Italija Juditos Vaičiūnaitės cikle "Alyvmedžių žemė"

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS LITUANISTIKOS FAKULTETAS LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA AGNĖ MISIŪNAITĖ Italija Juditos Vaičiūnaitės cikle „Alyvmedžių žemė“ Referatas Darbo vadovė dr. Virginija Šlekienė Vilnius, 2010 Dar nežinai, kas tavo žodžių deriniuos nenorom įsikūnys – ar ta viduržiemio raudona rožė, puošus Rafaelio antkapį, ar Švento Petro aikštėje prieš saulę degančios vežikų gūnios, ar vargšų baltiniai, džiovinami ant virvių tarp namų per naktį... Dar tik pasąmone įsimeni tą miestą <...> „Varpai“1 Judita Vaičiūnaitė – viena didžiausių XX amžiaus antrosios pusės poezijos kūrėjų, kurios poetinį braižą formavo ne tik įvairios meno rūšys ar kitų rašytojų kūriniai, bet ir kelionių įspūdžiai. Todėl nenuostabu, jog kelionių motyvų galima aptikti daugelyje J. Vaičiūnaitės eilėraščių rinkinių. Išlikusios J. Vaičiūnaitės nuotraukos ir eilėraščiai liudija, kad poetė mėgo keliauti ir lankėsi tuometinėje Sovietų Sąjungoje, Norvegijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Įspūdžiai iš pastarosios šalies atsiskleidžia rašytojos eilėraščių cikle „Alyvmedžių žemė“ (rinkinys „Šaligatvio pienės“). Eilėraščių ciklą „Alyvmedžių žemė“ sudaro devyni eilėraščiai, kuriuose atsiskleidžia poetės įspūdžiai, išgyventos emocijos. Neatsitiktinis ciklo pavadinimas – tiesioginė nuoroda į šalį. Apskritai medis turi simbolinę reikšmę visose pasaulio kultūrose, tam tikruose kontekstuose simbolizuoja nemirtingumą ir vaisingumą. Laukinės alyvos lapų vainikas – nugalėtojo ženklas, o alyvmedžio šakelė – taikos, vilties, susitaikymo simbolis2. Būtent alyvmedžiai yra vienas simbolių, su kuriuo J. Vaičiūnaitei ir asocijuojasi Italija: „į blizgančius alyvmedžius“3. Ciklas pradedamas eilėraščiu „Varpai“. Jaučiama, kad poetė tarsi ką tik atvyko į Italiją, ją užklupo daugybė naujų potyrių ir ji svarsto, kas jai paliks didžiausią įspūdį, kas jos „žodžių deriniuos nenorom įsikūnys“ („Varpai“). Stebina tai, jog netgi savo noru atvykusi į Alyvmedžių žemę, poetė labai ilgisi savo tėvynės ir net svečioj šaly būdama randa, kas primintų jai vaikystę: tėvynės kalbą lyg perlą kriauklėj slepi burnoj krauju tu jos ilgies lyg laiško, kurio tau niekas niekad neišsiųs, ir tik varpų giesmė tau skamba vaikystės vaiskumu, kai „Unita“ praeivio rankoj vėjas plaiksto...“ ( „Varpai ). Eilėraščių lyrinis „aš“ naujus įspūdžius išgyvena labai giliai, kas kartą patiriamas pasaulio naujumo jausmas, pojūčiai aštrūs, mato širdis, o ne akys4. Tai byloja apie labai jautrią lyrinio subjekto esybę bei aštrią įžvalgą aplinkos detalėms: „į širdį jūsų veidus aš imu“ („Fontanai“). Lyrinis subjektas geba ne tik matyti dabartį, bet ir puikiai savyje išgyvena istorinę tėkmę: Vandens dievai iš marmuro ir bronzos, į širdį jūsų veidus aš imu – jums šimtmečiais kiekvieną bruožą brozdino lašų mūša džiaugsmingu šniokštimu („Fontanai“). Toks jautrus reagavimas neabejotinai prasiverš tam tikra kūrybos forma. Šiuo atveju – eilėraščio žodžiais. Apie tai kalba ir lyrinis „aš“ : „ ...Ir kol balandžiai vėl aptūps Neptūną, / eilėrašty pravirks vandens dvasia“ („ Fontanai“); „Dar nežinai, kas tavo žodžių deriniuos nenorom įsikūnys“ („Varpai“). Įdomu tai, jog lyrinis „aš“ net ir būdamas svečioje šalyje prisimena savo gimtinę ir svetur randa ženklų, menančių vaikystę, Lietuvą: „ir tik varpų giesmė tau skamba / vaikystės vaiskumu“ („Varpai“). J. Vaičiūnaitės kūrybos tyrinėtoja V. Balsevičiūtė tai vadina „maironiškąja grįžimo atgalios tradicija“ : svetimoje erdėja veriasi retrospekcija – regima Lietuva

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!