Žmogaus teisė į sveiką aplinką ES teisėje

Įvadas tikslas - atsižvelgiant į Lietuvos ekologinės teisės paskirtį įvertinti kai kurias bendrąsias ekologi­nės teisės teorijoje bei praktikoje vyraujančias teisines kategorijas ir patikslinti ekologinės teisės principines, bendrąsias nuosta­tas. Remiantis ekologinės ir tarptautinės teisės mokslo žiniomis, taikant sisteminės analizės, dokumentų analizės, lingvistinį, lyginimo, loginį, stebėjimo metodus kuriama ir siūloma nauja, patikslinta ekologinės teisės objekto bei dalyko samprata. Atsklei­džiami viešojo valdymo institucijų veiklos bendrieji trūkumai vykdant valstybinę ekologinę kontrolę, t. y. sprendžiant ekologi­nius konfliktus bei užtikrinant visuomenės ekologinį saugumą. Straipsnyje pabrėžiama ekologinės teisės, kaip priemonės ne vien aplinkos objektams išsaugoti, bet ir ekonominėms problemoms, socialiniams konfliktams spręsti bei užkirsti jiems kelią, paskir­tis. Šių tikslų nustatymą iš dalies lėmė tai, jog ekologinės teisės sistema Lietuvoje dar tik kuriama ir nėra stabili. Nors aplinko­saugos srityje valstybės valdžios institucijos kasmet priima gausybę norminių teisės aktų, skurdus doktrininio lygio išplėtojimas, diskusijos doktrinoje nebuvimas neleidžia aiškiai atsakyti, koks turėtų būti ekologinis teisinis reguliavimas, užtikrinantis visuo­menės ekologinio saugumo poreikius. Lietuvos ekologinės teisės bendrųjų principų, jos paskirties tapatumo teisingas nustatymas - visos ekologinės teisės šakos, jos institutų tobulinimo pagrindas. Tokio tobulinimo būtinybė bei prielaidos - ne vien ekologinės teisės sistemos naujumas, kaita, bet ir per mažas valstybės valdžios institucijų bei pareigūnų dėmesys aplinkosaugos problemoms, visuomenės ekologiniams inte­resams. Pastaruoju metu Europos Sąjungos valstybėse vykstantys socialiniai bei ekonominiai pokyčiai, padidėję visuomenės eko­loginio saugumo poreikiai ir su tuo susijęs dėmesys ekologinei teisei taip pat yra vienas iš ekologinės teisės tobulinimo paskatų. Probleminė situacija. Žmogus yra biosocialinė būtybė, priklausanti ir nuo biologinės prigimties, ir nuo socialinio konteksto, todėl jo gyvenimo kokybė labai priklauso nuo objektyvių veiksnių, kurie teigiamai arba neigiamai gali veikti ir veikia žmogaus sveikatą. Tie veiksniai yra aplinkos elementų kokybinės charakteris­tikos, kurios gali būti teigiamos ir neigiamos. Tai pri­klauso nuo aplinkos užterštumo masto, ribinių užterš­tumo verčių, teršalų koncentracijos tam tikrame apibrėž­tame aplinkos plote ir kt. Kai tam tikri objektyvūs išoriniai veiksniai (įvai­rios cheminės medžiagos, triukšmas, energija, radiacija, elektromagnetiniai laukai, vibracija ir pan.) neigiamai veikia aplinką, neigiamas poveikis lemia ne tik aplinkos elementų (oro, vandens, žemės, dirvožemio, augalijos ir gyvūnijos, gamtos išteklių, kraštovaizdžio, kultūrinio paveldo objektų) pokyčius, bet ir patį žmogų. Neigia­mas poveikis gali pasireikšti įvairiais sveikatos sutriki­mais, todėl tai gali lemti ir kitų žmogaus teisių - teisės į sveikatą, teisės į normalų vystymąsi, net teisės į gyvybę - pažeidimą. Tokiu atveju žmogus negali tinkamai įgyvendinti subjektinių teisių ir dėl to dažnai labai sumažė­ja galimybė gyventi visavertį visuomenės nario gyveni­mą. Jeigu aplinkos elementas, pavyzdžiui, aplinkos oras, nėra užterštas (t. y. neviršija tam tikrų leistinų ribi­nių užterštumo verčių), šis aplinkos elementas nekels grėsmės žmogaus sveikatai, tačiau priešingu atveju ap­linkos oro užterštumas tam tikromis medžiagomis gali gerokai viršyti nustatytas maksimalias leistinas ribines užterštumo normas, o viršijus šias normas kyla pavojus, jog bus pažeista žmogaus teisė į sveikatą. Atskirais at­vejais, esant intensyviam meidentiniam teršimui (kai dėl tam tikro įvykio (incidento) - avarijos ir pan. - teršimo mastas trumpą laiko tarpą yra labai intensyvus - aut. past.) - net ir teisė i gyvybę. Tai rodo egzistuojant glaudų aplinkos, jos elementų kokybės ir žmogaus sveikatos ryšį. Tam, kad aplinka ir jos elementai nekeltų grėsmės žmogaus sveikatai ir egzistencijai apskritai, kad žmogus galėtų normaliai vystytis ir tinkamai įgyvendinti savo subjektines teises, būtina ES lygiu reglamentuoti Žmo­gaus teisę į sveiką aplinką ir šios teisės įgyvendinimo galimybę. Europos Bendrijos aplinkos teisės raida rodo, kad buvo suvoktas priežastinis aplinkos kokybės ir žmogaus sveikatos ryšys, todėl pradėta reglamentuoti aplinkos apsaugą, nors iŠ pradžių ir netiesiogiai, suvokiant tai la­biau kaip bendrosios rinkos stiprinimo ir laisvo prekių judėjimo barjerų pašalinimo priemonę. Tarptautinės bendruomenės susirūpinimas vis blo­gėjančia aplinkos kokybe, išreiškiamas tarptautiniuose dokumentuose, taip pat Europos Sąjungos aplinkos tei­sės raida nuo Europos Bendriją įsteigimo (pasirašius 1951 m. Europos anglies ir plieno bendrijos, 1957 m. Europos ekonominės bendrijos bei 1957 m. Europos atominės energetikos bendrijos steigimo sutartis), aplin­kos teisės aktų, vis griežčiau reglamentuojančių aplin­kos apsaugą ir žmonių sveikatos apsaugą nuo neigiamų aplinkos veiksnių priėmimas, suponavo naujos kartos žmogaus teisės į sveiką aplinką atsiradimą ir formavi­mąsi bei teisines galimybes įgyvendinti šią aplinkosau­ginę Žmogaus teisę. Žmogaus teisės į sveiką aplinką atsiradimo ir for­mavimosi prielaidos ES atskirų autorių nėra sistemingai ištirtos, o Lietuvos nacionalinėje teisėje žmogaus teisės į sveiką aplinką tyrimas taip pat kol kas apsiriboja šios teisės apibūdinimu be išsamesnės šios teisės prigimties bei atsiradimo ir formavimosi konteksto analizės. Be to, Lietuvos aplinkos teisės doktrina nėra pateikusi termino „sveika aplinka" sampratos. Darbe pateikiama sąvokų „aplinka", „sveika aplinka", žmogaus teisė į sveiką aplinką" samprata, ap­žvelgiamas istorinis teisinis kontekstas, parodantis, kad istorinė ES raida suponavo poreikį teisinėmis priemo­nėmis reglamentuoti ir ginti žmogaus galimybę gyventi aplinkosaugos požiūriu sveikoje aplinkoje. Straipsnio objektas - ES aplinkos teisės raidos etapai nuo 1957 iki 2004 m. kaip Žmogaus teisės į svei­ką aplinką atsiradimo ir formavimosi istorinis teisinis kontekstas bet Europos Bendrijos teisės aktų, kuriuose įtvirtintos aplinkos ir žmonių sveikatos sąryšio nuosta­tos, analizė. Darbo tikslas - nustatyti, ar žmogaus teisė į sveiką aplinką įtvirtinta ES teisėje, kokios prielaidos lėmė šios teisės atsiradimą ir formavimąsi. Darbo uždaviniai. 1. Apibrėžti sąvokas „ap­linka", „sveika aplinka", „žmogaus teisė į sveiką aplin­ką" ir atskleisti šių sąvokų turinį; 2. Pabrėžti, kad nuo 1957 m. nuolat daugėjo ES teisės aktų, priimamų žmo­nių sveikatos apsaugos nuo neigiamų aplinkos veiksnių, skaičius; 3. Konstatuoti, kad realus žmogaus teisės į sveiką aplinką įgyvendinimas ES priklauso nuo ES tei­sės aktų, kuriais nustatomi šios teisės įgyvendinimo procesiniai aspektai, priėmimo. Darbo hipotezė - žmogaus teisės į sveiką ap­linką atsiradimą lėmė priežastinio aplinkos elementų kokybės ir žmonių sveikatos ryšio suvokimas, o pastan­gas stiprinti šią teisę ir jos įgyvendinimą rodo didėjantis ES teisės aktų, įtvirtinančių žmonių sveikatos apsaugos nuo neigiamų aplinkos veiksnių nuostatas, skaičius bei siekis ES lygiu reglamentuoti procesinius šios teisės Įgyvendinimo aspektus. Tyrimo metodai: rašant straipsnį taikyti istorinis, analizės, sisteminės analizės, dokumentų analizės bei ki­ti metodai. 1.Tarptautinio poveikio aplinkai reglamentavimo teoriniai aspektai 1.1.Tarptautinio poveikio aplinkai samprata Ekologinės teisės sistema Lietuvoje dar tik kuria­ma. Nuo 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo atliktų mokslinių tyrinėjimų ekologinės teisės tematika nėra daug. Iš jų paminėtini prof. Alvydo Šakočiaus [2; 3], prof. Antano Marcijono, doe. Broniaus Gudavičiaus [4; 5; 6; 7; 8; 9; 10], Rasos Ragulskytės-Markovienės [11] bei kitų autorių darbai. Didžioji dalis šių mokslinių tyrinėjimų gana fragmentiški, neretai pasireiškiantys daugiau įstatymų ir kitų teisės aktų analize, aprašinėji­mu ir komentavimu. Nepakankamas doktrininio lygio išplėtojimas, dis­kusijos doktrinoje nebuvimas neleidžia išsamiai ir aiš­kiai atsakyti, koks turėtų būti ekologinis teisinis regulia­vimas, į ką jis turėtų būti nukreiptas, kokios konkrečios reguliavimo priemonės turėtų būti pasirinktos siekiant užtikrinti žmogaus teisę į sveiką ir švarią aplinką. Kita vertus, būtent doktrinos paskirtis yra atsakyti į minėtus klausimus, ji turėtų daryti įtaką norminiam teisės lygiui, o ne atvirkščiai. Teisės mokslas turėtų būti nukreiptas ne tik į galiojančių teisės normų analizę ir komentavimą, bet ir į visuomeninių sąlygų, ekologinio saugumo poreikių pažinimą, išvadų ir siūlymų dėl teisės lygio kū­rimo bei tobulinimo teikimą. Todėl tik aiški doktrinos pozicija dėl saugomų bei ginamų teisinių vertybių ir vi­suomeninių santykių, kurie turėtų būti veikiami teisinio reguliavimo priemonėmis, yra veiksmingo teisinio regu­liavimo prielaida. Neatsitiktinai aplinkos apsauga šiuo metu Lietuvo­je yra viena iš opiausių teisinio reguliavimo sričių. Šio teiginio pagrįstumas apčiuopiamiausias ekologinio tei­sinio reguliavimo praktiniu lygiu. Nedaugelį stebina nuolat žiniasklaidos priemonių atskleidžiami ekologinės teisės pažeidimų arba visuomenės ir valdžios institucijų (pareigūnų) konfliktų aplinkosaugos srityje faktai [13; 14]. Ignoravimas visuomenės ekologinio saugumo po­reikių, kitų nei aplinkos apsaugos interesų perdėtas gar­binimas instituciniu lygiu lemia tiek antiekologiškų tei­sės norminių bei taikymo aktų priėmimą, tiek institucijų bei pareigūnų ekologiškai naudingos veiklos pasyvumą. Siekiant išspręsti minėtas problemas ekologinio teisinio reguliavimo mechanizmas neatidėliotinai tobu­lintinas. Pirmiausia darytini pakeitimai doktrininiu ly­giu, turinčiu įtakos ne tik ekologiškų, t.y. objektyviuo­sius aplinkos apsaugos poreikius atitinkančių teisės normų priėmimui, bet ir visuomenės narių, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų ekologinei teisinei sąmo­nei ir kultūrai, kurios savo ruožtu lemia visuomenės ekologinius poreikius atitinkančią jų praktinę veiklą. Pažymėtina, kad pastaruoju metu Europos Sąjungos valstybėse vykstantys socialiniai bei ekonominiai pokyčių porei­kiai bei šių veiksnių nulemtas dėmesys ekologinei teisei taip pat yra viena iš ekologinės teisės tobulinimo prie­laidų. 