Principų reikšmė administracinėje procesinėje teisėje

14 TEMA. PRINCIPŲ REIKŠMĖ ADMINISTRACINĖJE PROCESINĖJE TEISĖJE I. Teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principai LR ir ES teisės sistemose Konstitucinis teisinės valstybės principas – tai universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šioje temoje bus pabandyta plačiau apžvelgti teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus LR ir ES teisinėje erdvėje, apibrėžti jų panaudojimo sferą, pateikti keletą jų panaudojimo teisminėje praktikoje pavyzdžių. Teisinis tikrumas. Pagal šį principą valdžios institucijos privalo užtikrinti, kad asmenys be vargo galėtų išsiaiškinti teisės normas, kurios jiems yra skirtos, ir turėtų galimybę pagrįstai numatyti tiek šių normų buvimą, tiek jų aiškinimo bei taikymo būdą. Su teisinio tikrumo principu yra glaudžiai susijęs teisėtai suteiktų teisių (vested rights) principas - jei teisės buvo suteiktos asmeniui teisės norma, tai jų neleidžiama panaikinti ar suvaržyti vėlesniais teisės aktais. Tai taip pat susiję su teisės akto negaliojimo atgal taisykle: teisės aktai visuomet laikomi neturinčiais atgalinės galios, išskyrus tam tikras griežtas ir siauras išimtis. Gana jaunoje LR teisinėje praktikoje teisinio tikrumo prielaida nebuvo naudojama labai plačiu lygiu (lyginant su Europos Bendrijos teise), tačiau kai kuriose kiekvienoje svarbesnėje LR Aukščiausiojo, ar LR Konstitucinio teismo byloje, teisinio tikrumo principas būdavo tas universalus elementas kurio pagrindu būdavo grindžiamas vienas ar kitas teisinio ginčo sprendimas, nutarimas, išaiškinimas. Verta būtų paminėti bent kelis iš jų, bei juose įtvirtintas teisinio tikrumo nuostatas. 1999 m. kovo 4 d. Konstitucinio teismo nutarime dėl asmenų praeityje susijusių su Sovietinėmis saugumo struktūromis veiklos ribojimo atitikimus Konstitucijai, buvo išreikšti sekantys teiginiai susiję su teisinio tikrumo principo įtvirtinimu LR teisėje: - teisės aktai, reglamentuojantys buvusių saugumo tarnybų darbuotojų dabartinę veiklą, turėtų atitikti proporcingumo, teisinio tikrumo principus; - priimant įstatymus būtina laikytis esminių teisės principų. Antai teisinio tikrumo principas reikalauja, kad teisinių santykių subjektai būtų tikri dėl savo teisinės padėties. Priimant minimus įstatymus (liustracijos) sudėtinis teisinės valstybės koncepcijos teisinio tikrumo principas akivaizdžiai pažeistas. 2002 m. lapkričio 25 d. Konstitucinio teismo nutarime LR diplomatinės tarnybos įstatymo atitikimo LR Konstitucijai, teismas pabrėžė: - Konstitucinis teisinės valstybės principas - tai universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, tačiau šalia jo neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Teisėti lūkesčiai. Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas. Jis reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. Principo paskirtis - laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Analizuojant šį principą pažymėtini du aspektai. Pirma, teisinio saugumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus pačiam teisiniam reguliavimui. Jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai. Žemesnio lygmens teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnio lygmens teisės aktams, ir joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai. Teisės norminiai aktai turi būti nustatyta tvarka paskelbiami, ir su jais turi turėti galimybę susipažinti visi teisinių santykių subjektai. Antra, šis principas apima ir keletą reikalavimų, susijusių su teisinio reguliavimo galiojimu. Pagal šį principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, turi būti užtikrinamas jurisprudencijos tęstinumas. Teisinio saugumo principo turi laikytis visos valstybinės valdžios institucijos, visų pirma Seimas, kuris pagal Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktą leidžia įstatymus. Ypač svarbu, kad šio principo laikytųsi įstatymų leidėjas, reguliuodamas Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimą, kad nepagrįstai nebūtų pabloginta asmens teisinė padėtis, kad nebūtų paneigtos įgytos teisės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai. Teisinio saugumo principas suponuoja ir tai, kad jei dėl valstybinės valdžios institucijų veiksmų ar sprendimų yra pažeidžiamos asmens teisės, asmeniui turi būti garantuota šių teisių veiksminga teisminė gynyba. Viena iš būtinų tokios gynybos sąlygų - teisėjo ir teismų nepriklausomumas ir nešališkumas. Taigi teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijos yra reikšmingos ir kiekvieno visuomenės nario teisinio saugumo užtikrinimo požiūriu. Pažymėtinas dar vienas teisinio saugumo užtikrinimo aspektas. Į teisėją negalima žvelgti vien kaip į teisingumo funkciją vykdantį asmenį. Teisėjas yra visuomenės narys. Jis, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. Visuotinai pripažįstama, kad teisinio saugumo principo paskirtis - užtikrinti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Ne mažiau svarbu ir tai, kad patys teisėjai, kurie vykdo teisingumą, pasitikėtų savo valstybe ir teise Teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principas bendrijos teisėje. Remiantis statistiniais duomenimis, fraze “teisinis tikrumas” Europos Teisme buvo remtasi daugiau nei 900 kartų. Taigi ši kategorija yra labai svarbi Bendrijos teisės praktikoje, taip pat tai labai plati koncepcija, apimanti teisėtų lūkesčių apsaugos koncepciją bei atgalinio negaliojimo principą, kurio ryšys su teisinio tikrumo principu pastoviai pabrėžiamas. Vienoje bylų Teismas nutarė, jog teisinio tikrumo principas neleido vykdyti Komisijos priemonę prieš ją paskelbiant. Tačiau buvo bylų, kuriose atgalinis galiojimas buvo įteisintas remiantis tuo, jog vis dėlto teisinio tikrumo principas nubuvo pažeistas, nes tam tikri bylos šalių lūkesčiai negalėjo būti pagrįsti (jie visgi galėjo tikėtis vienokių ar kitokių apribojimų). Čia ir iškyla problema, kokio masto atgalinis galiojimas gali būti pateisinamas ir kaip jis suderinamas su teisinio tikrumo principu. Ši problema buvo svarstoma sujungtose bylose C-260/91 ir C-261/91. Buvo nagrinėjamas 1987m. kovo 16d. Komisijos reglamento galiojimo klausimas. Šiame reglamente buvo nustatytas mokestis tam tikriems iš Ispanijos eksportuojamiems pieno produktams, o įsigaliojimo data numatyta mėnesiu anksčiau. Teismas nutarė, jog nors ir yra bendrai priimta, kad teisinio tikrumo principas trukdo įsigalioti Bendrijos teisės aktui ankstesne, nei jis buvo paskelbtas, data, išimtys gali būti daromos, jei iš siekiamo tikslo išplaukia toks poreikis ir jei adresatų teisėti lūkesčiai yra tinkamai apsaugoti. Nepaisant to, kad Bendrijos aktų atgalinis galiojimas ir nėra griežtai uždraustas, Teismas pabrėžė, kad tokio pobūdžio sprendimai turi tinkamai pagrįsti norimo atgalinio galiojimo priežastis. Šiuo atveju priežastis tebuvo nurodyta kaip siekis neleisti plėtotis spekuliacijai, Reglamento nuostatas pritaikant skubos tvarka. Teismas pažymėjo, kad tai gali paaiškinti, kodėl neatidėliotinai buvo pradėtas taikyti Reglamentas, tačiau neįmanoma patikrinti, ar atgalinis galiojimas buvo pateisinamas bei ar prekybininkų teisėti lūkesčiai buvo apsaugoti. Taigi Reglamentas buvo paskelbtas negaliojančiu. Taigi matome, jog Bendrijos teisės aktų taikymas atgaline data leistinas tuomet, jei ginčijamo teisės akto vykdymas pagerina adresatų teisinę padėtį, o į jų teisėtus lūkesčius yra tinkamai atsižvelgiama. Teisėtas lūkestis. Kaip proporcingumo, taip ir teisėto lūkesčio apsaugos principą daugelis sieja su Vokietijoje gimusiu bendruoju principu, taip pat prancūziškuoju jo atitikmeniu, išvertus pažodžiui - teisėto pasitikėjimo apsauga. Iš pradžių šis terminas buvo išverstas į anglų kalbą taip pat kaip teisėto pasitikėjimo apsauga, tačiau vėliau buvo nuspręsta, jog juridinės technikos požiūriu sąvoka “pasitikėjimas” yra gan klaidinanti, todėl terminas “lūkesčiai” buvo pasirinktas kaip labiau tinkamas ir nuo to laiko ir prigijo vartosenoje. Šis principas ne visuomet buvo tiksliai atskiriamas nuo bendros teisinio tikrumo koncepcijos ar nuo įtvirtintų teisių. Tai matome byloje 1/73: “Buvo klausiamas...ar reglamentas...pažeidžia teisinio tikrumo principą, kuriuo remiantis suinteresuotų asmenų pasitikėjimas turėtų būti ginamas...Sunku įvertinti nuostatos pakeitimą, nes jis dėl savo nelankstumo galėjo sąlygoti konkrečių asmenų nuostolius ar pelną, darydamas neigiamą įtaką bet kokiai jų užimamai pozicijai.” Tokios koncepcijos, t.y. principas, jog neturi būti pažeistos “įtvirtintos” teisės, yra ir Prancūzijos ir Belgijos precedentinėje teisėje. Be to, tokia taisyklė, kaip Bendrijos teisės principas buvo taikoma, kai buvo abejojama, ar paveiktos kokios nors įtvirtintos teisės, ar kai buvo ginamas tik paprastas “lūkestis”. Svarbu pažymėti, kad net Anglijos administracinė teisė pripažįsta, kad administracijos veikla gali sukelti lūkesčius, turinčius prioritetą prieš griežtą teisinę poziciją. Remiantis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, Teismas nusprendė, kad bendrojo principo pažeidimas gali būti anuliavimo priežastis pagal 234 EB sutarties straipsnį (kreipimosi dėl preliminariojo sprendimo pagrindai). Byloje 112/77 buvo pabrėžta, jog “pareiškimas, jog buvo pažeistas šis principas, yra 234str įtvirtintų procedūrų kontekste, nes neginčijamas principas yra EB teisės sistemos dalis ir todėl kiekvienas neatitikimas yra traktuojamas kaip “šios Sutarties ar kitos teisės normos, susijusios su jos taikymu remiantis minėtu straipsniu, pažeidimas”. Šiuo principu dažnai remtasi sprendžiant skundus dėl Bendrijos institucijų padarytos nuostolių atlyginimo, be to, buvo nuspręsta, jog institucijos yra atsakingos už žalą, jei savo veikla pažeidė šį principą (nenustatydamos pereinamojo laikotarpio prieš panaikinant kompensacijų sistemą), net kai paties akto teisėtumas nėra ginčijamas. Minėtoje byloje pareiškėjas teigė, jog Komisijos 189/72 Reglamentas, kuriuo buvo atšauktos kompensacijos už rapso ir aliejinių griežčių sėklas, pažeidė teisinio tikrumo principą, nes galiojo atgaline data ir taip tepaisė teisėtų suinteresuotų asmenų lūkesčių, kad kompensacijos bus mokamos už tuo metu vykdomus sandorius. Teismas nusprendė, kad Reglamentas “negaliojo atgal tiesiogine prasme” ir į teisėtus lūkesčius buvo atsižvelgta. Taigi pareiškėjo teisė susigrąžinti pinigus buvo apribota, nes “apsauga, kurios jis gali reikalauti remdamasis savo teisėtais lūkesčiais, buvo tik tokia, kad nebus patiriame nuostoliai dėl kompensacijų atšaukimo. Tuo tarpu minėtos sistemos taikymas nebuvo garantuotas ir pareiškėjas bet kokiomis aplinkybėmis negalėjo teisėtai tikėtis tokios naudos, kurią būtų gavęs ją taikant. Apibendrinant pasidaro akivaizdu, kad lūkesčiai gali būti grindžiami tik realiai egzistuojančiomis situacijomis, ar tokiomis, kurios yra apibrėžtos konkrečiomis garantijomis. (Pvz., pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų argumentus, jog jų lūkesčiai buvo pagrįsti dviem Komisijos laiškais, kurie teigė, jog tam tikrame sektoriuje bus atsižvelgta į smulkių prekybininkų specifinę padėtį. Teismas nutarė, jog Komisijos bendro pobūdžio pareiškimas negalėjo sukelti jokių galiojančių lūkesčių ir konkrečios garantijos, kuriomis galima teisėtai pagrįsti lūkesčius, gerokai skiriasi.) Suinteresuotų asmenų žinios ir elgesys. Precedentinėje teisėje įtvirtinta, kad Bendrijos institucijų veiklos atitikimo teisėtų lūkesčių apsaugos principą klausimas visuomet turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į žinias ir informaciją, kuri yra ar turėtų būti prieinama apdairiam bei informuotam verslininkui. Esminis kriterijus yra tas, jog įmanoma, kad apdairūs prekybininkai paprastai yra susipažinę su normomis, reguliuojančiomis jų verslo sritį, ir todėl negali tikėtis to, kas toms normoms prieštarautų. Ispanijos prisijungimo akte buvo įtvirtinta nuostata dėl septynerių metų pereinamojo laikotarpio, per kurį Ispanijos cukraus kainos turėjo būti suvienodintos su bendromis Bendrijos kainomis, tačiau po ketverių metų turėjo būti peržiūrėta. Praėjus ketveriems metams, ir atlikus numatytą patikrinimą, Taryba įvedė kainų schemos pataisas, pagal kurias pareiškėjams nebebuvo teikiama Bendrijos pagalba. Teismas nusprendė, kad pareiškėjai negalėjo teisėtai tikėtis, kad jiems ir toliau bus teikiama pagalba, nes “apdairūs ir gerai informuoti prekybininkai” privalėjo suprasti, jog intervencinių kainų suvienodinimas galėjo įvykti anksčiau. Panaši nuostata buvo pritaikyta ir Bendrijos pareigūnams. Teismas nusprendė, kad nors precedentinėje teisėje ir yra nuostata, jog teisė pasikliauti teisėtų lūkesčių apsaugos principu gali būti suteikiama kiekvienam asmeniui, jei manoma, kad Bendrijos administracijos elgesys leido jam puoselėti pagrįstus lūkesčius, asmuo negali teigti, jog principas buvo pažeistas, jei administracija jam nebuvo suteikusi konkrečių garantijų. Aptarus paprasčiausią žinių trūkumą reikia atsižvelgti ir į tuo atvejus, kai asmenys, teigiantys turėję teisėtų lūkesčių, patys neteisingai elgėsi. Teismas ne vieną kartą pabrėžė, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principu negali remtis įmonė, akivaizdžiai pažeidusi galiojančias normas. Vadinasi, įmonės, kurios gavo Bendrijos subsidiją, pareiškusios, jog už naujus žvejybinius laivus sumokėjo daugiau nei faktiškai vertėjo, negali teigti, kad per laiko tarpą, praėjusį nuo pagalbos suteikimo iki jos atšaukimo, atsirado tam tikri teisėti lūkesčiai. Kas sąlygoja lūkesčių atsiradimą? Ne kartą buvo pabrėžta, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principą ginčijant Bendrijos normoms galima taikyti tik tais atvejais, kai pati Bendrija sukuria situaciją dėl kurios gali kilti teisėti lūkesčiai. Remiantis tuo pavyzdžiu, kai pieno gamintojų grupė reikalavo specialiai nurodytų kiekių (virš jiems pateiktų pieno kvotų) argumentuodami tuo, kad jie pasirinko verslo plėtros planus pagal Bendrijos direktyvą, kurią jie interpretavo kaip paskatinimą didinti gamybos apimtis ir gauti specialiai nurodytus kiekius. Teismas nusprendė, kad minėtoje direktyvoje nebuvo nieko, dėl ko gamintojai būtų galėję teisėtai tikėtis, jog verslo plano priėmimas užtikrins jiems specialų statusą kitų gamintojų atžvilgiu, jei būtų įvestos priemonės, ribojančios pieno gamybą. Ypatingos problemos kyla dėl atskirų pareigūnų įgaliojimų padaryti pareiškimus, kurie gali būti traktuojami, kaip Bendrijos institucijos aktas. Problema kyla dėl to, kad didžiąją dalį Bendrijos teisės taiko nacionalinės valdžios institucijos ir pareigūnai savo valstybėse. Tikrai, kad nacionalinės valdžios institucijos veikla, pažeidžianti Bendrijos teisę ir kurią komisija pripažino pažeidžiančia Bendrijos teisę, negali suteikti jokių teisėtų lūkesčių. Kita vertus, būna atvejų, kai Bendrijos teisė pripažįsta nacionalinės valdžios institucijas kompetentingomis ir, žinoma, pripažįsta specifines nuostatas, kurios šiame kontekste gina teisėtus lūkesčius. Kaip pavyzdys galėtų būti Tarybos reglamentas. Teisinis tikrumas. Teisėtų lūkesčių apsauga dažnai siejama su platesne teisinio tikrumo koncepcija. Pastarasis principas yra toks platus, kad jo neįmanoma priskirti nė vienam konkrečiam nacionaliniam šaltiniui, ir iki šiol jis yra ypač svarbus. Teismo precedentinėje teisėje. Nepaisant to, kad šiuo principu yra remtasi priimant daugelį sprendimų, čia bus minimi tik du esminiai jo taikymo aspektai. Konkurencijos taisyklės ir laikinas galiojimas. 1970-ųjų pradžioje teismas priėmė gerai žinomus sprendimus antroje Brasserie de Haecht ir BRT prieš Sabam bylose. Buvo nuspręsta, kad EEB sutarties 85 (1) ir 86 straipsniai yra tiesiogiai veikiantys todėl negali būti keičiami ar ribojami Tarybos reglamentu Nr. 17. Taip pat liko neišspręsti klausimai dėl to, kokia apimtimi nacionaliniai teismai gali taikyti “laikino galiojimo” sąvoką nagrinėjamiems susitarimams, taip pat kaip turėtų būti sprendžiami galimi konfliktai dėl jurisdikcijos tarp nacionalinių teismų ir komisijos. Pirmuoju klausimu byloje teismas nusprendė, kad egzistuoja galimybė atskirti susitarimus, sudarytus prieš ir po to, kai Reglamentas Nr. 17 įgyvendino 85 straipsnį. Taigi dėl “senų” susitarimų, “bendrasis sutartinio tikrumo principas reikalauja, ypač jei apie susitarimą buvo pranešta remiantis Reglamento Nr. 17 nuostatomis, kad teismas turėtų galimybę paskelbti susitarimą automatiškai negaliojančiu tik po to, kai komisija priima sprendimą remdamasi minėtu reglamentu”. Brasserie de Haecht byloje pateikta pozicija dėl “senų” susitarimų buvo remtasi ir tada, kai naujose sferose, pavyzdžiui, oro transportas, buvo pradėtos taikyti konkurencijos taisyklės, nors tuo metu pagrindiniai EB konkurencijos principai verslininkams tikrai turėjo būti žinomi. Sprendimas dėl galimų nacionalinių teismų ir komisijos konfliktų dėl jurisdikcijos buvo priimtas SABAM byloje, kurioje teismas nustatė, kad tuo atveju, jei taikydama Reglamento Nr. 173 3 straipsnį komisija inicijuoja procedūrą, nacionalinis teismas gali, jei mano esant būtina, remiantis teisiniu tikrumu sustabdyti bylą ir palaukti komisijos veiksmo rezultatų. Tačiau teismas pabrėžė, kad nacionalinis teismas turi tęsti teisminį nagrinėjimą, jei jis nusprendžia, kad ginčijamas susitarimas ar elgesys ženkliai nepaveikė nei konkurencijos nei prekybos tarp valstybių narių, arba jei nėra abejonių, jog susitarimas ar elgesys neatitinka EB sutarties 85 ar 86 straipsnių reikalavimų. Europos Teismo sprendimų laikinas poveikis. Kitas teisinio tikrumo aspektas siejasi su Europos teismo sprendimų laikinuoju poveikiu. Antrojoje Defrenne byloje teismas nusprendė “esant tokioms aplinkybėms, kai negalima sužinoti bendro užmokesčio nustatymo lygio, derėtų akcentuoti, kad dėl svarbių nuomonių dėl teisinio tikrumo, kuris paveikia visus, tiek viešuosius, tiek privačius, su tuo susijusius interesus, vėl pradėti svarstyti su praeitimi susijusį klausimą pasidaro praktiškai nebeįmanoma. Nepaisant fakto, jog šis teiginys implikuoja tai, kad savo paprastu elgesiu komisija gali keisti sutarties nuostatos veikimą, o to ji negalėtų padaryti priimdama tiesioginį teisės aktą, būtent šis Defrenne bylos sprendimo aspektas leido Hamsonui teigti, kad tiesioginio veikimo koncepcijos plėtotė sąlygojo tai, kad teismas nustatė ir vykdė tokias nebūtinas teisingumo galias, kurių nežinojo joks modernus nė vienos valstybės narės teismas, “siekdamas išvengti visiško chaoso”. Neseniai Hartley teigė, kad tokia doktrina nesuderinama su teisiniu principu. Problemos kyla dėl to, kad prašymų pateikti preliminarius nutarimus dėl Bendrijos teisės aktų galiojimo sistema leidžiama atskiroms bylos šalims kreiptis į Europos teismą per nacionalinius teismus dėl bendrųjų Bendrijos teisės aktų galiojimo, t. y. dėl klausimų, kurių tiesiogiai ginčyti jie negalėtų. Teismas nusprendė, kad pareiškime dėl negaliojimo, priimtame pagal kreipimąsi dėl preliminaraus nutarimo galima analogijos būdu remtis EB sutarties 174 straipsnyje įtvirtintu principu, “dėl tų pačių teisinio tikrumo priežasčių, kurios sudaro tos nuostatos pagrindą”. Tiesioginio ieškinio reglamento anuliavimo atveju teismas, remdamasis minėta nuostata, gali, jei mano esant reikalinga, nurodyti, kurie paskelbto negaliojančiu reglamento padariniai lieka galutiniai ir nekeičiami. Byloje teismas nusprendė, kad ginčijamas Reglamentas gali būti laikomas negaliojančiu tik nuo sprendimo priėmimo dienos, šį kartą be jokių išimčių tų, kurie anksčiau padavė ieškinius atžvilgiu. Nepaisant to, lieka neišspręstas klausimas, ar teismas gali, gavęs kreipimąsi dėl preliminaraus nutarimo, svarstyti įgaliojimą teisės akto, kurį nacionalinio proceso šalys galėtų ginčyti tiesiogiai. Ši problema sąlygoja du skirtingus ir prieštaringus principus: principą, kad tiesioginio ieškinio dėl anuliavimo ar neveikimo padavimo terminų negalima pakeisti šaliai naudojant kitas priemones, jei ji iš tiesų galėjo paduoti ieškinį, kuris buvo priimtas atsižvelgiant į ieškinį dėl žalos atlyginimo, bent jau personalo bylų atveju, taip pat principą, kad dėl preliminaraus nutarimo gali kreiptis nacionalinis teismas, o ne bylos šalys nacionalinio teismo procese. Tačiau yra teigiama, kad dabartinė precedentinė teisė grindžiama trečiuoju - teisinio tikrumo principu. II. Subsidiarumo principo turinys ir jo taikymo problemos Subsidiarumo samprata. Pagal Europos Bendrijų principų klasifikaciją subsidiarumo principas priskiriamas principams, kildinamiems iš Bendrijų teisės prigimties, t.y. pirminės teisės, todėl įpareigoja Europos Bendrijų ir valstybių narių institucijas. Subsidiarumo principas kartais dar įvardinamas kaip vienas iš struktūrinių Europos Bendrijų principų, įtvirtinantis reikalavimus bendrai Europos Bendrijų ir valstybių narių veiklai, padedantis atskirti Bendrijų ir valstybių narių kompetenciją ar derinti jų veiksmus, siekiant bendrų tikslų. Todėl, atsižvelgiant į šio principo svarbą ir įtaką Europos Bendrijoms ir valstybėms narėms, jis įtvirtinamas pirminės teisės šaltiniuose (Vieningame Europos Akte, Mastrichto sutartyje). Tačiau tenka konstatuoti, kad subsidiarumo principas vis dar lieka pakankamai neapibrėžtas, neaiškus, ir net nesuprantamas. Taigi iš kur kilo šis principas, kada, kaip ir kodėl jis buvo įtvirtintas Bendrijų teisėje? Subsidiarumo principo ištakos siekia kanonų teisę. Dar 1931 m. jis buvo minimas Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo Anno ir buvo skirtas Bažnyčios ir valstybės santykiams sureguliuoti. Subsidiarumo principas taip pat laikomas vienu pagrindinių federalizmo principų. Šis principas įtvirtintas JAV Konstitucijos X pataisoje ir Vokietijos Konstitucijoje ir reiškia valdžios įgaliojimų pasidalijimą tarp centrinės vyriausybės ir federacijos narių. Taigi abiem šiais subsidiarumo principo atvejais kalbama apie kompetencijos pasiskirstymą tarp dviejų subjektų: pirmu atveju tarp Bažnyčios ir valstybės, antru- tarp centrinės vyriausybės ir federacijos subjektų. Europos Bendrijų istorijoje pirmą kartą subsidiarumo principas buvo taikytas 1975 m. rengiant Komisijos pranešimą apie galimybę įsteigti Europos Sąjungą, bandant išsklaidyti kai kurių valstybių narių abejones dėl siūlomo Sąjungos projekto. “Ji teigė, kad ES netaps supervalstybe, nes spręs tik tuos klausimus, kurių išspręsti negalės valstybės narės”.1 Į Bendrijos