Asmens duomenų apsauga nacionalinėje ir ES teisėje

Įvadas Darbo aktualumas. Asmens duomenų apsauga - plati tema. Pabandykime pažvelgti į ją tik viešu aspektu - valstybės įstaigų ir asmens santykio požiūriu, kokios asmens galimybės gauti valstybės įstaigų turimą informaciją. Čia susiduria asmuo, kurio pati žmogiškoji prigimtis suteikia teise ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, būtiną normaliam žmogaus gyvenimui, ir valstybės įstaigos - valstybės ins­titucijos, kurias apibūdindama Konstitucija nurodo: "Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms" (Konstitucijos 5 straipsnis). Jų veiklos reguliavimui būdingos nuorodos: "teise saugo įstatymas", "draudžiama", "įstatymas ir teismas saugo".1 Todėl darbo autoriaus manymu teisė į informaciją būtina normaliam žmogaus gyvenimui. Ji viena iš pagrindinių asmens teisių ir laisvių, garan­tuotų Konstitucijos. Šio teisinio instituto prigimtį atskleidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 strai­psnis, kuris nustato: "Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei san­tvarkai. Pilietis turi įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. Todėl šiame darbe bus bandoma atskleisti informacijos laisvės konstitucinio instituto prielaidas bei informacijos laisvės samprata ir garantijos pagal LR Konstitucijos (25 str.) ir jos interpretavimą Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimuose. Internetas yra viena iš veržliausiai plintančių ir ypatingai efektyvių bendravimo priemonių, įgalinančių žmones bendrauti nepriklausomai nuo atstumo, laiko, valstybių sienų. Gyvenimas elektroninėje erdvėje tampa vis intensyvesnis. Susijungus į pasaulinį tinklą dešimtims ir šimtams milijonų asmeninių kompiuterių, atsiranda ir didėja realus pavojus, jog asmeninius duomenis, elektroninio pašto korespondenciją tretieji (pašaliniai) asmenys galės stebėti, pakeisti ar perimti, nes interneto kanalais keliaujančią informaciją galima surasti, perskaityti, pakeisti, redaguoti ar sunaikinti. Tokiu būdu, naudodami Internetą, žmonės ne tik gauna naujas bendravimo galimybes, bet taip pat susiduria su privačios informacijos ir asmens duomenų nesankcionuoto vartojimo problema. Augantis Internetu teikiamų elektroninių paslaugų vartojimas reikalauja tinkamos asmens duomenų, informacijos privatumo, komercinių paslapčių bei vartotojų teisių apsaugos. Tai įtakoja ir šių paslaugų teikėjų veiksmus. Didėjant reikalavimams užtikrinti privačios informacijos apsaugos lygį, JAV sparčiai augo svetainių kiekis (nuo 14 procentų 1998 metais iki 88 procentų 2000 m.), kuriose jau pateikiama informacija apie renkamų duomenų apsaugą ir šios apsaugos užtikrinimo politiką. Daugelis stambių verslo klientų norėtų, kad valstybės nustatytų minimalius privalomus reikalavimus ir juos įgyvendintų kaip standartus. Darbo objektas – asmens duomenų apsauga nacionalinėje ir ES teisėje. Hipoteze – asmens duomenų apsauga nacionalinėje teisėje plėtra įtakojama ES teisės tendencijų asmens duomenų apsaugos standartų ir iš esmės teisės aktų prasme jų atitinka, tačiau teisės taikymo ir realios duomenų apsaugos procedūrine prasme ES teisės aktai nėra visiškai inkorporuoti į LR teisine sistema. Darbo tikslas – išanalizuoti asmens duomenų apsauga nacionalinėje ir ES teisėje. Darbo uždaviniai: 1. pateikti asmens duomenų apsaugos nacionalinėje ir ES teisėje samprata; 2. nustatyti asmens duomenų apsaugos nacionalinėje ir ES teisėje ypatumus; 3. ištirti asmens duomenų apsaugos nacionalinėje teisėje trūkumus; 4. išanalizuoti asmens duomenų apsaugos inkorporavimo problemas nacionalinėje ir ES teisėje; 5. pateikti asmens duomenų apsauga teisinio reglamentavimo tobulinimo kryptis ir metodus. Darbo metodai: teisės aktų ir teorinės literatūros sisteminė ir loginė analizė, lyginamoji ir istorinė analizė, sisteminės analizės logika. 