1.2. Įsipareigojimų susiję su poveikio aplinkai vertinimu samprata Ekologinės teisės, kaip teisės šakos, paskirtis - už­tikrinti žmogaus ir visuomenės ekologinį saugumą. Eko­loginės teisės paskirtis lemia ir jos objektą, t. y. verty­bes, į kurių apsaugą turėtų būti nukreiptos ekologinės teisinės reguliavimo priemonės. Ekologinės teisės ob­jektas - ta vertybė, kurios apsauga yra ekologinio teisi­nio reguliavimo paskirtis siekiant užtikrinti žmogaus ir visuomenės ekologinį saugumą. Teisinėje literatūroje nurodoma, kad ekologinės teisės objektas yra aplinka, „kaip gamtoje funkcionuo­janti visuma tarpusavyje susijusių elementų (žemės pa­viršius ir gelmės, oras, vanduo, dirvožemis, augalai, gy­vūnai, organinės ir neorganinės medžiagos, antropoge­niniai komponentai) bei juos vienijančios natūralios ir antropogeninės ekosistemos" [10, p. 26]. Vadovaujantis tokiu požiūriu ekologinės teisės objektas apima gamtos objektus, gamtines sąlygas, gamtos išteklius bei gamti­nius kompleksus [10, p. 27], Toks ekologinės teisės ob­jekto tapatumo nustatymas grįstas ne visuomeninių są­lygų, ekologinio saugumo poreikių tyrimu, o iš esmės įstatymo [15] analize ir komentavimu. Tačiau, kaip jau minėta, teisės mokslas nėra savitikslis, viena iš pagrin­dinių jo paskirčių - doktrinos, kaip teisės norminimo orientyro, kūrimas. Minėtas aplinkos, kaip ekologinės teisės objekto, apibrėžimas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme, ne kartą buvo tikslintas. Vis dėlto manytina, kad jis nėra pakankamai pagrįstas. Teisinio reguliavimo paskirtis ir žmogaus ne tik kaip-socialinės, bet ir kaip biologinės būtybės savybė suponuoja, kad esminis ekologinės teisės objekto apibrėžimo trūkumas - žmogaus, kaip biologinės būtybės, ignoravimas. Ne­galima nesutikti su nuomone, kad ekologinės teisės ob­jektu laikytinas ir žmogus. Pasak prof. A.Šakočiaus, ekologinės teisės pagrindiniu objektu laikytina žmogaus sveikata, biologinis saugumas ir būsimų kartų gerovė [2, p. 110], Demokratinės teisinės valstybės sąlygomis žmogus yra būtent ta pagrindinė vertybė, į kurio teisių apsaugą turėtų būti nukreiptas teisinis reguliavimas. Žmogaus in­teresai neturėtų būti priešinami valstybės interesams, jų garantavimas - valstybės ir valstybinio reguliavimo pa­skirtis. Aplinkos apsauga nelaikytina savitiksle ir reika­linga tiek, kiek to reikalauja žmogaus, visuomenės eko­loginio saugumo poreikiai. Kita vertus, žmogus tampa ekologinės teisės objektu ne dėl jo interesų glaudaus ry­šio su aplinka, o dėl jo, kaip biologinės būtybės, savy­bių. Pažymėtina ekologinio teisinio reguliavimo paskir­tis - ne tik žmogaus, kitų aplinkos objektų išsaugojimas, bet ir žmogaus sveikatos, atitinkamos aplinkos būklės bei kokybės palaikymas - tai užtikrintų žmogaus teisę į sveiką ir švarią aplinką, arba, kitaip tariant, garantuotų visuomenės ekologinį saugumą. Žmogaus sveikata ir saugumas yra ir kitų teisės ša­kų (pvz., administracinės, darbo ir kt.) objektas, todėl teisės šakų skirtumų reikėtų ieškoti ne jų objektų speci­fikoje, o reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdyje. Prof. A. Šakočius siūlo kriterijų, išskiriantį žmogaus sveikatos ir saugumo kategorijas kaip ekologinės teisės objektą, nustatyti atsižvelgiant į santykio, kuriuo pasi­reiškia grėsmė žmogui, atsiradimo šaltinį. Jeigu grėsmė kyla iš ekologinio sąryšio su aplinka (per ekosistemą), šio pavojaus atsiradimo galimybės turi būti ribojamos ekologinės teisės normomis. Tuo tarpu grėsmė žmogaus sveikatai ir saugumui, pavyzdžiui, dėl nesaugių darbo sąlygų turėtų būti ribojama kitų teisės šakų normomis [2, p. 110]. 1.1.1.Tarptautiniai įsipareigojimai valstybių gamtos apsaugos priemonių sistemoje Visuomenės ir gamtinės aplinkos harmoninga sąveika daugiausia pri­klauso nuo šios sąveikos teisinių pagrindų tobulumo. Tokie teisiniai pa­grindai yra rengiami ekologizuojant įstatymus. Tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo uždavinys — užtikrinti moksliškai pagrįstų, veiksmingų visuomenės ir gamtinės aplinkos sąveikos pagrindų sukūrimą, sudaryti sąlygas eko­logiškai korektiškam elgesiui, kaip visuotinai privalomam ir pripažįsta­mam, įsitvirtinti visuomenėje. Tuo įstatymų ekologizavimas turi padėti spręsti žmonių gerovės kėlimo uždavinį, užtikrinti Lietuvos piliečių teisę į švarią, sveiką gamtine aplinką. Išsaugoti ekologiškai sveiką gamtinę aplinką nuolat didėjant antro­pogeniniam poveikiui gamtai realiai galima tik su sąlyga, kad visuomenė savo įvairiapusėje veikloje gamtinės aplinkos atžvilgiu vadovausis tam tikrais reikalavimais, kurių pirminis šaltinis yra pats poveikio objektas — gamtinė aplinka. Gilėjant biosferos, jos gyvavimo bei vystymosi dėsnin­gumų pažinimui, yra nustatomi ir formuluojami ekologiniai reikalavimai, kuriais, atsižvelgiant į turimas galimybes, ir turi būti grindžiama visuo­menės ir gamtinės aplinkos sąveika. Nuoseklus ekologinių reikalavimų laikymasis, veiklos derinimas su jais turi tapti vadovaujančiu visuome­nės veikimo gamtos atžvilgiu pradu. Tokios nuostatos praktinis įgyven­dinimas turi užtikrinti vadinamojo „etiško santykio" su gamta įsitvirti­nimą. „Etika ekologine prasme — tai veikimo laisvės kovoje už būvį apribojimas". Tokio veikimo laisvės apribojimo pagrindas ir yra ekolo­giniai reikalavimai, išaiškinami dėl gamtos dėsnių pažinimo. Taigi eko­loginius konfliktus (nors dėl objektyvių priežasčių visiškai jų išvengti neįmanoma) galima sėkmingai spręsti, jei visuomenė, pažinusi gamtos dėsnių veikimą, atsižvelgia j juos, numato padarinius, kurie gali kilti gamtinėje aplinkoje dėl jos veiklos. Sąmoningas veiklos derinimas su pažintais gamtiniais dėsningumais reiškia ne ką kitą, kaip veiklos orien­tavimą į griežtą jos atitikimą reikalavimams, nustatomiems šių dėsnių pažinimo pagrindu. Ekologinių reikalavimų svarbą visuomenei sąlygoja socialinės siste­mos priklausomybė nuo ją supančios realybės. Tokia, realybė yra ne kas kita kaip gamtinė aplinka, suvokiama kaip visuma sistemų bei objektų, susietų ekologinio sąryšio ir ekologinės priklausomybės ryšiais, funkcionuojanti ir besivystanti pagal gamtos dėsnius. Būtent fizinė visuomenės priklausomybė nuo ją supančio pasaulio lemia būtinumą pažinti šį pasaulį, išaiškinti ekologinius reikalavimus ir jų laikytis. Suprantama, butų klaidinga manyti, kad šiuolaikinė visuomenė yra pajėgi grįsti savo sąveiką su gamtine aplinka visišku atitikimu visiems ekologiniams reikalavimams. Kadangi ekologinių reikalavimų realizavi­mas tiesiogiai priklauso nuo pažinimo lygio, tai akivaizdu, kad visuomenės galimybės šioje plotmėje dar ribotos. Dar nepakankamai visapusiš­kai pažintas gamtos dėsnių veikimas, neretai sunku tiksliai numatyti antropogeninės veiklos pasekmes ir t.t. Veiklą, absoliučiai atitinkančią visą kompleksą ekologinių reikalavimų ir leidžiančią išvengti krizinių prieštaravimų tarp visuomenės ir gamtos atsiradimo, reikia laikyti tuo idealu, kurio privalo siekti žmonija. Dėsningai kyla teisinio ekologinių reikalavimų, kaip visuomenės ir gamtos sąveikos pagrindo, supratimo klausimas. Aiškiai į jį neatsakius, neįmanoma pažinti ir įstatymų ekologizavimo, kadangi sistemoje „eko­loginiai reikalavimai — jų teisinis įtvirtinimas" šie reikalavimai yra pirminė grandis. Be to, nereikia pamiršti, kad būtent per ekologi­nius reikalavimus yra sujungiamas gamtos dėsnių veikimas ir vi­suomenės veikla. Ekologiniai reikalavimai, kaip visuomenės ir gamtos sąveikos pagrindas — tai deramo santykio su gamtine aplinka ribos, nustatomos aplinkos funkcionavimo, veikiant gamtiniams ir antropoge­niniams faktoriams, dėsnių pažinimo eigoje ir sąlygojančios žmogaus (visuomenės) veikimą gamtinės aplinkos ir jos išteklių atžvilgiu kon­krečiomis situacijomis. Toks ekologinių reikalavimų supratimas taikyti­nas ir reikalavimams, įgavusiems teisine išraiškos formą. Šių ypatumas tas, kad jiems yra suteikiamas teisės reikalavimų, t.y. visuotinai priva­lomų elgesio taisyklių, pobūdis ir galia, ir jų laikymasis yra užtikrinamas valstybės jėga. Dėl savo visuomeninės svarbos ekologiniai reikalavimai įgauna veiks­nio, darančio esminį poveikį elgesiui reguliuoti, statusą. Siekdama veik­los atitikimo ekologiniams reikalavimams, valstybė naudoja visą kom­pleksą įvairių priemonių. Tarp