Moralinės atramos literatūroje

Moralinės atramos literatūroje

Antrasis pasaulinis karas - didžiausias istorinis XX a. įvykis, kurio padarinius išgyvename iki šiol. Sunkiai suvokiami žvėriški nacių nusikaltimai neatpažįstamai pakeičia pasaulį. Pasirodė, kad griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastinės moralės ir žmogiškumo kategorijos. Atramą praranda ne tik humanizmo vertybės, bet ir paprasčiausia elgesio logika. Absurdiškumas bei gyvenimo beprasmiškumo idėjos užvaldo žmogų. Todėl literatūroje ieškoma moralinių atramų, kurios gali padėti žmogui išgyventi. Moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės dramos pradininkas, XX a. vidurio rašytojas B. Sruoga ironiją renkasi kaip savisaugos priemonę žmogiškumui išsaugoti, dramaturgo A. Škėmos protagonistas gyvenimo atramos ieško kūryboje.

Balio Sruogos, apie dvejus metus išgyvenusio Štuthofo koncentracijos lageryje, memuarų „Dievų miškas“ pasakotojas kaip kovos įrankį prieš nacių žiaurumus renkasi ironiją. Sarkastiškas požiūris į tragišką realybę, protagonistą tarsi nuo visko atriboja, išmoksta į situaciją pažvengti kitu aspektu, neparodant savo dvasinių ir fizinių sunkumų. Pasakotojo ironiškas tonas atsiranda jau dokumentinės knygos pradžioje sugretinant baroką ir baraką, tačiau ironiškai nuskamba ir skyrių pavadinimai „Pajūrio kurortas“, „Angelai sargai“ ir kt. Neigiamu požiūriu piešiami lagerio prižiūrėtojų SS vyrų portretai - „Hapkė - Gdansko miesto pirklio sūnelis, iš pašaukimo buhalteris, vaikščiojo vis pasitempęs, tarytum jo nugarkaulis būtų buvęs pagiriom paralyžuotas...“ Prižiūrėtojai esesininkai ironiškai vadinami „narsuoliais“, „karžygiais“, šalia Kalėdų eglutės sumaniusio statyti kartuves Majerio skonis- „pavyzdingu“. Tokiomis antifrazėmis ir deminutyvinėmis formomis „banditėliai“, galvažudėliais“ pasakotojas pajuokia budelius ir juos niekina. Taip pat aprašoma ir „numirėliška dalia“. „Į vieną kibo keturiese: po vyrą į kojas ir rankas- ir numirėlis plaukte plaukia, žemės užpakaliu beveik nesiekdamas. Kartais per kokį klanelį ir pašliaužia trupučiuką, tokia jau numirėliška dalia, - ar jam ne⁽²⁵⁰⁾ vis tiek? <...> “ Kitaip rašytojas kalba apie kalinius. Čia ironija graudi, lagerio siaubas nuspalvintas tai patyrusio žmogaus sielvartu: „Sveikinu- aš jau klipata!” ir kt. Rašytojas save pašiepia kaip poetą, patekusį į civilizacijos sukurtą pragarą, šaiposi iš kūrybos, kuri nepajėgi apginti nuo žiaurumo ir niekšybės. Taigi galima teigti, kad ironija B. Sruogai

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!