V. Mykolaičio-Putino biografija ir jo eilėraštis "Rūpintojėlis"

2 ĮVADAS Darbo aktualumas. Vincas Mykolaitis Putinas – poetas, dramaturgas, prozininkas. Lietuvių lyriką jis praturtino filosofine mintim, vidiniu dramatizmu, proza – brandžiu psichologiniu romanu, dramaturgija, eiliuotomis pjesėmis. Jo kūrybinis kelias dramatiškas ir sudėtingas, kaip ir pats gyvenimas. Ankstyvoji Putino lyrika tęsia Maironio tradicijas, bet eilėraščiai modernesni, intymesni, čia daug gamtos vaizdų, bet nedidingų, panoraminių. Čia gamta jaučiama labai asmeniškai. Kartu ima ryškėti simbolizmą pranašaujantys ženklai (beribės erdvės, jūros, toliai). 1927 m. išėjo jo eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“. Tai vienas reikšmingiausių rinkinių visoje lietuvių lyrikoje, ryškiausias lietuvių simbolistinės lyrikos pavyzdys. Didžioji V. M. Putino poezijos žmogaus vidinio konflikto priežastis, priešprieša tarp Dievo ir žmogaus, amžinybės ir laikinumo, idealybės ir materijos. Šias priešpriešas žmogus bando derinti. Iš čia ir kyla dramatizmas – iš žmogaus ir pasaulio vidinio susiskaldymo. Dramatinę įtampa apgaubia liūdna, sielvartinga ir tuo pat metu didinga nuotaika. Putino poezijos žmogus negali nei žemėje nurimti, nei danguje įsitvirtinti. Žmogus nuolat yra didžiajame „Tarp“: tarp kūno ir sielos, tarp žemės ir dangaus, tarp gyvenimo ir mirties. Svyravimas tarp tų „tarp“ – žmogaus suvokimo būdas – pagrindinė simbolistinės Putino kūrybos tema. Populiariausi rinkinio V. M. Putino eilėraščiai: „Tarp dviejų aušrų“, „Rūpintojėlis“, „Margi sakalai“, „Vergas“, „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“. Darbo tikslas – atskleisti Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio „Rūpintojėlis“ analizę. Darbo uždaviniai: 1. Nurodyti Vinco Mykolaičio-Putino biografiją. 2. Pristatyti Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį „Rūpintojėlis“ analizę. 3 1. VINCO MYKOLAIČIO-PUTINO BIOGRAFIJA 1.1 Vincas Mykolaitis-Putinas Vincas Mykolaitis-Putinas gimė 1893 m. sausio 6 d. Pilotiškių kaime, Prienų rajone, stambių ūkininkų šeimoje, kurioje iš viso augo devyni vaikai. Iš pradžių Vincas Mykolaitis-Putinas mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir 1909 m. baigęs keturias klases įstojo į Seinų kunigų seminariją Seinų kunigų seminarijoje nuo 1911 metų ėmė spausdinti savo kūrybą ir parašė pirmą savo eilėraštį „Putinai“, vėliau pasirinko to paties augalo slapyvardį. Pirmasis jo eilėraštis buvo išspausdintas Šaltinyje, vėliau eilėraščius spausdino Ateityje, Draugijoje. Į religiją Vincą Mykolaitį-Putiną traukė kitoks pasaulis, noras rašyti, tačiau greitai jis pamatė, kad religinis pasaulis toli gražu ne toks, koks jam atrodė iš pradžių. Vis dėlto religinius mokslus jaunasis poetas tęsė ir 1915 m. buvo įšventintas į kunigus. Pastoracinio darbo nedirbo ir 1915-1917 m. pradėjo studijuoti Peterburgo (Petrapilio) dvasinėje akademijoje. Čia artimai susipažino su Jurgio Baltrušaičio rusiška lyrika, domėjosi rusų simbolistų poezija, rašė eilėraščius Ateities Spinduliams ir Lietuvių Balsui. 1917 m. Petrapilyje pasirodė pirmasis V. Mykolaičio-Putino lyrikos rinkinys Raudoni Žiedai su poema Kunigaikštis Žvainys. V. Mykolaitis-Putinas gavo stipendiją (per Amerikos lietuvių Tautos Fondą) mokslams tęsti Vakarų Europoje ir 1918 m. jis išvyko į Šveicariją. 