jų išskirtinė vieta tenka teisinėms prie­monėms. Viena tokių teisinių priemonių, kuria realizuojamas regu­liuojamasis ekologinių reikalavimų pobūdis bei vaidmuo, yra įstaty­mų ekologizavimas. įstatymų ekologizavimas — tai grandis, jungianti ekologinius reikalavimus, ekologinius poreikius bei interesus ir visuome­nės teisinį antstatą. Galimumą panaudoti ekologinius reikalavimus elgesiui reguliuoti są­lygoja ta aplinkybė, kad ekologiniai reikalavimai veikia visuomeninių santykių sistemoje. Žmonės nepajėgūs sukurti ar panaikinti ekologinių reikalavimų, bet gali jų pažinimo pagrindu reguliuoti savo elgesį, realizuojamą visuomeniniais santykiais. Viena pagrindinių socialinių ry­šių reguliavimo priemonių yra teisė, kuri santykiams su gamtine aplin­ka reglamentuoti naudoja ekologinius reikalavimus. Besąlygiškas ekologinių reikalavimų vykdymas sudaro ekologiškai teisingo (korektiško) elgesio turinį. Todėl įstatyminiai aktai oficialiai įtvirtina šiuos reikalavimus kaip visuotinai privalomus, siekdami išsau­goti gamtinę aplinką kaip objektyvų visuomenės gyvavimo pagrindą. Ta prasme ekologinius reikalavimus reikia vertinti kaip aksiomas, kurių laikantis turi būti vykdoma bet kokia veikla, darantį poveikį gamtinei aplinkai. Pačiomis bendriausiomis tokiomis aksiomomis, įtvirtintomis nor­miniuose aktuose, laikytinos: gamtinės aplinkos apsauga nuo teršimo, ekologiškai pagrįstas ir pateisintas gamtos ir jos išteklių naudojimas, gamtinės aplinkos įvairovės išsaugojimas, gamtos ir atskirų jos turtų atkūrimas, gamtinės aplinkos gerinimas. Visi kiti ekologiniai reikalavi­mai išplaukia iš nurodytų ir padeda juos realizuoti. Teisė, naudodama savo mechanizme pažinimo eigoje nustatytus eko­loginius reikalavimus, viena, patvirtina jų gyvybinę svarbą visuomenei egzistuoti, ir antra vertus, pabrėžia jų pagrindinę funkcinę ypatybę — riboti veiklą gamtinės aplinkos atžvilgiu. Ekologiniai reikalavimai tam, kad įgautų teisinių nuostatų, kuriomis realizuojamas jų reguliuojamasis pobūdis, formą, turi pereiti tam tikrą transformacijos procesą. Veikla, kurios metu ekologiniai reikalavimai yra transformuojami i visuotinai privalomas elgesio taisykles, sudaro tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo turinį. Dėl tokios veiklos įgyvendinimo teisei yra su­teikiama ekologinė esmė, ekologinė funkcija, o patys ekologiniai reikala­vimai įgauna elgesio taisyklių, kurios vėliau realizuojamos konkrečių visuomeninių santykių dalyvių veiksmais, kokybę. Taigi įstatymų ekologizavimas sudaro sąlygas realizuoti ekologinius reikalavimus praktinėje veikloje, kas ir sąlygoja šio reiškinio vietą valstybinių gamtos apsaugos priemonių sistemoje. Kita vertus, tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo svarbą nulemia ir ta aplinkybė, kad įstatymų ekologizavimas — tai viso sudėtingo visuomeninių santy­kių reguliavimo „ekologiniu" pagrindu mechanizmo pradinis etapas. Kaip žinoma, šis mechanizmas susideda iš teisės kūrimo ir teisės taikymo, tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo procese ir dėl jo ekologiniai reikalavimai yra transformuojami į teisės normas, jiems yra suteikiama teisinės materijos, kurios pavidalu jie ir pereina į teisės taikymo procesą, kokybė. Kartu ekologizuojant teisę yra parengiamos teisinės priemonės, turinčios už­tikrinti elgesio taisyklių, pagrįstų ekologiniais reikalavimais, vykdymą. Kadangi dėl tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo teisės sistema papildoma kokybiš­kai naujomis — ekologinėmis normomis, todėl būtent nuo paties tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo tobulumo priklauso šių normų, o tuo pačiu ir viso teisinio gamtinės aplinkos apsaugos mechanizmo, veiksmingumas. Ekologizuojant įstatymus sukuriamos priemonės turi užtikrinti teisėtvarkos bei teisėtumo režimą gamtinės aplinkos naudojimo ir apsaugos srityje. Todėl įstatymų ekologizavimas yra svarbi teisinio reguliavimo poveikio ekologinėms problemoms spręsti didinimo priemonė. Kartu reikia pažymėti, kad dėl tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo norminiai aktai įgauna ne tik ekologinį turinį. Jiems kartu yra suteikiama ir hu­maniška prasmė. „Skaitymąsi su ekologiniu faktoriumi lemia pirmiausia žmogaus poreikiai. Žmogus, jo poreikiai — štai kas sudaro galiausiai visuomenės ir gamtos tarpusavio sąveikos harmonizavimo tikslą". Todėl ekologiniai reikalavimai vertinami pagal jų svarbą žmogui (visuomenei), o jų įstatyminis įtvirtinimas — viena iš būtinų priemonių norint pasiekti humanišką sveikos gamtinės aplinkos, kaip gyvybės pagrindo, išsaugojimo tikslą. Valstybė įsipareigoja imtis visų priemonių, siekdama apsaugoti gam­tinę aplinką nuo neigiamo visuomenės vystymosi poveikio, užkirsti kelią jos teršimui, neracionaliam gamtos išteklių naudojimui, sudaryti sąlygas realizuoti kiekvieno piliečio prigimtinę teisę gyventi sveikoje aplinkoje. Neretai tokia valstybės pareiga yra Įtvirtinama pagrindiniame valstybės įstatyme — Konstitucijoje. Tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo atsiradimą reikia vertinti kaip istorinio bū­tinumo realizavimą, kaip objektyviai sąlygotą procesą, t.y. į įstatymų ekologizavimą būtina žiūrėti kaip į tam tikrų objektyvių veiksnių (pir­miausia ekologinių poreikių) veikimo tiesioginę išraišką bei pasekmę. Ekologinių poreikių išsiskyrimą sąlygojo materialinių gyvenimo sąlygų pokyčiai, gamtinės aplinkos blogėjimas dėl nuolatinio gamybinių jėgų vystymosi, gamtos eksploatavimo didėjimo, pažeidžiančio natūralią me­džiagų apykaitą gamtoje, visuotinio gamtos reiškinių sąryšio dėsnį ir t.t. Taigi, kaip teisingai pažymi E. Girusovas, — „ekologinė problema iškilo visiškai dėsningai- kaip eilinis žmonių visuomenės galimybių pertvarkyti supančią ją realybę apribojimas". Visiškai dėsningai kartu iškilo ir šios problemos sprendimo visomis galimomis priemonėmis klausimas. Viena tokių priemonių ir tapo įstatymų ekologizavimas. Materialinių gyvenimo sąlygų pasikeitimai tiesiogiai nesukelia tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo. Tarpinė grandis tarp priežasties (gamtinės aplinkos blogėjimo) ir pasekmės (tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo) yra eko­loginiai visuomeniniai poreikiai, reikalaujantys iš esmės pertvarkyti so­cialinių ryšių struktūrą pagal ekologinius reikalavimus. Būtinumas per­tvarkyti visuomeninių santykių reguliavimą, atsižvelgiant į ekologinius reikalavimus — sudedamoji ekologinių poreikių turinio dalis, kadangi šiems poreikiams tenkinti būtina visų pirma švari gamtinė aplinka, ir antra — gamtos naudojimo santykių pertvarka, vadinamųjų ekologinių santykių sukūrimas, t.y. ekologiniams poreikiams tenkinti reikalingos atitinkamos gamtinės ir visuomeninės sąlygos. Pastarąsias ir sudaro vi­suomeniniai santykiai, kylantys dėl gamtos ir jos išteklių naudojimo bei apsaugos, nuo kurių tobulumo daugiausia priklauso gamtinės aplin­kos būklė. Kaip žinoma, socialinių ryšių pertvarka neįmanoma be ak­tyvaus teisės dalyvavimo. Todėl tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo kaip santykių visuomenės ir gamtos sąveikos sferoje reguliavimo priemonės atsiradi­mas tampa istoriškai būtinas ir neišvengiamas, o ekologiniai reikalavi­mai — šių santykių reguliavimo veiksnys. Teisės (įstatymų) ekologizavimą, kaip ypatingą valstybinį-teisinį reiškinį, galima nagrinėti dinaminiu bei statiniu atžvilgiu. Pirmuoju atveju mokslinio pažinimo objektas yra pati valstybės veikla įtvirtinant normi­niuose aktuose ekologinius reikalavimus, antruoju — tiesioginiai tokios veiklos rezultatai, t.y. teisės struktūros bei turinio pakitimai. Abu šie pa­žinimo aspektai tarpusavyje susiję, vienas kitą papildo, todėl visiškas ir visapusiškas tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo kaip ekologinės esmės suteikimo teisei proceso supratimas galimas tik deramai atsižvelgiant į juos abu. Čia reikia vadovautis ta aplinkybe, kad teisės struktūra yra neatskiriama nuo valstybės, nuo jos teisės kuriamosios veiklos. Taigi įstatymų ekolo­gizavimą galima apibūdinti kaip objektyviai sąlygotą, sudėtingą ekolo­ginės esmės suteikimo teisei procesą, pasireiškiantį moksliškai pagrįsta veikla teisiškai įtvirtinant ekologinius reikalavimus, kurie sąlygoja teisės struktūros, turinio ir funkcijų raidą. Tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo esmę sudaro pažinimo eigoje nustatytų ir pripažintų visuomeniškai reikšmingais ekologinių reikalavimų išreiškimas teisės normose, įstatymų aktuose, t. y. pagal savo esmę įstatymų eko­logizavimas yra sudedamoji valstybės teisės kuriamosios veiklos dalis, {statymų ekologizavimo specifika šiuo požiūriu pirmiausia ta, kad jo įgy­vendinimo procesas nesutampa visiškai su teisės kūrimo eiga. Įsta­tymų ekologizavimą žiūrint tik kaip į kompetentingų valstybės organų įgalinimų realizavimą priimant ekologinio turinio norminius aktus, tarp tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo ir teisės kūrimo proceso didelio skirtumo nėra. Bet tik tuo atveju, jei pripažįstama, kad įstatymų ekologiza­vimas prasideda nuo iniciatyvos teisiškai įtvirtinti ekologinius reikalavi­mus pasireiškimo ir baigiasi ekologinių teisės normų priėmimu. Tačiau, kaip jau buvo minėta, įstatymų ekologizavimas neįmanomas be ekologi­nių reikalavimų, kurie nustatomi gamtos pažinimo