Žmogaus būties apmąstymas J. Vaičiūnaitės ir V. Mykolaičio-Putino poezijoje

T U R I N Y S Būties horizontai........................................................................................ 2 Būties sąvokų sklaida Vinco Mykolaičio- Putino lyrikoje..................... 3 Žmogaus būtis J. Vaičiūnaitės kūryboje................................................. 6 Literatūra................................................................................................... 9 Būties horizontai Didysis lietuvių kalbos žodynas teigia, kad būtis — tai buvimas, būvis, buitis, gyvenimas, tikrovė, realybė. Visi šie žodžiai paaiškinami vienas kitu ir tarptautine egzistencijos sąvoka. Akivaizdus lietuviškųjų egzistencijos sąvokų ryšys su veiksmažodžiu būti (egzistuoti, reikštis tikrovėje). Dabartiniuose poezijos dažnumų žodynuose būti priklauso prie dažniausių veiksmažodžių, bet neišskirtas jo dvilypumas: pagrindinė reikšmė ir pagalbinė jungtis. Iki XX a. būtis ir jos sesuo buitis lietuvių lyrikoje dažniausiai reiškėsi gyvenimu bei daliniais dvasinės žmogaus esybės ženklais: širdies, dvasios, krūtinės. Dvasinis žmogaus suartėjimas su pasauliu lietuvių literatūroje vyko per gamtą, per įgimtą jos artimumą, ne vien fizinei, bet ir dvasinei žmogaus būčiai. Aiškėjo vidinio būties jausmo formavimosi linijos (A. Strazdas, A. Baranauskas, Maironis). Palengva ryškėjo sielos, dvasios centras, jungiantis žmogų ir pasaulį, buvo ieškoma esmės, giluminių ryšių ir sąveikų, sudarančių būties pagrindą. Pasaulis tavyje — apie tai kalba ir siela, dvasia arba ilgą laiką lietuvių lyrikoje joms atstovavusi širdis. Lietuvių lyrikoje ilgą laiką kiek vienpusiškai dominavo visuomeniniai — etiniai momentai. Estetinis dvasinių problemų įprasminimas aktyvėjo lyrikai atsiveriant būties problemomis, nesutampančiomis su kasdienybe, nei su visuomeniniais idealais, bet nuo jų ir neatskiriamomis. Pradedama suvokti ne tik gyvenimo, kaip veikiančios ir veikiamos realybės, bet ir išgyvenimo būtiškoji prasmė. Besiformuojanti lietuvių lyrikos būties problematika buvo gaivinama ir daugelio kitų šaltinių. Tai turtingos rusų filosofinės lyrikos tradicijos, einančios per poetus J. Baratynskį, F. Tiutčevą. Rusų filosofinės lyrikos būtiškąją patirtį lietuvių poetams atvėrė J. Baltrušaitis. Jis yra pirmasis lietuvių būties poetas. Tačiau labiausiai praskleidęs būties horizontus lietuvių lyrikoje yra V. Mykolaitis- Putinas. Būties sąvokų sklaida Vinco Mykolaičio–Putino lyrikoje Vincas Mykolaitis-Putinas — vienas žymiausių lietuvių literatūros vardų. Jo kūrybos esmė, neatskiriama nuo asmenybės, yra kelianti dvasią, mobilizuojanti kūrybai ir darbui, įteisinanti individualumą bei kūrybiškumo sąlygą. Lirtuvių lyrikoje jis buvo labiausiai susitelkęs į būties mąstymą. V. Mykolaičio–Putino lyrikoje būtis ir buitis ilgą laiką nėra skiriamos. Rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“ (1927) dažniau vartojama buitis: „manoji butis“, „visa buitis“. Būtis (neįprasta daugiskaita) pavartota tik vieną kartą: „nuodėmingosios būtys“. Tarybiniais metais išleistuose Raštuose (I — X) buitis daug kur pakeista į būtį („Tarp dviejų aušrų“, „Skriski, are“). Palikta buitis eilėraččiuose „Rudenio naktį“ , „Vergas“. Buitis suprantama labiau kasdienybės prasme, o būtis — bendresne, dvasingesne. Pirmasis V. Mykolaičio-Putino eilėraštis, kuriame yra būties sąvoka — „Mano pasaulis“ (1920): „Pagerbę didį šviesos davęją,/ Pabaigsim būtį padėkos giesme“. Pirmojo Putino Raštų tomo (1921) vienas skyrius pavadintas „Mūsų būties puotoj“. Rinkinio „Tarp dviejų aušrų“ (1927) būtis – buitis suglėbia visuminę žmogaus gyvenimo prasmę. Būtis probleminama aktyvios sąmonės, siekiančios būtį suderinti su gyvenimo konkretybe, su laimės ir laisvės siekimais. Kūryba yra būties prasmės ieškojimas, ir būties gilusis pasireiškimas, ir būties pojūtį dramatizuojanti galia. Eilėraštyje „Poeto meilė“ žemės gražuolės pažadai yra gyvenimo žodžiai, bet jie nenuramina „poeto gyvenimo liūdinčio troškulio“: „Pro tavo akių prasidengusią versmę / Paskęs jis ne žemės akių spinduliuose“. Po keturiasdešimties metų parašytame eilėraštyje „Aš nežinau“ ši mintis pratęsiama: Tu saulėj tapk juodu nakties šešėliu, O naktį šviesk skaidria žvaigžde. Tik taip poeto rasi būtį Giliam gyvenimo sraute. Kūrybos būtis, poeto būtis, yra „giliam gyvenimo sraute“, bet jame neištirpsta — šviesoj išsiskirdama šešėliu, tamsoj — šviesa. „Pesimizmo himnuose“ būties, kaip esmės išgyvenimas atrodo tarsi atsiskyręs nuo gyvenimo, supriešintas su gyvenimiškų džiaugsmų apstumu: Ūžia pro šalį triukšmingas aidėjimais Margos aistringo pasaulio būtybės, — Mano krūtinėj, kaip vakaro pasakoj, Žėri vien mano svajonių ugniavietė. Gyvenimą ir būtį sujungia meilė. Iš jos, visagalės jėgos, apie kurią kalbama maldos intonacija, gyvenimas semiasi būties: „Tikiu visagalinčios meilės buvimą, / Kur mano gyvenimas būti sau ima...“ („Saulėtekio giesme pagarbinti noriu...“). Meile pakeičiama antgamtinė būtybė, apie meilę, bylojama jos žodžiais (tikiu, visagalinti). „Kelių ir kryžkelių“ rinkinio laikotarpiu V. Mykolaičio-Putino būties problematika labiau pasisuka gyvenimo, gyvenimo džiaugsmo kampu. Laimė — trumpa, viena akimirka, bet joje veriasi būties esmė: „Tik tu viena minutės trumpai laimei / Mane šviesiam pasauliui grąžinai“ („Tavęs nebėr“). Ankstesnėje lyrikoje skaudus žmogaus atvirumas būties problemomis reiškiamas žiūrėjimu į dangų, žvaigždes, į jūrą, tarsi į save: „Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį...“ („Rudenio naktį“), „Pažvelk į tolį“ („Nakties žaislai“), „Žiūri tolumon...“ („Stella Maris“). „Kelių ir kryžkelių“ eilėraščiuose atsiranda užmerktų akių situacija: „Vos užmerksi akis — ir tylu, ir ramu. [...] Ir svaigsti, ir gėries valandėlės džiaugsmu...“ („Neatmerkim akių“); „Aš užmerkiau akis — ir vidurdienio saulė / išbučiavo man skruostus ir lūpas“ („Vasaros saulėje“). Meilė tebėra likimo lėmėja ir sprendėja („Širdis nebežino nei šiandien, nei vakar: / Ji meilės pilnybėj nedaloma esti“ — „Atsiminimas“), tačiau poetinis konfliktas iš būtiškųjų dilemų persikelia į gyvenimiškesnes problemas. Pasikeitusi situacija aiškiai suvokiama — „Ir akys nuo mėlynų plotų atprato, / Ir ausys padangių skambumui apkurto“ („Pasakos galas“). Tačiau Antrojo pasaulinio karo išvakarėse vėl suintensyvėja dvasinė nerimastis, kylanti ne tik iš individualiosios, bet ir iš visuomeninės būties prieštaravimų. Minties ir meilės būtyje veriasi gyvybės būtis, kuri pilniau atsiskleis paskutiniuose rinkiniuose. Džiaugsmas ir skausmas, likimas ir kova, — tai prieštaros, žmogaus širdyje, susijungiančios į būties prasmės sintezę: Ir džiaugsmą širdyje pajutau, Kad visą pasaulį matau, Kad žemės aidiją girdžiu Kaip arfą buities šimtastygę, Kuri stebuklingais garsais Suvienija kapą ir vygę. („Pakilkit į dangų trimitai...