Lietuvybės gynimas literatūroje

Sąvoka lietuvybė yra plati. Ji apima kultūros, kalbos, tradicijų ir istorijos aspektus. Lietuviškumą gynė senesnioji mūsų karta, tokie kaip: Donelatis-kalbėjo lietuviškai ir skaidrino lietuvišką sąmonę, Krėvė- parašė pirmają klasikinę lietuvių tragediją, Daukša- kreipėsi į sulenkėjusią bajoriją, bandydamas įrodyti lietuvių kalbos svarbą. Visus šiuos žmones vieniją meilė lietuvių kalbai ir noras ją išsaugoti. 1. Donelatis poemoje daug dėmesio skiria tautiškumo skatinimui, lietuvybės ir tautinės savimonės pamokymams. Kad geriau suprasti Donelaičio epą, turime matyti politinį ir kultūrinį jo kontekstą – XVIII amžiaus Prūsijos lietuvių būklę. Lietuvių daugumą Prūsijoje sudarė socialiai bene labiausiai pažeminta nelaisvųjų žemdirbių bendruomenė. Ji daug smarkiau nei kiti karalystės gyventojai nukentėjo nuo 1709-1711-aisiais siautusio maro: Mažojoje Lietuvoje tuo metu išmirė daugiau nei pusė žmonių – iš 300 000 liko vos 145 000. Ištuštėjusiame lietuvių krašte Prūsijos valdovai įkurdino kolonistus iš Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos žemių.  Skirtingai nei baudžiavą ėjusiems lietuviams, kolonistams leista ūkininkauti laisvai. Tolminkiemio parapijoje, kurioje nuo 1743 iki mirties klebonavo Donelaitis, iš trijų tūkstančių gyventojų lietuvių buvo tik trečdalis. Donelaitis yra pirmasis lietuvių grožinės literatūros kūrėjas ir klasikas. Jo didaktinė poema „Metai“ yra pirmasis pasaulietinio turinio lietuviu kurinys, kuris atspindi Mažosios Lietuvos būrų gyvenimą ir kultūrą. Gyvendamas krašte, kurį nuolat veikdavo vokiečių įtaka, K. Donelaitis kasdien galėdavo stebėti vis spartėjančią savo tautos germanizaciją. Lietuviai vis dažniau iškeisdavo protėvių puoselėtas tradicijas į nesavą, ,,pramanytą’’ vokiečių kultūrą, o gimtąjį žodį vis dažniau keisdavo svetimšališka kalba. Visa tai stipriai paveikė K. Donelaitį, todėl nenuostabu, kad lietuvybės išsaugojimas yra bene dažniausiai ,,Metuose’’ pasitaikantis didaktinis motyvas. Donelaitis gailisi senųjų laikų, kai lietuviai didžiuodavosi savo tauta, kai lietuvybė buvo svarbiausia žmonių vertybė: „Ak! Kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės, / Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo / Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino, / Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės“. Lietuviškumo pamokos poemoje dažniausiai išsakomos tiesioginiais pasakotojo arba veikėjų žodžiais. Puikus pavyzdys – viežlybasis būras Selmas. Šiame personaže yra nesunku įžvelgti tarsi įkūnyta K. Donelaičio pasaulėžiūrą – jis piktinasi ir peikia kitus būrus dėl “vokiškų sopagų” nešiojimo, pracūziškų madų perimimo: „Ogi dabar, žėlėk Dieve! Tik gėda žiūrėti / Kad lietuvninkai, prancūžiškai pasirėdę. Tokie pamokymai beabejo labai vertingi – jie atkreipia skaitytojo dėmėsį į tautiškumo svarbą žmogui, verčia susimąstyti apie savo indėlį į lietuvybės išsaugojimą. Taigi, Tautiškumo puoselėjimas- neabejotinai viena svarbiausių ,,Metų“ temų, aplink kurią sutelkta bene didžiausia dalis poemos šviečiamosios prasmės. 