eigoje. Gamtos ir jos dėsnių pažinimas neįeina į valstybės organų kompetenciją. Tai — mokslo įstaigų, kurios turi pažinti objektyviąją realybę, funkcija. Tačiau šios įstaigos neturi teisės kūrimo įgaliojimų, t. y. teisės įtvirtinti ekologinius reikalavimus įstatyminiuose aktuose. Taigi ekologizuojant įstatymus susiejama mokslo įstaigų ir valstybės organų veikla. Pažymėtina, kad mokslinis gamtos pažinimas tik tuomet tampa tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo proceso dalimi, kuomet yra gaunamas atitinkamas teisinis rezultatas, t. y. nustatytiems ekologiniams reikalavimams yra suteikiama teisinė išraiška. Jei tokios pasekmės nėra, ekologinių reikalavimų nusta­tymas lieka mokslinio tikrovės pažinimo elementu. Įstatymai yra ekologizuojami dviem formom. Pagrindinė forma — tai kompetentingų valstybės organų veikla, rengiant ir priimant ekolo­gines teisės normas. Ekologinės teisės normos — tai visuotinai privalo­mos elgesio taisyklės, išreiškiančios valstybės valią, susiformavusią eko­loginių dėsningumų pažinimo pagrindu, ir reguliuojančios visuomenės ir gamtos sąveikos santykius remiantis ekologiniais reikalavimais. Tai bend­ras ekologinių teisės normų supratimas, taikytinas įvairių teisės šakų ekologinio turinio normoms. Todėl ekologinių teisės normų yra praktiš­kai visose šakose, išskyrus šeimos, butų, pataisos darbų, socialinio ap­rūpinimo teisę, nors išlieka galimybė ateityje ir šioms šakoms įgauti eko­loginį turinį. Ekologinių teisės normų ypatumas tas, kad elgesio teisingumo (leis­tinumo) kriterijumi jos pripažįsta ekologinius reikalavimus, įgavusius valstybės valios pobūdį. Elgesio taisyklės, sudarančios tokių normų tu­rinį, yra grindžiamos elgesio atitikimu ekologiniams reikalavimams. Vals­tybė, priimdama ekologines teisės normas, pripažįsta ir skatina tik tokį elgesį, kuris atitinka įstatymiškai įtvirtintus gamtosauginius reikalavi­mus. Čia reikia vadovautis tuo, kad teisės normų tikslas — ne vien pa­prastas veiklos programavimas. Teisės normos turi būti elgesio teisėtumo vertinimo kriterijumi. Visuomeninių ekologinių santykių teisinio reguliavimo sferoje teisėtumo kriterijus yra teisiškai įtvirtinti ekologiniai reikalavimai. Teisėtu yra pripažįstamas tik toks elgesys, kuris visiškai atitinka šiuos reikalavimus. Veikimas, kuris neprieštarauja ekologiniams reikalavimams, neįgavusiems teisinės išraiškos, yra ekologiškai pagrįs­tas, tačiau neturi teisinės reikšmės, nes neįvertintas valstybės. Todėl la­bai svarbu, kad įstatymišką įtvirtinimą įgautų vis daugiau moksliškai pa-pagrįstų ekologinių reikalavimų, kadangi tik įtvirtinus juos ekologinėse normose, galima reikalauti besąlygiško jų vykdymo, traukti kaltus, juos pažeidusius asmenis teisinės atsakomybėn. Todėl svarbią reikšmę įgauna ekologinių reikalavimų teisinio įtvirtinimo budai, kadangi tik teisingai parinkus teisinio įtvirtinimo būdą galima tikėtis, jog ekologinės teisės normos bus vykdomos. Paprastai bet koks ekologinis reikalavimas yra įtvirtinamas ne atski­ros ekologinės teisės normos, bet visos jų sistemos. Vienos ekologinės teisės normos įtvirtina bendrą teisinę atitinkamo ekologinio reikalavimo formuluotę, kitos — ją konkretizuoja ir detalizuoja, trečios —nustato teisines vykdymo garantijas. Įstatyminių aktų analizė įgalina skirti šiuos teisinio ekologinių rei­kalavimų įtvirtinimo būdus: uždavinių nustatymas; visuomeninių santy­kių dalyvių teisių ir pareigų nustatymas įpareigojimo, draudimo, leidimo ir rekomendavimo forma; ekologiškai korektiško elgesio taisyklių vykdy­mo garantijų įtvirtinimas. Pavyzdžiui, visuotinai pripažinta, kad vienas pagrindinių ekologinių reikalavimų, nuo kurio daugiausia priklauso eko­sistemų patvarumas ir stabilumas, yra gyvosios gamtos rūšių įvairovės išsaugojimas. Sis visuomeniškai reikšmingas ekologinis reikalavimas yra įtvirtintas Lietuvos gyvūnijos naudojimo ir apsaugos įstatyme". Sutinkamai su šio įstatymo 9 straipsnio nuostata, planuojant ir įgyvendinant priemones, kurios gali padaryti poveikį gyvūnų gy­venamajai aplinkai ir natūraliai gyvūnijos būklei, turi būti siekiama išsaugoti gamtinėje aplinkoje laisvai gyvenančių gyvūnų įvairovę. Tačiau tokio tikslo nustatymas dar neužtikrina šio ekologinio reikalavimo reali­zavimo. Vadovaudamasis tuo, įstatymų leidėjas detalizuoja bendrą eko­loginę normą, nustatydamas visuomeninių santykių, susijusių su gyvū­nijos naudojimu ir apsauga, dalyvių teises ir pareigas. Tarptautinės tei­sės normos nustato gyvūnijos naudojimo rūšis bei tvarką, įpareigoja įgyvendinti gyvūnijos atkūrimo priemones, reguliuoti gyvūnų skaičių, saugoti jų gyvenamąją aplinką, migracijos kelius ir t.t. Ir paga­liau, siekdamas gyvūnijos apsaugos reikalavimų laikymosi, įstatymų lei­dėjas numato galimybę taikyti atsakomybės priemones už jų nevykdymą. Valstybės praktika visuomeninių gamtos naudojimo ir apsaugos san­tykių reguliavimo srityje rodo, kad šalia ekologinių teisės normų kūri­mo yra dar viena tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo- forma — esamų teisės normų taikymas gamtinės aplinkos apsaugos tikslams, t. y. konkrečių teisės šakų (administracinės, baudžiamosios, civilinės ir kitų) atskirų normų veiki­mo sferos išplėtimas, dėl ko tokios normos pradeda vykdyti ekologinę funkciją. Tai, viena, yra tiesioginė atitinkamų ekologinių reikalavimų vei­kimo pasekmė. Kita vertus, galimybė taikyti tokią tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo formą dėsningai išplaukia iš pačios teisės ypatumų, visų pirma iš jos dinamiškumo. Dinaminis teisės pobūdis reiškia, kad teisės normos gali tam tikru mastu prisitaikyti prie besikeičiančių visuomeninių santy­kių12. Antrosios (papildomos) tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo formos taikymo būtinumą sąlygoja ir praktinės reikmės. Kadangi ekologinių teisės normų kūrimas yra susijęs su tam tikromis laiko sąnaudomis, tai atskirais atve­jais būtina, kol bus priimti atitinkami norminiai aktai, panaudoti ekolo­giniams reikalavimams realizuoti jau turimas teisės normas. Realizuojant antrąją įstatymų (teisės) ekologizavimo formą, daly­vauja ir tokios valstybės institucijos, kurios tiesiogiai neturi teisės „kurti teisę", bet yra įgalintos aiškinti atskirų teisės normų taikymo praktikos klausimus. Tokio pobūdžio įgalinimai suteikti, pavyzdžiui, Respub­likos Aukščiausiajam teismui. Sutinkamai su Teismų santvarkos ir tei­sėjų statuso įstatymo 31 straipsniu Aukščiausiojo teismo plenumas nagrinėja teisminės praktikos ir teisminės statistikos apibendrinimo medžiagą ir duoda vadovaujamuosius išaiškinimus teismams respubli­kos įstatymų taikymo klausimais. Tuo pačiu tokios valstybės instituci­jos, tegul ir netiesiogiai, dalyvauja teisės kūrimo procese. Kartais teisės normų veikimo sferos išplėtimas yra oficialiai įtvir­tinamas. Kaip pavyzdį galima nurodyti Aukščiausiojo teismo plenumo 1987 m. birželio 13 d. nutarimą Nr. 4 ,.Dėl teisminės praktikos gamtos apsaugos įstatymų pažeidimų bylose", kuris, pavyzdžiui, įpareigoja teis­mus vadovautis Civilinio kodekso normomis sprendžiant gamtai pada­rytos žalos atlyginimo klausimus. Kitais atvejais antrosios tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo formos taikymas nereikalauja papildomo oficialaus įtvirtinimo, bet remiasi visuomeninių santykių bendrumu ir galimybe to bendrumo pagrindu taikyti teisės nor­mas gamtos apsaugos tikslais, nekeičiant jų turinio. Pavyzdžiui, bendros patraukimo administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn taisyklės vei­kia ir teisinės atsakomybės už gamtos apsaugos įstatymų pažeidimus sferoje, atskiros baudžiamojo įstatymo normos gali būti panaudotos kovai su ekologiniais nusikaltimais ir t.t. Tačiau abiejų tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo formų įgyvendinimo atveju ekologinių reikalavimų išreiširimo teisėje procesas baigiasi tam tikru tei­siniu rezultatu — arba ekologinės teisės normos sukūrimu, arba esamų teisės normų veikimo sferos išplėtimu. Tai reiškia, kad teisė įgauna eko­loginį turinį bei esmę ir padeda kartu su kitomis gamtosauginėmis prie­monėmis spręsti ekologines problemas. Vertinant galiojančius įstatymus jų atitikimo ekologiniams reikala­vimams, jų „ekologiškumo" aspektu, galima sakyti, kad jie gana deta­liai reglamentuoja visuomenės veiklą gamtos atžvilgiu. Ir visgi esama ekologinė situacija rodo, kad įstatymų „ekologiškumas" dar atsilieka nuo visuomenės vystymosi reikalavimų. Įstatymų (teisės) ekologizavimo problemos nagrinėjimas būtų ne­išsamus, nepalietus svarbios teisinių ekologinių reikalavimų kodifikavimo problemos, kurios aktualumas ne kartą buvo keltas teisinėje literatūroje. Ypač šis klausimas aktualus šiandien, kai priimtas naujas Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas. Remiantis tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo interesais, Aplinkos apsaugos įstatymas sistemingai įtvirtina esminius ekologinius reikalavimus, ku­rių šaltinis yra gamtinė aplinka kaip vientisas antropogeninio poveikio objektas. Dabar susidarė paradoksali situacija, kuomet gamtos kaip ap­saugos objekto vienybei yra priešpriešinama išsklaidyta po įvairius nor­minius aktus ekologinių teisės, normų visuma. Esant tokiai padėčiai, svarbiausia, nėra visiškai suderinami gamtos apsaugos ir socialinio-eko­nominio vystymo