1918-1922 m. Friburgo universitete studijavo filosofiją, filosofijos ir meno istoriją, literatūrą. Universitete V. Mykolaitis-Putinas visai subrendo kūrybiškai: parašė apsakymų, dramą, nemažai poezijos. 1922 m. apgynė disertaciją apie V. Solovjovo estetiką. Gavęs filosofijos daktaro laipsnį, 1922-1923 m. ruošėsi profesūrai Miuncheno universitete, studijuodamas literatūros bei meno problemas. Po ilgų studijų ir tapęs filosofijos mokslų daktaru grįžo į Kauną (http://www.rasyk.lt/rasytojai/vincas-mykolaitis-putinas.html). 1923-1929 m. Vincas Mykolaitis-Putinas Lietuvos universitete dėstė naująją lietuvių literatūrą, visuotinės literatūros įvadą ir estetiką. 1924-1932 buvo kultūrinio žurnalo „Židinys“ redaktorius. 1925 m. buvo Lietuvių meno kūrėjų draugijos sekretoriumi, padėjo įsteigti studentų ateitininkų meno draugijai „Šatrija“. O 1927 metais buvo išleistas jo eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“. 1931 m. V. Mykolaitis-Putinas išvyko atostogauti į Nicą (Prancūzija), kur parašė svarbiausio savo kūrinio - romano „Altorių šešėly“ I ir II dalį ir jau 1933 m. pabaigė galutinai rašyti romaną „Altorių šešėly“. 1935 m. Vincas Mykolaitis-Putinas oficialiai atsisakė kunigystės ir vedė. Tačiau jis neperėjo į krikščionybės priešų eiles, pasiliko tikintis. Po metų išleido dar vieną svarbų poezijos rinkinį „Keliai ir kryžkelės“. Po to poezijos kurį laiką nerašė, bet paskelbė mokslinių darbų, prozos kūrinių. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Vincas Mykolaitis-Putinas pradėjo dirbti Vilniaus universitete iki jo uždarymo 1943 metais. Naujųjų 1941-ųjų metų proga jis rašė: „Linkiu, kad 1941 m. kultūrinį Lietuvos gyvenimą atgaivintų išmintingos Stalino konstitucijos dvasia ir kad jos nuostatomis būtų tvarkomi visi mūsų respublikos reikalai“. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai Vincas Mykolaitis-Putinas į Vakarus nepabėgo. Tuo laikotarpiu parašo pirmąsias romano „Sukilėliai“ dalis (liko nepabaigta), vėl ima kurti poeziją. Mirė 1967 metais birželio 7d. netoli Kauno Kačerginės kaimelyje, prie Kauno, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vincas_Mykolaitis-Putinas). Apibendrinimas. 1933–1937 m. V. Mykolaitis-Putinas buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, 1940–1954 m. Vilniaus universiteto profesorius, 1945–1946 m. Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvių literatūros instituto direktorius. 1956 m. išleido rinkinį Poezija. Tai didis poetas-mąstytojas, padaręs daugiausia įtakos, kuriant lietuvių tautos dvasinio gyvenimo pasaulį. Jis kūrė šitą pasaulį kaip didelį gražų rūmą, kurio kertiniais akmenimis buvo jo pačio iškentėti, jo pačio nušlifuoti, aukštieji Tiesos, Gėrio, Grožio ir Humanizmo idealai. 