Praradimas kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinis XX a. literatūroje (Šatrijos Ragana, Salomėja Nėris, Antanas Škėma)

Romos imperatorius, filosofas Markas Aurelijus yra pasakęs: „Praradimas yra ne kas kita, kaip pasikeitimas“. XX a., autoriai lietuvių literatūroje vaizduoja, kad žmonių gyvenimas yra kupinas gėrio ir blogio, nuopuolių ir praradimų, į kuriuos įvairiai reaguojama, išgyvenama, ieškoma išeities, kaip nepalūžti, imamasi įvairių būdų, kurie padėtų keliauti gyvenimu toliau. Akivaizdu, kad žmogus, praradęs kažką jam labai brangaus, neretai bando keisti gyvenimą, požiūrį į jį ar pakeisti kažką savyje. Neretai pakinta ir žmogaus vidus. Praradimuose svarbiu pagalbininku ir atrama žmogui dažnai tampa literatūra, kūryba. Praradimų sužadintas kūrybinis įkvėpimas leidžia įamžinti prisiminimus apie prarastus brangius žmones, patirtas skaudžias akimirkas, taip pat leidžia išsakyti susikaupusius jausmus: nerimą, skausmą, ilgesį. Apie praradimus, kurie įkvėpė kūrybą, davė impulsą išsilieti popieriaus lape, kalba ir XX a. autoriai Šatrijos Ragana, Salomėja Nėris, Antanas Škėma.
Marija Pečkauskaitė, kuri mums labiau žinoma Šatrijos Raganos slapyvardžiu, yra XIX a. pabaigos – XX a. pradžios autorė, savo vaikystę praleidusi Žemaitijos dvare. Būtent ta vieta jos labai mylėta ir jai svarbi. Ją Šatrijos Ragana laikė vieninteliais namais, kur prabėgo laimingiausios jos dienos, kur buvo patyrusi gražiausias savo gyvenimo akimirkas, brangiausią laiką, kai visa šeima dar buvo kartu. Ten ji pirmąsyk patyrė ir kūrybos džiaugsmą. Jos apysaka „Sename dvare“, parašyta 1922 m., gimė iš Anapilin iškeliavusių mylimų žmonių brolių Stepono ir Vinco, motinos ilgesio. Dar ir iš didžiulio noro įamžinti jų, o taip pat šviesių vaikystės prisiminimų dvarą, tėviškę netoli Užvenčio. Mariją Pečkauskaitę minėtos netektys, skaudūs praradimai įkvėpė kūrybai. Ji mėgino visa, kas atminty įsirėžė giliausiai, kas jai buvo svarbu, įamžinti aprašydama. Būtent šią apysaką galima vadinti kūryba, kurią pažadino ilgesys, praradimas. Atmintyje iškilę auksinės vaikystės prisiminimai, sužadinti rožių „sidabrinio akių“ žvilgsnio, apysakoje pasakojami kaip sapnas ar pasaka. Tai, jog autorė viską regi savo vaizduotėje, leidžia nors trumpam jai, viską prisiminus, pabūti ten, vaikystės dvare, kur jai kažkada buvo taip gera. Tad galima teigti, kad...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!