interesai, t. y. ekologija, ekonomika ir sociologija jų teisinio įforminimo aspektu. Šalindamas šį neatitikimą, Aplinkos ap­saugos įstatymas sistemingai įtvirtina ekologinio saugumo užtikrinimo garantijas tolesnio ekonominio vystymosi sąlygomis: ekonominio vysty­mo planavimo ekologinį pagrįstumą, ekologinės projektų ekspertizės bū­tinumą, gamtos naudojimo mokamumą, ekologinį viešumą, ekologinių fondų sudarymą, ekonominių svertų naudojimą, galimybę skelbti atski­ras vietoves ekologinio pavojaus ir nelaimės zonomis ir kitas. Kartu įsta­tymas įtvirtino visuomenės dalyvavimo sprendžiant ekologinius klausi­mus formas bei būdus, kas leis plačiau reikštis visuomenės gamtosau­giniam aktyvumui remiantis atitinkamu įstatyminiu pagrindu. Aplinkos apsaugos įstatymas privalo turėti prioritetą gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatyminių aktų, kuriuose yra išreiškiami „atskiri" ekologiniai reikalavimai, atžvilgiu. Toks įstatymas turi ne deta­liai reglamentuoti visuomeninių santykių dalyvių elgesį, bet būtent užtik­rinti liaudies ūkio funkcionavimo ir tolesnio vystymosi ekologinį pagrįstu­mą, formuoti vadovaujančius visuomenės ir gamtinės aplinkos sąveikos principus, sąlygotus veikiančių sistemoje „žmogus — visuomenė — gamta" dėsningumų. Taigi Aplinkos apsaugos įstatymo priėmimas nėra susijęs ir nereikalauja panaikinti pagrindinius įstatymus: žemės, miškų, vandenų, žemės gelmių kodeksus, gyvūnijos naudojimo ir apsaugos bei atmosferos oro apsaugos įstatymus; jų neinkorporuoja ir nesusiaurina veikimo sferos. Galima būtų paprieštarauti — ar netikslingiau dabar priimti ne ben­drą įstatymą, bet keliolika norminių aktų — gamtos apsaugos pramo­nėje, žemės ūkyje, transporte ir kitose gamybos ūkio šakose įstatymus (nuostatus)? Atsakymas į tokį klausimą, kuris nėra nepagrįstas, gali būti tik vienas — Aplinkos apsaugos įstatymo išleidimas nepanaikina būtinu­mo parengti ir priimti visą kompleksą detalizuojančių įstatyminių aktų, nustatančių realizavimo konkrečiose veikios srityse būdus. Tokį būtinumą sąlygoja pati ekologinių reikalavimų teisinio įtvirtinimo proceso specifika, kuomet visiškas bei adekvatus ekologinių reikalavimų teisinis išreiškimas yra galimas tik priimant keletą viena kitą papildančių teisės normų. Ta prasme Aplinkos apsaugos įstatymas turi ne tik tiesiogiai įtvirtinti nusta­tytus ekologinius reikalavimus, bet ir sudaryti teisines prielaidas visapusiš­kam ekologinių reikalavimų išreiškimui visoje teisės sistemoje: jo bendros nuostatos dėl atsakomybės už gamtosaugos įstatymų pažeidimus ir gamtosauginio aktyvumo skatinimo turi būti išsamiai detalizuotos ad­ministracinės, baudžiamosios, darbo, civilinės, ūkinės teisės normomis; nuostatos dėl gamtosauginių priemonių finansavimo tvarkos — ūkinės ir finansų teisės normomis ir t.t. Taigi tokiame įstatyme yra įtvirtinti tik principiniai visuomenės ir gamtinės aplinkos sąveikos pagrindai. Rei­kia pastebėti, kad detaliai ekologinius reikalavimus įtvirtinti bendrame norminiame akte, turinčiame aukščiausią juridinę galią valstybėje — įstatyme dabartiniu metu nėra ir objektyvių prielaidų. Vadovaujantis tuo, kad Aplinkos apsaugos įstatymas yra tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo rezul­tatas, reikia atsižvelgti į tarptautinių įsipareigojimų dėl poveikio aplinkai vertinimo priklausomybę nuo gam­tos pažinimo lygio. Ekologiniai reikalavimai — tai gamtos pažinimo rezultatas ir išraiška. Kadangi šis pažinimas yra santykinis ir kintamas, tai norminio akto, detaliai įtvirtinančio ekologinius reikalavimus, pri­ėmimas dabar neatitiktų visuomenės mokslinio potencialo ir nulemtų iš anksto tokio akto nuolatinį keitimą bei pildymą. Tačiau yra pripažinta, kad kiekvienos teisės ir įstatymų šakos pagrindinis įstatymas turi būti pakankamai stabilus. Todėl Aplinkos apsaugos įstatymo teiginiai deta­lizuojami ir konkretizuojami daugiausia poįstatyminiuose norminiuose ak­tuose, kurių paprastesnė keitimo bei pildymo procedūra. 1.1.2.Poveikio aplinkai vertinimas tarptautinių įsipareigojimų kontekste 1990 metais atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėta formuoti nacionalinė aplinkos apsaugos sistema, pagrįsta kraš­to gamtos turtų suverenitetu, valstybės ir privačių interesų darna, ir orientuota į aplinkos išsaugojimą pereinant j rinkos ekonomikos san­tykius. Siekiant sustabdyti tolesnį aplinkos būklės blogėjimą, reikėjo sukurti naujas sąlygas atitinkančią teisės aktų sistemą, įtvirtinančią pagrindinius aplinkos apsaugos reikalavimus ir nuostatas (1959 metų Gamtos apsaugos įstatymas ir kiti aplinkos apsaugos teisės aktai, pagrįsti valstybine gamtos išteklių nuosavybe ir socialistine ūkininka­vimo sistema, naujų gyvenimo sąlygų nebetenkino). Naujos aplinkos apsaugos teisės aktų sistemos pamatu tapo Ap­linkos apsaugos įstatymas, priimtas 1992 m. sausio 21 d. (5), paskelbęs aplinkos apsaugą "visos valstybės bei kiekvieno jos gyventojo rūpesčiu ir pareiga". Esminiu Aplinkos apsaugos įstatymo pažangiu bruožu laikytina tai, kad jis orientuotas į aplinkos, kaip nacionalinio turto, apsaugą ir racionalų, ekologiškai pagrįstą naudojimą. Įstatymas numatė pagrindinius aplinkos apsaugos uždavinius ir principus, taip pat sistemiškai įtvirtino pagrindines visuomenės ekologinės gerovės užtikrinimo priemones tolesnės ekonomikos raidos sąlygomis: 1) ūkinės veiklos planavimo ir vykdymo ekologinis pagrindimas; 2) ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo privalomumas; 3) gam­tos išteklių naudojimo limitavimas ir mokamumas; 4) informacijos apie aplinkos būklę viešumas; 5) administracinių ir ekonominių val­dymo metodų derinimas; 6) galimybė skelbti atskiras vietoves ekolo­ginio pavojaus ar ekologinės nelaimės zonomis ir kitos. Kita vertus, Aplinkos apsaugos įstatymas {tvirtino prioritetines kryp­tis, kuriomis turi būti formuojama nacionalinė aplinkos apsaugos politika ir nacionalinė ekologinės teisės sistema, išoriškai išreikšta aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reguliuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų visuma. Visa aplinkos apsaugos įstatymų sistema grindžiama Lietuvos Res­publikos Konstitucijos nuostatomis, pripažįstančiomis aplinkos apsaugą savarankiška nacionalinės politikos sritimi, kartu ir savarankiška tei­sinio reguliavimo sfera. Išskirtinę reikšmę šiuo atžvilgiu turi Konsti­tucijos 54 straipsnis, įpareigojantis valstybę rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač ver­tingų vietovių apsauga, saikingu gamtos išteklių naudojimu, jų atkū­rimu ir gausinimu. Teisinės apsaugos objektu paskelbta aplinka, kuri yra saugoma tiek tiesiogiai, tiek organizuojant atskirų gamtos išteklių racionalų naudojimą ir apsaugą. Vadovaujantis tokia nuostata ir yra formuo­jama Lietuvos aplinkos apsaugos teisės sistema - šalia bendro po­būdžio įstatymų (Aplinkos apsaugos įstatymas) priimami įstatymai, reguliuojantys atskirų gamtos išteklių bei vietovių naudojimo ir ap­saugos santykius: Saugomų teritorijų įstatymas (6), Žemės įstatymas (7), Miškų įstatymas (8), Žemės gelmių įstatymas (10). Dabar yra parengti Gyvūnijos ir Vandens įstatymų projektai. Kartu Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatos turi būti detalizuojamos specialiuose įstatymuose, reglamentuojančiuose ūkinės veiklos vyksmą. Visų šių įstatymų sistema turėtų sudaryti tvirtus įstatyminius pamatus, užtik­rinančius aplinkos apsaugą ir racionalų jos išteklių naudojimą bei atkūrimą. Aplinkos apsaugos įstatymui šioje sistemoje tenka priori­tetinė reikšmė: jis detaliai nereglamentuoja teisės subjektų veiklos, bet formuluoja esminius visuomenės ir aplinkos sąveikos principus ir drauge užtikrina ekologinį ūkio funkcionavimo ir plėtotės pagrįs­tumą, atitikimą Respublikos gamtos potencialui. Pastaroji aplinkybė lemia, kada Aplinkos apsaugos įstatyme yra ganėtinai daug tiesioginio veikimo galios neturinčių normų, kurias reikia detalizuoti ir konkretinti kituose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos sistemos formavimas yra grindžiamas aplinkos apsaugos, kaip savarankiškos nacionalinės po­litikos srities, pripažinimu (Konstitucijos 54 straipsnis, Aplinkos ap­saugos įstatymo 4 straipsnis). Toks aplinkos apsaugos statusas reika­lauja ir atitinkamos institucinės struktūros, atsakingos už aplinkos apsaugos priemonių įgyvendinimą. Todėl įstatymai skiria gana didelį dėmesį aplinkos apsaugos valdymo problemai spręsti. Aplinkos ap­saugos ir racionalaus gamtos išteklių naudojimo funkcijos galiojančių įstatymų yra pavestos praktiškai visoms valstybės ir vietos savivaldos institucijoms, iš kurių pagrindinis vaidmuo tenka Aplinkos apsaugos ministerijai, įsteigtai 1994 metais ir perėmusiai Aplinkos apsaugos departamento įgaliojimus. Nepaisant praktinės svarbos, aplinkos apsaugos valdymo struktūros optimizavimas iki šiol lieka vienas problemiškiausių teisinio regulia­vimo klausimų. Pagrindinė neatidėliotinai spręstina problema šioje plotmėje - racionalus ir aiškus kompetencijos padalijimas tarp vals­tybės ir vietos savivaldos institucijų. įstatyminio reguliavimo trūkumu laikytina tai, kad nustatant atitinkamų institucijų funkcijas aplinkos apsaugos srityje praktiškai nesiremiama Aplinkos apsaugos įstatymu kaip pagrindiniu aplinkos apsaugos teisės aktu. Praktiškai vyksta atvirkštinis procesas - Aplinkos