1.Asmens duomenų apsauga Europos Sąjungoje 1.1. Asmens apsaugos ryšium su automatizuotu personalinių duomenų apdorojimu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnis (Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) skelbia: 1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. 2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. 1981 metais Europos Taryba priėmė Asmens apsaugos ryšium su automatizuotu personalinių duomenų apdorojimu Konvenciją [Konvencija, 1981]. Konvencijoje akcentuojama, kad Europos Sąjungos valstybėse nėra vieningos įstatyminės bazės, užtikrinančios asmens duomenų apsaugą elektroninėje erdvėje. Kompiuteriniai tinklai leidžia vartotojams pasiekti kitų valstybių duomenų bazes ir jas susieti. Tokioje aplinkoje būtinos bendros fundamentalios taisyklės, kurios užtikrintų vieningas informacijos subjektų teises ir garantijas. Konvencijoje apibrėžti pagrindiniai vieningos duomenų apsaugos principai, formalizuotas informacijos tarp valstybių perdavimas, numatyta tarpusavio pagalba Konvencijos vykdymui, Konvencijos vykdymui numatyta įkurti konsultatyvinį komitetą.2 1995 metų spalio 24 dieną Europarlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė Direktyvą 95/46/EC dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo [Direktyva, 1995]. Direktyvoje numatytos bendrosios įstatyminės asmens duomenų apdorojimo normos: • Duomenų kokybės užtikrinimo principai. • Duomenų apdorojimo legitimizacijos kriterijai. • Ypatingos apdorojimo kategorijos. • Reglamentuota duomenų subjektui perduodama informacija • Numatytos subjekto teisės pasiekti duomenis. • Numatytos išimtys ir apribojimai, kai Direktyvos galiojimas atskiroje valstybėje gali būti ribojamas. • Numatytos duomenų subjekto teisės prieštaravimui. • Įteisintas apdorojimo konfidencialumas ir apsaugą • Numatytos teisinės apsaugos priemonės, atsakomybė ir sankcijos. • Numatytos duomenų perdavimo trečiosioms šalims sąlygos. • Aptarti elgsenos kodeksai, kuriuos rekomenduojama priimti šalims -dalyvėms, siekiant pilniau realizuoti nacionalinius šalies ypatumus. • Numatytas priežiūros organas ir individuumų apsaugos jų personalinių duomenų apsaugos aspektu darbo grupė. • Numatyta bendrijos priimamų priemonių realizacija.3 1997 metų gruodžio 15 dieną Europarlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė Direktyvą 97/66/EC dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos telekomunikacijų sektoriuje [Direktyva, 1997]. Šioje Direktyvoje akcentuojamas personalinių duomenų konfidencialumas ir asmeninio gyvenimo neliečiamumas. Naujos telekomunikacinės paslaugos (užsakomosios TV ir video programos, interaktyvi televizija ir kt.) turi būti diegiamos užtikrinant, kad atskiro konkrečios šalies piliečio asmeninis gyvenimas netaps išorinės įtakos objektu.4 Išsivysčiusios ekonomikos šalyse (JAV, Europos Sąjungoje) asmens duomenų apsaugos problemoms skiriamas ypatingas dėmesys, nes tai yra esminė visuotinių žmogaus teisių įgyvendinimo bei įtvirtinimo dalis. Šią svarbią sritį reguliuojantys juridiniai aktai yra priimti daugelyje pasaulio valstybių. Per pastaruosius dvidešimt metų buvo sukurta virš dvidešimt penkių nacionalinių normatyvinių aktų asmens duomenų apsaugos srityje. Šie aktai buvo papildomi ir tobulinami, įvertinant spartų telekomunikacijų vystymąsi bei interneto plėtrą. Patys naujausi arba atnaujinti teisiniai aktai plačiau detalizuoja asmens duomenų rinkimo, saugojimo, apdorojimo bei naudojimo aspektus interneto aplinkoje. 