Mitologinis pasaulis J. Vaičiūnaitės eilėraščių cikle "Senoviniai raštaženkliai"

Norisi pradėti Rimvydo Šilbajorio žodžiais, kad „mitas tam tikru kultūrinio ar tautinio formavimosi periodu yra būdas išsiaiškinti pasaulį ir savo vietą jame“. Tautos sielą – identitetą – realizuoja mitologinė sąmonė, ir kiekvienas rašytojas instinktyviai ar sąmoningai bando sukurti ar atkurti tos sielos visuotinį įvaizdį. Rašytojai čia susiduria su kliūtimi, nes mums, lietuviams, lietuvių tautos praeitis nepaliko, anot R.Šilbajorio, jokios „naratyvinės mitologijos sistemos, kosmogonijos, kokią turėjo ir ateičiai perdavė, pavyzdžiui Graikija“. Didelę dalį klasikinės senesnės literatūros sudaro kūriniai tokios tematikos: Lietuvos žmogaus kančių išgyvenimai okupacijos ir apskritai Lietuvai sunkiais metais; rašytojai atskleidžia savo jausmus – išpažintinė kūryba; rašytojai mėgsta vaizduoti kaimo žmogų, kaimo aplinką, gamtą ir pan.. Į kaimo vaizdavimą linksta net ir miesto rašytojai, nes jie vienaip ar kitaip kaimui esti artimi, kaip yra sakiusi pati J.Vaičiūnaitė: „esu gryna miestiete. Yra ir kitų poetų, gimusių ir augusių mieste, bet jų dauguma vienokiu ar kitokiu būdu susiję ir su kaimu: ten gyveno ar tebegyvena jų giminės, geri pažįstami”. Kita vertus lietuviai kūrėjai, neturėdami klasikinio mito ir nuo pat rašytinės literatūros pradžios ėmęsi įvairių meninių priemonių, idant suformuluotų tautos savimonei taip reikalingą mitologinę pasaulėjautą, gali ir naudoja kitą turimą palikimą – tautosaką. Šalia tautosakos – lietuvių liaudies dainų, padavimų, pasakų ir kt. – lobyno eina ir senasis lietuvių tikėjimas – pagonybė. Šičia ir ieškosime minėtų motyvų, kalbėsime apie mitologinės sąmonės kūrimą pastaraisiais laikais, pokarinėje lietuvių poezijoje, konkrečiau – Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių cikle „Senoviniai raštaženkliai“ (Po šiaurės herbais).
Rūkuos nutyla titnaginiai kirviai.
Rūkuos paskęsta sentėvių skulptūros.
Rūkuos aštrėja kadugių ir eglių kvapas.
į rūką slėnio kaimai pasuka...
akmenyje iškaltą pasagą,
rugių šnarėjimą,
vos prijaukinto žirgo tolimą žvengimą...
Šį eilėraštį galėtume interpretuoti tiesiog kaip atsisukimą ir matymą tos senosios lietuvių tautos, tos įsivaizduojamos mitologinės žemės, eilėraščio žmogaus sielos grįžimo į praeitį, į senovę, kur jis rūkuose girdi nutylančius titnaginius kirvius ir mato skęstančias protėvių skulptūras. Ten su vieversiais ir slėnio kaimas stengiasi...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!