apsaugos įstatymą mėginama derinti su teisės aktais, reguliuojančiais valdymo santykius. Taip naujojoje Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio redakcijoje pasakyta: "Kitų valstybės institucijų funkcijas aplinkos apsaugos srityje nustato kiti įstatymai bei šių institucijų nuostatai." Tokiu būdu tebelieka galioti Apskrities valdymo įstatymo (9) 10 straipsnio nuostata, apibrėžianti apskrities viršininko kompetenciją aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, nors tokie apskrities viršininko įgaliojimai, kaip antai: ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas, miškų kontrolės įgyvendinimas ir pan., vargu ar atitinka aplinkos apsaugos interesus. Kita vertus, tai sukelia naują problemą - apskrities viršininko ir regioninių bei vietinių Aplinkos apsaugos ministerijos struktūrų san­tykio problemą. Pripažįstant Aplinkos apsaugos įstatymo prioritetą prieš kitus teisės aktus, reikėtų pirmiausia pačiame Aplinkos apsaugos įstatyme aiškiai apibrėžti atskirų valstybės ir savivaldos institucijų aplinkos apsaugos kompetenciją ir tik po to, vadovaujantis pastarojo įstatymo nuosta­tomis, priimti (keisti) teisės aktus, reglamentuojančius tokių institucijų veiklą. Dabartine Lietuvos aplinkos apsaugos teisinę koncepciją, išreikštą teisės aktuose, apibūdina tai, kad įstatymai prioritetą teikia aplinkos apsaugos krypčiai, numatančiai ūkinės veiklos ekologinį pagrindimą, suderinimą su krašto gamtos potencialo galimybėmis. Tai aiškiai įtvirtina Aplinkos apsaugos įstatymo 4 straipsnis. Šios prioritetinės krypties įgyvendinimą įstatymai sieja pirmiausia su racionaliu terito­rijos naudojimu, tikslinga kraštotvarka, pagrįsta ūkinių ir ekologinių interesų darna. Pagrindinė priemonė šiam tikslui pasiekti - teritorijų planavimas kaip veiklos teritorinio organizavimo ir kraštovaizdžio tvar­kymo valstybinis reguliavimas, kuris, be kita ko, turi nustatyti atitin­kamą gamtonaudos režimą ir gamtinio kraštovaizdžio apsaugą. Pagal Teritorijų planavimo įstatymą (11), teritorijų planavimo dokumen­tuose turi būti užtikrinta gamtinio kraštovaizdžio apsauga, bendros ekologinės pusiausvyros išlaikymas. Šių reikalavimų užtikrinimą kon­troliuoja derinimo ir ekspertizės institucijos bei visuomenė. Nustatyta tvarka patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai yra pagrindas plėtoti ūkinę veiklą. Reguliuodami ūkinę veiklą, įstatymai vis didesnę reikšmę teikia įspėjamosioms, profilaktinėms priemonėms, siekdami teisinėmis priemonėmis užkirsti kelią galimam neigiamam ūkinės veiklos poveikiui aplinkai jau pačioje ūkinės veiklos planavi­mo stadijoje. Todėl pagal aplinkosaugos įstatymus ūkio subjektai, prieš pradėdami savo veiklą, privalo įvertinti planuojamos veiklos poveikį aplinkai ir numatyti priemones, leidžiančias išvengti tokio poveikio. Aplinkos apsaugos ministerija tokio vertinimo pagrindu priima motyvuotą išvadą, kuria vadovaujantis gali būti išduodamas leidimas ūkinei veiklai. Siekdamas užtikrinti ūkinės veiklos atitikimą aplinkos apsaugos reikalavimams Lietuvos Respublikos Seimas 1996 m. rugpjūčio 15 d. priėmė Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą (12). Pagal jį, poveikio aplinkai vertinimo objektu yra bet kuri veikla, kurios vykdymas gali turėti tiesioginį ar netiesioginį poveikį aplinkai. Rengiant teritorijų planavimo dokumentų sprendi­nius, ūkinės veiklos projektinius pasiūlymus turi būti atliekamas pir­minis, o atskirais atvejais - išsamus poveikio aplinkai vertinimas. Poveikio aplinkai vertinimo tikslas - nustatyti, ar planuojama ūkinė veikla yra galima konkrečioje vietovėje. Neigiamo poveikio aplinkai profilaktikai padeda ir teisės normos, reglamentuojančios objektų priėmimą naudoti. Pagal Statinių priėmimo naudoti tvarką (15), ūkinių objektų priėmimo tikslas -patikrinti jų atitikimą aplinkosauginiams reikalavimams. Todėl pri­imant statinius yra būtina aplinkos apsaugos tarnybos pažyma apie objekto tinkamumą naudoti, pateikiama atitinkamai priėmimo ko­misijai. Svarbią profilaktinę reikšmę turi įstatymo normos, numatančios galimybę stabdyti ūkinę veiklą (statybos, rekonstravimo ar plėtimo darbus), jei ji vykdoma pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus. Tokius įgaliojimus įstatymas suteikia Aplinkos apsaugos ministerijos pareigūnams. Ūkinės veiklos poveikio aplinkai ribojimas pagal įstatymus yra siejamas su gamtos išteklių naudojimo limitavimu, leidimų sistema, taršos normavimu. Be Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos išduoto leidimo (licencijos) draudžiama žvalgyti ir eksploatuoti naudingųjų iškasenų telkinius, naudoti gamtos išteklius. Tokius leidimus išduoda Aplinkos apsaugos ministerija, Lietuvos geologijos tarnyba ir kitos institucijos. Išduodant leidimus naudoti gamtos išteklius yra vado­vaujamasi Gamtos išteklių naudojimo leidimų išdavimo ir gamtos išteklių naudojimo limitų bei išleidžiamų į aplinką teršalų normatyvų nustatymo taisyklėmis (16). Leidimuose yra nustatomi gamtos išteklių naudojimo limitai atsižvelgiant į gaminamos produkcijos pobūdį ir kiekį, taip pat leistina aplinkos tarša pagal gamybos technologijos ir teršalų valymo galimybes. Kartu nustatomos priemonės, kurias rei­kia įgyvendinti siekiant mažinti neigiamą veiklos poveikį aplinkai. Limitų ir normatyvų nustatymo tikslas - ne tik riboti ir kontro­liuoti aplinkos naudojimą, bet ir yra pagrindas ekonominėms sank­cijoms taikyti. Aplinkos apsauga pagal įstatymus yra pagrįsta administracinių--teisinių (draudimų, įpareigojimų) ir ekonominių metodų derinimu. Aplinkosaugos įstatymai didelį dėmesį skiria aplinkos apsaugos eko­nominiam mechanizmui, orientuotam į rinkos ekonomikos santykius, pagrįsti. Šio mechanizmo tikslas - ekonominiais svertais užtikrinti racionalią gamtonaudą ir efektyvią aplinkos apsaugą. Tam būtina apmokestinti gamtos išteklių naudojimą ir aplinkos taršą; ekonomiškai skatinti ūkio subjektus, prisidėjusius prie aplinkos apsaugos priemonių įgyvendinimo; mažinti mokesčius ir teikti lengvatinius kreditus die­giantiems ekologines technologijas; suinteresuoti ūkio subjektus nau­doti antrines žaliavas; įtvirtinti didesnes kainas ir priemokas už ekologiškai švarią ir aplinkai nekenksmingą produkciją. Nors teisiškai šis mechanizmas buvo įtvirtintas tik priėmus Aplinkos apsaugos įsta­tymą, atskiri jo elementai pradėti taikyti dar 1991 metais. Nuo 1991 metų liepos mėnesio įsigaliojo ekonominio aplinkos apsaugos me­chanizmo elementas - ekologiniai mokesčiai. Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius tikslas - didinti gamtos išteklių naudotojų atsakomybę už efektyvų ir taupų jiems suteikto nacionalinio turto naudojimą, taip pat surinkti lėšų kompensuoti valstybės išlaidas, susijusias su gamtos išteklių tyrimu, atkūrimu ir apsauga (3). Ekonominis skatinamasis šių mokesčių vaidmuo tas, kad mokesčiai gali būti mažinami priklausomai nuo to, kiek lėšų pats gamtos išteklių naudotojas yra įdėjęs į gamtos išteklių tyrimo darbus; taip pat tas, kad įstatymo nustatytais atvejais mokesčiai turi būti didinami (pavyzdžiui, viršijus gamtos išteklių išgavimo limitus, pabloginus išteklių kokybę ar apsunkinus tolesnį gamtos išteklių išgavimą, nuslėpus realiai išgautų išteklių kiekį, savavališkai išgaunant išteklius). Mokesčių už aplinkos teršimą tikslas - skatinti ūkio subjektus mažinti aplinkos taršą ir savo lėšomis įgyvendinti aplinkos apsaugos priemones (4). Kol kas apmokestinamas tik oro ir vandenų teršimas, nors numatyta galimybė apmokestinti ir kitas taršos rūšis. Ekonomi­nis mokesčių už aplinkos teršimą poveikis reiškiasi tuo, kad įvairiems teršėjams taikytini skirtingi mokesčių tarifai. Ūkio subjektams, viršijusiems nustatytus taršos normatyvus, taikomas didesnis mokesčio tarifas, o išmetusiems mažesnį nei nustatytas teršalų kiekį - lengvatinis mokesčio tarifas. Diferencijuodamas mokesčių už aplinkos taršą tarifus įstatymų leidėjas vadovavosi nuostata, kad konkrečios teršia­mosios medžiagos pagrindinis tarifas turi kompensuoti žalą, kurią daro tos teršiamosios medžiagos išmetimas į aplinką. Didesnis tari­fas turėtų skatinti valomųjų įrenginių statybą, nes mokesčiai pagal tokį tarifą turėtų viršyti valomųjų įrenginių statybos išlaidas. Deja, dėl infliacijos ir kitų veiksnių ši nuostata liko praktiškai neįgyvendinta, o aplinkos apsaugai finansuoti valstybė priversta ieškoti kitų lėšų šaltinių. Vietoje principo "teršėjas moka" finansuojant aplinkos apsaugą tebevyrauja kolektyvinės atsakomybės principas. Abiejų ekologinių mokesčių reguliuojamasis poveikis apibūdinamas tuo, kad neviršijant limitų ir normatyvų vykdomas gamtos išteklių naudojimas ir aplinkos tarša yra prilyginami gamybos kaštams ir turi reikšmės skaičiuojant pelno (pajamų) mokestį. Viršlimitinis naudoji­mas ir viršnormatyvinė tarša yra apmokestinama iš ūkio subjekto liekamojo pelno (pajamų). Kitas svarbus aplinkos apsaugos ekonominio mechanizmo elemen­tas - valstybės subsidijos ir kreditavimas. Pagal įstatymą aplinkos ap­sauga yra finansuojama iš gamtos išteklių naudotojų, savivaldybės ir valstybės lėšų, taip pat iš papildomų šaltinių. Aplinkos apsaugos išlaidų paskirstymo tarp valstybės ir savivaldybių principus įtvirtina Biudžetinės sandaros įstatymas (2). Pagal jį, aplinkos apsauga apskritai yra finan­suojama iš valstybės biudžeto, o iš