1.2. Duomenų bazes ir teisė į informacija "Veiksmingai gyventi - tai reiškia turėti teisingą informaciją”. Informacija - elementarus žmogaus poreikis, jo žinojimo matas. Ji šalina nežinojimą, neapibrėžtumą, veikia kiekvieno el­gesį, daro jį prasmingą. Todėl teisė į informaciją būtina normaliam žmogaus gyvenimui. Ji viena iš pagrindinių asmens teisių ir laisvių, garan­tuotų Konstitucijos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 strai­psnis nustato: "Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas ... Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei san­tvarkai ... Pilietis turi įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį."5 Žodžiu, informacija - vienas rimčiausių žmonijos rūpesčių, ypač XX amžiuje, vadinamame informacijos amžiumi. Ji žmo­gaus vargų ir laimėjimų šaltinis, lemiantis žmogaus elgesio mo­delį. Teisė į informaciją - plati tema. Pabandykime pažvelgti į ją tik viešu aspektu - valstybės įstaigų ir asmens santykio požiūriu, kokios asmens galimybės gauti valstybės įstaigų turimą informaciją. Čia susiduria asmuo, kurio pati žmogiškoji prigimtis suteikia teise ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, būtiną nor­maliam žmogaus gyvenimui, ir valstybės įstaigos - valstybės ins­titucijos, kurias apibūdindama Konstitucija nurodo: "Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms" (Konstitucijos 5 straipsnis). Jų veiklos reguliavimui būdingos nuorodos: "teise saugo įstatymas", "draudžiama", "įstatymas ir teismas saugo".6 Informacijos, t. y. žinių, jų pateikimo, sferoje asmens ir valstybės, jos įstaigų santykis yra labai svarbus ir nuo jo pri­klausys, kokie apskritai yra žmogaus teisių ir laisvių suvokimo ,ir apsaugos standartai. Susiduria dvi erdvės - žmogaus prigimties, pilnaverčio gyvenimo prasmės nulemta ir teisės saugoma erdvė, t.y. žmogaus teisinės apsaugos "laukas", ir valstybė, jos įstaiga, kita faktinė ir teisinė materija, - su ja supančia gyvavimo erdve, kuri prasminga tiek, kiek užtikrina pirmąją. Tuo labiau kad, kaip sakė Thomas Hobbes, tas, kieno galioje visus ginti, turi lygiai tokią pat galią visus engti. Todėl valstybė, jos įstaigos - ne tik žmogaus teisių ir laisvių gynėjos (teisei apginti reikia valstybės jėgos), bet ir potencialiai pavojingiausias priešininkas, todėl jos valdžia ribojama Konstitucijos ir įstatymų, asmuo saugomas nuo valstybės kišimosi. Informacija būtina ne tik žmogui, bet ir valstybei, jos įstai­goms - kaip organizuotai ir tikslingai sistemai. Be jų jos nepa­jėgtų nei sprąsti pavesti klausimų, tvarkyti tikiu, krašto apsau­gos, saugumo ir t.t. Todėl jos irgi turi rinkti, kaupti, sisteminti žinias, kad galėtų jomis naudotis. Asmens teisės į informaciją požiūriu valstybės įstaigų vai­dmuo nevienareikšmis. 1. Nekliudyti žmogui (pačiam ar nevalstybinei organiza­cijai plačiąja prasme) skleisti ir gauti informaciją (tą teisę riboja tik Konstitucija): a) įstatymų leidėjui - sukurti įstatyminius pagrindus; b) vykdomajai valdžiai - nekliudyti ir sudaryti sąlygas įgy­vendinti asmeniui savo teise; e) teismui - kilus ginčui, užtikrinti teisingumą. 2. Sudaryti teisines ir faktines galimybes asmeniui gauti iš valstybės institucijų jų surinktą informaciją', t. y. pirmuoju atveju dominuoja pasyvusis veikos aspektas, o šiuo atveju - aktyvusis.7 Valstybės įstaigose - kalnai informacijos. Jos turinį siejant su asmeniu ją galima skirti į: - ne asmeninio pobūdžio informaciją (pačią įvairiausią), - surinktą apie asmenį informaciją. Kaip šia informacija asmuo gali pasinaudoti, kad teisė gau­ti informaciją būtų įgyvendinta? Keli žodžiai apie tai, kaip ta informacija, kurią asmuo gali gauti, atsiduria valstybės įstaigoje. Jos veiklai žinių išties reikia. Žmogaus teisių užtikrinimo aspektu neasmeninio pobūdžio ži­nios keltų mažiausiai problemų. Tiksliau, kiltų problema, kaip asmuo gali jų gauti. Žinioms apie asmenį, joms rinkti teisiškai būtina nustatyti, kad: 1) žinių apie asmenį rinkimo pagrindą k tikslus reglamen­tuoja