Moters likimas XX a. lietuvių literatūroje.

Moters likimas XX a. lietuvių literatūroje.
Per daugelį šimtmečių moterų likimas buvo sudėtingas ir sunkus-jos privalėjo būti vaikų augintojos ir namų šeimininkės, neturėjo galimybės dirbti, mokytis. Lietuvių literatūroje dažniau buvo vaizduojami vyrai, gilinamasi į jų išgyvenimus, aprašomi jų darbai. Tuo tarpu moterų likimai, paveikslai literatūroje buvo neišplėtoti ir tarsi nustumti į antrą planą. Vis dėlto, vėliau ši situacija pasikeitė, ir moterys gavo daugiau galimybių būti nepriklausomomis, keitėsi požiūris į moters vaidmenį visuomenėje. Taigi, keičiantis amžiams, keitėsi ir moters vaizdavimas literatūroje. Vis daugiau autorių nuo XXa. pradėjo vaizduoti ir moterų problemas, jausmus, kasdienybę, : vaizduotos įvairios, įdomios veikėjos ir jų skirtingi likimai. Todėl šiame kalbėjime, remiantis Jono Biliūno apysaka „Liūdna pasaka“, Vinco Mykolaičio- Putino romanu „Altorių šešėly“ bei Šatrijos Raganos „Sename dvare“ aš analizuosiu moters likimą XXa. lietuvių literatūroje.
Moters likimas tampa nelaimingas, kai dūžta visos jos svajonės. Įtaigiai tokį moters likimą aprašė XIX-XX amžiaus lietuvių prozininkas Jonas Biliūnas savo kūrinyje „Liūdna pasaka“. Kūrinyje aprašomas tragiškas Banių šeimos likimas. Galima teigti, kad vaizduojamas visos tautos likimas 1863-1864 metų sukilimo laikotarpiu. Apysakoje „Liūdna pasaka“ pagrindinis vaidmuo atitenka jaunai moteriai Juozapotai. Juozapota aplinkos reiškinius suvokia savo širdimi, tai jautri, bet naivi kaimo moteris, tikinti šviesesne rytdiena. Kurdamas Juozapotos paveikslą Biliūnas daug dėmesio skyrė akims. Jos atspindi moters vidinę būseną. Apysakos pradžioje – tai nuostabios akys “kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės”. O Juozapota – linksma, jauna, laiminga, kupina šviesiausių svajonių, tikėjimo gyvenimo gerove. Ji dar vaizduojama kaip mėgstanti svajoti: “Ar žinai: tu įvaisysi sodnelį, ir, kai paaugs vaikai, turėsma jiems vaisių ir uogų…”;. Tačiau moters laimė trunka neilgai. Juozapota priešinosi, prašė savo vyro, neiti į sukilimą bijodama prarasti, tai ką labiausiai myli. Ji nujausdama grėsmę sako „Man kažin kodėl taip širdį sopa, tokia baimė ima.“ Nors Petras pažada neiti, tačiau jausdamas pareigą, norą įsivaduoti iš baudžiavos, nepagalvoja apie galimas pasekmes ir išeina. Tą pačią...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!