Aidas Marčėnas eilėraštyje „Ars poetika“ rašo: „Pasaulis baigias, todėl/ reikia rašyti eilėraščius.“ Pagrįskite arba paneikite šią mintį

Aidas Marčėnas eilėraštyje „Ars poetika“ rašo: „Pasaulis baigias, todėl/ reikia rašyti eilėraščius.“ Pagrįskite arba paneikite šią mintį.

Sutinku su šia mintimi. Pasaulio baigtį galima suprasti perkeltine prasme, kaip žmonijos niūrumą, nelaimingą kraštovaizdį. Radauskas savo kūryboje parodo, kad pasauliui esant niūriam, per eilėraščius galima pagyvinti fantaziją ir į tamsumą įnešti šviesos. Eilėraštyje „Pasaka“ kuriama pasaulio ir Pasakos priešprieša. Pasaulis čia šaltas, nejaukus, priešiškas žmogui, kupinas pavojų, jis tyčiojasi iš žmogaus pastangų, kančių, svajonių. Žiauriai tikrovei priešinama Pasakos laisvė ir galybė, kuriai nėra jokių kliūčių, jos niekas negali sulaikyti. Taip žmogui atsiveria visai kita – poetinė – tikrovė, kurioje įmanomi visokie stebuklai. Nusivylęs pasauliu žmogus pasineria į Pasaką, pasiryžęs ja viena pasikliauti. „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu",- teigia lyrinis subjektas. Taigi, vaizduotė, menas suteikia žmogui prieglobstį nuo destruktyvaus išorinio pasaulio. Pasaulis į kurį atkeliauja pasaka yra niūrus, šaltas, nejaukus, tuo tarpu pasaka- karšta, spalvinga, šviesi. Pasakoje viskas yra magiška, saugu: pasaulyje vilkai pavojingi, realybėje ne : „Našlaitės neliečia vilkai pikti.“. Pasakose viskas yra nerealu: akmuo ir medis gali prakalbėti, netgi galima išjoti ieškoti ir galbūt rasti laimę jojant ant aklos kumelės. Pasakos pasaulis malonesnis, jaukesnis. Ten daug yra įmanomų dalykų, kurie neįmanomi realybėje. Realybė lyriniam subjektui nepatinka, nes ji klastinga, todėl renkasi klausytis pasaką. Pasaka perkeltine prasme yra kūrybos pasaulis. Kadangi Radauskui kūryba buvo svarbiau už gyvenimą, nenuostabu, kad autorius pasirenka pasaką kaip kūrybos simbolį ir susiejo ją su nerealistiškai gražiais dalykais, kurie geromis emocijomis pripildė niūrų pasaulį. Pats poetas pergyveno du pasaulinius karus, pasitraukimą iš Lietuvos, tačiau šių įvykių beveik neužfiksavo eilėraščiuose. Jam menas, kultūra tapo prieglobsčiu nuo istorijos sukrėtimų, domino labiau nei gyvenimas. Taigi, vaizduotė, menas suteikia žmogui prieglobstį nuo destruktyvaus išorinio pasaulio. Todėl sutinku, su mintimi, jog baigiantis pasauliui reikia rašyti eilėraščius, kurti, tam, kad niūrus pasaulis galėtų būti įžvelgiamas per pozityvią prizmę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!