tik įstatymas; 2) žinių rinkimas negali pažeisti konstitucinių asmens tei­sių k laisvių; 3) žinios gali būti renkamos, kaupiamos, perduodamos ir naudojamos tik įstatymų nustatyta tvarka; 4) viešai skelbti žinias apie asmenį galima tik jo sutikimu; 5) įstatymai užtikrintų asmens žinių apsaugą; 6) žinios būtų naudojamos tik įstatymų nustatytiems tik­slams ir tvarka. Pagaliau turime atsiminti, kad vienos žinios apie asmenį renkamos atvirai (savanoriškai ar privalomai), o kitos - slaptai (nustatyta tvarka ir pagrindais - šioje sferoje būtina papildoma kontrolė, apsauga, atsakomybė). Lietuvos Respublikoje, nors iš tikrųjų žinios apie asmenį renkamos, kaupiamos, sisteminamos ir naudojamos, nėra įstaty­mo, kuris reguliuotų šių klausimų visumą. Yra įstatymų, regu­liuojančių atskiras sferas. Tai būtų, pavyzdžiui, Gyventojų regis­tro įstatymas, pagal kurį sudaromas gyventojų registras (asmens anketiniai duomenys), Statistikos įstatymas, reglamentuojantis pareigą teikti tam tikrus duomenis ir teise jais naudotis. Be šių, vien informacijai rinkti skirtų įstatymų, galioja Policijos, Teis­mų, Prokuratūros, Laikinasis vidaus tarnybos, Valstybės sienos apsaugos, Muitinės, Krašto apsaugos, Saugumo departamento įstatymai, kuriuose numatyti reikalavimai pateikti norintiems ten dirbti asmeninis specifinius duomenis apie save. Kiti duomenys renkami dėl norinčių gauti valstybės paramą (pašalpą, pensiją), emigruoti, imigruoti, gauti pilietybę, susituokti, įregistruoti ben­drovę, verstis kokia nors veikla asmenų, tad jie patys suinteresuoti juos teikti.8 Dar kiti įstatymai suteikia teisę tam tikroms valstybės in­stitucijoms: Policijai (18 str. 3 p.), Saugumo departamentui, Sta­tistikos departamentui, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Lietu­vos bankui, vykdant joms pavestas funkcijas, teisę rinkti, kaupti, sisteminti informaciją k apie asmenis. Kita vertus, egzistuoja piliečio teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją. Ją įgyvendindamas asmuo gautų: - surinktą asmeninio pobūdžio informaciją (apie patį as­menį); • kitą, ne asmeninio pobūdžio informaciją. Čia pat kyla keli klausimai: 1) kokia informacijos, su kuria turi teisę susipažinti pilietis, apimtis, 2) kokia susipažinimo procedūra, 3) kokia galimybė apginti savo teisę gauti informa­ciją; 4) ar numatyta atsakomybė už asmens teisės gauti infor­maciją pažeidimą. Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei san­tvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusi­kalstamais veiksmais - tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykan­tos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. 1.3. Duomenų bazių informacijos naudojimas ir platinimas 1.3.1. Duomenų bazių informacijos platinimo įstatyminis pagrindas Įgyvendinant šias nuostatas Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnyje uždrausta masinės informacijos priemonių cenzūra, o 16 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė, jos institucijos, valstybės ar nevalstybi­nės įmonės, organizacijos ar asmenys negali turėti viešosios informacijos monopolio nei jos rengimo, nei platinimo srityse. Valstybė sudaro vieno­das ekonomines ir technines sąlygas viešosios informacijos rengėjų ir platintojų (išskyrus smurtinio bei erotinio pobūdžio produkcijos gamintojus) lygiateisei konkurencijai. Valstybė prižiūri ir reguliuoja, kad nė vienas Lie­tuvos Respublikos juridinis ar fizinis asmuo neužimtų monopolinės padė­ties viešosios informacijos rengėjų ar platintojų arba kurios nors atskiros jų rūšies rinkoje. Monopolinę padėtį visuomenės informavimo rinkoje api­brėžia Konkurencijos įstatymas. Valstybė rūpinasi investicijomis viešosios informacijos rengimo ir platinimo srityje. Investavimo iš užsienio visuo­menės informavimo rinkoje