Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio „Saulėgrąža“ interpretacija

Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio „Saulėgrąža“ interpretacija (Nr. 5)

Judita Vaičiūnaitė – tai žymi XX a. poetė, vertėja. Nors žavėjosi klasikinės lietuvių literatūros tradicijomis: Šatrijos Ragana, V. M. Putinu, Salomėja Nėrimi, tačiau pati stengėsi kurti modernią lyriką. Ji vaizdavo suskilusį pasaulį, vienišą žmogų, jo prigimtį, pasąmonę, parodydama šių dalykų pranašumą prieš protą. J. Vaičiūnaitė vadinama miesto poete. Tuo metu, kai kiti jos kartos poetai rėmėsi tautosaka, rašė apie kaimą, gamtą (M. Martinaitis), kūrėja poetizavo miesto gyvenimą: gatvės, skersgatviai, senamiesčio kiemai jai ne mažiau artimi ir jaukūs nei gamtovaizdis. Šiuos bruožus galima pastebėti ir mano analizuojamame eilėraštyje ,,Saulėgrąža“, kuriame kalbama apie gražius praeities prisiminimus ir skurdžią dabarties aplinką.

Šiame kūrinyje vyrauja vyksmas, o ne veiksmas. Lyrinis ,,aš“ (jis yra subjektyvus ir kalba I – uoju asmeniu) nori išsakyti adresatui savo jausmus, papasakoti prisiminimus, kurie kamuoja jo sielą. Dažnai kartojamas įvardis ,,aš“ leidžia suprasti, kad lyrinis subjektas yra susitapatinęs su autore, o ji gyveno Vilniuje, kuris dažnai minimas eilėraštyje, taigi įžvelgiamas biografinis kontekstas. Kūrinį sudaro tik vienas sakinys – tai modernumo ženklas, kuris mintims suteikia ekspresyvumo, noro būti išgirstoms. Todėl eilėraštį galime skirstyti į dvi kompozicines dalis pagal vyksmo plėtojimąsi.

Jau pavadinimas mums sako, jog kūrinyje bus prisimenama saulėgrąža – gėlė, kuri simbolizuoja saulės grįžimą. Tai patvirtina ir pirmasis segmentas (,,užpernai augus saulėgrąža“). Įžvelgiamas mitologinis kontekstas – lietuviams saulės grįžimas būdavo naujo gyvenimo etapo pradžia – laiko tarpas, kai bunda gamta, įsibėgėja sėjos darbai. Tačiau šiame eilėraštyje gėlė vaizduojama jai netradicinėje – miesto erdvėje (,,Vilnius, Totorių gatvės statybvietėj“). Tai tarsi simbolizuoja kaimo ir miesto kultūros suartėjimą – galbūt to ir trokšta adresantas.

Pirmajame segmente taip pat įžvelgiama aiški aliuzija į laiką – kalbama dabar (,,klausau“), prisiminimai dar gyvi, tačiau prisimenama užpernai metų įvykiai. Gėlei apibūdinti vartojama daug epitetų (,,auksalapį žiedą“, ,,dulkėtą“, ,,giedrą“), kuriais tarsi sakoma, jog netgi per dulkes gėlė yra didi ir nepraranda savo žavesio. Taip atskleidžiama viena iš lyrinio subjekto vertybių – grožis, kuris būdingas daugeliui Vaičiūnaitės kūrinių. Taip pat saulėgrąžai priskiriama ,,žalio indėniško kraujo“ metafora, kuria norima pabrėžti šios gėlės, tapusios eilėraščio leitmotyvu, ugningumą, spinduliuojantį karštį, gyvybę (žalia spalva lietuvių mitologijoje – gyvybės simbolis).

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!