Apie ką svajoja ir su kokiais sunkumais susiduria jaunas žmogus? (Maironis, V. Mykolaitis-Putinas, M. Katiliškis)

Daugelis jaunuolių į savo svajonių sąrašą visų pirma įtrauktų draugystę. Nė vienas
žmogus nenori jaustis vienišas, visi trokštame būti suprasti, įvertinti, jausti pritarimą bei
paramą. Deja, būtent jaunystėje neretai tenka susidurti su vienatve. Besiformuojantis, giliai
mąstantis, save atrasti bandantis asmuo net didžiulėje kompanijoje gali jaustis vienas kaip
pirštas. Nuolat abejojanti, tiesos ir laimės ieškanti dažnai liūdesio kamuojama jauna asmenybė
svajoja rasti artimą sielą, kuri ją suprastų, užjaustų, būtų ramstis kopiant į gyvenimo kalną.
Panašius tikro draugo ieškojimus savo eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“ aprašo XIX a. lietuvių
romantikas, mūsų tautos dainius Maironis:
Trokštu draugo arčiau:
Juo tikėti galiu,
Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus:
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.
Eilėraščio lyrinis subjektas ieško artimos sielos, tačiau, regis, niekaip jos neranda ir dėl to
kankinasi. Akivaizdu, kad ši svajonė, draugystės troškimas, jam – ne laimė, o našta. Taigi, jaunas
žmogus dažnai svajoja apie tikrą draugystę, tačiau jos paieškos gali tapti nepakeliamu sunkumu.
Jaunas žmogus svajoja ne tik apie ryšį su artima siela, bet ir apie laisvę. Suvaržytas, į Prokrusto
lovą įspraustas jaunuolis kenčia − jaunam žmogui laisvė būtina, kad jis galėtų kurti,
augti, dvasiškai vystytis bei tobulėti, tapti doru, garbingu bei išsilavinusiu žmogumi. Tačiau
karų ir kitų negandų nuolat draskomame pasaulyje laisvė ne visuomet ranka pasiekiama.
Dėl to, kas mums atrodo įgimta bei savaime suprantama, daugeliui ankstesnių kartų jaunuolių
teko nemažai pakovoti. Laisvės troškimą galime nesunkiai įžvelgti absurdiškai žuvusio
jauno XX a. žemininkų kartos lietuvių poeto Vytauto Mačernio kūryboje. Jaunas rašytojas,
patyręs Antrojo pasaulinio karo siaubą, yra teigęs, jog laisvė yra būtina, kad galėtume „pilnai
gyventi ir pasireikšti“. Eilėraštyje „Paukščiai“ Mačernis rašo:
Turiu aš paukščių didelius pulkus:
didžiausių grifų, sakalų, erelių.
Ištiesę spindinčius, žvalius kaklus,
dangaus erdvėn laisvi jie kelias.
Manau, kad šiose eilutėse atsispindi lyrinio subjekto laisvės geismas, panašiai kaip
Maironio kūryboje − draugystės troškimas. Paukščiai simbolizuoja laisvę, lyrinis „aš“ svajoja
kartu su jais pakilti į dangų ir niekieno nevaržomas skrosti jo erdvę. Deja, karo, okupacijos
metais tai neįmanoma, o jaunam žmogui būti suvaržytam...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!