Maironis „Spjauki, drauguži, į viską!“ eilėraščio analizė

Maironis „Spjauki, drauguži, į viską!“ eilėraščio analizė KONTEKSTAS Šis eilėraštis pirmą kartą buvo publikuotas rinkinyje „Pavasario balsai“ 1895m.  Maironis - lietuvių individualios lyrikos pradininkas. Maironis kalba apie visuotinius dalykus - tautą, istoriją - bei asmeninius jausmus. Jo poezijoje iškyla romantinis subjektas - individas, siekiantis peržengti regimojo pasaulio ribas. Kadangi Maironis pats buvo veiklus, energingas, atkaklus, tad skatino ir kitus tokius tapti. Eilėraštyje matomas romantikams būdingas idealo ir tikrovės konfliktas, kur idealas – aktyvus bei kilnių tikslų siekiantis jaunas žmogus, o tikrovė – nebesiekiantis kilnių tikslų ir praradęs motyvaciją aukotis inteligentas. TEMA Žmogaus galimybių potencialas. IDĖJA Žmogus privalo svajoti, siekti kilnių tikslų, kol yra jaunas, nes, kai suaugs, išblės entuziazmas ir taps paviršutiniškas, tik kūno malonumais besitenkinančiu „mulkiu“. Eilėraštyje ironizuojami tokie žmonės, kurie atsisako aukotis. Visa satyra yra parašyta antruoju asmeniu „tu“. Taip yra kreipiamasi asmeniškai į skaitytoją, kad jis atkreiptų dėmesį, susimąstytų. Pirmoje strofoje retoriniais sušukimais jaunas žmogus ironiškai yra  raginamas nesivaikyti didžių tikslų, bet gyventi patogiai ir būti „mulkiu kaip visi“.  Plunksnos - patogaus, lengvo, nerūpestingo gyvenimo metafora. Antroje strofoje retoriniu klausimu ir retoriniais sušukimais ironizuojama jaunystė (ironiškai vadinama „kvaila“), kurioje būdamas žmogus susikuria daugybę naivių, sunkiai pasiekiamų kilnių tikslų („Plėšti dirvonus plačius? <...> Takus užsimojus naujus!“ ) . Visgi, atsižvelgiant į tai, kad šis eilėraštis yra satyra, galime suprasti, jog, nors ir naivi ir daug užmojų turinti jaunystė ironizuojama, tačiau būtent ji yra tas laikas, kai žmogus dar nėra praradęs vilties, turi daug motyvacijos pasiekti didžių tikslų. Retoriniu sušukimu ironiškai raginama palaukti, kol baigsis užmojų pilna jaunystė ir ateis „išmintis“ – dings motyvacija siekti jaunystėje išsvajotų didžių tikslų. Žodžiais „Laiko nedaugel praeis“ bandoma perspėti, jog jaunystė truks neilgai ir, jai pasibaigus (supratus, kad kilnių tikslų siekti neverta), neberūpės dideli siekiai, o tik komfortiškas bei paprastas gyvenimas ( žodis „žiovaudams“ suteikia nuobodžiaujančio, niekuo nesirūpinančio žmogaus įvaizdį). Pirmoje eilutėje yra naudojama sinekdocha (sermėgis), kuri atvaizduoja neturtingus žmones, kuriais naudojasi „draugužis“. Yra matomas kontrastas tarp pirmos ir antros eilutės: adresatas varguolių drovisi, negali į juos net pažiūrėti. Trečioje eilutėje yra matomi materialiai turtingo, patogaus gyvenimo simboliai (išpūstas pilvas, cigaras). Paskutinė eilutė yra nuoroda į antrąją strofą („Ko ta jaunystė kvaili nesapnuoja!“). Tai yra kontrastas tarp lyrinio subjekto (idealo) ir adresato (tikrovės): idealas - jaunas žmogus turi daug svajonių, tikslų, siekių, tačiau realybė yra kitokia: entuziazmas dings, nebeliks noro siekti aukštumų, jaunystės svajonės taps juokingos, nes adresatas „supras išmintį“, t.y. supras, kad neverta siekti kilnių tikslų, geriau patogiai gyventi (pilvą išpūtus rūkyti cigarą). Pirmoje bei antroje eilutėse yra matoma turtingo bei patogaus gyvenimo metafora (persų kilimai, minkšta kėdė). Ironiška frazė „vaišes skaitydamas“ nurodo, kad „draugužis“ tenkinasi tik kūno malonumais, o apie sielos maistą – mokslą, mąstymą – net negalvoja ir tai jam nerūpi. Taip pat metafora „mintys plazdens neaukštai“ suteikia paniekinamą paviršutiniškumo