Antikos mitų interpretacija Lietuvos kultūroje (J. Vaičiūnaitė, H. Radauskas, A. Škėma)

Vieni seniausių literatūrinių kontekstų yra mitai, kurie aprėpia daugybę amžių istorijos. Antikos palikimas yra visos Vakarų kultūros pamatas. Norėdama įsigilinti į Antikos mitus visų pirma norėčiau apibrėžti pačią Antikos epochos reikšmę ir sąvoką. Tai yra ir tam tikra mąstymo, ir aplinkos samprata. Šiandieniniame kontekste mitu galėtume vadinti pasakojimą, kuriame per konkrečius veikėjus, sugyvintas būtybes, jų poelgius atskleidžiamas gyvenimo suvokimas. Daugumos mitų siužetai vienu metu ir gyvenimiški, ir mistiški. Nors dažnai mituose yra pasakojama apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, tarpusavio santykius, geras ir piktas dvasias, istoriją, tačiau nepamirštamos ir moralinės vertybės bei dorybės. Mano nuomone, Antikos mitai geriausiai atsiskleidžia per įvairius meno kūrinius ir , žinoma , literatūrą. Taigi šiandien savo kalboje aptarsiu Antikos mitų interpretaciją Lietuvos kultūroje ir remsiuosi viena iš meno rūšių- literatūra.
Išeivių literatūroje dažnai galime įžvelgti skausmą ir nusivylimą, kuriuos rašytojai atskleidžia ir remdamiesi mitiniais motyvais. Tokie motyvai būdingi Antano Škėmos – žymiausias katastrofinio modernizmo atstovo- kūrybai. Išvykęs į Ameriką šis prozininkas parašo romaną „Balta drobulė“. Aiškiai matyti, jog kūrinys yra paremtas aliuzija arba, kitaip tariant, užuomina. Man šis romanas glaudžiai asocijuojasi su Sizifo mitu. Pagal legendą, Sizifas įkūrė Korinto miestą. Į jį atvykus mirties dievui Tanatui, Sizifas klastingai jį apgavo ir sukaustė grandinėmis. Nuo tada žmonės nustojo mirti. Antrąkart Sizifas dievus apgavo žmonai liepęs nelaidoti jo kūno ir neaukoti aukų požemio dievams. Atėjęs pas Hadą šis paprašė jį leisti į žemę, kad įsakytų žmonai aukoti aukas. Išleistas Sizifas negrįžo. Galiausiai Tanatas išplėšė bepuotaujančiam Sizifui širdį. Nuo tada pomirtiniame gyvenime Sizifas turi amžinai ridenti į aukštą, statų kalną didžiulį akmenį. Kai viršūnė jau netoli, akmuo išsprūsta iš rankų ir nurieda žemyn, o pasmerktasis vėl turi pradėti viską iš naujo. Dabar Sizifo vardas yra tapęs bendriniu beviltiškiems veiksmams apibūdinti vartojamu žodžiu. Beviltiškumas puikiai atskleidžiamas pagrindinio romano veikėjo Antano Garšvos charakteriu. Jo istorija – tarsi šiuolaikinė mito interpretacija. Garšvos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!