1.2 Vinco Mykolaičio-Putino pagrindinės kūrybos apžvalga Lankutis J. (1982) teigė, jog Vincas Mykolaitis-Putinas sukaupęs savyje turtingą lietuvių liaudies dvasinio gyvenimo patyrimą, brangindamas ir puoselėdamas jį, savo gyvenimu ir kūryba pakėlė šį patyrimą į naują pakopą, aktyvizavo jį, praturtino jį tragišku pasaulio ir žmogaus būties suvokimu. Jo eilėraščiuose niekada nebuvo taikos ir ramybės, jis jose pasirinko grumtynių „tarp“ tiesos ir netiesos. Prometėjas ir Bethovenas – mylimiausi poeto herojai – amžinai grūmėsi su tamsa, melu, blogiu ir smurtu, sukruvinta širdimi nešdami taurią pergalės vėliavą į pačią aukščiausią viršūnę, kurios vardas – žmonija. Ankstyviesiems Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščiams būdingas šviesių gyvybingos gamtos išgyvenimų vaizdavimas. Eilėraščių centre paprastai stovi gamtos detalės: pavasario žiedas ar praplaukiąs debesis, kurios atspindi tokį patį skaidrų lyrinio herojaus vidinį pasaulį. Kūrybai būdingas gilus ir dramatiškas lyrizmas, kylantis iš buities prieštaravimų (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vincas_Mykolaitis-Putinas). Tarp dviejų aušrų (1927 m.). Šis žymiausias Vinco Mykolaičio-Putino poezijos rinkinys siejamas su simbolizmu. Ši meno kryptis poetui padarė didelę įtaką studijuojant Rusijoje bei Vakarų universitetuose. Didelį įspūdį jam padarė Jurgio Baltrušaičio, rusų simbolistų kūriniai. Kūrybinį kelią pradėjęs kaip Maironis tradicijų tęsėjas poetas nuo tautinės problematikos pamažu gręžiasi į individą. Susitelkė ties dramatiškąją dualistine žmogaus prigimtimi. Dualizmas – 1) filosofinė teorija, materiją ir dvasią laikanti lygiareikšmiais dalykais; 2) Dvilypumas, susidvejinimas. Visai Putino poetinei mąstysenai ir būdingas dualizmas. Dualistinė pasaulio samprata lemia priešybes (paviršius – gelmės, materialu – idealu, šviesa – tamsa, gyvenimas – mirtis). Putino poezijos žmogus negali nei žemėje nurimti, nei danguje įsitvirtinti. Jo lemtis svyruoja tarp dviejų polių, tarp žemės ir dangaus. Taigi, Vincui Mykolaičiui-Putinui simbolizmas buvo naujas romantinio judėjimo etapas – terpė išsiskleisti asmenybei. Todėl V. M. Putino simbolistinei poezijai būdingi du ryškūs bruožai. Pirmiausia juntamas pasaulio harmonijos ir žmogaus susiliejimo su pasauliu patyrimas. Bet tuo pačiu nuolat seka ir niekad nesibaigianti disharmonija ir konfliktas. Kaip ir ankstesnėje kūryboje poetui svarbi gamta. „Lyrinis aš“ čia žvelgia į didžiules panoramines erdves, padedančias pajusti būties visumą (http://www.moku.lt/darbai/moku.lt-vincas-mykolaitis-putinas). Altorių šešėly (1933 m.). Putino romanas „Altorių šešėly“ – tai pirmasis lietuvių psichologinis romanas, kuriame nuosekliai gilinamasi į pagrindinio veikėjo mintis, išgyvenimus, jausmus, psichologiją. Sprendžiama labai daug psichologinių problemų: kunigystės, gyvenimo kelio ieškojimo, menininko asmenybės laisvės. Pastaroji bene pati svarbiausia (http://www.moku.lt/darbai/moku.lt-vincas-mykolaitis-putinas). Valdovas (1920 m.). Vinco Mykolaičio-Putino dramos veikalas, kuriame vaizduojama tolima praeitis, neturinti apčiuopiamų nei laiko, nei vietos požymių. „Valdovo“ dramoje Vincas Mykolaitis-Putinas paliečia gilius žmogaus prigimties reiškinius, rodo stiprius moralinius herojų sukrėtimus, kaip ir V. Krėvė, vaizduoja didžių sielų skausmo kelius. Tačiau visapusiškos psichologinės analizės jis nesiekė. Romantinis veikalo branduolys liko ryškus. Autoriaus dėmesys čia sukoncentruotas į kraštutinių būties pradų – gėrio ir blogo kovą, į lyrines sienos svyravimų, atsivėrimų ir prisipažinimų akimirkas. „Valdovas“ parašytas baltosiomis eilėmis