teisę subsidiarumo principą įtraukė Vieningas Europos Aktas, numatęs išlygą, kad Bendrija, vykdydama savo aplinkos apsaugos politikos uždavinius, veiksmų imasi tik tada, kai nacionalinė valdžia negali šių uždavinių atlikti geriau, t.y. Bendrijų veiksmai bus veiksmingesni nei tie, kurių imamasi valstybių narių lygmeniu. Subsidiarumo principo taikymo sritis išplėsta Mastrichto sutartimi, kurioje jis laikomas bendru principu, neapsiribojančiu kokia nors viena siaura sritimi. Europos Bendrijos Steigimo Sutarties 5 straipsnyje ( buv. 3b straipsnis) subsidiarumo principas ne tik minimas, bet ir mėginama atskleisti jo turinį. Šiame straipsnyje pasakyta, kad “pagal subsidiarumo principą Bendrija imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetecijai, tik tuomet, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio juos pasiektų geriau”.2 Paprastai kalbant, klausimai privalo būti sprendžiami Bendrijų lygiu kiekvieną kartą, kai jų sprendimai yra veiksmingiausi. Tokia subsidiarumo principo samprata yra ypač plati. Iš pradžių nebuvo jokio antrinės teisės akto, galėjusio atskleisti šią specifinę reikšmę. Siekiant šio principo apibrėžtumo ir tikslumo buvo priimtas Amsterdamo sutarties protokolas dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo (toliau- protokolas). Jame pasakyta, kad subsidiarumas yra dinamiška sąvoka, kuri turi būti taikoma atsižvelgiant į Sutartyje nurodytus tikslus. Šis principas leidžia išplėsti Bendrijos veiksmus, neviršijant jos įgaliojimų, jeigu to reikalauja aplinkybės, ir, atvirkščiai, juos apriboti ar sustabdyti, jeigu jie nebėra pagrįsti. Kaip matyti, protokolo autoriai pasisako už subalansuotą subsidiarumo principo taikymą. Akivaizdu, kad pats protokolas preziumuoja galimybę išplėsti ne kompetenciją, o tik veiksmus, neperžengiant kompetencijos ribų. Detalios protokolo nuostatos liudija apie tai, kad jis nustato tam tikrus papildomus apribojimus, kurie turėtų neleisti per daug išsiplėsti Bendrijos veikimo sferoms. Šiandien pasaulyje nė vienoje teisės sistemoje- tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje- subsidiarumo principas nėra taip plačiai taikomas, kaip Europos Sąjungos teisėje. Kokios šio reiškinio priežastys? Matyt, subsidiarumo principas priimtinesnis Europos Sąjungai todėl, kad jis artimas tradiciniam įgaliojimų pasiskirstymui tarp federacinių valstybių centrinės vyriausybės ir federacijos narių. Subsidiarumo principas yra geras tuo, kad jis, iš vienos pusės, leidžia išvengti pernelyg didelio centrinės valdžios sustiprėjimo- valdžios koncentracijos Europos Sąjungos institucijose, o iš kitos pusės, leidžia užkirsti kelią sprendimų priėmimo proceso raizgalynei, dubliavimuisi tų pačių funkcijų skirtinguose lygmenyse. Suprantama, subsidiarumo principas neveikia savaime, automatiškai. Daug kas priklauso nuo to, kaip jis traktuojamas ir taikomas Europos Sąjungoje ir valstybėse narėse. Ir čia ypatingai svarbų vaidmenį atlieka du faktoriai. Pirma, vienos ar kitos valstybės narės teisinė kultūra, jos tradicijos, konkrečios jos istorinės sąlygos. Akivaizdu, kad subsidiarumo principas žymiai lengviau taikomas federacinėse nei unitarinėse valstybėse. Antra, nemažiau svarbią reikšmę turi vienos ar kitos valstybės narės bendras požiūris į integraciją ir, pirmiausia, į viršnacionalinių įgaliojimų suteikimą Europos Sąjungos institucijoms. Todėl suprantamas Vokietijos ir Prancūzijos siekimas, kad centras būtų pakankamai efektyvus ir veiksmingas bendros politikos koordinatorius. Savo ruožtu Dž. Britanija mano, kad subsidiarumo principas suteikia galimybę apriboti viršnacionalinių tendencijų plėtrą, suteikia prioritetą valstybių narių suverenioms teisėms. Vokietijos, Belgijos, Italijos ir kitų šalių, kuriuose regionai šiandien atlieka svarbų vaidmenį priimant sprendimus įvairiais klausimais, tame tarpe švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos klausimais, atstovai siūlo regionams suteikti tiesioginio dalyvavimo teisę daugelyje Europos Sąjungos vykdomų programų. Protokolas kalba apie du pagrindinius subsidiarumo principo įgyvendinimo būdus, nustatydamas, pirma, būtinus kriterijus, antra, procedūrines taisykles, kurių privalo laikytis Europos Sąjungos institucijos taikydamos šį principą. Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, subsidiarumo (angl. subsidiarity, pranc. subsidiarite) principą galima apibūdinti kaip sprendimų priėmimo principą, nustatantį, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriuo jie yra veiksmingiausi. Subsidiarumo principo elementai (kriterijai) ir jų taikymo sąlygos. Subsidiarumo principo, įtvirtinto Mastrichto sutartimi, turinys skiriasi nuo protokole įtvirtinto subsidiarumo principo turinio. Tačiau šie skirtumai nėra esminiai, nes protokolu siekta tiksliau apibrėžti subsidiarumo principo taikymo kriterijus, užtikrinti, kad visos institucijos griežtai laikytųsi ir nuosekliai įgyvendintų šį principą, taip pat užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų kiek įmanoma geriau pritaikomi Sąjungos piliečiams. Kalbant apie Mastrichto sutartį subsidiarumo principui taikyti buvo nustatytos šios sąlygos: 1) šis principas netaikomas išimtinės kompetencijos srityse, t.y. tokiose srityse, kur Bendrijos naudodamos savo išimtiniais įgaliojimais maksimaliai įgyvendina savo jurisdikciją, o tai reiškia, kad Bendrijų priimtos teisės normos visiškai reguliuoja tam tikras gyvenimo sritis ir nacionalinei valdžiai čia vietos reikštis nebelieka. Subsidiarumo principas taikomas tik tai bendrosios kompetencijos (dar kartais vadinamos konkuruojančia kompetencija) srityse, kuriose tiek Europos Bendrijos, tiek valstybės narės turi tam tikrus įgaliojimus veikti, tačiau valstybės narės turi įgaliojimus priimti teisės aktus tam tikroje teisinio reguliavimo srityje tiek laiko ir tokios apimties, kiek Bendrijos nesiėmė priemonių reguliuoti tą sritį. Vadinasi, jeigu aukštesnioji grandis, t.y. Europos Bendrijos, galutinai sureguliavo tam tikrą sritį, tai žemesnioji grandis, t.y. valstybės narės, praranda savo kompetenciją priimti šios srities teisės aktus, bet tokios apimties, kokia Europos Bendrijų teisės aktai reglamentuoja atitinkamus klausimus. Taigi Europos Bendrijų ir valstybių narių kompetencijos atribojimo problema gali kilti tik konkuruojančios kompetencijos srityse. Tai išplaukia iš Europos Bendrijų sutarties 5 (buv. 3 b) straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios subsidiarumo principą; 2) Bendrija gali imtis veiksmų tik tuo atveju, jei numatyti pasiekti veiksmai valstybėse narėse nebus tinkamai pasiekti. Ši sąlyga kritikuojama dėl jos neapibrėžtumo. Ar Bendrija gali imtis veiksmų, reikia įsitikinti, kad valstybės narės pavieniui tokių veiksmų negalės tinkamai įvykdyti. Bendrija turi palyginti pasiūlytus veiksmus su praktiniu politiniu kiekvienos valstybės pasirengimu tuos siūlomus tikslus įgyvendinti. Tačiau būtina pažymėti, kad jei valstybės narės niekuomet tų veiksmų nėra atlikusios, tai dar nereiškia, kad jos negali tinkamai jų įgyvendinti; 3) Bendrija gali geriau atlikti veiksmus dėl jų plataus masto bei poveikio; 4) jei Bendrija imasi veiksmų, jie neturi išeiti už Sutartyje numatytų tikslų ribų. Ši sąlyga išplaukia iš proporcingumo principo, nes taikant subsidiarumo principą visada taikomas ir proporcingumo principas. Europos Sąjungos sutartis, tikslindama subsidiarumo principo sąvoką, vis dėlto neatsakė į daugelį klausimų: kas ir kaip turi nuspręsti, kokiu lygmeniu ir kokiose srityse priimti sprendimą yra veiksmingiausia; kokia turėtų būti Bendrijos ir valstybių narių veiksmų pusiausvyra. Dėl tokio neapibrėžtumo kai kurioms valstybėms narėms subsidiarumo principas tapo pretekstu reikalauti viso Bendrijos acquis peržiūros. Siekiant to išvengti ir toliau tikslinant subsidiarumo sąvoką prie Amsterdamo sutarties buvo pridėtas atskiras protokolas dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo. Protokolas buvo priimtas siekiant išspręsti klausimus, kurie iškilo priėmus Europos Sąjungos sutartį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad protokolas nieko esminio neįnešė į subsidiarumo principo sampratą. Tačiau iš tikrųjų protokolas patikslina šį principą dviem aspektais: pirma, nustatoma, kad šis principas turi būti naudojamas Bendrijos veiksmams išplėsti, antra, jis gali tuos Bendrijos veiksmus apriboti ar sustabdyti, jeigu jie yra nepagrįsti. Protokole pateikti daug aiškesni kriterijai, kurie turi padėti nuspręsti, ar Bendrijos lygmeniu yra reikalingas vienas ar kitas veiksmas. O kad Bendrijų veiksmai būtų pateisinami, jie turi atitikti abu subsidiarumo principo reikalavimus: 1) siūlomų veiksmų tikslai negali būti valstybių narių tinkamai pasiekti pagal jų nacionalinę konstitucinę sistemą; 2) jie gali būti geriau pasiekti veiksmų imantis Bendrijoms. Terminas “valstybių narių” reiškia ne visas valstybes, o tik kelias ar ribotą jų skaičių. Kadangi Europos Bendrijos įsteigtos valstybių narių, koordinuodamos ir derindamos savo politinę valią, valstybės narės dažnai iš tikrųjų gali pasiekti tokių pačių rezultatų kaip ir Europos Bendrijos. Tačiau tai nereiškia, kad būtinai visos valstybės narės turi pritarti tam tikriems Europos Bendrijų veiksmams. Pavyzdžiui, valstybių narių grupė gali kartais susitarti ir Europos Bendrijų lygiu priimti teisės aktus bei imtis tam tikrų priemonių, nepaisydama kitų valstybių narių valios. Tokiu atveju lieka neaišku, ar visų valstybių narių atžvilgiu tam tikras tikslas yra pasiekiamas geriau Bendrijų lygiu, juk likusios valstybės narės nepritarė tokiems veiksmams. Tačiau tai nepažeidžia subsidiarumo principo ir neturi reikšmės jam taikyti, nes pagal Europos Bendrijų sutarties 5 straipsnio 2 dalį pagrindinis kriterijus, iš kurio nusprendžiama, ar Europos Bendrijų veiksmai yra reikalingesni nei valstybių narių, yra šių veiksmų mastas ir poveikis. Protokolas pateikia aukščiau minėtų subsidiarumo principo reikalavimų taikymo sąlygas: 1) svarstomas klausimas peržengia nacionalines ribas ir negali būti tinkamai išspręstas nacionalinėmis priemonėmis; 2) vien pačios valstybės narės veiksmai ar Bendrijos neveikimas prieštarautų Sutarties reikalavimams; 3) Bendrijos lygiu atliekami veiksmai būtų akivaizdžiai naudingesni dėl savo apimties arba poveikio, lyginant su veiksmais, atliekamais valstybių narių lygiu. Pirmoji sąlyga reiškia, kad klausimas liečia ne vieną, bet dvi ar daugiau valstybes nares ir viena valstybė narė paprasčiausiai neturi pakankamų priemonių ir įgaliojimų tam klausimui išspręsti. Antroji subsidiarumo principo taikymo sąlyga susijusi su bendrąja kompetencija, pagal kurią tiek Europos Bendrijos, tiek valstybės narės turi tam tikrus įgaliojimus veikti, tačiau vien tik valstybių narių veiksmai ar Bendrijos neveiklumas prieštarautų Sutarties reikalavimams ( pvz.: pataisyti konkurencijos iškraipymus, išvengti paslėptų prekybos apribojimų bei sustiprinti ekonominę bei socialinę sanglaudą). Jeigu taikant subsidiarumo principą Bendrija nesiima jokių veiksmų, valstybių narių veiksmai turi atitikti Sutarties 5 straipsnyje nustatytas bendrąsias taisykles ir jos turi imtis visų tinkamų priemonių, užtikrinančių jų įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymą, bei vengti priemonių, kurios galėtų kelti pavojų Sutarties tikslų įgyvendinimui. Kalbant apie trečiąją subsidiarumo principo taikymo sąlygą, t.y. apie Bendrijos veiksmų pobūdį bei apimtį, Bendrijos priemonės turėtų suteikti kaip galima daugiau galimybių priimti nacionalinius sprendimus, užtikrinančius, kad būtų pasiektas priemonės tikslas, ir atitinkančius Sutarties reikalavimus. Protokole pasakyta, kad gerbiant Bendrijos teisę, reikėtų gerbti ir galiojančią nacionalinę tvarką bei valstybių narių teisinių sistemų struktūrą ir veikimą, t.y. Europos Bendrijos turi pasirinkti tokias priemones savo kompetencijai įgyvendinti, kurios mažiausiai varžo valstybių narių suverenitetą. Be to, Bendrijos priemonės turi suteikti valstybėms narėms papildomų galimybių siekiant savo tikslų. Bendrijos veiksmų veiksmingumas turi būti pagrįstas kokybiniais, arba, jei galima, kiekybiniais rodikliais. Tai reiškia, kad Bendrija turi būtinai pateikti kokybinių, o jeigu yra galimybė, kiekybinių rodiklių įrodymų, patvirtinančių, kad Europos Bendrijos tą veiksmą atliks geriau negu valstybės narės atskirai. Be to, būtina nurodyti visų siūlomų Bendrijos teisės aktų motyvus, norint pagrįsti jų atitikimą subsidiarumo principui. Subsidiarumo principo taikymo kontrolė. Protokole lakoniškai užsimenama, kad subsidiarumo principo laikymasis kontroliuojamas pagal Europos Bendrijos sutarties nuostatas. Todėl šio “principo tinkamumas Europos Bendrijų ir valstybių narių kompetencijai atriboti kartais kelia abejonių, susijusių su šio principo taikymo teisėtumo kontrole”3. Kas gi turėtų vertinti teisės aktų atitikimą subsidiarumo principui? Šiuo metu subsidiarumo principo taikymo teisėtumo kontrolę atlieka Europos Teisingumo Teismas (toliau- Teismas). Valstybės narės, manydamos, kad Europos Bendrijos priimdamos teisės aktus peržengė savo kompetenciją, gali remtis subsidiarumo principu Teisme nagrinėjant kokią nors bylą. Tai patvirtino 1992 metų gruodį įvykęs Europos Tarybos Edinburgo viršūnių susitikimas. Tačiau dažnai diskutuojama, ar apskritai Teismas yra tinkama institucija spręsti Europos Bendrijų kompetencijos klausimus, nes juos nagrinėdamas Teismas negali būti visiškai nešališkas ir objektyvus. Teismas pirmiausia yra Europos Bendrijų institucija, o valstybių narių skiriami šio Teismo teisėjai vis mažiau atsižvelgia į savo valstybės nacionalinius interesus ir vis labiau gina Europos Bendrijų interesus. Todėl tikėtina, kad Teismas sprendimais gali įtakoti Bendrijų kompetencijų plėtrą, tuo pačiu didindamas savo įtakos sritį. Tačiau negalima teigti, kad Teismas neturėtų nagrinėti subsidiarumo principo taikymo klausimų. “Jeigu šis principas būtų suprantamas pagal “reikalavimo įrodyti” teoriją, valstybės narės turėtų pirmenybę priimti teisės aktus konkuruojančios kompetencijos srityse, o Europos Bendrijų institucijos (Komisija, Taryba ir Europos Parlamentas), norėdamos Bendrijų lygiu priimti teisės aktus šiose srityse, privalėtų įrodyti Teismui, kad valstybių narių priemonėmis tam tikras tikslas negali būti pasiektas”.4 Jeigu Bendrijų institucijoms nepavyktų to įrodyti arba valstybė narė įtikinamai paneigtų pateiktus Teismui jų argumentus, Teismas Europos Bendrijų kompetencijos turėtų nepripažinti. Tam tikra prasme subsidiarumo principo taikymo kontrolę atlieka ir kitos Europos Bendrijų institucijos, tačiau jų atliekama kontrolė yra specifinė, dar kartais vadinama politine kontrole. Pavyzdžiui, protokolo 9 punkte pasakyta, kad komisija turi pateikti metinę Sutarties 5 straipsnio ( buv. 3 b ) (jame įtvirtintas subsidiarumo principas) taikymo ataskaitą Europos Viršūnių Tarybai, Europos Parlamentui ir Tarybai. Ši metinė ataskaita pateikiama ir Regionų komitetui bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui. Taip pat Taryba turi informuoti Europos Parlamentą apie motyvus, dėl kurių laikoma, kad visas Komisijos pasiūlymas arba jo dalis priimti teisės aktą neatitinka Sutarties 5 straipsnio (buv. 3 b ), t.y. subsidiarumo principo reikalavimų, nuostatų. Tokiu atveju tikėtina, kad Europos Parlamentas nepritars Komisijos siūlymui priimti teisės aktą ir teisės akto priėmimo procedūra nutrūks. Taigi čia susiduriame su išankstine subsidiarumo principo taikymo kontrole, t.y. dar nepriėmus teisės akto, veiksmai, nukreipti tokiam teisės aktui priimti, yra įvertinami atitikimo subsidiarumo principui požiūriu. Subsidiarumo principo taikymo kontrolė atliekama ne tik Europos Sąjungos institucijų lygiu, bet ir valstybių narių nacionaliniu lygiu. Ryšium su Mastrichto sutarties ratifikavimu Europos Sąjungos valstybės narės peržiūrėdamos konstitucijas iškėlė subsidiarumo principo taikymo būtinybę visais tais atvejais, kada kalbama apie Bendrijos tikslų įgyvendinimą ir būtinumą sutelkti pastangas jų pasiekimui. Ir nors Europos Sąjungos valstybių narių konstitucinės kontrolės organai kol kas nepriėmė sprendimų dėl vienų ar kitų Bendrijos teisės aktų atitikimo subsidiarumo principui, jau pati nuostata dėl jo taikymo būtinumo, įtvirtinta nacionaliniuose teisės aktuose, numato tokio įsikišimo galimybę. Subsidiarumo principo taikymo kontrolė neapsiriboja ir nacionaliniu lygmeniu. Dar daugiau, valstybių narių regioninės institucijos gali inicijuoti Bendrijų teisės aktų ir veiksmų atitikimo subsidiarumo principui procesą Europos Teisingumo Teisme. Tokia teisė suteikta valstybių narių regionams, nes pagal kai kurių valstybių narių nacionalinę konstitucinę teisę regionų valdžios institucijos taip pat yra kompetetingos priimti teisės aktus. Tačiau valstybių narių regioninių institucijų teisė kreiptis į Teismą būtų galima tik tuo atveju, jeigu Taryba, kurioje atstovaujama valstybių narių centrinėms ir federacinėms vyriausybėms, nepaisytų regionų interesų ir pažeistų subsidiarumo principą. Kol kas subsidiarumo principo taikymo teisėtumo kontrolė, jos efektyvumas kelia daug klausimų į kuriuos mėgina atsakyti Konventas dėl Europos ateities. Konvento pasiūlymai dėl subsidiarumo principo taikymo. Konventas, svarstydamas bendrosios kompetencijos sričių klausimą, pateikė du pasiūlymus: 1) numatyti baigtinį bendrosios kompetencijos sričių sąrašą; 2) įtvirtinti tik bendrus principus, kurių pagalba turėtų būti sprendžiamas klausimas ar konkrečiu atveju veiksmų turi imtis Bendrija ar valstybės narės. Šiuo atveju didelis dėmesys turėtų būti skiriamas efektyviam subsidiarumo ir proporcingumo principų įgyvendinimui. Konventas konstatuoja, kad Mastrichto sutartyje numatytas subsidiarumo principas nedavė laukiamų rezultatų, nes jo taikymą lėmė politiniai kiekvieno atskiro atvejo vertinimai, dėl tų pačių politinių motyvų šis principas tiesiog nebūdavo taikomas. Konventas svarstė klausimus dėl detalesnių subsidiarumo principo taikymo kriterijų, dėl priemonių sustiprinimo, įgalinančių užtikrinti šio principo laikymąsi, ypač kalbant apie institucijas, kurios dalyvauja teisės aktų kūrime, dėl protokolo taikymo pakankamumo, dėl politinės ir jurisdikcinės kompetencijų atskyrimo ir subsidiarumo laikymosi kontrolės stiprinimo. Konventas pažymėjo, kad politinę kompetencijų atskyrimo ir subsidiarumo principo laikymosi kontrolę užtikrina Europos Sąjungos institucijos, dalyvaujančios teisės aktų priėmimo procese. Šalių narių lygiu šią kontrolę, tik kiek labiau ribotą, vykdo nacionalinės įstatymų leidybos procese dalyvaujančios institucijos. Tačiau nėra jokio mechanizmo, įgalinančio prižiūrėti, kaip laikomasi subsidiarumo principo įgyvendinat ir taikant Europos Sąjungos teisės aktus. Konventas konstatuoja, kad kalbant apie politinę kontrolę, būtų galima nagrinėti galimybę suteikti didesnius įgaliojimus nacionaliniams parlamentams kontroliuoti, kaip laikomasi subsidiarumo principo arba jiems dalyvaujant pačioje Europos Sąjungos teisės aktų priėmimo procedūroje, arba stiprinant jų dalyvavimą ir kontrolę sudarant vienas ar kitas vyriausybės pozicijas. Konventas numato galimybę sustiprinti Teisingumo Teismo vykdomą kontrolę, suteikiant jam įgaliojimus tikrinti, ar priimti teisės aktai atitinka subsidiarumo principą. Tuo tikslu nacionaliams parlamentams galėtų būti suteikta teisė kreiptis į Teisingumo Teismą dėl Europos sąjungos sprendimų panaikinimo, jei jie pažeidžia subsidiarumo principą. Konvento dokumentuose kalbama apie naujo subsidiarumo principo kontrolės mechanizmo sukūrimą. Konventas pateikia kelis šio mechanizmo politinio ir jurisdikcinio pobūdžio, o taip pat jo sudėties bei vaidmens variantus. Pavyzdžiui, Konventas siūlo sukurti subsidiarumo komitetą prie Europos Parlamento ir Tarybos, kuris kontroliuotų šio principo laikymąsi; sukurti iš nacionalinių parlamentų sudarytą Ad hoc struktūrą; įtraukti nacionalinių parlamentų atstovus į šalių narių delegacijas Taryboje; sukurti bendradarbiavimo mechanizmą tarp Teisingumo Teismo bei šalių narių Konstitucinių teismų; sukurti naują Ad hoc teismą ir kt. Konventas taip pat numato galimybę sukurti machanizmą, įgalinantį kontroliuoti, ar laikomasi subsidiarumo principo šalims narėms įgyvendinant Europos Sąjungos priimtus teisės aktus. Vis dėlto teisinė subsidiarumo principo interpretacija tebėra gana neapibrėžta ir praktinis jo taikymas nėra visiškai aiškus. Kai kurios Teisingumo Teismo bylos rodo, kad Teismas vengia subsidiarumo sąvoką paversti teisine. Todėl Europos Parlamentas savo 2001 metų rezoliucijoje dėl kompetencijų pasidalijimo tarp Europos Sąjungos ir šalių narių neatsitiktinai pažymėjo, kad atitikimas subsidiarumo principui turėtų būti nustatytas kaip konstitucinis reikalavimas, tokiu būdu didinant šio principo reikšmingumą, nes akivaizdu, kad “nė viena Europos Sąjungos institucijų nėra labia susidomėjusi taikyti subsidiarumo principą praktikoje”.5 Tame pačiame rezoliucijos paaiškinime pasakyta, kad tik neseniai Teismas parodė susirūpinimą, kad reikia subsidiarumo principą įtraukti į kriterijus, taikomus jo sprendimams (cf. sprendimai dėl tabako reklamos, Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą ir Imperial Tobacco Ltd 2000 m. spalio 5 d. ir teisėjo padėjėjo išvados Nyderlandai prieš Parlamentą ir Tarybą byloje). Tačiau anksčiau gana dažnai sutarties formuluotės ir vieningos rinkos istorija vertė Teismą ginti daugiausiai Bendrijos interpretaciją. Toje pačioje Europos Parlamento rezoliucijoje pateikiama pakankamai radikali mažumos nuomonė, pagal kurią nacionaliniai parlamentai turėtų veto teisę sprendžiant subsidiarumo klausimus. III. Proporcingumo principo taikymas administracinėse bylose Proporcingumo principas yra susiformavęs jau seniai ir žinomas kaip principas, kurio esmė ta, kad bausmė turi atitikti nusikaltimą. Šiuo principu dažnai buvo remtasi, kai valdžia skirdavo bausmę už padarytą priešingą teisei veiką. Kitas proporcingumo aspektas yra protingumas. Elgtis nepažeidžiant proporcingumo principo reiškia elgtis protingai. Minėtas principas yra neatskiriamas nuo teisingumo principo – universalaus bendrojo teisės principo, reiškiančio moralinę žmogaus nuostatą ir kriterijų, pagal kurį vertinami visi asmenų poelgiai (LR Konstitucijos 109 str. ). Būtent įgyvendinant teisingumo principą yra reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam teisės pažeidimui. Teisingumas reikalauja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką neišvengtų atsakomybės, tačiau paskiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei kitas teisės pažeidimo aplinkybes. Kadangi aptariamas principas yra atėjęs iš Europos Sąjungos teisės principų, jį privalu aiškinti ir taikyti remiantis Europos Teisingumo Teismo praktika. Proporcingumo principas priklauso viešajai teisei ir reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (pvz., tam tikrų ribojimų, draudimų įvedimas bei sankcijų už jų nesilaikymą dydžio nustatymas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams. Visuomenės gaunama nauda turi būti didesnė už praradimus, patiriamus dėl vienokių ar kitokių valdžios veiksmų. Vadinasi, šis principas reikalauja interesų ( viešojo ir privataus) pusiausvyros, tai yra tam tikra “ aukso vidurio” paieška.6 Pačios Europos Bendrijų sutarties 5 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad proporcingumo principas turi užtikrinti, kad valdžia išlaikytų tinkamą siekiamų tikslų ir priemonių, kurias ji gali panaudoti tiems tikslams pasiekti, proporcingumą . Proporcingumo principo koncepciją yra pateikęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose, kurie bus aptariami darbe vėliau. Proporcingumo principo samprata mūsų nacionalinėje teisėje yra šiek tiek siauresnės apimties, nei ji taikoma Europos Sąjungos teisėje. Šie skirtumai bus aptariami kalbant apie Europos Teisingumo Teismo praktiką bei jo priimtų sprendimų įtaką šalių narių nacionalinei teisei. Atsižvelgiant į LR Konstitucinio teismo nutarimus, atkreipiamas dėmesys dėl kai kurių administracinių normų atitikimo LR Konstitucijoje įtvirtintam proporcingumo principui, o taip pat aptariama Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo pateikta metodika dėl šio principo taikymo teismams sprendžiant administracines bylas. Lietuvos Respublikoje teisingumą administracinėse bylose vykdančios institucijos. Prieš pradėdamas kalbėti apie proporcingumo principo taikymą teismų praktikoje, norėčiau trumpai paminėti kokių teismų kompetencijai yra paskirta nagrinėti administracines bylas Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis administracinės teisės normomis. Pagal LR administracinių bylų teisenos įstatymo 6 str. teisingumą administracinėse bylose vykdo tik teismai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111str. 2d. įtvirtintos nuostatos, kad Lietuvoje pagal įstatymą gali būti steigiami specializuoti teismai, įskaitant administracinius, realizavimo būdai ir tvarka yra apibrėžti Teisinės sistemos reformos metmenyse, kurias įgyvendinat 1999m. sausio 14d. buvo priimtas administracinių teismų įsteigimo įstatymas. Vadovaujantis šiandienine jo redakcija, administracinių teismų sistemą sudaro apygardų administraciniai teismai- pirmosios instancijos administraciniai teismai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėjantis apygardų administracinių teismų pirmąja instancija išnagrinėtas administracines bylas ir bylas dėl apylinkių teismų nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose. Lietuvos Respublikos administracinių teisenos įstatymo 13 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas leidžia biuletenį “ Administracinių teismų praktika”. Kalbant apie šių teismų veiklą, vykdant teisingumą administracinėse bylose atkreiptinas dėmesys į tai, jog šiandien reforma vykdoma remiantis ne tik teisinės valstybės principais, bet taip pat atsižvelgiant į Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos ir Europos Tarybos reikalavimus ir rekomendacijas. Rengiamuose teisės aktų projektuose, kuriais turi ir vadovautis ir teismai, nagrinėdami bylas, įgyvendinami Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos principai - garantuoti ir ginti žmogaus teises ir laisves. Vienas pagrindinių principų, užtikrinančių žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugą būtent ir yra proporcingumo principas. Mūsų teisinėje literatūroje vyraujanti nuomonė, kad proporcingumas įvardija pagrindinę teisingumo koncepciją nustatant prievolių, taikomų teisės subjektams teisėtumą. Veiklos draudimo teisėtumas priklauso nuo to, draudžiančios priemonės yra tinkamos ir būtinos aptariamo teisės akto numatytiems teisėtiems tikslams pasiekti. Aukščiausios valdžios veiksmai, atsakantys į neteisingą veiklą, turi būti proporcingi tos veiklos sunkumui. Proporcingumo principo koncepcija konstitucinio teismo praktikoje. Pradedant kalbėti apie nacionalinėje teisėje vyraujančią proporcingumo principo koncepciją, pirmiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į LR Konstitucinio Teismo praktiką, kuris savo nutarimuose yra pateikęs labai išsamią ir aiškią darbe aptariamo principo koncepciją. Savo 2001 spalio 2d. nutarime jis yra išaiškinęs, jog “įstatymų leidėjas, nustatydamas administracinę atsakomybę už teisės pažeidimus, privalo laikytis Konstitucijoje įtvirtintų principų. Visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą”.7 Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad “už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti”8. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, “kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui”9 Taigi įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau negu yra būtina10. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, jog ginčijamoje ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostatoje nustatyta administracinė bylų teisenos užtikrinimo priemonė nesiderina su proporcingumo, taigi ir su konstituciniu teisinės valstybės, principu. Atsižvelgdamas į tai pripažino, jog minėto straipsnio nuostata, kad jeigu priimamas nutarimas skirti baudą, vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta paskirta bauda, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Seimo narių grupės 1999 m. kovo 15 d. kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydami ištirti “…ar Lietuvos Respublikos ATPK 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai”11. Pareiškėjas savo prašymą grindė tokiais argumentais, jog panaikinus ATPK 40 straipsnį pažeidėjas negali būti atleidžiamas nuo administracinės atsakomybės tuo atveju, kai pažeidimas yra mažareikšmis, padarytas pirmą kartą ir nepavojingas visuomenei. Kai kuriais atvejais administracinė sankcija už tokį pažeidimą yra neproporcingai griežta. Kaip pavyzdį Seimo narių grupė nurodė ATPK 1632 straipsnio 1 dalį, pagal kurią prekybos vietoje radus vienintelį cigarečių pakelį be banderolės ar su seno pavyzdžio banderole skiriama minimali 5000 litų bauda. Seimo narių grupės nuomone, taip pažeidžiamas Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisingos ir teisinės valstybės principas, reiškiantis, kad kiekviena valstybės taikoma poveikio priemonė negali būti per daug griežta ir varžyti teisės subjektus labiau negu reikia teisėtiems tikslams pasiekti. Pareiškėjo nuomone, dėl tų pačių motyvų Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnyje numatytos sankcijos yra per griežtos ir pažeidžia proporcingumo principą, asmenų nuosavybės teises, nepagrįstai riboja ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą. Teismas savo 2000 m. gruodžio 6 d nutarime konstatavo, kad pagal Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktą Seimas leidžia įstatymus. “Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas šioje srityje turi diskreciją įstatymais nustatyti ne tik administracinę atsakomybę, bet ir atleidimo nuo jos pagrindus, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos nutraukimo atvejus, įgaliojimus pakeisti bei papildyti nurodytus pagrindus ir atvejus, taip pat turi įgaliojimus apskritai nenustatyti atleidimo nuo administracinės atsakomybės. Taigi šių klausimų sprendimas yra Seimo diskrecija. Tačiau net ir turėdamas šią diskreciją jis visada turi paisyti Konstitucijos reikalavimų, taip pat ir Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo ir teisinės valstybės principų. Šie principai yra universalūs, jais turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant. Jais yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema.”12 Teismas savo nutarime konstatuoja, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia, kad visos valstybės institucijos turi veikti remdamosi ir vadovaudamosi teise, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, paisoma prigimtinio teisingumo. “Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.”13 Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ATPK 40 straipsnio panaikinimas ir 251 straipsnio pakeitimas savaime nereiškia, jog yra pažeidžiami teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai. Esminę reikšmę turi tai, “ar Administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatytas administracinės atsakomybės visuminis teisinis reguliavimas yra toks, kuris sudaro teisines prielaidas ne tik nubausti asmenį, bet nubausti jį teisingai: ar ATPK numatytos administracinės nuobaudos yra proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimų pobūdžiui ir siekiamiems tikslams, ar nuobaudos yra diferencijuotos taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, ar teismams yra nustatyta teisė, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali ir kt.”14 Buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad 1999 m. lapkričio 11 d., t. y. po to, kai Konstituciniame Teisme buvo gautas šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo - Seimo narių grupės prašymas, Seimas priėmė LR ATPK papildymo 301 straipsniu ir 298 straipsnio papildymo įstatymą, kurio 301 straipsnyje nustatė, jog organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į įstatyme nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Atsižvelgdamas į tai, Teismas padarė išvadą, kad ATPK 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsniai neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams. Toliau aptariamas Konstitucinio Teismo nutarimas yra labiau susijęs su nuosavybės teisės ribojimu. Tačiau paimdama kaip pavyzdį ATPK 26 straipsnyje daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo įrankis, konfiskavimo numatymą, manau, kad šiuo atveju yra ribojamos nuosavybės teisės į asmeniui priklausančius daiktus, todėl taikant tokias administracines nuobaudas svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo pasisakymą savo 2002 rugsėjo 19d. nutarime nuosavybės neliečiamumo klausimu. Tame pačiame nutarime Konstitucinis teismas pasisakė ir dėl žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo, kiek tai susiję su asmens “… fizine ir psichine neliečiamybe, garbe ir reputacija….”. Kaip minėta anksčiau, asmens laisvės yra suvaržomos taikant administracinio poveikio priemones, griežčiausia kurių yra ATPK 21 straipsnyje numatytas administracinis areštas. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime išaiškino, kad ”pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir/arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.” Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Tame pačiame nutarime Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucijos 22 straipsnį, kuriame nustatyta: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.” Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime konstatavo, kad asmens teisė į privatumą apima [….. asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją….]. Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad, „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: “tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.”15 Taigi, apibendrinus Konstitucinio Teismo praktiką, galima tiksliai apibrėžti proporcingumo principą. Taip pat galima pamatyti, kad šio principo taikymas teismų praktikoje priklauso ne tik nuo teisės normas taikančių institucijų ar pareigūnų teisinės sąmonės ar jų teisingumo supratimo. Konstitucinio Teismo nutarimuose yra aiškiai nurodoma, kad esminę reikšmę tam, ar asmuo bus nubaustas už konkrečią veiką ir ar jis bus nubaustas teisingai, turi ATPK nustatytas administracinės atsakomybės visuminis teisinis reguliavimas: ar ATPK numatytos administracinės nuobaudos yra proporcingos teisės pažeidimų pobūdžiui ir siekiamiems tikslams, ar nuobaudos yra diferencijuotos taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, ar teismams yra nustatyta teisė, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali ir kt. O visa tai, pasak Konstitucinio Teismo yra įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencijoje. Proporcingumo principo taikymas administracinių teismų praktikoje. Išsiaiškinus Konstitucinio Teismo pateiktą proporcingumo principo koncepciją, bei jos taikymą, nustatant ar įstatymai ar jų dalys neprieštarauja Konstitucijai, norėtųsi pereiti prie administracinių teismų praktikos, kuri, kaip jau buvo minėta anksčiau, proporcingumo principo taikymu savo sprendimuose nėra labai gausi. Tačiau prieš pradėdamas proporcingumo principo administracinių teismų praktikoje taikymo apžvalgą, norėčiau atkreipti dėmesį į ATPK 20 str. numatytus nuobaudų tikslus. Pagal minėtą straipsnį, administracinė nuobauda yra “atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinės teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų”.16 Taigi, kaip matoma, nuobauda vaidina ne tik auklėjamąjį vaidmenį, tačiau ir prevencinį. Dėl to yra labai svarbu, kad ji būtų pakankamai griežta, jog asmuo suprastų, kad už jo atliktą veiką jam teks atsakyti apribojant jo tam tikras teises, ir tai jį sustabdytų nuo neteisėtos veikos atlikimo, tuo pačiu parodant ir kitiems asmenims, kad nesilaikymas teisės normų jiems sukelia neigiamas pasekmes. Tačiau taip pat ji neturi būti per griežta, kad žmonės nenusiviltų teisingumu, kad asmens teisės ir laisvės būtų ribojamos proporcingai jo atliktos veikos pavojingumui ir padarytai žalai. Reikia nepamiršti, kad administracinių nuobaudų taikymas suponuoja ne tik santykius tarp asmens, padariusio pažeidimą ir nuobaudą taikančio pareigūno ar institucijos. Šiame procese dalyvauja visa visuomenė, kuri yra stebėtoja ir liudytoja valstybėje vykdomo teisingumo. Kalbant apie teisės principų taikymą, teismams nagrinėjant įvairias bylas, pirmiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad visi formalūs teisės aktai niekada nebus tiek nuodugnūs ir išsamūs, kad išspręstų visas iškylančias problemas. Ypač tada, kai susiduriama su asmens teisių apsauga. Tokiu atveju teismas, nagrinėdamas bylas negali pasiteisinti įstatymo nebuvimu ar spraga. Būtent tada jis privalo bylą spręsti vadovaudamasis bendraisiais teisės principais. LR CK 1.2 straipsnis numato, kad civilinėje teisėje santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais. Pagal šio Kodekso 1.5 str. nuostatą, teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. 1.8 str. numato, kad nesant panašius santykius reglamentuojančių civilinių įstatymų, taikomi bendrieji teisės principai. Administracinėje ir baudžiamojoje teisėje įstatymai numato tam tikrų principų taikymą teismams, siekiant kuo geriau išaiškinti nusižengimus ar nusikaltimus, nubausti juos padariusius asmenis, pasiekiant iškeltus bausmės ar nuobaudos tikslus tuo pačiu nepažeidžiant žmogaus teisių. Naujojo LR BK 11 str. įvardija proporcingumo principą, kaip vieną pagrindinių, apibrėždamas jo taikymą taikant procesines prievartos priemones ir atliekant tyrimo veiksmus. Jame nurodyta, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nereikalinga. Taikant procesines prievartos priemones bei atliekant Kodekse numatytus tyrimo veiksmus, draudžiama naudoti smurtą, grasinti, atlikti žmogaus orumą žeminančius bei sveikatai kenkiančius veiksmus. Panaudoti fizinę jėgą leidžiama tik tiek, kiek tai būtina proceso veiksmo atlikimo trukdymams pašalinti. Administracinių teisės pažeidimų kodekse tarp visų išvardintų principų šio principo tiesioginio įvardijimo pasigendama. Galbūt šis principas, kaip vienas pagrindinių administracinės teisės principų bus įvardintas naujajame ATPK, kurio normos privalės būti suderintos su ES normomis bei pagrindiniais principais, ir nebus apsiribojama tik šio principo taikymu praktikoje be įstatyminio jo įtvirtinimo.17 Kalbėti apie šį principą yra labai svarbu, nes jis yra vienas pagrindinių, užtikrinant žmogaus laisves ir teises, vykdant sėkmingą bausmių ir nuobaudų politiką, o taip pat ir sėkmingai integruojantis į Europos Sąjungą. Pačios Europos Sąjungos sutarties 6 ir 49 straipsniuose yra nurodoma, kad tokie bendrieji teisės principai, kaip lygybė (diskriminacijos draudimas), teisinis tikrumas, proporcingumas, žmogaus teisių ir laisvių gerbimas, yra neatsiejamas demokratinės ir teisinės valstybės – valstybės, kuri galėtų pretenduoti į narystę- bruožas. Pirmiausiai norėčiau pastebėti, kad studijuojant Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktiką proporcingumo principo taikymo pavyzdžių surasti buvo nelengva. Gal būt daugiau apie šį principą yra užsimenama metodinėse konsultacijose. Manau viena priežasčių yra tiek LR ATPK, tiek ABTĮ proporcingumo principo neišskyrimas tarp minėtuose įstatymuose nurodytų teisingumo, lygybės prieš įstatymą bei kitų principų. Tačiau nemanau, kad tai yra kliūtis jį taikyti ir akcentuoti tokį jo taikymą ar jo pažeidimą teismų praktikoje. Mano nuomone, šis principas yra labai svarbus administracinių teisės pažeidimų bylose, kurias tiriant yra suvaržomos ir dažnai pažeidinėjamos pagrindinės žmogaus teisės. Jo tinkamas taikymas būtent ir turėtų būti garantu, kad asmuo, padaręs administracinį teisės pažeidimą bus nubaustas tokia nuobauda, kokios jis atlikdamas uždraustą veiką ir nusipelnė. Taigi, kaip minėjau, proporcingumo principas negali būti atskiriamas nuo teisingumo principo. Kaip yra žinoma, ir įtvirtinta LR Konstitucijoje, teisėjai nagrinėdami bylas turi vadovautis tik įstatymu (109str.) bei savo teisine sąmone. Būtent teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendžia ar asmenį atleisti nuo administracinės atsakomybės ar jis turėtų būti jon traukiamas ir kokia sankcija jam turėtų būti nustatoma. Šio principo taikymui esminę reikšmę turi tai, “ar Administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatytas administracinės atsakomybės visuminis teisinis reguliavimas yra toks, kuris sudaro teisines prielaidas ne tik nubausti asmenį, bet nubausti jį teisingai: ar ATPK numatytos administracinės nuobaudos yra proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimų pobūdžiui ir siekiamiems tikslams, ar nuobaudos yra diferencijuotos taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, ar teismams yra nustatyta teisė, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali ir kt.”18 Lietuvos vyriausias administracinis teismas savo konsultacijoje ( 1999 m. gruodžio 28d) dėl ATPK 30(1)str. taikymo numatė, jog šis straipsnis organams (pareigūnams), nagrinėjantiems administracinių teisės pažeidimų bylas, suteikia teisę atsižvelgiant į įstatyme nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas, įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali, paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Tokį sprendimą privalo motyvuoti jį priėmęs organas (pareigūnas). Sprendimą pavesta sankcionuoti apylinkės teismo teisėjui, ko neįvykdžius toks nutarimas neįsiteisėja ( Suprantama, kad apylinkių teismams jokios sankcijos dėl šios normos taikymo nereikia). Šis straipsnis neturėtų būti taikomas, jei konkrečioje administracinėje byloje nustatytos atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą sunkinančios aplinkybės, nurodytos ATPK 32 str., arba nustatyta, kad pažeidėjas vengia administracinės nuobaudos. Taigi, kaip galima pastebėti, šis straipsnis suteikia teismams diskreciją taikant sankcijas, jei jų nuomone konkrečiu atveju įstatymo numatyta sankcija yra per griežta. Svarbu paminėti ir tai, kad ne kiekvienu atveju teisėjas vertindamas lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes gali remtis ATPK 30(2) straipsnio numatytos baudos dydžio nustatymo nurodytomis taisyklėmis (pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį), kadangi kai kuriuos teisės pažeidimus apibūdinančios sankcijos yra griežtai apibrėžtos (nustatytas konkretus baudos dydis). O ATPK 30(2) str. taikymas galimas pažeidimo sankcijoje esant nurodytoms baudos riboms. Taigi, kaip matome, proporcingumo principą šiuo atveju “taiko” Seimas, išleisdamas teisės normas su jose uždraustas veikas atitinkančiomis sąlygomis, preziumuojant, kad visais atvejais už tokią veiką numatyta sankcija bus jai proporcinga. Tačiau negalima griežtai teigti, kad teismas visiškai praranda diskrecija nustatant ir įstatyme numatytos apibrėžtos sankcijos dydį. Jis, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei jas įvertinęs, visada gali mažinti sankcijos dydį taikydamas 30(1) str. nuostatas, kiekvieną savo sprendimą, priimtą vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, privalomai motyvuodamas. Savo konsultacijoje “dėl administracinės nuobaudos sušvelninimo” Teismas pasisakė, kad “skiriant mažesnę nei sankcijoje numatyta bauda ar švelnesnę nuobaudą arba visai jos neskiriant, pareiškėjo padėtis nebloginama, jo teisės ir interesai nepažeidžiami. Galimybė taikyti ATPK 30(1) str. priklauso nuo įstatyme numatytų pagrindų buvimo ir nesiejama su prašymu taikyti švelnesnę nei įstatyme numatyta sankcija buvimu, todėl šio straipsnio taikymas galimas ir nesant pareiškėjo prašymo taikyti švelnesnę administracinę nuobaudą”.19 Manyčiau tai dar vienas įrodymas, kad teismas, esant nurodytoms bylos aplinkybėms, jas įvertindamas gali vykdyti teisingumą, remdamasis proporcingumo principu taip vykdydamas įstatymo numatytus tikslus. Savo konsultacijoje “dėl ATPK 33str. taikymo” Teismas, atsakydamas į klausimą, kaip atskirti sunkesnį administracinį teisės pažeidimą nuo nesunkaus, atsakė, jog “administracinėje teisėje galioja principas, kad nuobauda turi būti proporcinga padaryto pažeidimo sunkumui, t.y. jo pavojingumui, todėl ATPK numatytų pažeidimų sunkumas gali būti įvertinamas pagal už juos numatytas sankcijas, t.y. kuo griežtesnė sankcija, tuo sunkesnis ( pavojingesnis) yra pažeidimas. Todėl ir taikant sankciją už kelis padarytus pažeidimus, kurių bylas nagrinėja tas pats organas, galutinai šiam asmeniui skiriama nuobauda parenkama sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose.”20 Jeigu pripažinsime, kad atsakomybė turi būti proporcinga siekiamiems tikslams ir visuomenės gaunama nauda turi būti didesnė už praradimus, patiriamus dėl vienokių ar kitokių neteisėtų veiksmų, tai proporcingumo principo įgyvendinimu galima būtų pripažinti ir ATPK 17 straipsnio nuostatas, kuriame numatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris, kad ir numatytas ATPK arba kituose norminiuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje. Pagal Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. rugpjūčio 8d. nutarimą, “negalima laikyti administraciniu teisės pažeidimu veikos, kuri padaryta siekiant išvengti pavojaus žmonių gyvybei ir sveikatai ir kuria padaryta žala yra mažesnė negu išvengtoji žala.”21 Šiuo nutarimu Teismas tenkino pareiškėjo X skundą ir pripažino, kad pareiškėjas padarė žalą materialiniam turtui, išvengdamas pavojaus žmonių gyvybei ir sveikatai. Kad priešpriešiais važiavusių automobilių susidūrimas būtų sukėlęs sunkesnes pasekmes- ne tik materialinius nuostolius (byloje pareiškėjas X apgadino vairuojamą automobilį, priklausiusį kitam asmeniui, padarydamas manevrą ir apsiversdamas, siekiant nesusidurti su į jo eismo juostą įvažiavusia transporto priemone), bet ir pavojų važiavusių juose asmenų gyvybei ir sveikatai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidimą padarė veikdamas būtinojo reikalingumo būklėje ir vadovaudamasis šiuo pagrindu bylą nutraukė., Teismas proporcingumo principą gali įgyvendinti ne tiktai sumažindamas sankciją, ją padidindamas ar, įvertinęs bylos aplinkybes, iš viso asmenį atleisti nuo administracinės atsakomybės. Įstatymas teismui suteikia laisvę parinkti vieną iš alternatyvių sankcijų ,už vieną teisės pažeidimą paskirti tik pagrindinę arba pagrindinę kartu su papildoma nuobauda ( ATPK 22 str.2d.), kai kuriais atvejais kaip alternatyvią nuobaudą apylinkės teismo nutarimu ir pažeidėjo sutikimu baudą pakeisti nemokamais viešaisiais darbais. Proporcingumo principo taikymas, įgyvendinant teisingumą, manau turėtų būti neatsiejamai taikomas su atsakomybės neišvengiamumo principu. Dažnai yra nustatomos sankcijos per griežtos asmeniui, padariusiam nusižengimą, ta prasme, kad jis jos realiai įvykdyti negali (didelės baudos paskyrimas ar pan. ), tačiau lengvesnės sankcijos teismas negali paskirti nei pagal įstatymą, nei įvertinęs visas aplinkybes. Negalima pamiršti ir tai, kad nuobauda vaidina ne tik individualios prevencijos, tačiau ir bendrosios prevencijos funkciją. Tai, žinoma neturi būti rodikliu teismui, tačiau jis negali likti į tai visiškai neatsižvelgęs skirdamas konkrečiam teisės pažeidėjui atitinkamą sankciją. Galbūt problema yra ta, kad ne sankcijų ribų nustatyme, o pačios sankcijos parinkime teisėjui yra suteikta per maža pasirinkimo laisvė. Galbūt reikia teisėjams suteikti daugiau pasitikėjimo ir palikti būtent jiems, teisės specialistams, tiesiogiai susiduriantiems su konkrečių bylų aplinkybėmis, atsakomybės klausimus, žinoma nesuteikiant jiems galimybių piktnaudžiauti tokia teise. Manau galimos korupcijos bei piktnaudžiavimo suteiktomis teisėmis pašalinimo klausimai turėtų būti sprendžiami kitokiomis priemonėmis nei mano aukščiau paminėtu, apibrėžtos atsakomybės (kalbant ir apie sankcijos rūšis ir apie jos ribas) nustatymu… Proporcingumo principo vieta Europos Sąjungos teisėje. Integruojantis į Europos Sąjungą bei įgyvendinant ES teisės reikalavimus nacionalinėje teisėje, reikia atsižvelgti į bendruosius teisės principus, kurie pripažįstami Europos Sąjungoje kaip teisės šaltinis. Užtikrinti atskirus bendruosius principus privaloma priimant nacionalinės teisės aktus bei derinant juos su Europos Sąjungos teisės aktais. Šių principų įgyvendinimas srityse, nepriskirtose ES teisės kompetencijai, yra pozityvus reiškinys, visais atvejais užtikrinantis žmogaus teisių apsaugą bei vadinamąją „gerą įstatymų leidimo praktiką“. Be abejo, nereikėtų atskirai kartoti, kad tokie bendrieji teisės principai kaip lygybė (diskriminacijos draudimas), teisinis tikrumas, proporcingumas, žmogaus teisių ir laisvių gerbimas, yra neatsiejamas demokratinės ir teisinės valstybės – valstybės, kuri galėtų pretenduoti į narystę ES – požymis.22 Lietuvos Respublikai pripažinus integraciją į Europos Sąjungą vienu iš savo politikos strateginių tikslų yra būtina žinoti, kokiomis taisyklėmis bei principais yra vadovaujamasi Europos Sąjungoje ir jos valstybėse narėse bei kurti teisinę sistemą, kuri būtų pasirengusi taikyti tuos pačius principus ir taisykles ne tik įstojusi į ES, bet ir dabar. A.G. Lagrange, pareikšdamas savo nuomonę Byloje 8/55 Belgijos anglies federacija prieš Aukščiausiąją valdžią 23, citavo Prancūzijos Civilinio kodekso 4 straipsnį, kuris numato, kad teisėjas, kuris atsisakys teisti, kaip pretekstą nurodydamas tai, kad įstatymas tuo klausimu nieko nenurodo, yra neaiškus arba nepakankamas, gali būti apkaltintas atsisakymu vykdyti teisingumą, ir pažymėjo, jog Teismas negalėtų būti atleistas nuo sprendimo priėmimo dėl Bendrijos teisės spragos. Verta paminėti, kad nuo 1974 m. Teismas bent jau pagrindinių teisių sferoje galėjo atsižvelgti į iš tarptautinės teisės išplėtotas normas tiek, kiek jos yra privalomos valstybėms narėms, taigi, iš esmės - kaip į bendrus valstybių narių teisinius principus. Nagrinėdamas bylą 4/73 Nold prieš Komisiją 24, kurioje pareiškėjas tvirtino, kad buvo pažeistos jo nuosavybės teisės ir teisė laisvai užsiimti verslu, Teismas nustatė, kad pagrindinės teisės yra bendrųjų teisės principų sudėtinė dalis, kurių laikymąsi užtikrina pats Teismas ir saugodamas jas privalo vadovautis bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis, todėl pridūrė, kad “žmogaus teisių apsaugos tarptautinės sutartys, kurias sudarant valstybės narės bendradarbiavo ar yra jų signatarės, gali būti gairėmis, kuriomis reikėtų vadovautis bendrai Bendrijos teisėje”25. Europos Sąjungos tiesioginį įsipareigojimą gerbti principus, kuriais remiasi Europos žmogaus teisių konvencija, taip pat – pagrindines teises , įtvirtintas nacionalinėse konstitucijose kaip “ bendruosius Bendrijos teisės principus”. Vėliau tai buvo plėtojama 1997 m. Amsterdamo sutartyje, kurios Subsidiarumo protokole pabrėžtas, matyt, vienas iš geriausiai žinomų šių bendrųjų principų – proporcingumo principas. Proporcingumo principas ir jo taikymas Europos Teisingumo Teismo praktikoje Taigi, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, derinant nacionalinės teisės normas su Sąjungos normomis, įdiegiant jose ES nusistovėjusius principus, manau svarbu yra suprasti jų reikšmę taip, kaip jie yra suprantami ir taikomi Bendrijų teisėje, o tai padaryti galima remiantis Europos Teisingumo Teismo praktika ( toliau – ETT). Nors proporcingumo principas ir pradėtas taikyti žymiai seniau, tačiau jis buvo pakeltas iki Sutarties statuso, tik 1997m., kai buvo paminėtas Amsterdamo sutartyje, į kurią įeina protokolas dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo. Šio protokolo 1 straipsnis reikalauja, kad kiekviena institucija “ užtikrintų, jog būtų laikomasi proporcingumo principo, kuris numato, kad bendrija nesiima jokių veiksmų, kurie nėra būtini siekiant Sutarties numatytų tikslų.” Kai kurių autorių teigimu, “proporcingumas įvardija pagrindinę teisingumo koncepciją, sustiprinančią individualių teisių apsaugą tiek nacionaliniu, tiek daugiau nei nacionaliniu (supranacionaliniu) lygiu” 26, tačiau taip pat pripažįstama, kad “ sunku abstrakčiai apibrėžti tikslią šio principo reikšmę ir apimtį “ 27 Proporcingumo principas pirmą kartą buvo pritaikytas Bendrijos teisėje, kai šis terminas lietė tik Anglių ir plieno bendriją, Teismo sprendimo Byloje 8/55 Belgijos angliakasių federacija prieš Aukščiausią valdžią.28Šioje byloje pareiškėjas teigė, kad Aukščiausioji valdžia, užuot priėmusi bendrą sprendimą nustatyti fiksuotas anglies kainas, galėjo sudaryti sąlygas tokioms kainoms pasiekti norimą lygį panaikindama kompensacinius mokėjimus toms įmonėms, kurios nepakankamai sumažino savo kainas. Teismas atmetė šį pasiūlymą teigdamas, kad “ taikant visuotinai pripažintą teisės normą”, Aukščiausios valdžios veiksmai, atsakantys į neteisingą įmonės veiklą, turi būti proporcingi tos veiklos sunkumui. Kaip matyti, šiame kontekste nepasakoma daugiau nei seniai žinomas principas, kad bausmė turi atitikti nusikaltimą, ir kaip galima pastebėti iš ETT praktikos, šiuo principu dažnai buvo remtasi, kai Aukščiausioji valdžia arba Komisija skirdavo baudą. Šia koncepcija yra ne kartą remtasi ETT, o be to, kaip kad minėta anksčiau, ji buvo tiesiogiai inkorporuota į 1997m. Amsterdamo sutarties tekstą. Kaip minėjau anksčiau. proporcingumo principo samprata ES teisėje yra suprantama šiek tiek plačiau, nei mūsų nacionalinėje teisėje, tačiau Lietuvai tapus ES nare tokia šio principo koncepcija taps privaloma ir jai. Todėl tik trumpai išskirsiu šią kvalifikaciją, smulkiau jos neaptardama, sugrįžtant prie pavyzdžių, sietinų su proporcingumo koncepcija tokia, kokia jis suprantama mūsų nacionalinėje teisėje. Paprastai klasifikuojant galima išskirti šiuos kontekstus, kada minėta koncepcija naudojama, t.y. • apibrėžiant Bendrijos bei jos institucijų kompetenciją ar įstatymų leidybos įgaliojimus; • nustatant prievolių, taikomų Bendrijos teisės subjektams teisėtumą ; • įvertinant valstybių narių elgesį, kai jos veikia Bendrijos teisės ribose. Ši koncepcija dažnai yra taikoma drauge su subsidiarumo koncepcija ir yra įtvirtinta EB Sutarties, papildytos Mastrichte , 3b straipsnyje, kurio paskutinė dalis nurodo, kad “ Bendrija nesiima jokių veiksmų, kurie nėra būtini siekiant šios Sutarties numatytų tikslų “. Prie Amsterdamo sutarties pridėtame Protokole dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo yra įtvirtinta, kad kiekviena institucija, vykdydama jai suteiktus įgaliojimus, privalo garantuoti, kad būtų laikomasi subsidiarumo, taip pat ir proporcingumo principų, “kurie numato, kad Bendrija nesiima jokių veiksmų, kurie nėra būtini siekiant Sutarties nustatytų tikslų”.29 Taigi, ši nuostata yra pateikiama kaip proporcingumo apibrėžimas, ypač pabrėžiant klausimą, kaip visų pirma Bendrijos institucija privalo veikti, o ne aptariant jos veiklos padarinius. Nepaisant to, precedentinės teisės proporcingumo doktrina, su kuria pats terminas yra dažniausiai siejamas, dažniau nagrinėja Bendrijos institucijų veiksmų pasekmes, o ne klausimą, ar joms iš viso derėjo veikti. Byloje C-66/82 Fromancais 30buvo pateiktas toks apibrėžimas : “ Siekiant nustatyti, ar bendrijos teisės nuostata neprieštarauja proporcingumo principui, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar joje numatytos priemonės tikslui pasiekti atitinka paties tikslo svarbą ir, antra, ar jos tikrai yra būtinos tikslui pasiekti”. Detalesnė versija buvo pateikta byloje C-331/88 R prieš Žemės ūkio žuvų ir maisto ministrą, ex p FEDESA ir kitus,31 kurioje Teismas teigė, kad jis “ nuolat pabrėžia , kad proporcingumo principas yra vienas Bendrijos teisės principų. Remiantis šiuo principu, ekonominės veiklos draudimo teisėtumas priklauso nuo to, draudžiančios priemonės yra tinkamos ir būtinos aptariamo teisės akto numatytiems teisėtiems tikslams pasiekti. Tada, kai reikia išsirinkti vieną iš kelių priemonių, išeitis turėtų būti mažiausiai komplikuota priemonė, o atsiradę padariniai negali būti neproporcingi pasiektiems tikslams.” Tačiau tame sprendime Teismas numatė, kad Bendrijos veiksmais sukeltos net ir pakankamai nepalankios finansinės pasekmės tam tikriems prekybininkams gali būti pateisinamos, jei siekiami tikslai yra iš ties tokie svarbūs, kad gali tai pateisinti. Teismas pabrėžė, kad, kalbant apie bendrą žemės ūkio politiką, Bendrijos įstatymų leidėjai turėjo diskreciją ir kad priimtos priemonės legalumas minėtoje sferoje gali būti kvestionuojamas tik tuo atveju, jei konkreti priemonė būtų visiškai netinkama kompetentingos institucijos siekiamam tikslui įgyvendinti. Kaip apibrėžė A.G.Dutheillet de Lamothe savo nuomonėje Byloje 11/70 Internationale Handelgesellshaft prieš Einfuhrund Vorratsstelle Getreide32, šis principas pasidaro tikrai svarbus Bendrijos teisėje: ”piliečiams gali būti skiriami viešųjų interesų tikslais tik itin būtini įpareigojimai tokiems tikslams pasiekti”. Savo sprendime Teismas pabrėžė, kad Bendrijos priemonės pagrįstumas ar jos poveikis valstybėms narėms negali būti lemtas atsižvelgiant į pačios nacionalinės teisės normas ar koncepcijas33 , nes priemonė prarastų jai charakteringą Bendrijos teisės pobūdį. Tačiau teismas pabrėžė, kad privalu ištirti, ar nebuvo nepaisyta “ analogiškos garantijos, būdingos Bendrijos teisei”, atkreipiant dėmesį į tai, kad pagrindinių teisių laikymasis yra neatskiriama “bendrųjų teisės principų” dalis, kurią gina Teismas. Taip pat Teismas teigė, kad nors tokių teisių apsaugą gali sąlygoti valstybėms narėms būdingos konstitucinės tradicijos, ji vis dėl to turi būti garantuojama remiantis Bendrijos struktūra ir tikslais. Nors Teismo praktikoje proporcingumo principu buvo remiamasi dažnai, tačiau daugeliu atvejų priimdamas sprendimus Teismas griežtai laikydavosi techninių reikalavimų ar pripažindavo, kad nustatytos prievolės yra teisėtos. Kyla klausimas- tai kur gi tos ribos, kada proporcingumo principas gali būti taikomas ir kada prievolės nėra per griežtos? Europos Teismas Byloje 116/82 Komisija prieš Vokietiją 34 pripažino, kad techniniai reikalavimai gali būti tokie griežti ir pripažįstami būtinais tokiu būdu nepažeidžiant proporcingumo principo, kad būtų pasiekti įstatyme numatyti tikslai . Pažeidimas ir jo pasekmės. Jau ilgą laiką Bendrijos teisėje galioja nuostata, kad bendrojo principo pažeidimas gali būti traktuojamas kaip pačios Sutarties pažeidimas. Teismas byloje 112/77 Topfer prieš Komisiją35, nusprendė, kad pareiškėjo pareiškimas dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo yra priimtinas, remiantis 173 straipsniu, nes šis principas yra Bendrijos teisinės sistemos dalis, ir bet kokio pobūdžio jo nepaisymas “ yra Sutarties ar bet kurios su jos taikymu susijusios teisės normos pažeidimas”, vadovaujantis minėta nuostata. Tokio sprendimo loginis pagrindas yra tas, kad teisės principas, net jei jis kilęs iš nacionalinės teisės, ir pripažintas Bendrijos teisės principu, patenka į Sutartimi įtvirtintą sistemą. Tačiau bendrojo principo pažeidimas nesuteikia absoliučios teisės panaikinti ginčijamą priemonę. Šiuo atveju būtų galima pritaikyti kitą seniai įtvirtintą principą, kilusį iš nacionalinės teisės, kurio esmė ta, jog , pavyzdžiui, dėl bendrojo principo pažeidimo galima bus panaikinti aktą tik tuo atveju, jei pareiškėjas sugebės įrodyti, jog pasekmės būtų buvę kitokios, jei pažeidimas nebūtų įvykdytas. Atsižvelgiant į tai, kad EB Sutarties 184 straipsnyje, yra tiksli nuoroda dėl EB Sutarties 173 straipsnyje įtvirtintų anuliavimo pagrindų, tokias pačias nuostatas būtų galima taikyti ir šiuo atveju. Tačiau teismas bendruoju principu yra nustatęs pareiškimą dėl negaliojimo, kurio esmė yra ta, kad asmuo, kuriam leidžiam ginčyti atskirą aktą ( individualaus pobūdžio), tuo pat metu gali ginčyti ir bendrojo teisės akto, kuriuo vadovaujantis tam tikras atskiras aktas buvo priimtas, galiojimą, ko tiesiogiai daryti jis negalėtų.36 EB Sutarties 184 straipsnyje ir Euratomo Sutarties 154 straipsnyje leidžiama pradėti nagrinėti Reglamento “netaikomumo” klausimą proceso, kuriame jis yra ginčijamas metu, tačiau Byloje 92/78 Simmenthal prieš Komisiją,37 buvo nuspręsta, kad EB Sutarties 184 straipsnis turi būti taikomas ir aprėpti Bendrijos institucijų aktus, kurie, net ir nebūdami reglamentais, sukelia analogiškas pasekmes, ir todėl juos tiesiogiai ginčyti gali tik Bendrijos institucija ar valstybė narė. Nacionalinių teismų kreipimaisi. EB Sutarties 177 straipsnyje ir paralelinėse kitų Sutarčių nuostatose nėra specialiai įtvirtintų pagrindų, kuriais remiantis Teismas galėtų pripažinti Bendrijos Tesės aktus negaliojančiais priimdamas preliminarų nutarimą pagal nacionalinio teismo kreipimąsi dėl tokio nutarimo. Dėl to daugelyje bylų, atsižvelgiant į nacionalinio teismo kreipimąsi, Europos Tesimas Bendrijos priemonę pripažino negaliojančia tik todėl, kad pavyzdžiui, ji pažeidė nediskriminacijos (Bylos 103 ir 145/77 [ 1978] ECR 2037, proporcingumo Byla 18/84 [1985] ECR 2889 ar teisėtų lūkesčių ( Byla 120/86 [1988] ECR 2321) principus. Be to, nacionalinis teismas privalo išaiškinti locus standi klausimus, taip pat – ar egzistuoja bylos šalių interesai dėl nurodyto bendrojo principo pažeidimo, nes bylos šalis, nors ir galėjusi pateikti tiesioginį ieškinį dėl anuliavimo, bet to nepadariusi laiku, negali ginčyti Bendrijos akto galiojimo ( Byla C188/92 [ 1994] ECR I-833) IV. Informavimo principas Administracinis sąžiningumas nuoseklumas Gero administravimo principai kruopštumas informavimas pareiga neklaidinti pareiga paaiškinti pareiga pagrįsti Informavimas – kaip gero administravimo principas, tai visų pirma teisės subjektų pareiga informuoti suinteresuotus asmenis apie jų atžvilgiu priimtus svarbius sprendimus. Pranešimas apie sprendimą yra kitas dalykas nei sprendimo priėmimas. Europos Sąjungoje laikomasi nuostatos, kad laiku nenusiųstas sprendimas nepanaikina paties sprendimo, nes net ir pavėluotas informavimas nedaro jokios įtakos sprendimo esmei, tačiau institucija nesugebėjusi perduoti informacijos laiku, turi sumokėti išlaidas ar jų dalį. Kitas šio principo aspektas yra tai, kad institucijos neturi teisės naudoti prieš pareigūną bet kokių pranešimų dėl teisnumo, veiksnumo bei elgesio, anksčiau nei jis su minėtais dokumentais susipažins, taip pat tokios informacijos, kurios šaltinius saugo ar negali atskleisti. Informavimo principas yra svarbus ir administraciniame procese. Asmuo turi teisę žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus procesinius veiksmus. Pavyzdžiui, ATPK 272str. 1d. teigiama, kad administracinės teisės pažeidimo byla nagrinėjama dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Nesant šio asmens byla gali būti nagrinėjama tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog jam laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, ir jeigu iš jo negautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. Taigi iš šio straipsnio matome, kad administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjanti institucija turi pareigą laiku ir tinkamai informuoti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį apie jo atžvilgiu iškeltos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Tokiu atveju neužtenka, pavyzdžiui, išsiųsti paprastą, neregistruotą laišką, o turi būti pranešta tokiu būdu, kad būtų duomenų apie tai, kad asmuo tokį pranešimą gavo. Kitas šio principo pavyzdys yra ATPK 288straipsnyje, kur kalbama apie nutarimo administracinėje byloje paskelbimą. Šio straipsnio antroje dalyje teigiama, kad nutarimo nuorašas turi būti per tris dienas įteikiamas arba išsiunčiamas asmeniui, dėl kurio nutarimas priimtas, organui, kurio pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat nukentėjusiam jo prašymu. Šiuo atveju įstatyme numatyti asmenys turi būti informuoti įteikiant nuorašą pasirašytinai arba jį išsiunčiant. Šis principas taip pat įtvirtintas ir Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklėse, kur nurodoma valstybės tarnautojo pareiga suteikti žmonėms informaciją apie jų teises, pareigas, galimybes ir galimus padarinius, nedarydamas įtakos žmogaus apsisprendimui ir jo interesams. LR policijos veiklos įstatymo 6 str. teigiama, kad Asmens prašymu Vyriausybės nustatyta tvarka policija privalo pateikti savo informacinėse sistemose turimus neslaptus duomenis apie šį asmenį. Šiame įstatyme taip pat numatyti ir keli šio principo apribojimai, pavyzdžiui , draudžiama asmenims teikti informaciją apie kitus asmenis, jeigu įstatymai bei kiti teisės aktai nenustato kitaip. Policija neteikia informacijos, kuri pažeistų asmens nekaltumo prezumpcijos principą, policijos etikos normas, asmens, visuomenės ar valstybės saugumo interesus. Plačiąja prasme su informavimu laikomi susijusiais trys aspektai: pareiga pagrįsti, pareiga paaiškinti ir pareiga neklaidinti. Pareiga pagrįsti. Europos Sąjungos teisėje šis principas suprantamas, kaip institucijų pareiga priimant įpareigojantį aktą jį pagrįsti, t.y. nurodyti jį priimti paskatinusias priežastis, pasiūlymus ar nuomones, kurias pagal Sutartį reikėjo gauti. Pareigos pagrįsti aktus svarba priklauso nuo to, koks aktas ir kuo remiantis jis yra priimamas. Buvo nuspręsta, kad bendro pobūdžio aktai gali būti pagrįsti apsiribojant bendros situacijos, sąlygojusios jų priėmimą, apibūdinimu bei bendrų tikslų, kurių jais siekiama apibrėžimu. Individualaus pobūdžio sprendimams, dėl kurių gali kilti valdymo ar administravimo laisvės diskusijos, keliamas reikalavimas sprendime glaustai, tačiau aiškiai ir tinkamu būdu nurodyti svarbiausius teisinius bei faktinius aspektus, kuriais jis yra grindžiamas ir kurie yra būtini tam, kad būtų suprasti jį priėmusios institucijos motyvai. Taip apibrėžti pagrindai yra svarbus elementas plėtojant tam tikrų sprendimų teisminę kontrolę: institucija yra priversta nuspręsti, kurie teisiniai bei faktiniai aspektai yra reikalingi ir, tą padariusi, suteikia galimybę adresatams, jei jie to nori, ginčyti konkrečius klausimus, o Teismui- galimybę peržiūrėti konkrečius dalykus nagrinėjant bylą. Pareigos pagrįsti savo sprendimą pavyzdžių galima rasti ir LR ATPK. Pavyzdžiui 301str.2d. teigiama, kad organas(pareigūnas) kiekvieną savo sprendimą, priimtą vadovaujantis 301str.1d., privalo motyvuoti. ATPK 260 str. kur apibrėžiamas administracinės teisės pažeidimo protokolo turinys, minima, kad protokole turi būti minimi ne tik pažeidėjo asmenybės duomenys, bet ir protokolo surašymo pagrindai, t.y. apibūdinamas teisės pažeidimas, nurodomas straipsnis pagal kurį kyla atsakomybė. 