“) „Būties valanda“ vien pačiu pavadinimu skatina gilintis į šios sąvokos poetinę prasmę. Suvokiant putiniškąją poetinę būties prasmę, šiam rinkiniui dera skirti pagrindinį dėmesį. Pirmą kartą V. Mykolaičio-Putino lyrikoje būtis įgauna aiškią nebūties opoziciją, naujai nušveičiančią ir pačią būtį. Nebūtis supa būties laike ir erdvėje — yra prieš ją, už jos, aplink ją ir joje. „Sausio pradžia“: Iš lėto pasisuko metų ratas, Iš jo pirmasis stipinas Mane iš nebūties iškėlė. Ir pabaiga: Šios žemės mano neįspėtai būčiai Nereikalingi buvo man karalių Dovanų likučiai Žmogus ateina iš nebūties, ir jo, būtis lieka nebaigtinė, „neįspėta“. Nebūties galimybė gilina būties, kaip žmogiško buvimo, būties kaip save jausmu, mintimi, valia suvokiančios gyvybės prasmę. Iš ankstesnės lyrikos atpažįstamoji žvelgimo į dangų situacija nušviesta nebe šaltos visatos paslapties, o jaukios buvimo šviesos: „Ten pirmąsyk taip skaidriai šviečia žvaigždės...“ („Rugpjūtis“). Pasaulis egzistuoja kaip būties ir nebūties kova, laimint būčiai, jos gyvybei, saulei, šviesai. Būties, o ne nebūties gelmėse iš naujo bręsta ir kyla prieštaros, susitinkančios ir žmogaus širdyje. „Juodos, tylios nebūties“ („Nemiga“) laukimas tėra tik silpnumo akimirka, nebūtinanti gyvenimą. Į dvasinės būties kolizijas vėlyvojoje V. Mykolaičio-Putino lyrikoje pastebimiau įjungiama fizinę būtis, ryškesnėmis gyvenimo linijomis ji sujungiama su meile, kaip pagrindine žemiškąją prasme. Tačiau ir žemiškoji meilės prasmė V. Mykolaičio-Putino lyrikoje lieka ideali neišsipildžiusiu ilgesiu — vienintelė būtiškai jaučiama moteris jo kūryboje yra Katedros Nepažįstamoji. Kitaip interpretuojama vienatvė, labiausiai egzistenciali žmogaus būsena. „Būties valandoje“ prasmingai išskiriama „vienas“ ir „vienišas“: „Jau aš vienatvėje ne vienas — / Paklysti toly nebijau“ („Ne, vieną sutemą lydėjau...“). Giliausias vienišumas patiriamas jiems sutampant: „Ir vienas, ir vienišas stoviu šių sutemų gūdy“. Gyvenimiškas ir būtiškas vienišumas nėra tas pats. Būtiškoji vienatvė nėra tamsi, ji laukiama ir geidžiama: „Aš noriu pabūti vienas / Su tom šviesiomis mintimis“ („Aš noriu pabūti vienas“) Būčiai ir nebūčiai žmogus turi būti atviras, tik šis būtiškas atvirumas leidžia suvokti būtį, kaip džiaugsmą, pagrindžia norą savo būty viešpatauti, jaučiant ją ir galvojimu, ir instinktu — į kraują įsiėdusia gyvybės gyvate. Paskutinieji Putino eilėraščiai akcentuoja dieną, šviesą, saulę. Iš tamsiųjų, su romantizmo tradicija sietinų sielos gelmenų būties problemos labiau persikelia i būties-buvimo prasmės, džiaugsmo, būties — amžinos, tik pavidalus ir formas keičiančios gyvybės plotmę. Naktimis atsiveria kankinanti buitis. Iki paskutinio eilėraščio V. Mykolaičio-Putino būtis lieka nerami, neišsipildanti, nepabaigiama žmogaus dvasios kūryba. V. Mykolaitis-Putinas – dvasinės akademijos studentas. 