S. Nėries eilėraščio „Audros paukštis“ analizė ir interpretacija

„Diemedžiu tebežydinti poezija“ – šitaip S. Nėries kūrybos ilgalaikiškumą apibūdina literatūros kritikas Laimantas Jonušys. Už labiausiai jo ir visuomenėje vertinamą eilėraščių rinkinį ‚Diemedžiu žydėsiu“ poetė gavo Valstybinę literatūros premiją. Sužavėti atvirumu, asmeninių išgyvenimų deklaracija, motinystės pajauta, gražaus, tačiau trapaus gyvenimo suvokimu, iki dabar teigiame ir dar ilgai teigsime, jog „Salomėjos Nėries kūryba buvo nauja lyrinės lietuvių poezijos aukštuma“ (L. Jonušys). Vienas iš geriausiu pripažinto rinkinio eilėraščių „Audros paukštis“ vien pavadinimu gąsdina ir apeliuoja į salomėjiško nesaugumo bei baugumo temas.
Galima sakyti, kad šiam eilėraščiui įtaką darė poetės laikinas gyvenimas Paryžiuje (1937 m.) jau susituokus su skulptoriumi B. Buču. Kūrinyje, nors ir ne taip akivaizdžiai kaip vėlesnėje poezijoje, atsispindi toliai, buvimas kažkur ne savo vietoje, tad išryškėja nerimo svetimoje šalyje, tėvynės ilgesio temos. Eilėraščio idėja skamba optimistiškiau, nes paskutinė strofa tarsi paverčia ilgesį viltimi, tad eilėraštis šaukia, jog viltis išpildyti svajones (šiuo atveju - grįžti į Lietuvą) pasitraukia paskutinė. Tokiame įvairiapusiškame eilėraštyje problemų galima rasti kelias: viena atitinka ilgesingą nuotaiką, kita skamba viltingai. Pavyzdžiui, klausimas „kaip ištverti gyvenimo iššūkius svetimame krašte?“ labiausiai tinka pirmajam posmui, kur niūrią ir neramią nuotaiką kuria nakties, vėtros motyvai bei epitetai: viesulingas, žiauri. Pabaigoje klausime atsiranda viltis. Ką reiškia turėti viltį, kas teikia vilties kovojant su gyvenimo sunkumais – šios problemos kyla skaitant trečiąjį posmą, kur gamtos stichijos sutramdomos, o pagrindinis akcentas – laimingas uostas.
Sprendžiant iš tokios nuotaikų kaitos, lyrinis subjektas nenuspėjamas, lengvai nepasiduodantis. Jo galvoje sukasi nerimastingi retoriniai klausimai („Kas išdrįs keliauti viesulingą kelią?“), didingi gamtos peizažai (žaibai, bangos okeano) asocijuojasi su artėjančia bėda, su kuria kovoti paskiriamas baltas paukštis, simbolizuojantis lyrinio subjekto troškimus. Jo stiprybė reiškiama neologizmu „plienasparnis“. Baltos ir juodos spalvos kontrastas („skrenda baltas paukštis per tą juodą naktį“) įneša intrigos, pasidaro įdomu, kuri gi pranašesnė, tačiau pabaigoje išaiškėja, jog baltas paukštis tikrai aukščiau ir už juodą...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!