penkiapėdžiu jambu. Kai kurie mūsų dramaturgai jau ankščiau buvo rašę eiliuotus dramos kūrinius, tačiau tikrasis poetinio teatro žavesys pirmą kartą išryškėjo tiktai „Valdove“. Veikale sėkmingai buvo išvengta retorikos, dirbtinumo, sentimentalaus melodeklamacinio patoso, slėgusio ne vieną ankstesnę lietuvišką dramą; eiliuotas žodis čia organiškai susilieja su dvasine personažo būsena, jausmų dinamika, skamba labai natūraliai, įtaigiai. Savo forma šis kūrinys šliejosi prie besikuriančių lietuviškos istorinės dramos tradicijų, o savo esme kreipė neoromantinį praeities vaizdavimą į gilesnę žmogaus vidinio gyvenimo analizę, klasikinį objektyvumą bei visuotinumą (Lankutis J., 1973). Žiedas ir Moteris (1926 m.). Draminėje poemoje „Žiedas ir Moteris“ sprendžiamos jausmų ir dogmos, realybės ir idealo, meno ir tikrovės susidūrimo problemos. Šio kūrinio siužetas, veikėjai ir konfliktai iliuziniai, simboliniai. Tai, ką veikia, mąsto ir jaučia draminėje poemoje vaizduojamos figūros, yra tartum paties autoriaus lyrinės refleksijos, jo subjektyvių išgyvenimų inscenizuota projekcija. Žmonės ir daiktai čia tėra vien tos iliuzinės būties simboliai ir jų dramatizmas reiškiasi tik santykiuose su nematoma „aukštesne“ jėga. Nepaisant menkai tepasiteisinusių ir šiandien jau atgyvenusių formalių simbolistinės dramos ypatumų bei idealistinių koncepcijų, „Žiedas ir Moteris“ yra gana dinamiškas , vidine jausmų gyvybe alsuojantis veikalas. Jame įkūnyta žmogaus kova už gyvenimo laimę, jausmų laisvę ir prasmingą meną, siejasi su pagrindine Mykolaičio-Putino kūrybos problematika (Lankutis J., 1973). Nuvainikuota vaidilutė (1927 m.). Jausmų susidūrimas su „dieviškąja“ lemtimi atsispindi misterijoje „Nuvainikuota vaidilutė“, kurioje rašytojas mėgino simboliškai įprasminti istorinį lietuvių tautos likimą. „Nuvainikuota vaidilutė“ iš pirmo žvilgsnio mažai kuo tesiskyrė nuo kitų buržuazijos valdymo laikais paplitusių, šventiniams renginiams pritaikytų misterijų apie Lietuvos senovę, didžiuosius kunigaikščius, legendinius tautos didvyrius ar milžinkapių šešėlius. Nevengta joje nė tiesioginio apeliavimo į gyvenamojo meto tikrovę, iškeliant sektinius praeities pavyzdžius, aukštus laisvės, gerovės, dvasinio prakilnumo idealus. Kaip ir Krėvės misterijoje „Likimo keliais“, „Nuvainikuotoje vaidilutėje“ nemaža karčių žodžių apie naujosios Lietuvos buržuazinį sumaterialėjimą, jos vadų menkadvasiškumą, vargingą lietuvių tautinės kulturos būklę ir kita. (Lankutis J., 1973). Apibendrinimas. Vinco Mykolaičio-Putino kūryboje galima įžvelgti ne tik turiningos gamtos simbolikos, bet ir gyvenimo prasmės dualizmą. Didis lietuvių poetas savo eilėraščiuose paliečia gilius žmogaus prigimties principus, kur poezijos žmogus yra amžinoje kovoje tarp gėrio ir blogio. Patys reikšmingiausi jo kūriniai, tai poezijos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ ir romanas „Altorių šešėly“. 