti, be jokių savanaudiškų tikslų siuva jai staltiesėlę. Lektorius Tomas Jonas Girdzijauskas yra pasakęs: "Mintyse ir motinai ir tėvui būtina visą gyvenimą dėkoti vien už tai, kad tave (mus) pagimdė. Ir net mintyse (vidiniame dialoge) nereikšti net mažiausių pretenzijų tėvams, o tik dėkoti, dėkoti, dėkoti." Tačiau pagarba artimiesiems ir kitiems žmonės šiais laikais pradėjo nykti. Kai kurie vaikai nebeklauso savo tėvų, juos išnaudoja, rodo pagarbą tik tuomet, kai jiems tai gali atnešti naudos. Vyresniųjų autoritetas taip pat prarado savo reikšmę, todėl būtent dėl šių priežasčių turime skatinti pagarbą žmonės, kurios mus moko dekalogo ketvirtasis įsakymas. Pastraipos autorius: Akvilė Šimkutė (10) Dekalogo svarbu laikytis ne tik dėl mokomos pagarbos žmogaus asmeniniam turtui, bet ir dėl pagarbos, meiles savos artimiesiems ir kitiems žmonėms. Mus visą gyvenimą moko pagarbos kitam asmeniui. Šeima privalo gyventi taip, kad jos nariai mokėtų rūpintis ir padėti kitiems. Šeimoje pagarba bei meilė vienas kitam tampa svarbiu aspektu, norint užtikrinti artimųjų gerovę. Pagarbos svarba artimiesiems yra skelbiama ir dekaloge. Ketvirtasis Dievo įsakymas mums nurodo, jog turime gerbti savo tėvą ir motiną. Šia taisykle vadovavosi ir XX a. pr. rašytoja, prozininkė Šatrijos Ragana. Ši neoromantizmo atstovė buvo krikščioniškos asmenybės ugdytoja dėl jos religingo auklėjimo. Jos įsitikinimai atsispindėjo ir santykiuose su mama. Šatrijos Ragana gerbė ir mylėjo savo motiną. Rašytoja apie savo mamą pasakojo kaip apie kantrybės, savęs atsižadėjimo idealą, sutinkantį su Dievo valia. Panašius santykius tarp motinos ir vaiko rašytoja vaizduoja apysakoje „Sename dvare“. Apysakos veikėja Irusia yra auklėjama dorovingai ir yra labai prisirišusi prie savo mamatės. Ji jos nepalieka, net tada, kai ji priima ligonius ar dirba buities darbus. Irusia gažnai klausia mamatės patarimų, taip rodydama pagarbą jai. Dukra labai myli mamatę, nori, kad ji visada būtų laiminga, todėl paprašo tėvo, kad leistų jai groti, be jokių savanaudiškų tikslų siuva jai staltiesėlę. Lektorius Tomas Jonas Girdzijauskas yra pasakęs: "Mintyse ir motinai ir tėvui būtina visą gyvenimą dėkoti vien už tai, kad tave (mus) pagimdė. Ir net mintyse (vidiniame dialoge) nereikšti net mažiausių pretenzijų tėvams, o tik dėkoti, dėkoti, dėkoti." Tačiau pagarba artimiesiems ir kitiems žmonės šiais laikais pradėjo nykti. Kai kurie vaikai nebeklauso savo tėvų, juos išnaudoja, rodo pagarbą tik tuomet, kai jiems tai gali atnešti naudos. Vyresniųjų autoritetas taip pat prarado savo reikšmę, todėl būtent dėl šių priežasčių turime skatinti pagarbą žmonės, kurios mus moko dekalogo ketvirtasis įsakymas. Pastraipos autorius: Akvilė Šimkutė (10) Vincas Krėvė-Mickevičius Vincas Krėvė (1882-1954) – Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas. Modernizmo ir neoromantizmo atstovas. Kaip būdinga ir kitų neoromantizmoatstovų kūrybai, šiuo laikotarpiu sukurtoje dramoje vyrauja tautinė tematika, gręžiamasi į istoriją. Dramoje „Skirgaila“ vaizduojama istorinė lietuvių padėtis yra labai artima realiai XIVa. pab. Lietuvoje vyravusiai padėčiai. Suprantama, jog žmogaus prigimties dualizmas kyla dar ir iš proto bei jausmų konflikto, kai esame priversti aukotis dėl kitų. Ypatingas mūsų mąstymas ir jausmingumas skiria mus nuo kitų mums žinomų gyvų organizmų. Gyvenime nuolat pasitaiko tokių situacijų, kai pareiga ir atsakomybė nusveria mūsų svajones ir poreikius. Tarkime, aukščiausių valdžios atstovų pareiga yra rūpintis šalimi, o ne tenkinti asmeninius interesus. Užimdami šias pareigas jie prisiima atsakomybę už savo tautos gerovę, jų pareiga – aukoti save, o tai neretai prieštarauja jų pačių, kaip asmenų, įsitikinimams. Tokių situacijų galima aptikti ir literatūroje, vidinis konfliktas būdingas XIX a. pab. – XX a. pr. neoromantikų kūrybai. Šios meno krypties atstovas Lietuvoje, dramaturgas Vincas Mickevičius-Krėvė savo tragedijoje „Skirgaila“ dėmesį sutelkė į Lietuvos kunigaikščio Skirgailos asmenybę. Lietuva jau pakrikštyta, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi vokiečių riteriai, bet valdovo bendražygiai, ypač vaidila Stardas, tiki senosiomis dievybėmis ir ilgisi laikų, kai šalis nebuvo pakrikštyta. Vienas svarbiausių Skirgailos vidinio dramatizmo šaltinių yra proto ir jausmų kova, mat jis supranta, jog reikia gelbėti ne senąjį tikėjimą, o tautą, tačiau širdyje gerbia pagoniškuosius dievus ir slapta pritaria Stardui: „Kas nenorėtų grąžinti garbingų senovės laikų!.. Bet jų sugrąžinti neišgali dievai, ir mes nebepajėgsime.“ Valdovo širdis primena jam jo tikrąjį tikėjimą ir papročius, tačiau protas liepia pamiršti savo interesus, nes tautai gresia pavojus: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!