Maironis "Spjauki, drauguži, į viską!"

yra XIX a. pab.-XX a. pr. poetas. Savo kūryboje sujungęs etninės lietuvių kultūros (žemdirbių patirties, liaudies kūrybos) ir europinės (krikščioniškosios kultūros) tradicijas. Maironio kūryba padėjo formuotis lietuvių tautinei savimonei, skatino laisvės, nepriklausomybės siekius. Jis į lietuvių literatūrą įvedė silabinę eilėdarą. Poeto lyrika tradiciškai skirstoma į patriotinę - visuomeninę ir individualiąją. Jis pirmasis Lietuvoje savo kūryboje prabilo apie jausmus. Maironis buvo neeilinis poetas, jis – kunigas, todėl dėl savo profesijos turėjo išskirtinių draudimų rašydamas.
Kūrinys „Spjauki, drauguži, į viską!“ yra satyra (piktas, kandus, ironiškas juokas, nukreiptas į žmogų) iš Maironio individualiosios poezijos.
Pavadinimas – pakankamai ironiška retorinė figūra. Iš intonacinio ženklo (šauktuko) matome, kad jis labai emocioanalus. Jį sudaro keturi žodžiai. Pirmasis „spjauki“ – veiksmažodis. Liepiamoji nuosaka rodo siekiamybę, link kurios turi eiti adresatas. Parinktas žodis turi neigiamą atspalvį, kuris aiškiai mums rodo bevertiškumą. Juk negali nusispjauti į sakralius dalykus. Antrasis „drauguži“ nurodo adresatą. Ganėtinai familiariai ir intymiai, šiek tiek ironiškai kreipiasi į sau pakankamai artimą žmogų, tai matome iš deminutyvo, vienaskaitos. Trečiasis ir ketvirtasis – „į viską“ žvilgnį nukreipia į abstraktų objektą, kurį vėliau sukonkretins. Pavadinimo sematika turi aiškią negatyvią spalvą.
Satyra yra tradicinės struktūros: septyni ketureiliai, rėminė kompozicija, gausu retorinių figūrų.
Pirmasis ketureilis sudarytas iš trijų sakinių. Pirmieji du: „Spjauki, drauguži, į viską kas žiba!/ Švilpk, iki plikas esi!“ – tai raginimas išsižadėti turto, prabangos, žemiškų dalykų. Aiški lyrinio „aš“ pozicija: visa tai – netikras turtas, tikrasis yra dvasnės vertybės. Žodžiu „švilpk“ jis liepia būti laisvam. O žmogus laisvas tiki tada, kai jis nepriklausomas nuo materialių vertybių (pvz.: Jėzus Kristus). Gramatinis laikas – esamasis, todėl galima teigti, jog lyrinis „aš“ kreipiasi į savo bendraamžį, su ta pačia gyvenimo situacija. Ir čia iškyla klausimas: koks jis – veidmainis ar laisvasis? Aišku, kad adresantas romantikas, idealistas, deklaruojantis laisvę, dvasinę nepriklausomybę, labai emocionalus, maksimalistas. Tačiau nuo trečiojo sakinio: „Plunksnos užaugs, gal padaigos jau kyba:/ Būsi kaip...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!