7 2. VINCO MYKOLAIČIO-PUTINO EILĖRAŠČIO „RŪPINTOJĖLIS“ ANALIZĖ 2.1 Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštis „Rūpintojėlis“ Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštis „Rūpintojėlis“ buvo parašytas 1926 m., kai žymus poetas dėstė Lietuvos universitete ir buvo kultūrinio žurnalo „Židinys“ redaktorius (http://anthology.lms.lt/texts/36/tekstas/01.html): Dievuli mano, kas per šviesios naktys! Ir kas plačių padangių per aukštumas! O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažos Taip spindi, net graudu, Dievuli mano. Išeisiu, sau tariau, ant lygaus kelio: Ant lygaus kelio tai valia valužė, Ant lygaus kelio šviesiąją naktužę Tai tik jaunam plačias dūmas dūmoti. Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano, Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai? Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai Vieni per dienas dūsaudami vaikšto. Dievuli mano, ar gi mūsų godos Tave prie kelio iš dangaus atprašė, Ar gal tos šviesios rudenio naktužės Tave iš mūsų žemės išsapnavo? Priimki gi mane, budrus Rūpintojėli, Prie lygaus kelio šiąnakt padūmoti. - O kad aukštam danguj tos šviesios žvaigždės Taip spindi, net graudu, Dievuli mano. 8 2.2 Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio „Rūpintojėlis“ analizės pristatymas Vincas Mykolaitis-Putinas – žymus XX amžiaus poetas simbolistas. Lyrinis filosofinis eilėraštis „Rūpintojėlis“, parašytas 192 m., yra vienas lyriškiausių ir švelniausių jo kūryboje. Pavadinimas įvardija nuostabų Lietuvos dievdirbių kūrinį – Rūpintojėlį, nuo seno saugojusį ir saugantį mūsų kaimo sodybas ir pakeles. Eilėraštis pradedamas mažybiniu kreipiniu „Dievuli mano“, perteikiančiu švelnius lyrinio subjekto jausmus adresatui ir norą išreikšti susižavėjimą nakties padangių grožiu: „( ... ) kas per naktys / ir kas plačių padangių per aukštumas / O žvaigždės, žvaigždės didelės ir mažos / Taip spindi, net graudu“. Susižavėjimas, pakilumas, išreikšti retoriniais sušukimais, kartu ir graudulys – simbolistams būdingo emocinio maksimalizmo ženklai. Posmas baigiamas tuo pačiu kreipiniu „Dievuli mano“. Taip tarsi apibrėžiamos transcendentinio pasaulio ribos. Visas naktinio dangaus grožis – Dievo valioje. Tai jo erdvė. Antrajame posme lyrinis „aš“ visą dėmesį staiga nukreipia į save – „išeisiu sau tariau“. Staiga kinta ir erdvės planas (simbolistiniu „aukštai – žemai“ principu). Įvardijamas lygus kelias. Anafora, skambanti tarsi liaudies dainos ištrauka („Ant lygaus kelio tai valia valužė, / Ant lygaus kelio šviesiąją naktužę“), patvirtina, jog lyrinis „aš“ tikėjosi būti laisvas būtent šioje erdvėje. Kelias paprastai veda į kokį nors tikslą, tačiau šiame nakties kelyje lyrinis „aš“ trokšta ne keliauti, bet „dūmas dūmoti“, todėl jo žvilgsnis ir krypsta į dangų. Įdomi yra ir laiko kaita: pirmasis posmas išreiškia dabarties, kalbamojo momento, lyrinio „aš“ būseną, o antrajame tarsi grįžtama į šiek tiek ankstesnį laiką. Trečiajame posme erdvė išlieka ta pati – prie lygaus kelio. Tačiau būtent šio posmo retorinis klausimas paaiškina, jog lyrinis „aš“ kalbasi ne tiesiogiai su pačiu dievu, bet su jo simboliu žemėje, su rūpintojėliu. Lyrinis subjektas kreipiasi į „dievulį“, svarstydamas, kodėl šis pasirinko rymoti tokią vietą, kaip pakelė. Pirmajame posme vaizduojamas šviesus, aukštas ir žvaigždėtas dangus. O juk žvaigždė – tai aukščiausio idealo simbolis. Tokiu idealu ir žavisi eilėraščio žmogus. Tad jam nesuprantamas dievulio pasirinkimas nusileisti į žemę, Juk čia nėra to grožio, kaip aukštybėse. Metafora „vargų vargeliai ( ... ) dūsaudami vaikšto“ įvardija vargstančius žmones, praeinančius keliu – gyvenimo keliu. Ketvirtajame posme į akis krinta dviejų erdvių antitezė – kelio (žemės) ir dangaus. Rūpintojėlis tarsi tarpininkas, galintis susieti šias taip nutolusias erdves. Jis jau nėra tik medinis Dievo simbolis, poetas juos lyg sutapatina. Lyrinis „aš“ vis bando išsiaiškinti: „argi mūsų godos / Tave prie kelio iš dangaus atprašė, / Ar gal tos šviesios rudenio naktužės / Tave iš mūsų žemės išsapnavo?“ Iš šių personifikacijų aiškėja Dievo visuotinumo idėja – visos erdvės sritys yra jo valioje, jis yra visur, ir sunku pasakyti, kur yra pirminė jo buvimo vieta – žemė ar dangus. Paskutinysis eilėraščio posmas tarsi patvirtina šią mintį. Lyrinis „aš“ pajunta vienovę su Dievu, jis drįsta prašyti „priimki gi mane“. Jis trokšta šią naktį „padūmoti“ kartu su Dievu – galbūt prasiskverbti į gilesnę, trascendentinę sritį. Paskutiniojo posmo eilutėse „aukšto dangaus“ motyvas tarsi „uždaro“ erdvę, primindamas pirmajame posme sukurtą šviesos, pakilumo, nuostabos jausmą. Kalbančiojo nuotaika panaši kaip ir kūrinio pradžioje – pakili, švelni ir džiaugsmingai graudi. Eilėraštis baigiamas kreipiniu „dievuli mano“. Tai pirmieji ir paskutiniai kūrinio žodžiai – gilaus tikėjimo Dievo visuotinumu išraiška, žiedinės kompozicijos ženklas (Lankutis J., 1982). Apibendrinimas. „Rūpintojėlis“ – labai švelnios, subtilios nuotaikos eilėraštis, rodantis ypatingą Vinco Mykolaičio-Putino gebėjimą kalbėti apie giliuosius žmogaus sielos potyrius ir troškimus. Begalo nuoširdus ir paprastas, tarsi širdies atodūsis, nejučia iš lūpų išsprūdęs. Teisingai sakė B. Sruoga, kad jis – „iš jaunatvės skausmo nupintas“. 10 IŠVADOS 1. Vincas Mykolaitis-Putinas – tai vardas, kuris nuolatos linksniuojamas rašytojų, skaitytojų ir tyrinėtojų lūpose, tai pavardė, kuri jau dabar yra tapusi kokybiškos kūrybos simboliu, tai inicialai, karūnuojantys lietuviškos prozos, poezijos ir, apskritai, Lietuvos literatūros puslapius. Jis – tai dabartinio išprususio literato nuoseklaus dėstymo, puikaus įžvalgumo, sklandžios formos, tinkamų įvaizdžių arsenalo, melodingumo mokytojas. Savo gyvenimo ir kūrybos žygdarbiu Vincas Mykolaitis-Putinas užima reikšmingą vietą visos pažangiosios, humanistinės dvidešimto amžiaus europinės minties milžinų tarpe. 2. Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštis „Rūpintojėlis“ yra vienas gražiausių jo lyrikos šedevrų. Jame išreikštas idealistinis sielos bendravimas su kosmosu, su dieviškąja visatos dvasia. Tačiau toji simbolika čia jau visiškai gimininga lietuviškai valstiečio pasaulėjautai, be galo artima liaudies meno, primityvių medžio drožinių dvasiai, kurią išreiškė mūsų kaimo dievdirbiai. Subjektyvų lyrinį išgyvenimą poetas transformavo į tradiciškesnę, folkloriškai stilizuotą situaciją. Eilėraštyje tarsi liaudies dainoje girdime ir matome kažką jauną. 11 LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Lankutis Jonas (1973). Vinco Mykolaičio-Putino kūryba. Vilnius: Vagos leidykla. 2. Lankutis Jonas (1982). Vincas Mykolaitis-Putinas. Kaunas: Šviesa. 3. Vincas Mykolaitis-Putinas. [Žiūrėta 2009 m. balandžio 7 d.]. Prieiga internetu:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!