1915 m. Žmogaus būtis Juditos Vaičiūnaitės lyrikoje Ryškiu ir savitu grožio pojūčiu, elegantiška jo raiška dabartinėje lietuvių lyrikoje išsiskiria J. Vaičiūnaitės kūryba . Judita Vaičiūnaitė dažnai vadinama miesto poete, tačiau jos kūryboje ryškūs ne tik miesto erdvės, jo architektūros teikiami estetiniai išgyvenimai — kūrėjos poetinis pasaulis stebina ir temų įvairove, ir lyrinio subjekto sudėtingumu, ir savita laiko tėkme. Grožio jausmas J. Vaičiūnaitės kūryboje su gyvenimo prasmės jutimu, prasmės ieškojimu, ir būties vientisumas atsiskleidžia kaip realybė — ir esanti, ir kuriama, dvasinėmis pastangomis harmonizuojama. Dvasinė žmogaus harmonijos pagrindas yra meilė — ne tik kaip ypatinga dvasinė lemtis, surišanti žmones, bet ir kaip galėjimas, sugebėjimas mylėti gyvenimą — savaiminę ir aukščiausią vertybę. Estetikų šis unikalus žmogaus jausmas, įkvepiantis ir meninę kūrybą, apibendrintai vadinas būties meile. Būties meilė įveikia susvetimėjimą, žmonių santykių sudaiktėjimą, suartina žmogų su juo pačiu ir net su daiktais, kaip būties dalyviais. J. Vaičiūnaitė yra pasakiusi išmintingus žodžius, kurie daug ką paaiškina jos kūryboje ir gali būti žmogui reikalingi, mąstant apie gyvenimą, būties prasmės nenukeliant į aukštybes: “Aš nežinau nieko gražesnio už kasdienybę – ji man yra pati gyvenimo poezija, o ne šventės ar kažkokie ypatingi plunksnos verti objektai. „ Labai branginu ir gerbiu patį gyvenimą, buvimą, tegu menkiausią, proziškiausią…” . Jausdama begalinį būties vientisumą, poetė atsisako skirti poetinę ir buitinę nuotaiką. Unikalus gebėjimas matyti grožį kasdienybėje, kūrinyje ir jį iškelti iki estetinio efekto. Ir estetizuoti poetės minčių kontekste reiškia regėti gyvenimą kaip grožį. Į klausimą kas teikia impulsų kūrybai, J, Vaičiūnaitė atsako: „stipri emocija, stiprus estetinis įspūdis“. Tai pagrindiniai poetės kuriamo grožio pasaulio ramsčiai, vienas kitą palaikantys ir kartu atskiri. Stipriausios emocijos kyla iš meilės išgyvenimų. Reto kurio nors poeto kūryboje rasime tokią svarbią ir niuansuotą meilės jausmo analizę. Meilė čia ir aistra, pilna „beribio grubumo ir grožio“ — geismas, nerimas, skrydis ir pražūtis. Ir iškilęs virš kasdieniškos rutinos atskalūniškas aukštis — „daugiaplanė nuodėmė“ , „draustas džiaugsmas“. Ir išganinga „nuplaunanti liepsna“. Ir praradimo liūdesys, nuoskauda, vienatvė, tyla. Ir begalinė ištikimybė, laukimas. Ir vaikiškas patiklumas, graudulys, švelnumas. Sunku būtų tiksliau nusakyti J. Vaičiūnaitės poezijos meilės skalę — nuo aistros iki tylos ir vaikiško graudulio. Jausmo erdvę išplečia stiprumo pojūtis — asmenybės išdidumo, nepriklausomumo. Dvasinio grynumo ženklai jos eilėraštyje tarsi įlydyti į „negryną“ (klasikinio, harmoningo grožio prasme) aplinką, kontekstą, ardantį ir poetinių sąvokų vienareikšmiškumą, jas tarsi savaip „sukryžminantį“. Eilėraštis iš ankstyvosios lyrikos „Tebus šviesa“: Pro doko sandėlius tekės žalsva didžiulė saulė. Paskui ligi nakties kranai ir bėgių kryžiai neatvės... Ir jūros paukščiai klyks ir klyks... Aš noriu tau išsaugot Atšiaurų, sūrų išdidumą — ūkanų, Audrų, erdvės. Išdidumas — pagrindinė J. Vaičiūnaitės lyrinio subjekto dvasios ypatybė — apsuptas „žemojo“ stiliaus atributų: doko sandėlių, bėgių, kranų. Romantinei išdidumo tradicijai jai artimi jūros paukščiai. Tačiau J. Vaičiūnaitės lyrikos žmogaus išdidumas yra atšiaurus, sūrus, ne tik audrų, erdvės, bet ir ūkanų. Ledėjanti siena, įšąlančios stikle chrizantemos, gatvės, graviūros, naktis, — „šaltis“, kontrastiškas šiltam nuo pabučiavimų veidui, kaip tolimas yra praeities laikas (senovinių tekstų, archyvų) šiltai šviečiančiai ir trapiai dabarties akimirkai. Šie kontrastai apibūdina J. Vaičiūnaitės lyrikos žmogaus erdvę. Grožis poetės pirmiausia jaučiamas ne natūros, o kultūros pasaulyje, ne savaiminiame, o sukurtame žmogaus. Gražus poetei yra žmogaus galėjimas jausti kultūrą, istoriją, kaip amžiną tekėjimą, pristabdomą suvokimui: Numirę skulptoriai, auksakaliai ir Mūrininkai šimtmečius pristabdo Senovinėj aikštėj — per vidurį šiaurietiškos šviesos beribio kupolo... Žmogaus būtis Vaičiūnaitės lyrikoje atsiveria nepaprastai įdomioje kultūros erdvėje, kuri tarsi įpareigoja lyrinį „aš“ tam tikram dvasiniam aristokratiškumui. Nėra perdėto jausmingumo, romantizuoto kalbėjimo, būdingo egocentrinei lietuvių lyrikai. Poetės kūryboje lyrinis subjektas geba prabilti apie save paprastai, nesureikšmindamas savo vidinių išgyvenimų, susitapatindamas su jį supančiu pasauliu darniai ir natūraliai. Eilėraščio žmogus nesiekia suteikti savo egzistencijai ypatingo filosofiškumo: tai paprastas, bet taurus kasdienybės išgyvenimas, gilus, bet ne dramatizuotas:   ...Ir kaip dangaus pajuodęs kupolas — pradaromo skėčio tūris, lietaus ir begalybės kupinas, savy pasaulį turi. „Lietaus eilėraštis“ Kultūra gyva kūryba ir darbu, amatu. Gyvenimo džiaugsmas, prasmė neatskiriami nuo meilės kasdienybei, kūryba — nuo darbo, amato, istorija neatplėšiama nuo dabarties. Taip formuojasi būties vientisumo pajauta. J. Vaičiūnaitė nevengia liūdesio , graudulio įvaizdžių ir intonacijų: „O duok lietaus, duok liūdną fleitą...“ („Euterpė“). Tai gražus liūdesys, neatskiriamas nuo šviesos („preliudai, pilni šviesos ir graudumo...“ — „Pražydusios kriaušės šaka...“), tai lyg pačios žmogaus būties liūdėjimas be konkrečios, aiškios priežasties, jaučiant gyvenimo slaptį, nelengvai įžvelgiamą, vienintelę ir jaudinančiai gražią: Kokia graži tu, kai žiebi žvakes ant pianino Ir paleidi nakčiai Tamsių plaukų didžiulį mazgą, kai žvelgi į mus mąsliom, liūdnom akim iš po tų antakių lakaus juodumo... Liūdesys gražus likimiškumu, sujungiančiu su graudžiu žavesiu. Eilėraštis — sudėtinga gyvenimo partitūra iš žodžių, garsų, junginių, vienas kitą girdinčių, perimančių vienas kito prasminę melodiją ir vedančią ją tolyn — iki pabaigos, motyvuotos, bet ir netikėtos. Ta savitas J, Vaičiūnaitės lyrikos bruožas. Jis savaip įkūnija ir pasaulio vieningumo pojūtį, ir grožio idealą, surandamą gyvenimo ir kūrybos sankryžose. Literatūra: Balsevičiūtė V. Naujausios lyrikos semantika. 1994. P.141-162. Daujotytė V. Lyrikos būtis. Vilnius. 1987. P. 24-300. Daujotytė V. Vinco Mykolaičio-Putino LYRIKA. Vilnius. 1988. P.74-99. Daujotytė V. Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai. Vilnius. 2003. P.105-123. Nastopka K. Išsprūstanti prasmė. Vilnius. 1994. P.12-24.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!