savivaldybių biudžetų yra finansuo­jamos savivaldybių vykdomos aplinkos apsaugos programos. Kartu įstatymas numato ir papildomus aplinkos apsaugos finansavimo šaltinius. Tai: Valstybinis gamtos apsaugos fondas; savivaldybių gamtos apsaugos fondai, specialūs fondai, užsienio paskolos. Aplinkos apsau­gai gali būti naudojamos ir fizinių bei juridinių asmenų lėšos, skiria­mos šiems tikslams kaip parama. Siekiant užtikrinti papildomų aplin­kos apsaugos finansavimo šaltinių lėšų tikslingą naudojimą, teisės aktai nustato jų naudojimo kryptis. Taigi ne mažiau kaip 30 proc. Valstybi­nio gamtos apsaugos fondo lėšų turi būti naudojama aplinkos apsaugos priemonėms (objektų statybai, taršos šaltiniams šalinti, gamtos ištekliams gausinti), o panaudotos ne pagal paskirtį lėšos išieškotinos į valstybės biudžetą (13). Aplinkos apsaugai skatinti yra naudojamos ir netiesioginės subsi­dijos, pasireiškiančios mokesčių lengvatų taikymu. Pavyzdžiui, neap­mokestinamos įplaukos, panaudotos aplinkos apsaugai pagal Labda­ros ir paramos įstatymą; įmonių turtas, naudojamas aplinkos apsaugai, ir t. t. Įstatymai gana išsamiai reglamentuoja ekologinių mokesčių ėmimą ir finansavimą, o apie kitus aplinkosaugos ekonominio mechanizmo elementus to pasakyti negalima. Iki šiol neišspręstas aplinkosaugos lengvatinio kreditavimo klausimas; nėra teisinio mechanizmo, skatinančio ekologiškai švarios ir aplinkai nekenksmingos produkci­jos gaminimą. Visi naujai priimami aplinkos apsaugos teisės aktai privalo ne tik derintis su Aplinkos apsaugos įstatymu, bet ir atsižvelgti į naujas sąlygas, pirmiausia į tai, kad dabar gamtos ištekliai nuosavybės teise gali priklausyti ne tik valstybei, bet ir piliečiams ar jų grupėms. Pripažindami privačią gamtos išteklių nuosavybę ir ją gindami, įsta­tymai numato atitinkamus nuosavybės ribojimus siekiant užtikrinti aplinkos apsaugą ir vadovaujantis aplinkos apsaugos viešo intereso prioritetu prieš privačius interesus. Tai siejama visų pirma su tų gamtos objektų, kurie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, nustatymu. Tai: žemės gelmės, laukiniai gyvūnai, taip pat vietovės, turinčios užtikrinti ekologinės pusiausvyros palaikymą (saugomos te­ritorijos). Saugomų teritorijų steigimas apskritai sietinas su valstybi­ne žemės nuosavybe ir valstybės teise riboti aplinkos naudotojų veiklą. Pagal įstatymus rezervatų, Kuršių nerijos nacionalinio parko žemė, kurortų sanitarinės apsaugos I-II zonų miškai, miestų miškai ir miško parkai, taip pat kai kurie kiti miškai, gamtos paminklai nuosavybės teise priklauso valstybei ir gali būti tik suteikiami naudotis. Todėl vykdant žemės reformą, tokie plotai yra valstybės išperkami. Stei­giant naujas saugomas teritorijas ar plečiant esamas, žemė gali būti paimama ją išperkant arba suteikiant lygiaverčius sklypus kitoje vietovėje. Vadovaudamiesi aplinkosaugos prioritetais įstatymai riboja ir kitų plotų privatizavimą. Valstybinių draustinių ir pan. žemė pri­klauso riboto ūkinio naudojimo žemei, todėl ji yra privatizuojama arba suteikiama naudotis su ribojimais, numatytais Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose (14). Tokios sąlygos reiškia savi­ninkų ir naudotojų teisių ribojimą, siekiant apsaugoti tam tikrus objektus, esančius jų naudojamuose žemės plotuose. Nepaisant aplinkos apsaugos prioritetų, dabartiniai įstatymai pagrindinį dėmesį skiria atskirų gamtos išteklių naudojimui regu­liuoti. Priimti Žemės, Miškų, Žemės gelmių įstatymai, kurių apsau­ginės normos yra bendro pobūdžio ir nevisiškai atitinka atskirų gam­tos išteklių apsaugos interesus. Pavyzdžiui, Žemės įstatyme apskritai nėra straipsnių, skirtų dirvožemio apsaugai. Atskiri žemės apsaugos reikalavimai yra įtraukti į nuostatą, įtvirtinančią žemės naudotojų pareigas. Analogiška padėtis pastebima ir kituose įstatymuose (išskyrus Miškų įstatymą). Į tokius įstatyminio reguliavimo trūkumus vertėtų atkreipti dėmesį rengiant naujus įstatymus, taip pat pildant jau priimtus, siekiant užtikrinti įstatyminio reguliavimo aplinkosau­gos prioritetų įgyvendinimą. 1.2. Poveikio aplinkai vertinimo dalykas Siekdami atsakyti į klausimą, kaip užtikrinti žmo­gaus ir visuomenės ekologinį saugumą, pirmiausia turi­me atsakyti, į kokias visuomeninių santykių grupes turė­tų būti nukreiptas ekologinis teisinis reguliavimas. Šiuo atveju susiduriame su ekologinės teisės dalyko, jo struk­tūros ir ribų apibrėžimo problematika. Lietuvos teisės doktrinoje ekologinės teisės dalykas apibrėžimas kaip visuma tarpusavyje susijusių visuomeninių santykių, iš­reiškiančių valinius žmonių ryšius ir atsirandančių dėl racionalaus gamtos išteklių naudojimo- bei atkūrimo ir aplinkos išsaugojimo bei gerinimo [10, p. 28]. Taigi mi­nėtas ekologinės teisės dalyko apibrėžimas iš esmės ap­ima aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo vi­suomeninius santykius. Pasak prof. A. Šakočiaus, visuomeninius santykius būtų tikslinga grupuoti vadovaujantis jų pobūdžio aplin­kos atžvilgiu kriterijumi. Toks požiūris reiškia, kad eko­loginės teisės dalykas yra visuomeniniai santykiai, kurių metu daroma įtaka aplinkai apskritai, o ne tik atskiriems gamtos objektams. Remiantis šiuo kriterijumi išskiria­mos dvi visuomeninių santykių rūšys: a) ekonominiai ekologiniai ir b) ekologiniai. Teisės mokslo vystymasis, visuomenės ir jos raidos nulemti ekologinio saugumo poreikiai reikalauja naujai ir plačiau pažvelgti į ekologinės teisės dalyką. Ekologi­nės teisės objekto struktūrinių dalių sistemiškumas, eko­loginės teisės, kaip sisteminiais ryšiais pagrįstos teisės šakos, formavimo poreikiai lemia tai, kad į nagrinėja­mos teisės šakos dalyką įtrauktini ir visuomeniniai san­tykiai, susiję su žmogaus, kaip biologinės būtybės, ap­sauga. Tokio pobūdžio visuomeninių santykių pavyzdys - Europos Sąjungos valstybėse vis aktualesniais tam­pantys informacijos apie aplinkos būklę gavimo iš vals­tybės institucijų santykiai. Lietuvoje šiuo metu informa­cijos iš valstybės ir savivaldybės institucijų gavimo tvarką reglamentuoja 1998 m. birželio 25 d. Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos apsaugos klausimais (Orhuso konvencija), ratitikuota 2001 m. liepos 10 d., taip pat 2002 m. sausio 11 d. Tei­sės gauti iš valstybės bei savivaldybės institucijų įsta­tymas bei kiti teisės aktai. Su žmogaus, kaip biologinės būtybės, apsauga taip pat susiję santykiai, susiklostantys dėl genetiškai modifikuotų organizmų vartojimo, geria­mojo vandens kokybės kontrolės ir pan., reglamentuo­jami Genetiškai modifikuotų organizmų įstatymo [16], Geriamojo vandens įstatymo [17], kitų teisės aktų. Minėtos aplinkybės, nulemtos socialinių bei eko­nominių pokyčių, demokratinėmis vertybėmis grin­džiamo ekologinio teisinio reguliavimo tobulinimas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu leidžia teigti, kad ekologinės teisės dalykui priskiriami ne tik aplinkos ap­saugos bei gamtos išteklių naudojimo reguliavimo san­tykiai, jau minėti žmogaus, kaip biologinės būtybės, ap­saugos santykiai, bet ir socialiniai, ekonominiai santy­kiai, turintys tiesioginę, apčiuopiamą įtaką visuomenės ekologiniam saugumui. Skurdas, migracijos procesai, gyventojų skaičiaus didėjimas, gyvenamųjų plotų siaurėjimas ir kiti ekologinio teisinio reguliavimo priemo­nėmis neveikiami arba neefektyviai veikiami socialiniai ir ekonominiai veiksniai gali sukelti ekologinio saugu­mo laižę. Aplinkos apsaugos, gamtos objektų naudoji­mo, įvairūs socialiniai bei ekonominiai santykiai neabe­jotinai susiję tarpusavio sąveikos ir priklausomybės ry­šiais. Todėl atskirų aplinkos apsaugos problemų spren­dimas (paprastai aplinkos apsaugos ar gamtos ištekliu naudojimo) nekreipiant dėmesio į kitus, gamtinei aplin­kai įtakos turinčius visuomeninius santykius kelia pavo­jų visuomenės ekologiniam saugumui. Praktikoje sisteminio požiūrio į ekologines pro­blemas ignoravimas pasireiškia teisinio reguliavimo fragmentiškumu bei pačios teisės dekodifikavimu. Tei­sinio reguliavimo nukreipimas į atskirų aplinkos apsau­gos problemų sprendimą (paprastai aplinkos apsaugos ar atskirų gamtos išteklių naudojimo) sudaro prielaidas at­sirasti ekologinės teisės posakiams (žemės naudojimo teisės posakis, saugomų teritorijų teisės posakis, ūkinės veiklos planavimo posakis ir pan.). Savo ruožtu teisės dekodifikavimas lemia papildomas problemas, kylan­čias ją įgyvendinant ir susijusias su kolizinių normų tai­kymu arba teisinio reguliavimo spragų šalinimu. Sisteminis požiūris į ekologinės teisės dalyką ne­leidžia gilintis į pavienes aplinkos apsaugos, gamtos iš­teklių naudojimo ar teisėtumo užtikrinimo problemas ignoruojant ekologinio saugumo poreikių sistemą. To­kiu požiūriu pagrįstas ekologinių problemų sprendimo teisinio reguliavimo priemonėmis būdas pabrėžiamas ir tarptautiniu lygiu. Europos Sąjungos Lisabonos viršūnių tarybos išvadų nuostatose ir iškeltuose strateginiuose tiksluose bei juos atitinkančioje 2002 m. Valstybės ilga­laikės raidos strategijoje pabrėžiama socialinės, ekono­minės ir aplinkos apsaugos politikos dama siekiant su­dalyti sąlygas šalies materialinei bei dvasinei plėtrai [18]. Poreikį atsižvelgti į socialinius, ekonominius ir ki­tus interesus sprendžiant ekologines problemas pabrėžia ir 1992 m. birželio 5 d. Rio de Žaneire (Brazilija) priim­ta Jungtinių Tautų biologinės įvairovės konvencija [19] (ratifikuota Lietuvos Respublikos 1995 m. liepos 3 d.) [20], Natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos direktyva 92/43/EEB [21] (jos priėmimo tiks­las - skatinti biologinės įvairovės palaikymą atsižvel­giant į ekonominius, socialinius, kultūrinius ir regioni­nius reikalavimus), kiti tarptautinės ir nacionalinės tei­sės aktai. 