265str.1d. teigiama, kad dėl administracinio sulaikymo surašomas protokolas, kuriame turi būti duomenys ne tik apie jį surašiusį pareigūną bei žinios apie pažeidėjo asmenybę, bet ir jo surašymo motyvai. Panašių pavyzdžių galima rasti ir kitose ATPK bei Administracinių bylų teisenos įstatymo straipsniuose. Pareiga neklaidinti Europos Sąjungos teisėje šis principas suvokiamas, kaip institucijos pareiga teikti aiškią ir neklaidinančią informaciją suinteresuotiems asmenims, o pateikusios klaidinančią informaciją institucijos pareiga atlyginti dėl to atsiradusius nuostolius, jei toks jos elgesys galėjo ar turėjo sąlygoti apdairaus asmens klaidą. LR Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 11str. 1d. įtvirtinta nuostata, kad įstaigos teikiama informacija turi būti teisinga ir išsami. Pagal šį įstatymą kiekviena įstaiga privalo informuoti visuomenę apie savo veiklą(4str.). Ši pareiga yra aktuali ir administraciniame procese. Administracinės teisės subjektai iškeliantys, tiriantys, nagrinėjantys administracinės teisės pažeidimų bylas, taip pat traukiantys asmenis tarnybinėn atsakomybėn privalo teikti aiškią ir neklaidinančią informaciją apie jų atliekamus veiksmus. Negalima klaidinti asmens apie jo atžvilgiu atliekamus veiksmus. Pareiga paaiškinti. Greta tiesioginio reikalavimo įvardyti daugumos Bendrijos aktų priėmimo priežastis, Europos Teismas savo praktikoje suformulavo bendrąjį principą pateikti paaiškinimus ypač tada, kai su asmeniu ar prekybininku elgiamasi ne taip, kaip jis galėtų tikėtis pagal bendrąją bendrijos teisę. Taip šis informavimo principo aspektas suprantamas Europos Sąjungos teisėje. Praktikoje tai dažniausiai reiškia, jog institucija privalo paaiškinti, kaip ir kodėl ji atlieka konkrečius veiksmus. V. Administracinės teisės principų vaidmuo Administracinės teisės principai yra suprantami kaip pagrindines, fundamentalios idėjos ir teiginiai, kuriais vadovaujasi valstybės valdymo institucijos, vykdydamos įstatymų ir kitų teisės aktų joms pavestas funkcijas. Principai kaip teorinės nuostatos atspindi objektyvius visuomenės ir valstybės vystymosi dėsningumus. Logiška teigti, kad valstybinio valdymo principai atspindi daugiau esmines valdymo puses, o principų turinys objektyviai išreiškia valdymo esmę bei jo būdingiausius bruožus. Vėliau suteikiant principams teisinę formą jie parodo bendras nuostatas, kuriomis remiantis turėtų būti įgyvendinamas valdymas. Valstybinio valdymo principai – tai pagrindinės idėjos, kuriomis remiantis turi būti sudaryta ir funkcionuoti atitinkama valstybinio valdymo sistema38. Šiuo požiūriu principai turi teisinių reikalavimų reikšmę, kurie yra privalomi jos vykdymui ir laikymuisi. Principuose savotišką išraišką randa ir pagrindiniai nurodymai, kuriuos duoda valdymo aparatas valdymo objektui. Valstybinio valdymo principas – pagrindinė teisinė idėja, kuria tikslinga vadovautis kuriant teisės normas. Pagrindinis valstybinio valdymo principų šaltinis yra Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tuo požiūriu principai suformuluoja valdymo veiklos pagrindus. Šių principų vaidmuo yra jų reikšmė, poveikis, svarba. Šias pagrindines, fundamentalias idėjas ir teiginius galima modeliuoti, t.y. suprasti kaip tam tikrus socialinius vertybinius modelius, standartus, netgi kaip administracinės teisės subjektų veiklos matricas pagal kurias galima pamatuoti šios veiklos atitikimą originalui – principui (modeliui). Principas originalas (pagrindinė, fundamentali idėja, teiginys, originalus modelis) Norminė principo išraiška (įstatymo leidėjo ar kitą teisės aktą priimančio subjekto veikla, įtvirtinta norminė originalaus modelio matrica) Principo įgyvendinimo išraiška [administracinės teisės subjektų veiklos rezultatas įgyvendinant įstatymus ir kitus teisės aktus, įgyvendinimo elgsenos matrica (os)]Administracinės teisės principų vaidmenį galima suprasti tiek plačiąją, tiek ir siaurąja prasme. Kalbant apie administracinės teisės principų vaidmenį plačiąja prasme, reikia turėti omenyje šių principų įtvirtinimą šalies teisinėje sistemoje. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad dauguma administracinės teisės principų yra įtvirtinti aukščiausią juridinę galią turinčiuose teisės aktuose. Įstatymų leidėjas įvertindamas šių principų svarbą ir reikšmę suteikė jiems norminę galią – t. y. imperatyvą laikytis įtvirtintų principų lygiai, kaip turėtų būti laikomasi kitų teisės normų. Kalbant apie administracinės teisės principų vaidmenį siaurąja prasme reikia analizuoti kiekvieną principą atskirai, įvertinant jo reikšmę ir poveikį valstybės valdymo sistemai ir atskirų valstybinio valdymo institucijų veiklai. Kalbant apie administracinės teisės principų vaidmenį plačiąja prasme reikia juos analizuoti sisteminiu požiūriu, kur kiekvienas iš principų priskirtinas vienai ar kitai loginei sisteminei klasei. Tuo atveju principai nagrinėjami tam tikrų tarpusavio sąveikų ir priklausomumo aplinkoje. Vieno principo loginių klasių struktūros išraiška gali būti pavaizduota tokioje schemoje: Mokslinėje literatūroje egzistuoja įvairios principų posistemės. Valstybiniame valdyme jos esti tokios: socialinės–politinės ir organizacinės, organizacinės-politinės, organizaciniai- techniniai valstybinio valdymo principai, organizacinės-teisinės, politinės, ekonominės ir kitos posistemės. Lietuvos administracinės teisės teorijoje dažniausiai yra išskiriamos 2 administracinės teisės principų grupės – pagrindiniai administracinės teisės principai (politiniams–teisiniams) [demokratiškumo, teisėtumo (teisės (įstatymo) viršenybės, viešumo, lygiateisiškumo, tikslingumo (sprendimo ekonomiškumo), kolegialumo derinimo su vienvaldiškumu, atsakomybės, atskaitingumo, kontrolės ir apskaitos, proporcionalumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, objektyvumo] ir organizaciniai – techniniai administracinės teisės principai [bendro vadovavimo, teritorinis, šakinis, funkcinis, subsidiarumo, tarnybinio bendradarbiavimo, pavaldumo, visuomenės įtraukimo į viešąjį valdymą, visuomeninių interesų pirmenybės]. Pagrindiniams administracinės teisės principams būdingas socialinio organizavimo pobūdis, jie realizuojami valdymo veikloje nepriklausomai nuo valdymo institucijos hierarchinio lygio ar pareigybės, kurią užima valstybės tarnautojas. Šių principų svarba yra ta, kad jie pagrindžia valdymo veiklos socialines taisykles. Aptariami principai atspindi ne tik politinį pobūdį, bet jie turi ir norminę prasmę, t.y. kad jie įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose Organizaciniai–techniniai valstybinio valdymo principai – tai pagalbiniai arba taikomojo pobūdžio principai, kuriuos, remiantis praktine analize bei apibendrinimu, formuoja valdymo mokslas. Šių principų pagrindu yra formuojamas valstybinės institucijos. Šie principai reikšmingi, kadangi atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, galime parinkti optimaliausius valdymo institucijų sudarymo ir funkcionavimo pagrindus. Pagrindiniai administracinės teisės principai: 1. Demokratiškumo principas. Šio principo esmė ir svarba yra tai, kad visų valstybės institucijų veikla turėtų būti grindžiama demokratiniais valstybės valdymo principais ir nukreipta į visų visuomenės grupių teisėtų interesų tenkinimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 4 straipsnis įpareigoja Lietuvos Respublikos Vyriausybę, kaip aukščiausiąją valstybės vykdomosios valdžios instituciją, grįsti savo veiklą šiuo principu 2. Teisėtumo {teisės viešpatavimo (įstatymo viršenybės)} principas. Šis principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte – „viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta šio įstatymo, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“. Aiškinantis šio principo esmę ir svarbą, būtina išskirti 2 svarbius momentus. Pirmasis - valstybės valdymo institucijų įgaliojimai ir kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, t.y. jų veiklos teisinis pagrindas turi būti įstatymas. Antrasis – visi valstybinio valdymo institucijų priimami sprendimai (administraciniai aktai) turi būti pagrįsti įstatymu. Negali būti priimtas sprendimas, kuris prieštarautų galiojantiems įstatymams. Be to, teisėtumo principas yra įtvirtinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 4 straipsnyje. Vyriausybė laikytis šio principo savo veikloje. 3. Viešumo principas. Kalbant apie šio principo esmę ir reikšmę išskirtini 2 svarbūs aspektai. Pirmasis – valstybės valdymo institucijų priimami norminiai teisės aktai susiję su piliečių teisėmis ir laisvėmis, negali būti taikomi, kol jie nėra viešai paskelbti. Šis principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos”. Šio įstatymo 10 straipsnis skelbia, kad „ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų įsakymai ir įsakymais patvirtinti kiti teisės aktai bei Lietuvos banko valdybos nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo diena. Šiame straipsnyje nurodytų valstybės institucijų vadovų įsakymai ir įsakymais patvirtinti kiti teisės aktai bei Lietuvos banko valdybos nutarimai negalioja, kol jie nepaskelbti „Valstybės žiniose“. Be to, rengiant tokių teisės aktų projektus, turi būti užtikrinama galimybė visoms suinteresuotoms visuomenės grupėms ar atskiriems piliečiams pareikšti savo nuomonę dėl jų. Galiojantys teisės aktai, susiję su teisėkūros procesu, įpareigoja teisės aktų projektus rengiančias valstybės valdymo institucijas juos derinti su visais suinteresuotais subjektais. Kitas šio principo aspektas – viešai turi būti skelbiami ir valstybinio valdymo institucijų veiklos rezultatai. Šiuo principu vadovautis įpareigojama ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 4 straipsnis). 4. Lygiateisiškumo principu siekiama užtikrinti visų subjektų, dalyvaujančių administraciniuose teisiniuose santykiuose lygybę prieš įstatymą. 5. Tikslingumo (sprendimo ekonomiškumo) principas reikalauja iš valstybinio valdymo institucijų savo veiklą ir išteklius paskirstyti taip, kad jie būtų kuo efektyviau ir ekonomiškiau naudojami nustatytam tikslui pasiekti. 6. Kolegialumo derinimo su vienvaldiškumu principo esmė ta, kad svarbiausi valdymo sprendimai turi būti priimami kolegialiai, o ne tokie svarbūs – vienasmeniškai. Kitas šio principo aspektas - asmuo turintis teisę vienasmeniškai priimti sprendimą, prieš jį priimdamas privalo gauti kitų suinteresuoti ar nepriklausomų subjektų kolektyvinę nuomonę sprendžiamu klausimu. Šio principo reikšmė akivaizdi ministerijos valdyme. Ministerijos veikos svarbiausiems klausimams spręsti yra sudaroma ministro patariamoji institucija – kolegija. Jos nariai yra aukščiausiojo rango ministerijos valstybės tarnautojai. Kolegijos darbe gali dalyvauti ir kitų institucijų atstovai. Ministras priimdamas pačius svarbiausius sprendimus turi atsižvelgti į kolegijos nuomonę (Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 32 straipsnis). 7. Atsakomybės principas. Šis principas įpareigoja valstybinio valdymo institucijas ar atskirus valstybės tarnautojus atsakyti už atliekamus veiksmus ir priimamus sprendimus. 8. Atskaitingumo principas paremtas hierarchine valdymo subjektų atskaitomybe. Kiekviena valstybės valdymo institucija esanti žemesniame valstybės valdymo lygyje privalo atsiskaityti aukštesniajai institucijai. 9. Kontrolės ir apskaitos principas reikalauja iš valstybinio valdymo institucijų vykdyti nuolatinę visų valdymo procesų kontrolė ir apskaitą. Efektyvus valdymas gali būti užtikrinamas tik pastoviai stebint ir fiksuojant valdymo procesus (vykdant jų apskaitą) ir laiku darant poveikį jiems (kontroliuojant). 10. Proporcionalumo principas. Jo esmė - administracinio sprendimo mastas bei griežtumas turi būti proporcingi administravimo tikslui (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šis principas įpareigoja valstybės valdymo institucijas priimant sprendimus naudoti įstatymo joms suteiktas galias tiek kiek to reikia funkcijoms vykdyti ar atitinkamam sprendimui priimti. 11. Nepiktnaudžiavimo valdžia principas draudžia valstybinio valdymo institucijoms vykdyti veiklą neturint tam suteiktų įgaliojimų arba priimti sprendimus pagal savo kompetenciją siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktas). 12. Objektyvumo principas reikalauja iš valstybinio valdymo institucijų priimti sprendimus nešališkai, įvertinus visas aplinkybes. I. Organizaciniai – techniniai administracinės teisės principai Teritorinis principas įpareigoja organizuojant valstybės valdymo sistemą, valstybės valdymo institucijas ir jų veiklos sferą išdėstyti, atsižvelgiant valstybėje susiklosčiusią teritorinę struktūrą. Bendro vadovavimo principas išreiškia būtinumą formuoti administraciniuose teritoriniuose vienetuose valstybės valdymo institucijas, kurios savo ruožtu duoda kryptį kitų atitinkamoje teritorijoje esančių valdymo institucijų veiklai, ją koordinuoja ir kontroliuoja (pvz., apskrities viršininkas). Šakinis principas reikalauja organizuojant valstybės valdymą, formuoti valstybės valdymo institucijas remiantis objektyviai susiformavusiomis ir egzistuojančiomis gamybos ir kitomis socialinės veiklos šakomis. Funkcinis principo laikymasis sudaro galimybės efektyvinti atskirų sričių valdymą numatant institucijas, kurios koordinuoja įvairių valdymo šakų veiklą. Pavyzdžiui, Civilinės saugos departamentas koordinuoja visų valstybės valdymo institucijų ir ūkio subjektų, galinčių katastrofų, avarijų, stichijų atvejais teikti reikalingą pagalbą ir kitaip padėti likviduoti žalingus padarinius, veiklą. Subsidiarumo principas paremtas bendru reikalavimu, kad aukštesnėms valstybės valdymo institucijoms nebūtų priskiriamos funkcijos, kurias gali atlikti žemesniosios institucijos ar kiti asmenys (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Šiuo principu remiamasi įgyvendinant vieną iš valstybės valdymo tobulinimo krypčių – dekoncentruojant ir decentralizuojant valstybės valdymą. Tarnybinio bendradarbiavimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas, prireikus teikti viena kitai reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pavaldumo principas leidžia nustatyti aiškią, hierarchiniu pavaldumu pagrįstą valstybės valdymo sistemą, nepaliekant niekam nepavaldžių valstybės valdymo subjektų. Kiekviena žemesniame hierarchiniame valdymo lygyje esanti valstybės valdymo institucija turi būti pavaldi aukščiau stovinčiajai. Visuomeninių interesų pirmenybės principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje. Visos valdžios įstaigos privalo tarnauti šalies žmonėms ir tenkinti pirmiausia jų interesus. Visuomenės įtraukimo į viešąjį valdymą principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 7 straipsnyje. Valstybės ir savivaldybių institucijos dėl administracinio reglamentavimo sprendimų, susijusių su bendrais teisėtais visuomenės interesais ir turinčiais svarbią reikšmę didelei gyventojų bendruomenės daliai, turi konsultuotis su visuomenės interesams atitinkamoje srityje atstovaujančiomis organizacijomis (asociacijų, profsąjungų, visuomeninių organizacijų, kitų nevyriausybinių organizacijų atstovais), o įstatymų numatytais atvejais – ir su gyventojais. Šio principo taikymas dažniausiai sutinkamas savivaldybių institucijų veikloje, sprendžiant vietos bendruomenės reikalus. Apibendrinant administracinės teisės principų vaidmens analizę, galima teigti, kad šių principų įgyvendinimas sąlygoja efektyvų ir skaidrų valstybės valdymą, apimantį tiek tobulą valstybės valdymo sistemą, tiek efektyvią atskirų valstybės valdymo institucijų veiklą vykdant įstatymų joms pavestas funkcijas. Lietuvoje administracine reforma siekiama supaprastinti viešosios administracijos ir piliečių santykius, pagerinti šių santykių kokybę, realizuoti valdžios įstaigų viešumą ir skaidrumą, atskirti centrinės, regioninės ir vietinės valdžios funkcijas, o jų įgaliojimus padalinti remiantis nacionalinių interesų ir savivaldos principų derinimu, taip pat sukurti optimalią teritorinio valdymo sistemą, maksimaliai pritaikytą gyventojų reikmėms ir poreikiams tenkinti39. Vykdant viešojo administravimo reformą, norima pasiekti Europos Sąjungos nustatytus reikalavimus, deklaracijas. Tai bene pagrindinė priežastis, kodėl Lietuva dar nėra Europos Sąjungos nare. Lietuva reformą pradėjo palyginti anksti, tačiau jos metu neišvengta blaškymosi ir alogiškų sprendimų, o radikalesnei pertvarkai vykdyti nebuvo politinės valios bei ją koncentruotai išreiškiančios stiprios politinės institucijos, kuri būtų pajėgi pašalinti reformą stabdančius veiksnius ir paspartinti jų įgyvendinimą.40 Pirmaisiais reformos metais buvo liečiamos centrinės administracijos institucinė sandara, vietos savivalda, valymo sistemos. Dabar yra toliau reformuojamos valdžios institucijos, užtikrinant geresnį jų tarpusavio veiklos koordinavimą, paskirstant funkcijas tarp centrinės, apskričių administracijos , vietos savivaldos institucijų taip, kad jos nesidubliuotų. Dabar yra panaši situacija, kadangi yra perduodamos apskričių viršininkų administracijoms tos centrinės vyriausybės, ministerijų funkcijos, kurios nėra joms ir kitoms vyriausybės institucijoms kaip politikos ir vykdymo institucijoms būdingos, su tuo nesutinka ministerijos ir kitos prie Vyriausybės esančios įstaigos. Jos nenori atsisakyti papildomo finansavimo, sumažėsiančio atlyginimo, o galbūt ir tapsiančių nereikalingomis kai kurių įstaigų. Taigi ši problema, kol kas nejuda iš mirties taško, nes praktiškai nėra administracinių sankcijų, galinčių apriboti ministerijų (kitų vyriausybės institucijų) nenorą perduoti funkcijas apskričių viršininkų administracijoms. Tam, kad palengvintų vykdomą viešojo administravimo reformą, buvo priimti nauji ir pakeisti seni įstatymai. Kaip pavyzdys, Viešojo administravimo įstatymas, kuriame visoms viešojo administravimo institucijoms, valstybės, savivaldybių, taip pat nevyriausybinėms ar privačioms, kurios valstybės ar savivaldybės vardu priima sprendimus pagal suteiktus įgaliojimus, numatytos taisyklės ir procedūros, kurių jos turi laikytis, spręsdamos piliečių reikalus ir kurios garantuotų piliečiams jų konstitucinių teisių įgyvendinimą ir gynybą. Numatoma, kad viešojo valdymo įstaigos savo darbe vadovautųsi demokratinio valstybės valdymo principais: • teisės viešpatavimo (viešojo administravimo įstaigų sprendimai neprieštarautų teisei ir įstatymams); • objektyvumo (sprendimų priėmimo metu būtų nešališkos ir nepriklausytų nuo aplinkybių, nesusijusių su sprendžiamuoju reikalu); • proporcionalumo (administracinio sprendimo apimtis ar kaina bei griežtumas turi būti proporcingi administravimo tikslui); • nepiktnaudžiavimo valdžia (neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti veiksmų, siekiant kitokių nei numatytų įstatymais tikslų).41 VI. Subsidiarumo principo tekstai Šioje Baltojoje knygoje nagrinėjami visi tie klausimai, kurie nepriklausomai nuo kompetencijos lygio buvo iškelti konsultacijų metu. Suprantama, kad už pagrindinę jaunimo politiką iš esmės atsako ES valstybės narės, kai kuriose šalyse jaunimo politika vykdoma regiono lygiu ir dažnai net vietos lygiu. Jaunimo kasdieniniame gyvenime daugiausia įtakos turi sprendimai, priimti vietos lygiu. Todėl laikantis bendros taisyklės ir našumo sumetimais šioje srityje turi būti taikomas subsidiarumo principas. Bet šis principas neprieštarauja bendradarbiavimui Europos lygiu, nes toks bendradarbiavimas tik sustiprina nacionalinės politikos poveikį ir nuoseklumą. // Europos komisijos Baltoji knyga Naujas postūmis Europos jaunimui, p.16. Visa skurdo mažinimo politika turėtų remtis subsidiarumo ir solidarumo principais. Subsidarumo principas numato platesnį žemutinių grandžių įtraukimą sprendžiant socialines problemas.// Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija Urmonienė M. Marginalinės grupės – socialinio darbo dalykas . Pilietinė visuomenė yra sudaryta iš trijų elementų. Pirmas yra valdymas: arche, veiksenos pradžia, ar iniciatyvos tikslui pasiekti prisiėmimas; tai yra žmogaus laisvės apraiška. Bet kadangi ji liečia asmenis įvairiose grupėse ir pogrupiuose, reikalingi dar du elementai, būtent - bendravimas ar solidarumas su kitų grupių nariais bei šių grupių, ar bendruomenių dalyvavimas bei savitarpio papildymas, ar subsidiarumas visumoje. Siekdami savo tikslo, kuris yra bendras gėris, dalyviai sudaro bendruomenes, kurias sieja solidarumas ir savitarpio pagalba. Taigi, norėdami suprasti pilietinę visuomenę, mes privalome parodyti, kad bendruomenė yra saistoma gelminių solidarumo bei subsidiarumo saitų, jos nariams dalyvaujant gyvenimo valdyme bendro gėrio labui. // Pilietinė visuomenė: sąvoka, istorija, problemos Vilnius, 1999.12.10, 6p. SUBSIDIARUMAS** IR BENDRUOMENĖ (*Pastaba: iš lotynų k. subsidiarius - pagalbinis, atsarginis)   Tačiau pilietinės visuomenės tvarką sudaro daugiau negu tik solidarumas (Mavone: 1956, 113-122). Bendruomenę apskritai sudaro daugelio kooperavimasis bendro tikslo ar gėrio atžvilgiu, bet bendruomenės tikslas ar gėris gali būti ypatingai sodrus bei struktūruotas. Jis gali reikšti mitybą, sveikatos apsaugą, aplinkosaugą; jis apima formalų ir neformalų, pagrindinį bei aukštesnio tipo mokymą, perkvalifikavimą; jo sritis yra išplečiama iki maitinimo, kultūros, rekreacijos, ir t.t., ir t.p. , kitaip sakant, jis apima visus tuos nesuskaičiuojamus būdus, kuriais žmonės patenkina savo poreikius ir sugebėjimus bei siekia “gero gyvenimo”. Kadangi kiekvienas iš jų gali ir privalo būti tenkinamas bei bendrai naudojamas per daugelio bendradarbiavimą, todėl kiekvienas jų yra labai įvairialypės bendruomenės grupės ar subgrupės pagrindas.   Jeigu pridursime valdymo elementą (arche), tai yra laisvės, apibrėžiančios tai, kas ir kaip turės būti padaryta, kad tikslas būtų pasiektas, prieš akis iškils subsidiarumo plotmė. Jeigu mes kalbėtume apie daiktus, o ne apie žmones, būtų galima įsivaizduoti fabriką su masinės gamybos technologijomis, kurios juda ir kreipia visus komponentus automatiškai link galutinio tikslo. Tačiau, kai mus domina bendruomenė ir tuo būdu visapusis asmenų, esančių jos nariais, naudojimasis laisve, tuomet yra labai svarbu, kad ji nebūtų pakeista valdymu iš vidaus, ar iš viršaus. Valdymas bendruomenėje, inicijuojančioje bei kreipiančioje savo veiksmus link bendro tikslo turi būti vykdomas kumuliatyviai, pradedant nuo pirminės grupės - šeimos - link jos bendro gėrio, bei judant į viršų link didesnių grupių, vertinamų kiekybiniu (kaiminystė, miestas, nacija ir t.t.) bei kokybiniu (išsilavinimas, sveikata, religija) požiūriais pagal joms reikalingų gėrybių hierarchiją, platesnio pobūdžio rūpesčių ar tikslų.   