įspūdį ir parodo, jog adresatas nesiekia jokių aukštumų, jam užtenka visko, kas yra žemėje. Pirma eilutė „Dieną prastūmęs, kaip Dievas beleido“ simbolizuoja betikslį, nerūpestingą gyvenimą. Epitetu teisusis ironizuojamas „draugužio“ mąstymas: kuo mažiau žmogus žino, tuo dažniau galvoja viską žinąs. Paviršutiniškas mąstymas yra menkinamas: jo rūpestis yra vadinamas neigiamu epitetu mažas. Tuo pačiu epitetu yra pavadinamas ir pats „draugužis“. Taip parodoma, jog, gyvendamas paviršutiniškai, t.y. nesigilindamas į gyvenimą ir neturėdamas jokių kilnių tikslų, žmogus beveik neturės rūpesčių, tačiau jis bus toks pat menkas ir niekingas.  Septinta strofa beveik identiška pirmai – kadangi užaugusios plunksnos simbolizuoja patogų, t.y. satyroje ironizuojamą tingų ir paviršutinišką gyvenimą, tad ironiškai raginama neskirti laiko didžių tikslų siekimui ir tiesiog pasirinkti patogų, paviršutinišką gyvenimą bei tapti „kaip mulkiai visi“ (būsi kvailas, be vertybių, bet bent jau gyvensi komforte). „Skausmo balsas“ eilėraščio analizė Šiame eilėraštyje lyrinis subjektas smerkia ir kritikuoja žmones, kurie išsižada svajonių ir bijo kančių, todėl renkasi lengvesnį gyvenimą bei malonumus žemėje, o ne kilnius idealus, dėl kurių reikia stengtis.  TEMA: 1) Idealų svarba. 2) Idealisto kančia. IDĖJA: 1) Idealai įprasmina gyvenimą, be jų gyvenimas yra beprasmis.  2) Idealistui skaudu, kad žmonės gyvena tik dėl savęs, savo komforto. Pirmoje strofoje kuriamas laikos kontrastas tarp dabarties ir praeities: lyrinis subjektas ilgisi praeities, kai tikėjo idealais ir juos ryžtingai gynė ir jautė, kad yra taip pat mąstančių bendraminčių. Dabartyje jis yra nusivylęs žmonėmis, nes jie nebeturi kilnių idealų. Jis pats svarsto, ar nutilti ir nekreipti dėmesio, ar kritikuoti tuos, kurie pasirinkę tokį gyvenimą. Antroje strofoje tampa aišku, kad subjektas atsisako nutilti. Graudžią intonaciją keičia ryžtingos ir piktos: eilėraščio žmogus jaučia pyktį (meilę keičia rūstybė; viduje kyla žaibai) ir nori išsakyti savo nusivylimą kitiems, bet abejoja, kad jo jausmingos kalbos paveiks abejingus žmones.  Vis dėlto trečioje strofoje pyktis prasiveržia: anafora „O jūs“, kuri vėliau atsikartoja kitose strofose, rodo, kad lyrinis subjektas smerkia tuos, kuriems svarbu tik maistas ir gėrimai (pilvas ir gerklė). Ypač subjektui skaudu, kad kitų abejingumas mažina ir jo paties įkvėpimą siekti kilnesnių tikslų (metafora „šaldo ledais“). Jis pasijunta vienišas šaltoje ir idealus praradusioje tikrovę.  Tačiau lyrinis subjektas ir toliau kreipiasi į degradavusius žmones, kurie yra išlepę, tingūs ir abejingi. Kontrastu tarp adresato („jūs“) ir sunkiai dirbančių draugų subjektas apeliuoja į vertybes išdavusių žmonių sąžinę, bando priversti juos susimąstyti ir grįžti prie kilnių idealų. Dar kartą kaip priekaištą primena praeitį: iš pradžių buvę energingi ir ambicingi, daug žadantys ir kuriantys gražius ateities planus (gražius norus), dabar bendražygiai tapo minia, kuri gyvena banalų ir beprasmį gyvenimą (prarado šventą ugnį). Ypač subjektas ironizuoja komforto siekimą. „Savo kelią matot / Tarp rožių, pokylių, juokų?“ – sidekdochomis (rožės, pokyliai, juokai) akcentuojamas, kad bendražygiai dabar gyvena tik dėl grožio ir pramogų. Nutylėjimas padidina lyrinio subjekto nusivylimą tokiu draugų nuopuoliu.  Eilėraštis baigiamas kategorišku sušukimu, konstatuojančiu, kad gyvenant tik dėl savęs ir komforto švaistomas gyvenimas ir jis nėra prasmingas žemėje ir nebus prasmingas po mirties. 

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!