1.3. Valstybinė ekologinė kontrolė kaip tarptautinis įsipareigojimas Požiūris į žmogų (biologinę būtybę) kaip į aplinkos sudėtinę dalį bei ekologinės teisės objektą, ekologinės teisės dalyko ribų išplėtimas reikalauja naujai pažvelgti ir į kai kurias iki šiol vartotas ekologinėje teisėje kate­gorijas, jas pakeisti arba patikslinti. Todėl tikslinga įsi­gilinti į valstybinės ekologinės kontrolės, kaip Lietuvos ekologinės teisės instituto, paskirtį jo galimą interpreta­vimą teorijoje bei kai kuriuos praktinio įgyvendinimo aspektus. Demokratinė valstybė, kaip žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimo garantas, visuomenės ekologinio saugumo poreikius įgyvendina valstybinio reguliavimo priemonėmis užtikrindama žmogaus teisę į sveiką ir švarią aplinką. įgyvendindama ekologinę funkciją vals­tybė naudoja teisinį reguliavimą kaip poveikio visuo­meniniams santykiams ir ekologinio saugumo užtikri­nimo priemonę. Taigi nuo ekologinės teisės normų ir jų įgyvendinimo veiksmingumo priklauso ir visuomenės ekologinio saugumo lygis. Akivaizdu, kad nagrinėjamoji teisės šaka neatliktų savo paskirties, jeigu formuluojant ekologinės teisės normas bei jas įgyvendinant nebūtų laikomasi ekologi­nio saugumo reikalavimų. Taigi dar ekologinės teisės normų formulavimo stadijoje turėtų pradėti veikti vals­tybinės ekologinės kontrolės mechanizmas, kuris neleis­tų ekologinėje teisėje įsigalėti subjektyviems porei­kiams, nepagrįstiems visuomeninio ekologinio saugumo interesu. Šiuo metu Lietuvoje tiek ekologinės teisės doktri­noje, tiek praktikoje pabrėžiamas ir vyrauja siauras vals­tybinės ekologinės kontrolės aspektas - teisėtumo kont­rolė. Jis įvardijamas kaip valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė ir apima specialių valstybės įgaliotų institucijų ir pareigūnų veiklą, kuria siekiama užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių nau­dojimo srityje, pasireiškiančią aplinkos apsaugą ir gam­tos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir ki­tų teisės aktų pažeidimų prevencija, pažeidimų nutraukimu bei pažeidimų padarymu, kaltų asmenų nustatymu, jų patraukimu teisinėn atsakomybėn [30, p. 44]. Iš es­mės tokia pati ekologinio saugumo reikalavimų kontro­lės samprata pateikta ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme (2 str., 3 d.) [22], Galime visas pastangas nukreipti ekologinės teisės normų laikymosi teisėtumui užtikrinti, tačiau jeigu jos suformuluotos neatsižvelgiant į visuomeninio ekologi­nio saugumo objektyviuosius poreikius, jeigu jų turinys nulemtas konjunktūrinių politinių jėgų, visuomenės lūkesčių neatitinkančių lobistinių jėgų ar nekvalifikuotos teisėkūros, bet kokios pastangos užtikrinti teisėtumą niekuomet nebus rezultatyvios. Taigi manytina, kad ekologinės teisės teorijoje ir praktikoje reikėtų sutelkti dėmesį ne tik į teisėtumo užtikrinimą, bet ir į valstybės reikalavimo paklusti ekologiniams reikalavimams pa­grįstumo kontrolę. Turėtų būti pabrėžiamas valstybinės ekologinės kontrolės mechanizmas, kaip užtikrinantis ekologinių reikalavimų laikymąsi ne tik įgyvendinant ekologinės teisės normas, bet ir jas kuriant. Valstybinės ekologinės kontrolės esmė - visuome­ninio ekologinio saugumo užtikrinimas, kai valstybiniu reguliavimu šalinami neigiami reiškiniai, keliantys grėsmę aplinkai, pačiam žmogui kaip aplinkos daliai. Šiuo atveju svarbu ne tik nustatyti aplinkos, gamtos iš­teklių naudojimo taisykles ir užtikrinti šių taisyklių lai­kymosi teisėtumo kontrolę, bet ir šalinti nepageidauja­mas, socialines, ekonomines sąlygas, keliančias grėsmę ekologiniam saugumui. Tokios kontrolės ištakos siekia dar ekologinės teisės normų leidybos inicijavimo proce­są. Institucijos ir pareigūnai, atliekantys valstybinę eko­loginę kontrolę, turėtų būti įpareigoti bendradarbiauti sprendžiant ekologines problemas. Į šį procesą įtrauktini ne tik aplinkos apsaugos, bet kitų sričių specialistai, tu­rintys žinių apie socialinių, ekonominių procesų, kurie turi įtakos aplinkai, kaip ekologinės teisės objektui, val­dymą. Šie teiginiai grindžiami socialinių ir ekonominių problemų tarpusavio sąveikos ir priklausomybės konsta­tavimu. Neigiami aplinkai ekonominiai ir socialiniai veiksniai suvokiami kaip tokių veiksnių sistema. Ekolo­giškai saugi visuomenė - tai ne vien visuomenė, kurioje klesti gamtinės aplinkos objektai. Neigiamu ekonominių ir socialinių veiksnių arba problemų kaip sistemos sa­vybė suponuoja tai, jog aplinkos apsaugos problemų sprendimas tampa priemone spręsti ir kitas iš pirmo žvilgsnio su aplinkos apsauga nesusijusias socialines ir ekonomines problemas. Ekologinio saugumo lygio ki­limas savo ruožtu gali lemti socialinių konfliktų skai­čiaus mažėjimą, bendrojo nacionalinio vidaus produkto vertės didėjimą, užkirsti kelią kvalifikuotos darbo jėgos nutekėjimui irt. t. Valstybinė ekologinė kontrolė, kaip ekologinės tei­sės institutas, gali įgyti ir siauresnę prasmę. Ji gali būti vertinama kaip viešojo valdymo forma. Valstybinė eko­loginė kontrolė (kaip viešojo valdymo forma) - tai vi­suma valstybinio poveikio priemonių, kurias viešoji administracija3 naudoja įgyvendindama viešąjį valdymą. Jų paskirtis - užtikrinti ekologinį saugumą, t. y. aplin­kos apsaugą, šalinti ekonominius, socialinius veiksnius bei visuomeninius santykius, keliančius grėsmę ekolo­giniam saugumui, užkirsti kelią jų susiformavimui for­muluojant ekologinės teisės normas, jas įgyvendinant bei atliekant jų teisėtumo kontrolę. Nors valstybinės ekologinės kontrolės institutas ga­li būti traktuojamas įvairiai, svarbiausia įvertinti jo pa­skirtį visos ekologinės teisės mastu, atsižvelgti į ekolo­ginės teisės paskirtį bei principus. Valstybinės ekologi­nės kontrolės suvokimas per teisėtumo užtikrinimo prizmę netiksliai atitinka ekologinės teisės principines nuostatas, jos paskirtį. Taigi praktikoje sudaromos prie­laidos nekvestionuoti galimybės kontrolinėmis priemo­nėmis panaudoti ar aktyvinti kitas nei teisėtumo užtikri­nimas ekologines teisines priemones. Pozityvistinis po­žiūris į ekologinių problemų sprendimą leidžia teigti, kad ekologinės teisės pažeidimai, sėkmingai su jais ko­vojant, minimizuojami ir visuomenė tampa ekologiškai saugi. Tačiau tik objektyviuosius ekologinio saugumo poreikius atitinkanti ir įgyvendinta teisės norma gali bū­ti visuomenės ekologinio saugumo garantas. Nagrinėjant kategorijas „sveika aplinka", žmogaus teisė į sveiką aplinką", pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką reiškia terminas „aplinka". Termino „aplinka" turinys palyginti komplikuotas. Nekyla abejonių, kad gana su­dėtinga nustatyti šio termino ribas, nes terminas „aplin­ka" gali apimti ir visą biosferą, ir atskirus mikroorga­nizmus. Pavyzdžiui, žodynuose terminas „aplinka" api­brėžiamas kaip „visuma klimatinių ir biotinių faktorių, veikiančių organizmą ar ekologinę bendruomenę ir le­miančių jų išgyvenimą; socialinių ar kultūrinių sąlygų visuma, veikianti individo ar bendruomenės gyvenimą" [l,p. 454]. 1972 m. Jungtinių Tautų Stokholmo konferencijos metu priimtos Deklaracijos „Dėl žmogaus aplinkos" preambulė pabrėžia, kad „žmogaus aplinkos, gamtinės ir žmogaus sukurtos, abu aspektai yra būtini jo geram egzistavimui ir naudojimuisi esmi­nėmis žmogaus teisėmis", o Deklaracijos I-ašis princi­pas deklaruoja žmogaus pagrindinę teisę į laisvę, lygybę bei adekvačias gyvenimo sąlygas aplinkoje, kuri leidžia gyventi oriai ir gerai [2]. Europos Komisija, rengdama 4-ąją Aplinkos veiksmų programą, kartu pateikė tokį termino „aplinka" apibrėžimo variantą: tai „visuma elementų, kurių tarpu­savio santykių kompleksas sudaro aplinkybes ir sąlygas individų ir bendruomenės gyvenimui" [3]. Kaip matyti iš pateiktų termino „aplinka" formu­luočių, šis terminas apima ne tik gamtos, bet ir žmogaus sukurtus objektus. Nagrinėjant žmogaus teisių ir aplin­kos santykį svarbu atsižvelgti į tai, kad didelę reikšmę turi žmogaus sukurta aplinka (antropogeninė aplinka -aut. past.), t. y. aplinka, kuri atitinkamai pritaikyta žmo­gaus poreikiams ir kurioje vyksta žmogaus veikla, todėl straipsnyje vadovaujamasi Šia plačiąja aplinkos teisės samprata, kuri apima ir natūraliai susiformavusią gamti­nę aplinką ir jos elementus (aplinkos orą, vandenį, dir­vožemį augaliją ir gyvūniją, ekosistemas, gamtos ištek­lius, kraštovaizdį ir kt.), ir žmogaus sukurtą socialinę aplinką bei jos elementus (gyvenvietes, įvairius kultūri­nio paveldo objektus ir pan.). Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijos pranešė­ja žmogaus teisių ir aplinkos klausimais Z. F. Ksentini 1994 m. pranešime pabrėžė, kad terminas „sveika aplinka" reiškia, jog aplinka turi būti palanki sveikam gyve­nimui, t. y. ekologiškai darni [4]. Pasaulio sveikatos organizacijos regioninis Euro­pos skyrius savo tinklalapyje nurodo, kad „aplinka turi būti valdoma kaip Žmogaus sveikatos ir gerovės pozity­vusis išteklius.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!