Aristotelis pripažįsta bendruomenių kaip politinės santvarkos dalių daugį, kai nagrinėja teisingumą bei draugystę tiek kiek šiomis siekiama visumos, o ne dalinės naudos (Nikomacho etika, VII, 9, 1159b25-1160a30). Teisingumas čia, traktuojamas distribuciškai, yra ne aritmetinio pobūdžio, bet proporcingas visuomenės narių skaičiui pagal kiekvienam iš jų deramą pagarbą ir garbę (Ten pat, V, 3). Svarstydamas valstybės stabilumo klausimą Politikoje, jis pabrėžia struktūruotos įvairovės poreikį. Tokios grupės kaip šeima bei kaimas kokybiškai skiriasi nuo valstybės, todėl yra būtina tai pripažinti bei remti jas kaipo tokias visumos klestėjimo labui.   Sinergetinis šių grupių, traktuojamų kiekybiškai ir kokybiškai, reguliavimas bei jų įvairiopų poreikių ir galimybių realizavimas yra pilietinės visuomenės valdymo medžiaga. Jo sėkmės sąlyga yra laisvės ir tuo pačiu atsakingo visų dalyvavimo rėmimas ir užtikrinimas kiekviename lygmenyje. Taigi, tikra atsakomybė šeimos lygmenyje neturi būti pasiglemžiama miesto, o miesto atsakomybė savo ruožtu - valstybės. Veikiau aukštesnio lygio vienetai didesnio skaičiaus ar svarbesnės gėrybių eilės požiūriu turi skleisti savo valdymą būtent tam, kad paskatintų pilną ir už savo veiksmus atsakingą žemesnių vienetų veiklą bei šio proceso metu įgalintų juos pasiekti tikslų, kurių veikdami vieni jie pasiekti negalėtų. Visos šios valdymo sistemos rūpestis yra maksimizuoti bendruomenės narių dalyvavimą valdyme arba naudojimosi savo laisvėmis galimybes, tokiu būdu įgalinant juos kuo pilnavertiškiau gyventi kaip asmenis bei grupes visos visuomenės klestėjimo labui. Tai ir yra vadinama subsidiarumu.   Taigi, fenomenologiškai svarstant Aristotelio asmenų, sąmoningai ir laisvai siekiančių savo tikslų, kūrybinės veiklos analizę, yra įmanoma artikuliuoti pilietinės visuomenės prigimtį bei jos sudedamuosius elementus kaip sąmoningą asmenų bei tautų tikslą. Ji išreiškia sritį asmenų, susisaisčiusių bendruomeninio solidarumo saitais, kurie dalyvauja savivaldoje per subsidiarumo struktūras.   Šis apibrėžimas parodo socialinio proceso Graikijoje išsiskleidimo pagrindines ašis, būtent:   (a) nuo Platono vienovės idėjos, kurios atžvilgiu daugybė yra tik pirmosios pasikartojimai, prie Aristotelio įvairovės kaip vienovės išsiskleidimo bei aktualizavimo būtinos sąlygos plėtojimo;   (b) nuo valdymo tipo, kurį vykdo valdžia, esanti aukščiausiuose ir tolimiausiuose lygmenyse išryškinimo, prie asmenų bei grupių dalyvavimo valdymo darbe kiekviename lygmenyje bei ryšium su dalykais, kurie juos domina bei už kuriuos jie yra atsakingi;   (c) ir nuo dėmesio savo paties fams prie dėmesio bendram visumos gėriui.   Lygiagrečiai šioms ašims sekantis vystymasis taps pastangų sukurti pilietinę visuomenę pagrindu bei kreips jėgas, siekiančias užtikrinti gerą socialinio gyvenimo funkcionavimą.   Šv. Tomui asimiliuoti bei veikti pagal Dievo sukurtos gamtos dėsnius reiškė dalyvauti bei išreikšti išmintį ir meilę, iš kurios visa kilo ir į kurią visa yra nukreipta. Moralinis veiksmas pilietinėje visuomenėje reiškė kūrybingą šio idealaus modelio įtarpinimą per visuomenės narių konkretų kooperavimąsi daugybe nesuskaičiuojamų būdų, kiek tik jų pasitaiko tų žmonių gyvenime.   Žmonių solidarumo sampratai minėtas modelis turėjo didelę įtaką. Šio modelio šviesoje bendruomenė žymiai mažesniu mastu nei graikams išreiškė paprasčiausią specifinę bendrumo formą, sutelkiančią visą žmonių galią kiekybiškai kumuliatyviu būdu, panašiai į galios reiškimąsi kariuomenėje. Ji veikiau reiškė kiekvieno asmens įgalinimą ją reikšti laisvu bei grynai autentiška veiksena bei atlikti tai aktyviai, efektyviai patiems prisidedant prie savo gyvenimo bei jo kūrimo. Toks modelis gerokai peržengia vienovės, grindžiamos tik tvarka, sampratą, įtraukdamas pastarąją į dinamišką veiksmo bei “išlaipsniuotos” sąveikos vienovę įvairiais subsidiarumo, ar savitarpio papildymo būdais.   Tačiau kas turi būti daroma, kad jis nesugriautų kiekvieno asmens unikalumo, bet jį stiprintų, o šio proceso metu negriautų visuomenės vienovės, bet ją skatintų taip pat? Šv. Tomas atsako, kad reikia naujai išskleisti Platono dalyvavimo sąvoką, tačiau Aristotelio būties kaip veiksmo ir krikščioniškąja jos kaip egzistencijos prasme. Šiuo požiūriu, visi egzistuoja dalyvaudami bendrame egzistencijos šaltinyje. Tai tampa matoma laikui bėgant, kai jie aktyviai, sąmoningai bei kooperatyviai siekia bendro tikslo. Šį siekį įkvepia įsitikinimas savo transcendentine kilme ir tikslu bei aktualizuojamas viltimi bei savitarpio meile, kurią jis skatina.   Pilietinės visuomenės atžvilgiu tai reiškė ne kitų grupių numarinimą laikantis vienvaldystės, bet daugybės bendruomenių skatinimą ir įgalinimą kreipti bei valdyti savo gyvenimus arba veiklos sritis bei vystyti žmonių apmokymą darbui gildijose bei kitose savitarpio pagarbos reikalaujančiose kolektyviškumo formose, o taip pat jausti atsakomybę savosios bendruomenės gyvenimo sferoje.   Galiausiai, nesumenkinandamas materialios nuosavybės svarbos, šis modelis socialinio gyvenimo prigimties supratimą siekė pateikti ne kaip svarbiausią disponavimo materialiomis gėrybėmis ar produktais dalyką. Jame buvo atkreiptas dėmesys veikiau į gyvenimo prasmę bei socialinės tvarkos vystymą, prie kurios prisidėti bei kuria dalintis galėtų visi. Tai reiškė naudojimąsi sau derama laisve, kooperuojantis su kitais bei turint galvoje visų bendrą gerovę. // Pilietinė visuomenė: sąvoka, istorija, problemos Vilnius, 1999.12.10,   Subsidiarumas – “sprendimų priėmimo principas, teigiantis, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi”42. Subsidiarumo principas gali būti taikomas tikslinant savivaldybių ir valstybės kompetenciją viešosios tvarkos apsaugos srityje. Remiantis juo, galima konstatuoti, jog už viešosios tvarkos apsaugos politikos formavimą turėtų būti atsakinga (dėl jos masto) valstybė. Tuo tarpu šios politikos konkrečios priemonės turėtų būti įgyvendinamos vietos savivaldos lygmenyj // Andriaus Novikovo disertacija.p.103. VII. SOCIALINIAI POKYČIAI IR POLICIJOS SUBJEKTIŠKUMAS [Jurisprudencija, 2002, t. 36(28); 13–24} Doc. dr. Algimantas Urmonas Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Administracinės teisės ir proceso katedra Ateities g. 20, 2057 Vilnius Telefonas: 271 45 45 Elektroninis paštas umonika@takas.lt Pateikta 2002 m. gruodžio 23 d. Parengta spausdinti 2002 m. gruodžio 27 d. Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto Policijos teisės katedros vedėjas docentas dr. Alvydas Šakočius ir šio Universiteto Policijos fakulteto Policijos teisės katedros lektorius dr. Raimondas Kalesnykas Santrauka Šiame straipsnyje siekiama atskleisti socialinių pokyčių ir policijos subjektiškumo43 formavimosi tendencijų sąsajas valstybės, teisinės sistemos ir policijos reformų kontekste. Straipsnis sudarytas iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje analizuojama socialinių pokyčių, socialinių įtampų laukų įtaka policijos subjektiškumui. Antrojoje dalyje keliama policijos subjektiškumo ir jos realių bei galimų socialinių reak­cijų į nusikalstamumo kontrolės ir viešosios tvarkos užtikrinimo aktualijas, santykio problema. Trečioji straipsnio dalis skiriama policijos strateginių reformų principų tobulinimui kaip intelek­tualiai investicijai į policijos subjektiškumo ateitį aptarti. Pagrindinės sąvokos: socialiniai pokyčiai, policijos subjektiškumas, principai. Įvadas Kalbant apie administracinius gebėjimus, Lietuva sukūrė pakankamus, tačiau vis dar gana trapius gebėjimus užtikrinti acquis įgyvendinimą ir įgyvendinimo priežiūrą, ypač vidaus rinkos bei įvairių Bendrijų politikų srityse. Lietuva turi garantuoti visišką ir efektyvų administ­racinių struktūrų veikimą, ypač siekiant užtikrinti vientisą ir prognozuojamą acquis įgyvendi­nimą. Ypač daug dėmesio reikia skirti struktūroms, kurios būtinos norint įgyvendinti tą ac­quis dalį, kuri bus taikoma tik tapus Europos Sąjungos nare, ypač racionalaus ir efektyvaus Europos Sąjungos lėšų valdymo srityje44. Socialiniai pokyčiai ir policijos subjektiškumo tema susijusi su Lietuvos gebėjimais to­bulinti policijos subjektiškumo dimensijas – numatyti jos strateginius kontūrus, praktiškai įgyvendinti policijos misiją, atitinkančią žmonių lūkesčius ir Europos Sąjungos standartus. 1. Socialiniai pokyčiai, socialinių įtampų laukai ir policijos subjektiškumo formavimosi tendencijos Socialinių pokyčių ir policijos subjektiškumo tema projektuojasi tarpusavyje susijusių socialinių įtampų laukuose45, kur socialinių santykių erdvėje ir laike išsidėsto faktai, įvykiai, procesai ir jų deriniai, reiškiantys arba išreiškiantys priešingus polius, priešingas socialinio vyksmo tendencijas. Šiuo atveju nagrinėtinos visuomenės vystymosi procesų Lietuvoje, to­limesnės demokratijos plėtros, teisinės valstybės kūrimo tendencijų, kriminogeninės būklės, vis labiau įgaunančios agresyvų pagreitį, ir policijos galių, nulemtų jai suteikto socialinio, ekonominio, teisinio statuso, ribų sąsajos. Socialinių pokyčių ir susiformavusių socialinių įtampų laukuose reikia atskleisti poliarizuotus žmogaus, visuomenės, valstybės objekty­viuosius ir kitokius policijos institucijos subjektiškumo poreikius. Šie ne visuomet viešai žinomi skirtingų visuomenės sluoksnių poreikiai, poreikių variantų patenkinimo konkurencija turi įtakos policijos subjektiškumui, lemia jo plėtros apibūdinimų įvairovę nuo pasenusio ekstensyvaus vystymosi kelio kartojimo iki intensyvios plėtros protrūkių. Šioje prieštaringų policijos subjektiškumo poreikių mozaikoje nuo 1990 metų „banguoja“ policijos reformų va­riantai, atspindintys vieną ar kitą politinės įtakos srovę. Todėl įtampų laukuose susikaupė socialinių pokyčių ir transformacijų griaunamųjų įtampų veiksnių46, disfunkciškai lemiančių įvairias policijos marginalinio47 subjektiškumo socialines dimensijas. Policijos margina­lumas rodo, kad ši institucija ir policijos pareigūnai dėl socialinių pokyčių yra išstumti iš ob­jektyvaus norminio statuso į socialinį poreikių tenkinimo pakraštį ir politiniu, socialiniu, eko­nominiu, teisiniu bei kultūriniu–psichologiniu požiūriu neprisitaikė prie naujų policijos institu­cijos veiklos ir pareigūnų saviraiškos darbe ir buityje sąlygų. Marginalizacijos rizikos grupę sudaro pernelyg didelės policijos centralizacijos veikiami teritoriniai žemutinės grandies po­licijos komisariatai, eiliniai policininkai, kiti nuolat vykstančių reformų „stumdomi“ policijos pareigūnai. Marginalizacijos rizikos veikiamos policijos įstaigos ir pareigūnai dėl skurdaus fi­nansavimo, ekstensyvios policijos plėtros recidyvų ir pan. priversti laikytis išgyvenimo sti­liaus. Dėl šių priežasčių policijos subjektiškumas skiriasi nuo kitų teisinių valstybių padėties. Policijos marginalią padėtį, sprendžiant iš apklausų duomenų, didina ir tai, kad ji yra per daug uždara. Jos veikla dar nedažnai skiriama vietos savivaldybių ir gyventojų lūkesčiams bei poreikiams tenkinti. Demokratinės visuomenės sąlygomis policija gali pasiekti savo tikslų tik glaudžiai bendradarbiaudama su bendruomene. Tuo tarpu policiją krečia gilus jos re­formų politizavimas, politinių partijų nesutarimas dėl strateginių jos reformos principų. Regis aišku, kad tik ilgalaikės policijos veiklos strategijos principai, priimti bendru politiniu suta­rimu, sustabdys besaikes reformas, užkirs kelią jos marginalizacijai, numatys policijos sub­jektiškumo viziją ir misiją. Įstatymų ir kitų teisės aktų, reguliuojančių policijos statusą ir veiklą, gausėjimas ir fun­damentalių mokslinių tyrimų, skirtų policijos institucijai, stoka įpareigoja tyrinėtojus analitiš­kai pažvelgti į socialinių pokyčių ir policijos teisės sąsajas, įvertinti šių procesų padarinius, numatyti policijos vizijos kaitą. Susikaupusi faktinė medžiaga: įstatymai, policijos veiklos praktika, poreikių analizės ir pan. rodo, kai policijos teisės mokslui siekiant atskleisti dėsnin­gumus reikia gebėti kritiškai pažvelgti, panagrinėti policijos kaitą lemiančius veiksnius. Juos klasifikuojant tikslinga remtis sisteminiu požiūriu, sąlygiškai išskiriant reikšmingesnes politi­nių, socialinių, ekonominių, socialinių–psichologinių, teisinių ir kitų integralių veiksnių gru­pes. Šie naują visumą sudarantys veiksniai tarpusavyje susiję, veikia vienas į kitą, stiprina kiekvieno veiksnio atskirai ir jų visumos įtaką nustatant objektyvius policijos subjektiškumo poreikius. Bet kokios socialinės, taip pat policijos transformacijos laikotarpiui būdinga daugelio ideologijų ir vertybių konkurencija. Pasirenkamų vertybių ir ideologijų egzistavimas sudaro prielaidas formuotis naujoms policijos padėties ir jos veiksmų strategijoms. Teoriniai mokslai Lietuvoje strateginių tokių veiksmų įžvalgų neparengė. Kompensuojant šią spragą, prakti­koje rengiant įvairių policijos reformų ir jai skirtų įstatymų projektus buvo veikiama seniai ži­nomu bandymų ir klaidų keliu, daugiausiai „diegiant“ ne policijos teisės specialistų nuosta­tas. Nustatomi objektyvieji policijos institucijos poreikiai yra pagrindas modeliuoti galimą policijos teisinį, ekonominį, socialinį statusą, jos vietą ir santykius su valdžios institucijomis, vaidmenį sprendžiant žmogaus, visuomenės, valstybės problemas. 2. Policijos subjektiškumas ir realus bei galimas jos socialinių reakcijų į nusikalstamumo kontrolės ir viešosios tvarkos užtikrinimo aktualijas pobūdis Didėjant nusikalstamumui ir viešosios tvarkos užtikrinimo problemoms kyla klausimų, ar policijos socialinės reakcijos į minėtus reiškinius adekvačios šiuo požiūriu: • ar įstatymų tinkamai nustatyta policijos ir su ja susijusių Vidaus reikalų ministerijos, savivaldos ir kitų suinteresuotų institucijų teisinė padėtis, veiklos garantijos; • ar numatyti teisingi ir suderinti su kitomis suinteresuotomis institucijomis policijos nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos, viešosios tvarkos užtikrinimo pagrindiniai strateginiai tikslai ir misija; • ar įgyvendindama galiojančius įstatymus policija ir policijos pareigūnai gali savo veikloje pasiekti tinkamiausių nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos tikslų, t. y. kokį socialinį prevencijos ir baudžiamojo persekiojimo veiklos rezultatą realiai gali pasiekti; kokio pobūdžio turi būti policijos nusikaltimų kontrolei ir prevencijai, viešajai tvarkai užtikrinti pritaikytos intervencijos, kurios atkurtų socialinių disfunkcijų paveik­tas žmogaus, visuomenės, valstybės socialines sąveikas. Iki šiol policija nesprendžia savo veiklos problemų sistemiškai, taikydama strateginio valdymo galimybes. Policija, ne be politikų pagalbos, prioritetus nustato remdamasi subjektyviais pagrin­dais. Ieškodama naujovių ji pagal konkrečioje erdvėje ir laike kylančias kriminogenines situ­acijas tradiciškai daugiau orientuojasi į nestrateginę kriminalinio persekiojimo veiklą. Todėl policijos veiklą mažiau lemia ilgalaikės strateginės teisėsaugos stiprinimo ir nusikaltimų kontrolės programos. Kita vertus, policija viena objektyviai nepajėgi stabdyti didėjantį nusi­kaltimų skaičių, šalinti jo priežastis ir sąlygas. Bendradarbiavimo su kitomis valstybės institu­cijomis, visuomene nuostatos yra deklaratyvios, nes nėra tiksliai apibrėžtas kitų valstybės ir visuomenės institucijų bendro darbo objektas, dalykas, suderintos teisės ir pareigos. Remiantis sociologinių tyrimų duomenimis ir gyventojų skundais bei atsiliepimais ži­niasklaidoje, policija dar netenkina visuomenės poreikių, kylančių dėl didėjančio nusikalsta­mumo, neefektyvios įtakos nusikalstamam asmenų elgesiui, nusikaltimų atskleidimui ir tyri­mui, dėl policijos pareigūnų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, policijos uždarumo, nepa­kankamai greito ir mandagaus policijos dėmesio gyventojams bei tinkamos asmens teisių ir laisvių apsaugos. Kita vertus, policijos netenkinta jos padėtis visuomenėje: nepasitikėjimas policija ir nepalanki jos veiklai visuomenės nuomonė, kaltinimai dėl didėjančio nusikalsta­mumo, policijos reformų neapibrėžtumas, nestabili teisinė, socialinė ir ekonominė policijos ir pareigūnų padėtis, menka visuomenės pagalba. Šie socialinių įtampų laukai pa­žymėti skirtingų interesų, lūkesčių ir poreikių, todėl turėtų būti nustatomi, mažinami, šalinami ir kompensuojami tokių įtampų veiksniai. Strategiškai nepertvarkyta Vidaus reikalų ministerija objektyviai nesuvokia būtinybės pertvarkyti savo hierarchinius santykius su policija. Ilgalaikės policijos veiklos strategijos principai turi būti formuluojami remiantis teisinės valstybės galimybėmis. Teisės mokslas pabrėžia, kad sėkmingai kurti, pertvarkyti teisinės sistemos struktūrines dalis (institucijas, teisės sistemą, infrastruktūrą ir pan.) galima tik turint aiškios ir vientisos teisinės doktrinos pagrindą. Nesilaikant šios nuostatos tenka veikti sub­jektyviai – atsižvelgti į politikuojančių asmenų arba tam tikriems politikų sluoksniams patai­kaujančių ekspertų nuomones, o toliau, kaip rodo karti reformų praktika, eiti bandymų ir klaidų keliu ir be paliovos susidurti su policijos, kuri yra sudedamoji vidaus reikalų sistemos dalis, disfunkcijų padariniais. Pasirenkant kryptingą ir tolygią vidaus reikalų sistemos pertvarkymo strategiją turi reikšmės skirtingas, kartais nesuderinamas su Lietuvos tikrove, teise, vadyba piliečių, poli­tikų, mokslininkų, valstybės tarnautojų požiūris į vidaus reikalų ministerijos modelį. Apskritai bet kokios šalies ministerijos modelis (jo sudedamosios dalys) nėra pakankamai apibrėžtas mūsų valstybės strateginiuose dokumentuose: Lietuvos Respublikos vyriausybės įstatyme, Metmenyse. Metmenų nuoroda „valdymo institucijų – Vidaus reikalų ir Teisingumo ministe­rijų – funkcijos pertvarkomos pagal teisinės valstybės modelį“ yra nepakankamai praktiška, nes tai nuoroda į teisės teorijos principus. Vyriausybės įstatyme suformuluota analogiška tik dar formalesnė nuostata: „ministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestos srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šioje srityje valstybės politiką“. Pertvarkymo patir­tis rodo, kad ministerijos veiklos pagrindų ir strateginės veiklos klausimai nuolatos keliami, sprendžiami ir keičiami nesilaikant arba ignoruojant teisinės valstybės kūrimo, vadybos te­orijos ir įgytos praktinės patirties reikalavimus. Pertvarkant Vidaus reikalų ministeriją, jos doktrinos (kurioje atsispindi ir objektyvizuoti poreikiai, reikalavimai keliami ir šiai ministerijai bei policijos institucijai), teisinio veiklos regu­liavimo ir veiklos vadybos pagrindų klausimai iki šiol nėra tinkamai suderinti ir taikomi mi­nisterijos reformai. Politinėje ir teisinėje praktikoje vykdant valstybės reformą dažnai nepai­soma Teisinės sistemos reformos metmenų nuostatų. Vidaus reikalų ministerijos pertvarky­mas pagal šį funkcijų modelį politinėje tikrovėje suvokiamas daugiau formaliuoju, deklaraty­viuoju požiūriu, nors teigiama, kad: ministras yra politikas, jam vadovaujant ministerija savo valdymo srityje formuoja valstybės politiką. Pertvarkymo nuostatos visų pirma skirtos funk­cijoms, yra subjektyvesnės, neformuluojamos strateginių tikslų ir su jų įgyvendinimu susiju­sių uždavinių pagrindu. Tuo požiūriu teisės norminiuose šaltiniuose nėra reglamentuotas ministerijos, kaip politikos formavimo subjekto, ir ministro, kaip politiko, teisinis statusas. To­dėl ministerija ir ministras policijos veiklos klausimais tradiciškai daug laiko skiria nestrategi­niams darbams. Dar didelė ministerijos darbų dalis dažnai neturi nieko bendro su ministeri­jos strategine vizija ir misija, nors daugelį joje sprendžiamų problemų gebėtų spręsti ne tik Policijos departamentas, bet ir kitos žemesnio lygmens policijos įstaigos. Taip pažeidžiamas Europos teisėje plačiai paplitęs ir šalies administravimo praktikoje diegiamas subsidiarumo principas48. Net Seimas iki šiol laikosi tokios subsidiarumo principo nepaisymo tradicijos Vi­daus reikalų ministerijos atžvilgiu. Seimo narius daugiau domina kokio nors kriminalinio įvy­kio detalė nei Vidaus reikalų ministerijos ilgalaikis strateginės veiklos planas ar nusikaltimų kontrolės programa. Iki šiol nėra aiškios takoskyros tarp ministerijos ir ministro atsakomybės už strateginės veiklos rezultatus ir atskiro sistemos darbuotojo ekscesus. Šie veiksniai daž­nai lemia tai, kad ministerija ir ministras turi rinkti, kaupti ir disponuoti informacija, kurios vien cirkuliacija lemia biurokratinius santykius. Policijos institucija iki šiol yra pernelyg biurokratiškai centralizuota. Centrinės policijos valdymo įstaigos atsako už visų policijos tikslų įgyvendinimą. Policija, pereidama nuo eks­tensyvių veiklos būdų į intensyvius ir įgyvendindama naujus nusikaltimų kontrolės tikslus, turi dirbti pagal konkrečias nacionalines ir bendruomenės programas, kuriose reikėtų nu­matyti, kokių rezultatų policija ir visuomenė turi pasiekti per metus ar per ilgesnį laiką. Kriminalinė policija turi padėti prokurorams vykdyti baudžiamąjį (kriminalinį) persekio­jimą. Joje turi būti laipsniškai telkiama ir sisteminama prokurorų procesiškai kontroliuojama baudžiamojo persekiojimo veikla, ikiteisminis nusikaltimų tyrimas. Viešoji policija, veikdama universaliuoju principu, turi įgyvendinti valstybės nustatytą viešąją tvarką, užtikrinti saugią aplinką, atlikti nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų kontrolę ir prevenciją, teikti visuomenei socialines profesines paslaugas įgyvendindama žmogaus tei­ses ir laisves, kurdama saugią asmens ir turto aplinką bendruomenėje, įtvirtindama teisėt­varką, šalindama netvarką. Veikimo universalumas ir socialinės profesinės paslaugos gali suartinti policiją ir visuomenę. Tuo požiūriu socialinės profesinės paslaugos yra policijos pa­ramos forma visuomenei, skatinanti paties žmogaus, bendruomenės aktyvumą, jų iniciaty­vumą užtikrinant visavertį žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimą, socialinę tvarką. Svarbiau­sias socialinių profesinių paslaugų tikslas yra patenkinti asmenų gyvybinį saugumo poreikį ir sudaryti palankesnes, žmogaus orumo nežeidžiančias, socialinės aplinkos sąlygas, kai žmonės patys vieni to pasekti negali. Pagrindinis socialinių profesinių paslaugų tikslas – su­daryti palankias sąlygas ir ugdyti asmenų gebėjimą rūpintis savimi ir aplinka bei integruotis į saugią visuomenę. Kita vertus, policija pati integruojasi į visuomenę, teikdama socialines profesines paslaugas ir telkdama žmones užtikrinti saugią aplinką pagal vietos gyventojų bendruomenės teisėtvarkos užtikrinimo modelį. Viešoji policija padeda kriminalinei policijai nusikaltimo įvykio vietoje iki atvykstant kriminalinės policijos pareigūnams atlikti svarbiausius nusikaltimų tyrimo veiksmus, nusikaltimams atskleisti telkia bendruomenę. Būtina sukurti naują policijos institucijos, kaip specifinio policinės veiklos subjekto, modelį – sunorminti policijos valdymo funkcijas ir policijos veiklos įgaliojimų kontrolę priski­riant ją vidaus reikalų ministrui (valstybės politika policijos atžvilgiu), Policijos departamentui (policijos veiklos strategija), teritoriniams policijos komisariatams ir nuovadoms (policijos funkcinė veikla), savivaldos institucijoms (policijos veiklos auditorius, socialinis užsakovas, socialinė partnerystė), pilietinėms bendruomenėms (socialinė partnerystė). Policijos centralizuoto valdymo funkcija (aprūpinimas, metodinis darbas, mokymo or­ganizavimas, programų rengimas, atsiskaitomumo ir kontrolės sistemos sukūrimas) turi būti derinama su vietinio valdymo funkcijomis per savivaldybes (darbo planavimu, atsiskaito­mumu ir kontrole vietos lygiu). Įgyvendinant bendruomenės teisėtvarkos užtikrinimo modelį turi būti numatomas mišrus finansavimas. Bendruomenės teisėtvarkos užtikrinimo modelio veikla pagal tikslines programas gali būti finansuojama ir iš tarptautinių institucijų įsteigtų tikslinių fondų. Nacionalinėse nusikaltimų kontrolės programose būtina nustatyti prioritetines policijos veiklos kryptis valstybėje, paliekant teisę teritorinių policijos įstaigų vadovybei ir savivaldybių merams jas papildyti. Turi būti numatyti konkretūs teritorinių policijos įstaigų uždaviniai – tiek vienerių metų, tiek tolesnių kelerių metų. Tinkamai įvertinant ir kontroliuojant policijos veiklą administraci­niuose vienetuose, strateginio valdymo grandyje nustatomi jos veiklos vertinimo kriterijai. 