tvarką nustato Užsienio kapitalo investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymas. Visuomenės informavimo įstatymo, nustatančio viešosios informaci­jos gavimo, parengimo, platinimo tvarką ir viešosios informacijos rengėjų, platintojų, jų savininkų ir žurnalistų teises bei pareigas, normose įtvirtinti šie pagrindiniai visuomenės informavimo principai: 1) viešosios informacijos rengėjai, platintojai, žurnalistai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, taip pat humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui princi­pais, gerbia žodžio, kūrybos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi žurnalistų profesinės etikos normų, padeda plėtoti demo­kratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina nepriklausomybę, ugdo tautinę kultū­rą ir dorovę; 1) viešoji informacija turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai; 2) neleidžiama persekioti viešosios informacijos rengėjo, platintojo, jų savininko ar žurnalisto už paskelbtą informaciją, tačiau už šio įsta­tymo pažeidimus jie atsako įstatymų nustatyta tvarka; draudžiama daryti įtaką viešosios informacijos rengėjui, platintojui, jų savinin­kui ar žurnalistui verčiant neteisingai atspindėti įvykius, faktus; parama viešosios informacijos rengėjui, platintojui, jų savininkui, žurnalistui gali būti teikiama tik pagal Labdaros ir paramos įstaty­mą bei kitus įstatymus; 3) viešosios informacijos rengėjo, platintojo ir jų savininkų santy­kiai reglamentuojami šio ir kitų įstatymų, norminių aktų ir šalių susitarimu; 4) žurnalistikos, mokslo, literatūros bei kitus meno kurinius viešosios informacijos rengėjai, platintojai ir žurnalistai naudoja vadovau­damiesi Lietuvos Respublikos įstatymais. Informacijos laisvės įgyvendinimui taip pat svarbus politinių partijų ir politinių organizacijų, visuomeninių organizacijų veiklos šioje srityje įstatyminis reguliavimas. Antai Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad politinės partijos ir politinės organi­zacijos turi teisę nekliudomai raštu, žodžiu ar kitais būdais skleisti infor­maciją apie savo veiklą, propaguoti politinės partijos ar politinės organi­zacijos idėjas, tikslus ir programą. Politinės partijos ir politinės organiza­cijos turi teisę steigti masinės informacijos priemones, išskyrus radiją ir televiziją, taip pat nustatyta tvarka naudotis valstybinėmis masinės infor­macijos priemonėmis. Visuomeninių organizacijų įstatymo 10 straipsnyje nurodoma, kad visuomeninių organizacijų tikslams ir uždaviniams įgy­vendinti šios organizacijos nustatyta tvarka turi teisę nekliudomai žodžiu, rastu ar kitais būdais skleisti informaciją apie savo veiklą, propaguoti or­ganizacijos tikslus ir uždavinius, steigti visuomenės informavimo priemo­nes, užsiimti leidyba. Užtikrinant informacijos skleidimo teisę Šiuolaikinėje visuomenėje ypač reikšminga yra audiovizualinių informacijos priemonių veikla. Naciona­linio radijo ir televizijos steigimo, veiklos tvarką, struktūrą, pareigas bei atsakomybę nustato Nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas. Visuome­nės informavimo įstatymo 26 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respub­likoje įregistruotų radijo, televizijos stočių, kabelinės televizijos, radijo veikla, išskyrus Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją, yra licencijuojama. Konstitucinis Teismas, išanalizavęs Konstitucijos normas, tarptautinę praktiką, 1995 m. balandžio 20 d. nutarime išdėstė savo poziciją dėl valsty­bės teisės reglamentuoti radijo ir televizijos veiklą. Analizuodamas Konsti­tucijos 25 straipsniui analogiško Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio taikymo praktiką, Konstituci­nis Teismas pažymėjo, kad „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!