2. „Postilės“ „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“, kuri buvo parašyta lenkiškai, M. Daukša pirmą kartą LDK literatūros istorijoje apibrėžė tautos sampratą. Tauta – tai bendruomenė, kurią vienija teritorija, papročiai ir ta pati kalba. Šia teorija buvo pagrįsta lietuvių kalbos vartosenos ir jos rašytinės tradicijos įgyvendinimo būtinybė. Lietuvoje, kurioje per XVI a. jau buvo įsigalėjusios trys pagrindinės – rusėnų, lotynų ir lenkų – rašytinės kalbos tradicijos, buvo nelengva pagrįsti lietuvių kalbos vartojimo būtinybę. Lotyniškosios lietuvių tautos ir kalbos kilmės šalininkai rėmė LDK lotynizacijos tradiciją, slaviškosios teorijos rėmėjai laikė lietuvių tautą ir kalbą slavų pasaulio dalimi. Renesanso Lietuvoje dar tik kristalizuojantis baltų kalbų sampratai Daukša buvo pirmasis, kuris lietuvių kalbos teisę pagrindė labai paprastai – remdamasis humanistine prigimties teorija. Ji nurodė, jog kalba yra įgimta, suteikta sutvėrėjo ir dėl to yra dieviškosios pasaulio ir visuomenės tvarkos ženklas: „Pati prigimtis visus to moko, ir kiekvienas beveik iš motinos krūtinės įgauna polinkį į savąją kalbą – ją vartoti, išlaikyti ir propaguoti“. Žmogus, kuris paniekina tokia prigimtinę dievišką tvarką, anot Daukšos, „keičia prigimtį“ ir griauna pasaulio tvarką. LDK visuomenėje Daukša įžiūrėjo tokį „prigimties keitimo“ ir chaoso pavojų ir raiškiai jį palygino su amžina gyvojo pasaulio tvarka: „Ar ne keista būtų gyvuliams, jei varna panorėtų giedoti kaip lakštingala, o lakštingala krankti kaip varna; arba ožys riaumoti kaip liūtas, o liūtas bliauti kaip ožys?“ Kalbą Daukša paskelbė pilietiškumo, santaikos, meilės ir valstybės išlikimo pamatu, pagrindiniu „tautos kūno“ ženklu. Jis teigė, kad lietuviai, norėdami išlaikyti savo valstybę, lietuvių kalbą turi vartoti kaip pagrindinę valstybės kalbą, ja kurti įstatymus, rašyti knygas, mokytis mokyklose. Daugiakalbystės aplinkoje matydamas grėsmę tautos identitetui, Daukša pirmasis suprato, kad kalba yra itin svarbi tautos ir valstybės išlikimui. Dramoje „Skirgaila“ yra vaizduojama Skirgailos ir kitų veikėjų bandymai išsaugoti Lietuvą. Šioje dramoje vaizduojami istoriniai keturiolikto amžiaus įvykiai, kurių metu vyko kova tarp pagonybės ir krikščionybės. Valdovas Skirgaila troško pasitarnauti tėvynei, kadangi kilo grėsmė Lietuvos valstybingumui. Dėl Lietuvos valdovas pasiryžęs viskam: „Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui“. Siekdamas išsaugoti Lietuvos žemių vientisumą, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Skirgaila buvo vaizduojamas kaip drąsus, šiurkštus ir despotiškas viduramžių valdovas, kuriam nebuvo būdingas prisitaikymas. V. Krėvė siekė pavaizduoti „stovinčio kryžkelėje“ žmogaus ir valdovo konfliktą. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų ir pripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, kuris tampa būtinybe. Jis tarsi atsiduria kryžkelėje, nes senųjų dievų atsisakymas jam nėra priimtinas. Kaip valdovas Skirgaila privalėjo sujungti abu tikėjimus ir išsaugoti Lietuvos valstybingumą, tačiau kaip žmogus jis vis tiek stengėsi laikytis senųjų papročių, tradicijų. Skirgailos oponentas dramoje yra vaidila Stardas. Jis ištikimai saugo tautos garbę: gina senąjį tikėjimą, ragina valdovą su bendražygiais sutelkti valią ir imtis veiklos. Kaltina Skirgailą už savųjų dievų išdavystę, žadina patriotinius jausmus, kursto karžygiškas ambicijas („Panorėk, kunigaikšti, ir vėl atgims mūsų kraštui senovės didvyrių gadynė“), ragina klausyti, ką liepia širdis, moko, kaip „elgtis dera garsiųjų tėvų ainiams“. Skirgailai atrėžus, kad lietuvius gali ištikti prūsų likimas, todėl reikia „tėvynę gelbėti ir tautą“, o „dievais tesirūpina kriviai“, Stardas valdovui ir bajorams prikaišioja bailumą, vadina vergais, praradusiais senų tėvų narsą ir garbės supratimą – geriau žūti, nei vergauti. Jis nesupranta politinių Skirgailos užmačių, jam rūpi istorinės atminties, tautos dvasios – kalbos, papročių – išsaugojimas: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!