3. Policijos strateginių reformų principų tobulinimas – intelektuali investicija į policijos subjektiškumo ateitį Pateikti hierarchinę policijos reformų principų struktūrą ir numatyti strateginius reformų etapus bandyta ne kartą, tačiau šie bandymai nesulaukė adekvataus politikų dėmesio gal ir dėl tos priežasties, kad numatomi šių reformų galutiniai rezultatai lenkia vienos Seimo ka­dencijos ribas. Straipsnio autoriaus nuomone, visų pirma būtina nustatyti su policijos reformomis su­sijusius principus, bandant išskirti pagrindines jų grupes. Antra vertus, rengiant pačią poli­cijos reformos doktriną, svarbu remtis hierarchine principų sistema nuo viršaus iki apačios. Trečia vertus, atsižvelgiant į policijos reformų sąryšį su teisinės valstybės vizija, įvairių vals­tybės vykdomų reformų tarpusavio ryšį ir sąlygiškumą, tikslinga nurodyti tokias principų grupes. 1. Konstitucinės teisės principų grupė. Šie principai yra visos principų visumos pa­matas. Autoriaus nuomone, jie atlieka kontrolės funkciją, formuluojant ir taikant kitus, išves­tinius, viešosios teisės principus [7]. Todėl neatsitiktinai vertindami principų reikšmę konsti­tucinėje teisėje pastaruoju metu teisės teoretikai įžvelgia naujas konstitucinių principų tai­kymo galimybes, apie kurias tik pradedama rašyti. E. Šileikio nuomone, „Konstitucinė teisė – tai prigimtinės teisės, Konstitucijos ir jų nuostatų turinį galutinai ir neskundžiamai plečiančių Konstitucinio Teismo sprendimuose įtvirtintų principų sistema“ [8]. E. Kūris mano, kad „kon­stitucinių principų sampratos aiškinimosi rezultatas gana nelauktas. Jis skatina permąstyti paplitusią norminę teisės sampratą, kurioje tarp žodžių teisė ir teisės normos dedamas ly­gybės ženklas: matome, kad teisė (šiuo atveju konstitucinė teisė ir matyt ne tik ji) susideda ne tik iš normų, bet ir iš principų“ [9; 10]. Principai yra konstruktyvi teisės ir teisinės sistemos „statybinė“ medžiaga. Dėl to svarbu, kad konstruktyvi konstitucinių principų potencija būtų tarpusavyje sistemiškai derinama ne tik teoriniu, bet ir taikomuoju lygmeniu. Autoriaus nuo­mone, tikslinga šiuo požiūriu remtis E. Kūrio konstitucinių principų tipologija, pagal kurią jie gali būti skirstomi į koordinacinių ir determinacinių principų pogrupius. Koordinaciniai kon­stituciniai principai suderina pačios Konstitucijos nuostatas į vientisą sistemą, o determina­ciniai principai kreipia teisės sistemą [10], sudaro metodologines teisinės sistemos kūrimo ir funkcionalumo sąlygas. Svarbią reikšmę policijos reformų atveju turi konstitucinių principų klasifikacijos siste­minis suvokimas, konstrukciją sudarančių principų vertinimas pagal priskyrimo šiai sistemai kriterijus. Kadangi policijos reforma yra teisinės reformos posistemė ir jos sudėtinė dalis, tai šiuo atveju svarbu tai, kaip tam tikri principai skiriami visai teisinei sistemai, ir tai, kokiomis konkretizavimo sąlygomis gali būti priskirti policijos reformų blokui. Autoriaus nuomone, konstitucinius principus pritaikant policijos reformoms sunku išvengti tam tikrų prieštara­vimų, nes konstitucinių principų transformacija konkrečiose viešosios teisės apraiškose su­siduria ir persipina su specifiniais valdymo srities socialinės praktikos ekscesais, kylančiais iš skirtingų viešųjų interesų konkurencijos ir juos „aptarnaujančios“ teisinės kultūros, valsty­binių institucijų subkultūros, priešpriešos [7]. Šiuo atveju kiekviena reforma valstybinio val­dymo srityje susiduria su ypatingu socialiniu, socialiniu–psichologiniu, pavadinčiau – „biu­rokratinės paslapties“ fenomenu, kurio slenksčio reformų vykdytojai neįstengia peržengti. Ši „biurokratinė paslaptis“ pasižymi dideliu „adaptaciniu virusu“, sunaikinančiu ar paslenkančiu reformų tikslus ir uždavinius biurokratijai naudinga linkme. Biurokratinis vykdomų reformų aiškinimasis ir aiškinimas sukuria atotrūkį tarp reformų strateginių nuostatų ir jų nuostatų tai­kymo reformų įgyvendinimo praktikoje. Autoriaus strateginės veiklos organizavimo praktika vidaus reikalų sistemoje leidžia teigti, kad biurokratizmo „adaptacinis virusas“ visais atvejais nukreipiamas į reformos teisinio reguliavimo mechanizmo įgyvendinimą. Turint omenyje, kad teisinio reguliavimo mechanizmas – teisinių priemonių, taip pat procesų ir teisinių būklių visumos funkcionuojanti sistema, kuria teisė (nagrinėjamuoju atveju – įteisinta strategija) veikia visuomeninius valstybinio valdymo santykius. Sugriaunant teisinio reguliavimo me­chanizmo įgyvendinimo darną pasiekiamas biurokratinis tikslas – reformos strategija lieka tuščia, dažnai populistinio pobūdžio deklaracija. Biurokratizmo „adaptacinio viruso“ antiviru­sinė programa turi būti kuriama sistemiškai taikant konstitucinius principus, rengiant adek­vačią policijos reformų strategiją ir jos įgyvendinimo programą. Pavyzdžiui, priėmus Policijos įstatymą buvo deklaruojama, kad policija yra depolitizuota bei kad policijos pareigūnams draudžiama dalyvauti politinių partijų ir organizacijų veikloje. Tačiau ši nuostata dar nepatvir­tino, jog įtakos šiai institucijai neturėjo politikai. Atkūrus policiją jos generalinis komisaras kartu buvo vidaus reikalų ministro pavaduotojas, o policijos centrinio administravimo įstaiga (Policijos departamentas) buvo sudedamasis Vidaus reikalų ministerijos elementas. Nekyla abejonių, kad tokia situacija, kai vidaus reikalų ministras yra politikas, o jo pavaduotojas kartu yra ir Policijos vadovas, tam tikru mastu politizuoja visą policiją. Siekiant sumažinti po­litikos įtaką policijai, centrinė policijos administravimo įstaiga buvo reorganizuota ir tapo Po­licijos departamentu prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, o jos vadovas – Generalinis policijos komisaras dabar jau nebuvo ministro pavaduotojas. Tai lyg ir turėjo su­kurti prielaidas policiją depolitizuoti, tačiau, keičiantis kiekvienam vidaus reikalų ministrui be­sąlygiškai keisdavosi ir Generalinis policijos komisaras. Tokia situacija, viena vertus, darė policijos vadovą politikų įkaitu, o, kita vertus, tiesiog užprogramuodavo, kad Policijos vado­vas įgyvendins vienadienius tikslus. Esant tokiai padėčiai negali būti net ir kalbos apie ilga­laikes policijos veiklos strategijas, prioritetus. Priėmus naująjį Policijos veiklos įstatymą kei­tėsi anksčiau vyravusieji santykiai. Galiojantysis įstatymas numato, kad „policijos generalinį komisarą vidaus reikalų ministro siūlymu ir Vyriausybės teikimu penkerių metu kadencijai skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas“ [12]. Tikėtasi, kad pagaliau politikai atribojo poli­ciją nuo savo įtakos ir tai užtikrins tam tikrą visos policijos veiklos stabilumą. Tačiau vidaus reikalų ministerijos santykis su Policijos departamentu ir policija apskritai iki šiol centrali­zuotas ir dėl to kyla nemažai viešų kolizijų. Kita vertus, policijos reformas dažnai stabdo pa­čios policijos institucijos biurokratinis aparatas. Dažna tokia „reforma“ Policijos departa­mente vyksta pagal departamento „kėdžių perstatymo“ scenarijų. Tokio scenarijaus galima išvengti į kontrolės mechanizmą sistemiškai diegiant konstitucinius principus. Koordinacinių principų darną lems kūrybinis teisinės valstybės (teisės viešpatavimo) principas, kryptingai formavęs bendruosius Europos teisės principus [10]. 2. Bendrųjų Europos teisės principų [13] grupė. Šie principai konstruktyvumo po­žiūriu svarbūs ne tik procesinei, bet ir materialiajai teisei, ypač numatant policijos subjektiš­kumą ir sudarant sąlygas jį įgyvendinti. Tokie svarbūs konstruktyvieji principai yra: Proporcingumo principas. Jis reikalauja, kad taikomos priemonės atitiktų tokį tikslą, kurio jomis siekiama. Negalima imtis jokių veiksmų, kurie nėra būtini siekiant numatytų tikslų ir kurių naudojimas pažeistų žmogaus teises. Proporcingumo įvertinimą kiekvienu atveju le­mia konkrečios aplinkybės. Turi būti tam tikra priemonių ir tikslo pusiausvyra. Priemonės pasirinkimo kriterijai: (1) Ar priemonė tinka tikslams siekti? (2) Ar priemonė yra būtina tiks­lams pasiekti? (3) Ar yra glaudus ryšys tarp priemonės ir siekiamo tikslo? Subsidijų principas. Šiuo principu remiamasi įgyvendinant vieną valstybės valdymo tobulinimo krypčių – dekoncentruojant ir decentralizuojant valstybės valdymą. Jis gali būti taikomas tikslinant policijos, kitų valstybės institucijų, vietos savivaldos, piliečių bendruome­nės kompetenciją teisėsaugos, viešosios tvarkos užtikrinimo srityje. Remiantis juo, galima konstatuoti, jog už teisėsaugos, viešosios tvarkos apsaugos politikos formavimą turėtų būti atsakinga (dėl jos masto) valstybė. Tuo tarpu šios politikos konkrečios priemonės turėtų būti įgyvendinamos regiono ir dažnai net vietos lygmeniu. Subsidiarumas neleidžia įsitvirtinti vi­suomenėje kokiai nors asmeninio režimo ar biurokratinės diktatūros formai, atskiria įvairių valdžių lygių kompetenciją ir įgaliojimus. Pavyzdžiui, aukštesniojo lygmens institucijos at­lieka tik tas nusikalstamumo kontrolės priemones, kurias vykdyti žemesniojo lygmens insti­tucijos yra nepajėgios, arba jas pavedant žemesnio lygmens institucijoms nesilaikoma efektyvumo, ekonominio ir mokslinio pagrįstumo principų. Aukštesniojo lygmens institucijos teikia būtiną paramą vykdant žemesnio lygmens institucijoms pavestus uždavinius. Nusi­kalstamumo kontrolė vykdoma derinant visų valstybės bei vietos savivaldos institucijų veiklą šioje srityje. Subsidiarumo principas gali būti siejamas ir su teisinių priemonių taikymu policijos veikloje. Pavyzdžiui, pirmenybė teikiama auklėjamosioms ir mažiau represinėms priemo­nėms. Teisėtų lūkesčių principas. Kai teisinė sistema įtikina asmenį, kad jis pasieks tam tikrą rezultatą, jei veiks vadovaudamasis normomis, šie lūkesčiai turi būti apsaugoti. Šiam principui taikomi tam tikri apribojimai. Pavyzdžiui, pagrįstumo patikrinimas – saugomi tik at­sargaus ir supratingo asmens teisėti lūkesčiai. Šiuo principu galima remtis tik esant teisė­tiems lūkesčiams. Įstatymų leidybos ir administraciniai įgaliojimai gali būti griežtai suvaržyti situacijose, kai buvo sukelti teisėti lūkesčiai. Teisinio tikrumo (nuspėjamumo) principas. Tai valstybės institucijų pareiga užtik­rinti, kad normas galėtų nustatyti tie, kuriems jos taikomos, ir galimybė pagrįstai numatyti ir teisinių normų buvimą, ir jų aiškinimo bei taikymo būdą. Asmenims turi būti suteikta gali­mybė nustatyti savo tikrąją teisinę padėtį. Teisinio tikrumo principas apima taip pat ir tokius aspektus, kaip teisės akto negaliojimas atgaline data ir teisėtai suteiktų teisių principai, tai yra, kad vėlesniais teisės aktais negalima panaikinti bei suvaržyti teises, kurias asmeniui suteikia teisės norma. Gero administravimo principai: administracinis sąžiningumas, nuoseklumas, kruopš­tumas, informavimas. Kuriant policijos subjektiškumo nuostatas svarbus kiekvienas iš mi­nėtųjų principų. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 6 str. teigiama, kad asmens prašymu Vyriausybės nustatyta tvarka policija privalo pateikti savo in­for­macinėse sistemose turimus neslaptus duomenis apie šį asmenį. Šiame įstatyme taip pat numatyti ir keli šio principo apribojimai. Pavyzdžiui – pirmas, draudžiama asmenims teikti informaciją apie kitus asmenis, jeigu įstatymai bei kiti teisės aktai nenustato kitaip. Antras – policija neteikia informacijos, kuri pažeistų asmens nekaltumo prezumpcijos principą, poli­cijos etikos normas, asmens, visuomenės ar valstybės saugumo interesus. Administracinio sąžiningumo principas remiasi priimamų sprendimų ar taikomų tei­sinių priemonių pagrįstumu, motyvų pateikimu. Policijos veikloje šiuo principu turi būti vado­vaujamasi stengiantis nepažeisti priimamų sprendimų ar teisinių priemonių taikymo terminų, tvarkos bei sąlygų. Nuoseklumo principas išvedamas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo, lemiančio reikalavimą, kad Bendrijos institucijos elgtųsi nuosekliai. Nuoseklumo principas reiškia, kad dera laikytis nusistovėjusios praktikos, nuo kurios vadovybė be priežasties negali nukrypti. Kruopštumo principas [13] – tai pareiga laiku atsakyti į paklausimus bei laiku atlikti veiksmus. Policijos veiklos pobūdis leidžia konstatuoti, jog jos tarnybų pareigūnai tiesiogiai kontaktuos su kitomis institucijomis bei organizacijomis, taip pat vietos gyventojais. Todėl laikantis šio principo, šių subjektų bendravimas ar bendradarbiavimas turėtų būti konstruk­tyvus. Informavimo principas. Tam tikra prasme informavimą galima traktuoti kaip kruopš­tumo aspektą. Su informavimu susijusi pareiga neklaidinti, pareiga paaiškinti (institucija pri­valo paaiškinti, kaip ir kodėl ji atlieka konkrečius veiksmus) ir pareiga pagrįsti. Šiuos principus pateikiant schema, jų sistema atrodo taip (1 pav.): 1 pav. Gero administravimo principai 3. Valstybės strategijos principų grupė, lemianti policijos reformų principus. Rytų ir Vidurio Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, politikos, socialinės srities, ekonomikos raida išreiškia kokybiškai naujos visuomenės formavimąsi greitai kintančios aplinkos sąlygomis. Ši raida pasižymi: intensyviu naujų vertybių, gyvenimo būdo modelių bei pažangos idėjų sklei­dimu; atviros visuomenės formavimusi; viešumo, demokratiškumo, humanizmo, žmogaus teisių prioritetų įtvirtinimu; naujų technologijų ir organizacinių formų įgyvendinimu. Dabartinė politikos, socialinės srities, ekonomikos ir kitokio pobūdžio raida Lietuvai stojant į Europos Sąjungą šalyje reiškiasi ir gali naujai reikštis įvairiomis formomis, turinčiomis poveikį ir poli­cijos reformoms. Viena svarbiausių šiuolaikinės raidos formų užsienio šalyse, tai neišven­giama ir Lietuvoje, – valstybės plėtojimas, iš esmės aprėpiantis visus svarbiausius realius vi­suomenės pokyčius. Rengiant ir įgyvendinant valstybės plėtojimo strategiją, turi būti įgyven­dinami tam tikri principai, išreiškiantys reikalavimus, kuriuos turėtų tenkinti ir strateginių sprendimų turinys, ir šių sprendimų priėmimo, pagrindimo bei įgyvendinimo metodika. To­dėl svarbiausiais tokiais principais laikytini: principai, išreiškiantys valstybės plėtojimą le­miančių strateginių sprendimų turinį, bei principai, išreiškiantys valstybės plėtojimą lemian­čių strateginių sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo procesą (2 pav.). Pirmoji principų grupė labiau atliktų kontrolės funkcijas įgyvendinant socialinės srities ir ekonomikos raidos bei teisinės sistemos raidos strategijas. Antroji principų grupė labiau būtų susijusi su Lietuvos sprendimais dėl globalizacijos, internacionalizacijos ir integracijos į internacionalizuotas struktūras, informacinės visuomenės raidos. Taip rengiamos policijos reformų strategijos turi atitikti valstybės plėtojimo strategiją, kuri iš naujo gali nulemti Lietu­vos policijos subjektiškumą. 4. Valstybinio valdymo principų grupė. Šią sisteminę grupę, kaip žinoma, sudaro po­litiniai, ekonominiai, organizaciniai–teisiniai, techniniai principai. Svarbiausieji pagrindiniai (bendrieji socialiniai) valstybinio valdymo principai kuriant policijos subjektiškumo nuostatas yra: demokratija, teisėtumas, tikslingumas, viešumas, lygiateisiškumas. Atsižvelgiant į vals­tybinio valdymo principus kuriami policijos subjektiškumo modeliai. 2 pav. Valstybės plėtojimo strategija 5. Teisinės sistemos, vidaus reikalų sistemos ir policijos reformų, policijos sub­jektiškumo kaitą, socialinius pokyčius lemiančių principų grupė. Kaip minėta straipsnio pradžioje, policijos reformas ir naująjį policijos subjektiškumą lemia vykstantys socialiniai pokyčiai. Jų adekvačią transformaciją gali lemti tinkamas anksčiau analizuotos hierarchinės principų sistemos suvokimas, vertinimas ir kūrybiškas konkrečių principų taikymas. Auto­riaus nuomone, teisinės sistemos, vidaus reikalų sistemos ir policijos reformos bus vykdo­mos remiantis ne tik anksčiau minėtais tiesioginiais principais, esančiais skirtingose hierar­chijos pakopose, bet ir formuluojamais išvestiniais principais, pritaikytais šioms reformoms. Tai reiškia, kad, viena vertus, numatomas policijos subjektiškumas taip pat turi derintis prie teisinės sistemos ir vidaus reikalų sistemos pokyčių. Kita vertus, policijos subjektiškumo objektyvieji poreikiai turi atsižvelgiant į tam tikras ribas lemti teisinės sistemos ir vidaus rei­kalų sistemos struktūrinius, ypač Vidaus reikalų ministerijos subjektiškumo, pokyčius. Šiame straipsnyje norėčiau pabrėžti vidaus reikalų sistemos reformos vykdymo principus, kurie „su­sieja“ teisinės sistemos ir policijos reformas bei sudaro sąlygas formuotis adekvačiam poli­cijos subjektiškumui. Vidaus reikalų sistemos reformos vykdymo principus pagal jų vietą reformų įgyvendinimo mechanizme galima grupuoti mažiausiai į keturis atskirus principų pogrupius: (1) vidaus reikalų sistemos organizavimo, (2) vidaus reikalų sistemos reformos strateginių tikslų nustatymo, (3) vidaus reikalų sistemos reformos rengimo, (4) vidaus reikalų sistemos reformos įgyvendinimo. Vidaus reikalų sistemos organizavimo principų pogrupiui galėtų būti priskirti vidaus rei­kalų sistemos vizijos, misijos, funkcijų priskyrimo vidaus reikalų sistemai, ministerijos teisinio statuso nustatymo, ministerijos struktūros reglamentavimo ir personalo komplektavimo su­derinamumo su ministerijos struktūra (pagal darbuotojų kategorijas: politikų, strategų, vady­bininkų, infrastruktūros darbuotojų reikalingumo sistemos uždaviniams įgyvendinti objekty­viuosius poreikius), vidaus reikalų sistemos struktūrinio padalinio (įstaigos) tikslų, uždavinių, funkcijų ir teisinio statuso nustatymo bei personalo komplektavimo suderinamumo su jai ke­liamais tikslais, uždaviniais, atliekamomis funkcijomis, principai. Vidaus reikalų sistemos reformos strateginių tikslų nustatymo principų pogrupiui galėtų būti priskirti principai, formuojantys orientacijos į JTO standartus, susijusius su nusikalsta­mumo kontrole, Europos Sąjungos normų bei Lietuvos nacionalinio saugumo funkciniu po­žiūriu, vidaus reikalų sistemos ir policijos sampratą, šios sistemos paskirtį valstybės valdžios vykdymo struktūroje ir jos tarnavimo žmonėms pagrindines formas bei būdus (įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio nuostatas) taip pat pagal Lietuvos Respubli­kos politinės ir teisinės sistemos nuostatas nustatantys vidaus reikalų sistemos valdymo re­formavimą: Vidaus reikalų ministerijos restruktūrizaciją, keičiant jos statusą – etapais keičiant ministerijos centrinio aparato funkcijas, atitinkančias strateginio vadovavimo instituciją, bei naujų policijos funkcijų įgyvendinimo modelių, atsižvelgiant į socialinę-ekonominę visuome­nės raidą, rengimą ir t. t. Vidaus reikalų sistemos reformos rengimo principų pogrupiui galėtų būti priskirti prin­cipai, formuojantys sistemišką reformos vykdymą bei evoliucinį jos pobūdį, užtikrinantį vi­daus reikalų sistemos, jos įstaigų veiklos stabilumą, funkcijų įgyvendinimo tęstinumą, strate­ginių ir taktinių reformos klausimų derinimą, sisteminę informacijos analizę, reformos įgy­vendinimo derinimą su šalies ekonomikos plėtra, socialinės politikos, politinės sistemos po­kyčiais ir t. t. Vidaus reikalų sistemos reformos įgyvendinimo principų pogrupiui galėtų būti priskirti principai, nustatantys ir atskleidžiantys vidaus reikalų sistemos reformos vyksmo stadijų, jos etapų, pakopų pagrindimą: Išvados 1. Socialiniai pokyčiai ir policijos subjektiškumas projektuojasi tarpusavyje susijusių socialinių įtampų laukuose, kur socialinių santykių erdvėje ir laike išsidėsto faktai, įvykiai, procesai, kuriuose kaupiamos ir energizuojamos priešingos socialinio vyksmo tendencijos. Todėl toliau nagrinėtinos sąsajos tarp visuomenės raidos procesų Lietuvoje, tolimesnės de­mokratijos plėtros, teisinės valstybės kūrimo tendencijų, vis labiau įgaunančios agresyvų pagreitį kriminogeninės būklės kaitos ir policijos galių, nulemtų jai suteikto socialinio, eko­nominio, teisinio statuso ribų. Socialinių pokyčių ir susiformavusių socialinių įtampų laukuose formuojasi poliarizuoti žmogaus, visuomenės, valstybės objektyvieji ir kitokie policijos insti­tucijos subjektiškumo poreikiai. 2. Socialinių įtampų laukuose vis labiau kaupiasi socialinių pokyčių ir transformacijų griaunamųjų įtampų veiksniai, disfunkciškai lemiantys įvairias policijos marginalinio subjek­tiškumo socialines dimensijas. Policijos marginalumas rodo, kad ši institucija ir policijos pa­reigūnai dėl socialinių pokyčių yra išstumti iš objektyvaus norminio statuso į socialinį porei­kių tenkinimo pakraštį ir politiniu, socialiniu, ekonominiu, teisiniu bei kultūriniu-psichologiniu požiūriu neprisitaikė prie naujų policijos institucijos veiklos ir pareigūnų veiklos saviraiškos sąlygų. 3. Policijos netenkinta jos padėtis visuomenėje: nepasitikėjimas policija ir nepalanki jos veiklai visuomenės nuomonė, kaltinimai dėl didėjančio nusikalstamumo, policijos re­formų tęstinis neapibrėžtumas, nestabili teisinė ir socialinė, ekonominė policijos institucijos ir pareigūnų padėtis, menka visuomenės pagalba. Šie socialinių įtampų laukai pažymėti skir­tingų interesų, lūkesčių ir poreikių, todėl turėtų būti nustatomi ir šalinami, mažinami bei kompensuojami tokių įtampų veiksniai. 4. Strategiškai nepertvarkyta Vidaus reikalų ministerija objektyviai nesuvokia būtinybės pertvarkyti savo hierarchinius santykius su policija. Apskritai šalies bet kokios ministerijos modelis (jo sudėtinės dalys) nėra pakankamai apibrėžtas mūsų valstybės strateginiuose do­kumentuose: Lietuvos Respublikos vyriausybės įstatyme, Metmenyse. Teisinės reformos metmenų nuoroda „valdymo institucijų – Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijų – funkcijos pertvarkomos pagal teisinės valstybės modelį“ yra nepakankamai materiali, nes tai nuoroda į teisės teorijos principus, apie kurių taikymo mechanizmą galima samprotauti tik nuomonių lygmeniu.  Literatūra 1. Grigas R. Socialinių įtampų Lietuvoje laukai. – Vilnius: VPU, 1998. 2. Grigas R. Sociologinė savivoka. Specifika, metodai, lituanizacija. – Vilnius: Rosma, 2001. 3. Polanyi K. Didžioji transformacija: politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos. – Vilnius: Algarvė, 2002. 4. Большой толковый социологический словарь (Collins). Том 1 (A – O): Пер. с англ. – Москва: Вече, АСТ, 1999. 5. Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas. T – Ž. – Vilnius: Žodynas, 2000. 6. Europos valdymas – Baltoji Knyga, COM (2001) 428, 2001.07.25. 7. Urmonas A. Konstitucinės teisės principų viešojoje teisėje kontrolės funkcijos // Jurisprudencija. ISSN 1392-6195. – Vilnius: LTU, 2002. Nr. 30(22). 8. Šileikis E. Administracinė teisė kaip konkretizuota Konstitucija // Respublikinės mokslinės konfe­rencijos, vykusios 2002-04-26, pranešimas. 9. Kūris E. Konstituciniai principai ir konstitucijos tekstas (2) // Jurisprudencija. – Vilnius: LTU, 2002. T. 24(16). 10. Kūris E. Koordinaciniai ir determinaciniai konstituciniai principai (1) // Jurisprudencija. – Vilnius: LTU, 2002. T. 26(18). 11. Kūris E. Konstitucija ir jos aiškinimas // Politologija. 1999. Nr. 2. 12. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas. 2000-10-17 Nr. VIII-2048. 13. Usher J. A. Bendrieji Europos Bendrijos teisės principai. – Vilnius: Naujoji Rosma, 2001. VIII. Konstitucinės teisės principų viešojoje teisėje kontrolės funkcijos Doc. dr. Algimantas Urmonas Lietuvos teisės universitetas, Teisės fakultetas, Administracinės teisės ir proceso katedra, Ateities g. 20, 2057 Vilnius Telefonas 271 45 45 Elektroninis paštas umonika@takas.lt Pateikta 2002 m. lapkričio d. Parengta spausdinti 2002 m. d. Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto teisės filosofijos katedros profesorius habil. dr. Alfonsas Vaišvila ir šio Universiteto Policijos fakulteto Policijos teisės katedros vedėjas docentas dr. Alvydas Šakočius Santrauka Straipsnyje keliama problema ar konstitucinės teisės ir konstitucinės jurisdikcijos priemonėmis galima ištirti daugelį konstitucinės teisės principų taikymo klausimų dėl vis gausėjančių problemų antplūdžio. Integraliai nagrinėtina, šių principų transformacija viešojoje teisėje. Konstitucinės teisės principų vartojamoji vertė didėja jei jų įgyvendinimas kuo plačiau transformuojasi nuo teorinių galimybių konstitucinėje doktrinoje iki socialinės praktikos realijų tam tikrose teisės srityse Konstitucinių principų transformacija viešojoje teisėje susiduria ir persipina su teisės socialinės praktikos ekscesais, kylančiais iš skirtingų viešųjų interesų konkurencijos ir juos ,,aptarnaujančios” teisinės kultūros, gal net valstybinių institucijų subkultūros, priešpriešos. Konstitucija neapibrėžia konstitucinių principų - normų taikymo hipotezės. Konstitucijos tiesioginio taikymo nuostatos teisinė galimybė, mūsų teisinės kultūros erdvėje, neturint tam tikslui procesinių konstitucinių intervencijos priemonių, dažniausiai nutylima. Viešosios teisės taikymo praktikoje kyla klausimų ar tam tikrų konstitucinių principų įgyvendinimas yra konstitucinė pareiga,ar tik moralinė rekomendacija. Pagrindinės sąvokos: konstitucinės teisės principai, viešoji teisė, teisės viešpatavimas, įstatymų viršenybė Įvadas Mokslo tiriamųjų studijų konstitucinės teisės principų klausimais gausa negalima skųstis. Ypatingai didelis dėmėsis teikiamas konstitucinių principų tradiciniam ,,tyrumui” oficialioje konstitucinėje jurisprudencijoje49. Manau, kad ne visi šių studijų aspektai yra detaliai išnagrinėti, pagaliau tai atlikti konstitucinės jurisdikcijos priemonėmis vargu ar galima dėl gausėjančių problemų antplūdžio. Viena iš tokių nagrinėtinų problemų, konstitucinių principų transformacija ir šių principų viešojoje teisėje kontrolinės funkcijos. Konstitucinės teisės principų vartojamoji vertė didėja jei jų įgyvendinimas kuo plačiau transformuojasi nuo teorinių galimybių konstitucinėje doktrinoje iki socialinės praktikos realijų tam tikrose teisės srityse. Vykstant tokiai teisės lygmenų transformacijai būtina išsaugoti konkrečių konstitucinių siekių vertybinį tapatumą. Šiuo atveju konstituciniai principai turi atlikti ,,konstitucinės minties” reprodukcinę funkciją teisėkūroje ir teisinio reguliavimo praktikoje: lemti nuolatinį reprodukcinio lygmens teisės atsinaujinimą ir apsivalymą, konstitucinių nuostatų perdavimą ir vartojimą, sąlygoti adekvačių juridinių procesų ir procedūrų kūrimąsi.. Tik tuo atveju mažės konstitucinių principų fragmentiškas, momentinis ,,vartojimas” atskirose teisės srityse. Konstitucinių principų transformacijos ekscesų viešojoje teisėje samprata Konstitucinių principų transformacija viešojoje teisėje susiduria ir persipina su teisės socialinės praktikos ekscesais, kylančiais iš skirtingų viešųjų interesų konkurencijos ir juos ,,aptarnaujančios” teisinės kultūros, gal net valstybinių institucijų subkultūros, priešpriešos. Konstitucinis principas sudaiktinamas, taikomas valstybinės institucijos subkultūros požiūriu, patyria transformacinį šoką, iš jo tarsi ,,išplaunama” pirminė konstitucinė mintis. Imituojant konstitucinio principo įgyvendinimą, vyksta savotiškas pirminio tikslo pasislinkimas, kuriam įsigalint pradeda vyrauti išvestinis, institucijos subkultūrai reikšmingas tikslo siekis. Tokiais atvejais reikėtų remtis konstituciniu ar kitu teisiniu procesu, nustatančiu ,,pirminių, sudėtinių ir išvestinių konstitucinių principų” (Kūris, 2002, p. 57­70) įgyvendinimo adekvačius būdus. Kita vertus, konstitucinių principų įgyvendinimas (transformacija) viešojoje teisėje sukelia probleminę situaciją, kai konstitucinis principas tarsi netenka konstitucinės teisinės galios, plečiant jo aiškinimo ribas nei tai pasiekta konstitucinės jurisprudencijos priemonėmis, t.y.. tiek, kiek yra konstitucinės doktrinos [Kūris, 1999, p. 9]. Priešingu atveju galima manyti, kad šie principai tampa kvazikonstituciniai. Konstitucija neapibrėžia konstitucinių principų - normų taikymo hipotezės. Konstitucijos tiesioginio taikymo nuostatos teisinė galimybė, mūsų teisinės kultūros erdvėje, neturint tam tikslui procesinių konstitucinių intervencijos priemonių, pasiskirsto tarp deleguojamos legislatyvinės50 ir administracinės51 diskrecijos ,,laukų”52. Deleguojamoji legislatyvinė diskrecija Seimo - Vyriausybei, Vyriausybės - ministerijoms, ministerijų ...- pareigūnams ne visuomet tiksliai reprodukuoja konstitucines principų ,,mintis” Pvz., Konstitucijos 5 str. 3 dalies principinė nuostata ,,Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms” kai kuriuose įstatymuose [Viešojo administravimo} šį principą įtvirtina kaip pagrindinį reguliacinį tikslą. Tačiau iš teisinės praktikos realybės žinome, kad vyrauja atotrūkis tarp teisės [normų] kaip statikos ir teisės kaip dinamikos reiškinių53, kurį mes norėdami ,,pamatuoti” įvardijame įvairiomis sąvokomis, beje dažnai tai vadindami teisės [normų] veiksmingumu, efektyvumu ir dažnai nežinia ką teisininkai tirdami šią problemą pamatuoja: teisės [normų] genetinius trūkumus ar teisės įgyvendinimo, ypač teisės taikymo trūkumus. Manau, kad ši situacija aptartina keliais požiūriais. Žinia, į konstitucinių principų taikymą reikia žvelgti sisteminių požiūriu. Viena vertus, tai daryti verta pamatuojant jų taikymo grįžtamuosius ryšius. Kita vertus, vieno konstitucinio principo taikymas turi būti pastiprinamas kitų principų taikymu. Šiuo atveju gali gautis įvairios taikymo kombinacijos. Pvz., Viešojo administravimo įstatymo taikymą vertinant mažiausiai kelių principų sąveikos kontekste [Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms bei teisės, o taip pat Įstatymo viršenybės principų kontekste]. Viešojo administravimo įstatyme esanti nuoroda į Įstatymo taikymo viršenybės principo galiojimą, kažkiek ignoruoja Teisinės valstybės (Teisės viešpatavimo) principą, nes 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte pabrėžiama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi demokratinio valstybės administravimo principais, iš jų - ,,įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta šio įstatymo, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus” (pažymėta mano). Tuo tarpu teisinės valstybės principas suvokiamas iš Konstitucijos preambulės, Tautos siekiu: ,,atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės”. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų laukiamų praktinių veiksmų, reikalauja, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją [8]. Ši situacija gali rodyti, kad įstatymo taikymo viršenybės principas Viešojo administravimo įstatyme suvokiamas siaurai, tik žemyn einančia hierarchine linija: viešojo administravimo įstatymas poįstatyminiai aktai. Todėl įstatymo nuoroda į šį principą, kaip į vieną iš ,,demokratinio valstybės administravimo principų”, tokiame kontekste yra klaidinanti, nes atrodo ignoruojanti kitokius sisteminius santykius, pavyzdžiui, su kitais konstituciniais ir bendrais teisės principais. Be to šiame kontekste ribojamas kito konstitucinio principo ,,Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms” taikymas, nes tarsi nustato jo ribas šiame įstatyme, nors, žinia, kad ,,valdžios galias riboja Konstitucija”. Apskritai Viešojo administravimo įstatymo ,,demokratinio valstybės administravimo principai” nėra tinkamai adaptuoti su nacionaline teisės sistema. Pavyzdžiui, objektyvumo principas aiškinamas per patį save ,,...oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs”. Proporcionalumo principas įtvirtinęs nuostatą, ,,kad administracinio sprendimo mastas bei griežtumas turi būti proporcingi administravimo tikslui” (pabraukta mano) nukreipia administracinę veiklą ne į teisingumą, o į administravimu norimus pasiekti dalykus. Tuo atveju galima manyti siekiant ,,tam tikro administravimo teisingumo”, nes ,,administravimo” predikatas, gali reikšti viešojo administravimo subjektui tokio teisingumo sąvokos išsiaiškinimą žinybinio naudingumo prasme. Mano požiūriu jei tikėsime, kad Valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principas savaime realizuojasi greta Įstatymo viršenybės principo, tai būtų esminė klaida. Valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principo įgyvendinimo rezultatas būtų daugelio principų padarinių pamatavimas. Todėl šis principas santykyje žmogus valdžios įstaiga, dažniausiai realizuojamas neigiamuoju aspektu: valdžios institucijų neveikimu, jei teisės normoje nėra nurodytas valdžios įstaigai veikimo teisės imperatyvas. Manoma, kad valdžios įstaiga, jei nėra tokio imperatyvo gali veikti diskreciniai. Čia kyla probleminis klausimas, jei žmogus su prašymu kreipiasi į valdžios įstaigą ir jei nėra teisės imperatyvo tenkinti jo prašymą, tai kas tuomet yra Valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principas, jei nesukelia jokios konstitucinės pareigos viešojoje teisėje? Deklaracija? Ar galioja senas ,,biurokratinis” viešosios teisės principas – čia leidžiama tik tai, kas numatyta įstatymu (pavyzdžiui, Viešojo administravimo įstatyme:,,viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą neturint tam suteiktų įgaliojimų arba priimti sprendimus pagal savo kompetenciją siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų”)!? Ar konstitucinė pareiga tik moralinė rekomendacija, nes nesant teisės imperatyvui, negalima plečiamai kelti ir teisinės atsakomybės klausimo. Ieškodamas atsakymo į šį nevisiškai retorinį klausimą, pritariu A.Vaišvilos minčiai, jog ,,tam, kad teisinės valstybės idėja nebūtų vien patraukli ideologija, siekiama atatinkamai organizuoti valstybių vidaus gyvenimą, sukurti teisės viešpatavimui teisines, organizacines, ekonomines, idėjines, socialines prielaidas praktiškai funkcionuoti”[9, p.18]. Šis A.Vaišvilos požiūris verčia nauju aspektu analizuoti, lyg ir žinomus teisės ir teisinės sistemų santykius, konstituciniams principams transformuojantis viešojoje teisėje, nes teisės sistema, jos elementai (normos, principai...} gali būti patikrinami ir koreguojami konkrečios teisinės sistemos realiame veikime. Iš to galima daryti prielaidą, kad pernelyg didelis tikslų siekimo atotrūkis tarp teisės ir teisinės sistemų, gali būti konstitucinių principų transformacijos ekscesų viešojoje teisėje vienu iš pagrindiniu veiksniu. Konstitucinių principų taikymas viešojoje teisėje kaip jų transformacijos problema kylanti, teisės ir įstatymo, bei valdymo pagrindu Konstitucinių principų taikymas kaip teisinė galimybė ir konstitucinių elgesio standartų suformuluotų šiuose principuose įdiegimas t. y. transformacija viešojoje teisėje privalo turėti aiškius funkcinius tikslus. Regis, teisės reguliavimo misijos užtikrinimo požiūriu, būtina, kad konstituciniai principai atliktų įvairaus lygmens teisės normų ,,orkestro dirigento” funkcijas, siekiant subalansuoti, suderinti jų bendrų tikslų siekimo reguliacines galias, jas sustiprinti ir konsoliduoti teisės normas į vientisą reguliacinio poveikio sistemą, t.y. atlikti teisės normų koordinavimo funkcijas. Konstitucijos principai 7 Konstitucinės teisės doktrina 4 1 2 6 5 Konstitucinio Teismo išaiškinimai [nutarimai] 3 Konstituciniai principai 10 9 8 Viešoji teisė 1pav. Principinė konstitucinės teisės principų įtakos viešajai teisei schema [sąveikų numeracija iliustratyvi, nėra klasifikuota pagal ryšio tamprumą], kur reiškia: 1. Konstitucijos principų [formuluotų Konstitucijos tekste] ir Konstitucinio Teismo išaiškinimų [nutarimų] sąveiką. 2. Konstitucinės teisės doktrinos ir Konstitucinio Teismo išaiškinimų [nutarimų] sąveiką. 3. Konstitucinių principų ir Konstitucinio Teismo išaiškinimų [nutarimų] sąveiką. 4. Konstitucijos principų, formuluotų Konstitucijos tekste pirmumą, Konstitucinių principų išvestinumą. 5. Konstitucinės teisės doktrinos ir konstitucinių principų formulavimo priežastingumą. 6. Konstitucinės teisės doktrinos ir viešosios teisės sąsajas. 7. Konstitucijos principų [formuluotų Konstitucijos tekste] ir Konstitucinės teisės doktrinos priežastingumą. 8. Konstitucinių principų ir viešosios teisės sąsajas. 9. Konstitucinio Teismo išaiškinimų [nutarimų] įtaką Konstitucijos principų taikymui viešoje teisėje. 10. Konstitucijos principų [formuluotų Konstitucijos tekste] ir viešosios teisės sąsajas. Pagal schemą galime spręsti, kad konstitucinės teisės principai viešojoje teisėje gali būti taikomi remiantis teisės galią turinčiais Konstitucinio Teismo išaiškinimais [nutarimais] ir Konstitucinės teisės doktrinos rekomendacinėmis nuostatomis. Be abejo išskirtinis vaidmuo plėtojant konstitucinių principų turinio ir jų sistemos sampratą, taip pat Konstitucinės teisės doktrinos veiksmingumui didinti tenka Konstituciniam teismui. Visais šiais atvejais akcentuojant konstitucinės teisės principų įtaką viešajai teisei, reikėtų pažymėti šių principų, kaip teisės ir įstatymų modelių, savybes. Šie modeliai gali būti įgyvendinami įvairių legitiminio ir doktrininio lygmens standartizavimo metodų pagalba. Šiame kontekste legitiminio ir doktrininio lygmens standartizavimo metodai vienas kitą papildo ir sustiprina. Doktrininio lygmens standartizavimo metodai įprasminti kaip objektyvieji teisės poreikiai gali lemti jų legitimiąją išraišką. Legitiminio lygmens standartizavimo metodai gali ,,praturtinti” doktrininio lygmens standartizavimo mokslinę metodiką. Tuo požiūriu, teisę, įstatymą ir valdymą reikėtų laikyti kaip vienos socialinės teisinės reguliacinės sistemos tarpusavyje susijusius veiksnius, pasireiškiančius standartizavimo veikloje. Konstitucinių principų taikymo viešojoje teisėje standartizavimas - tai konstitucinės teisės taikomoji veikla nustatanti vieningus reikalavimus: teisinėms normoms, taikymo subjekto veiklai ir jo charakteristikai, siekiant garantuoti: teisinio elgesio laukiamų standartų suformuluotų konstituciniuose principuose įdiegimą; viešosios teisės turinio ir informacinį atitikimą (suderinamumą) su konstitucine teise; konstitucinių principų koordinacinį veiksmingumą, konsoliduojantį viešosios teisės normas į vientisą tikslo siekimo sistemą; standartizacijos veiklos kokybę; socialinės teisinės orientacijos žmogus54, visuomenė, valstybė vieningumą; subjektų teisinį saugumą. Konstitucinių principų taikymo viešojoje teisėje standartizavimas, mano požiūriu, turėtų būti suvoktas ir pradėtas norminti remiantis teisinio proceso teisinėmis loginėmis taisyklėmis. Manytume, kad teisinio proceso forma – specifinė teisinė loginė konstrukcija. Tam, kad išaiškinti teisinio proceso turinį ir ypač struktūras, esminę reikšmę turi procesinės formos sąvoka, kuri pagal savo pobūdį pradžiai galėtų vykdyti tarpdisciplininio mokslinio bendravimo unifikuoto instrumento funkciją (vėliau objektyvieji teisės poreikiai gali lemti jų legitymiąją išraišką), vienijančio vienalyčius procedūrinius reikalavimus proceso dalyvių veiksmams nukreiptiems nustatyto materialinio - teisinio rezultato pasiekimui. Tokia sąvoka tuo pačiu metu galėtų būti svarbiausia priemone įvairių valstybinių institucijų veiklos teisinio proceso dėsningumų pažinimui, jo vienareikšmiam, kaip kompleksinės sistemos, supratimui. Griežto teisingumo laikymosi sąlygomis, taikomasis viešosios teisės (santykyje su konstitucine teise) kokybės padidinimas susijęs labiausiai su juridinių teisingų teisės taikymo garantijų sistemos tobulinimu, viena iš kuriu yra procesinė forma. Procesinės formos nustatymas - būtina tvirtos teisėtvarkos ir teisingumo sąlyga. Nuo to kiek ji yra išvystyta, galų gale priklauso teisės sistemos socialinė vertė. Remiantis teisinėmis sąvokomis, tame tarpe ir procesinės formos sąvoka, įgyvendinamas visuomeninių santykių reguliavimo proceso pažinimas - teisės formos savybių formalus apibūdinimas. Aiškinantis procesinę formą sudarančius struktūrinius elementus, būtina atsižvelgti į sistemos hierarchiškumo reiškinį, t. y. tam, kad aprašyti procesinę formą kaip sisteminį darinį, reikia parodyti ją kaip dar platesnės sistemos elementą. Šiuo aspektu konstitucinių principų taikymo viešojoje teisėje standartizavimas - hierarchinės procesinės (procedūrinės) sistemos socialinis (mokslinio pažinimo lygmens požiūriu) teisinis (legitimumo požiūriu) reiškinys. Atskleidžiant konstitucinių principų taikymo viešojoje teisėje hierarchinę procesinę (procedūrinę) sistemą, šie klausimai geriau būtų suvokiami, jeigu pirmiausiai būtų reglamentuotos Tiesioginės konstitucijos taikymo procedūros, nes lūkesčiai nukreipti į teisinę kultūrą dar neturi ,,procesinės energetikos” vaidmens. Todėl, kai tikimasi, kad Tiesioginės konstitucijos taikymas gali būti paremtas teisiniais lūkesčiais, stebimos paradoksalios situacijos viešojoje teisėje, kylančios iš koordinacinių55 (ypatingai teisinės valstybės) ir determinacinių56 (ypatingai pilietinės visuomenės) konstitucinių principų taikymo. Užbaigiant mintį apie konstitucinių principų taikymo viešojoje teisėje hierarchinę procesinę (procedūrinę) sistemą, reikia pabrėžti, kad ši sistema yra ,,aptarnaujanti” konstitucinius principus, todėl patys principai turi būti maksimaliai išdėstyti tam tikra sistemine tvarka. Fragmentiška konstitucinių principų išdėstymo tvarka lems ir fragmentišką jų taikymo viešojoje teisėje procesinę formą. Konstitucinės teisės principų taikymo (netaikymo) viešojoje teisėje paradoksai Teisinės valstybės principas turi koordinuojamąją funkciją ne tik konstituciniuose teisiniuose santykiuose, bet ir įtvirtinant tai sisteminiu pagrindu į nuoseklią socialinę teisinę vertybinę orientaciją tvarkant visus valstybės klausimus. E. Kūris tvirtina, kad ,,kol kas konstitucinė teisinės valstybės (teisės viešpatavimo) doktrina yra gana fragmentiška”[2]. Jo manymu, ,,Vis dėlto yra pagrindas teigti, kad Konstitucinis Teismas, žingsnis po žingsnio formuodamas teisinės valstybės doktriną57, orientuojasi į teisės mokslo generuojamą teisinės valstybės teoriją bei lyginamąją teisėtyrą” [2]. Teisinės valstybės sąvoka, vyraujanti Vokietijoje, saisto valstybę ir riboja jos galias teise, visų pirma demokratine konstitucija ir teisiniais įstatymais, priimtais šios konstitucijos pagrindu. Ypatingas vaidmuo čia skiriamas teisingumo moralinei idėjai ir kitokiems humanistiniams principams, t.y. bendražmogiškosioms vertybėms asmens laisvių ir teisių suteikimo bei užtikrinimo klausimais. Šiuo atveju būtina akcentuoti išskirtinį vertybinį orientyrą. Jo suvokimas remiasi teisės ir įstatymo tarpusavio sąveikos santykio lygmens palaikymu, kuris įtvirtina teisinės valstybės požiūrio esmę, išskirtinai kaip teisės, o ne tik įstatymo viršenybės principą. Šis teisės išskyrimas remiasi teisingumo idėjomis, pagal kurias ne visi įstatymai joms atitinka. Teisė galiausiai atlieka įstatymo korekcinę funkciją, gali nurodyti koks jis turi būti. Tai reiškia, kad šios korekcinės funkcijos nustatymas ir įgyvendinimas turi būti valdomas, valdomi turi būti

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!