Lietuvos Respublikos piliečių įsidarbinimo Europos Sąjungoje (ES) tvarka ir problemos

Įvadas Nepriklausomybės atkūrimu prasidėję esminiai ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai pagrindė būtinybę visapusiškai reformuoti nacionalinę teisinę sistemą. Pagrindiniu šios reformos tikslu tapo rinkos principais grindžiamos nepriklausomos demokratinės-teisinės valstybės kūrimas postsovietinėje visuomenėje. Iš kitos pusės, naujus iššūkius nacionalinei teisinei sistemai kelia ir valstybės politikos prioritetai. Vienas iš tokių prioritetinių tikslų, paskutiniais metais įgavęs didžiulę ekonominę, politinę ir socialinę reikšmę - Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (toliau ES) siekimas. Mano darbo tema „Lietuvos Respublikos piliečių įsidarbinimo Europos Sąjungoje tvarka ir problemos“ yra itin nauja ir aktuali. Vienas iš asmenų laisvo judėjimo elementų - darbuotojų judėjimo laisvė - Bendrijos teisėje apima daug įvairių teisinių aspektų ir sudaro sudėtingą sistemą. Pagrindiniai Bendrijos darbuotojų judėjimo laisvės principai įtvirtinti Europos Bendrijos (toliau EB arba Bendrijos) sutarties 39 (buv. 48) straipsnyje ir išplėtoti Bendrijos antrinėje teisėje. Narystės siekiančioms valstybėms darbuotojų judėjimo laisvės priskyrimas vienai iš pagrindinių bendrosios rinkos laisvių turi ypatingą reikšmę: jau Europos (asociacijos) sutartis fragmentiškai pakartojo kai kurių su darbuotojų laisvu judėjimu susijusias nuostatas1. Be to, šie klausimai sudaro atskirą valstybės-kandidatės derybų dėl narystės Europos Sąjungoje skirsnio „Laisvas asmenų judėjimas“ skyrių, o jose suderėtos šios srities nuostatos įtvirtintos ir neseniai pasirašytoje Stojimo sutartyje Šio darbo tikslas – kiek įmanoma, remiantis galiojančiais teisės aktais, išanalizuoti Lietuvos Respublikos (toliau LR) piliečių įsidarbinimo sąlygas Europos Sąjungoje. Reikėtų pažymėti, jog ištirti LR piliečių įsidarbinimo ES tvarką nėra lengvai įgyvendinamas siekis, kadangi šiuo metu vis dar nėra galutinai aišku, kaip bus sprendžiamas įsidarbinimo pereinamuoju laikotarpiu klausimas. Iš esmės, laisvas darbo jėgos judėjimas nuo narystės ES dienos bus grindžiamas dvišaliais susitarimais (sutartimis), tačiau nėra žinoma, koks bus šių susitarimų (sutarčių) turinys, kokios nacionalinės priemonės bei apribojimai bus jose numatyti (jeigu bus) bei kitos sąlygos. Dėl šios priežasties darbe neišvengta teisinio pagrindo kol kas neturinčių svarstymų bei samprotavimų, o taip pat aprašomojo pobūdžio laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje teisinių aspektų tyrimo bei vertinimo. Pastarasis tikslo siekimo būdas įgalins išanalizuoti Lietuvos Respublikos pilietybę turinčių darbuotojų laisvo judėjimo Bendrijoje nuostatas „idealiu“ atveju, t. y. tuo atveju, jei esamos valstybės narės nuo pat narystės pradžios suteiks galimybę be jokių papildomų apribojimų bei sąlygų patekti į jų darbo rinką2. Be to, siekiant atskleisti įsidarbinimo Europos Sąjungoje nuostatas, šiek tiek aptarsiu ir užsieniečių, o būtent ES piliečių įsidarbinimą Lietuvoje, remiantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatomis, reglamentuojančiomis šių piliečių teisinę padėtį. Kitas šio darbo tikslas - identifikuoti, jei yra, egzistuojančias šios srities problemas, kurias šiame darbe sąlyginai skirstau į du blokus: LR Darbo teisės normų atitikimo ES teisės normoms problemos bei - „potencialios“ problemos, su kuriomis gali susidurti LR piliečiai, ketinantys įsidarbinti Europos Sąjungoje. Siekiant nusistatytų tikslų, atskirai panagrinėsiu klausimus, susijusius su teise laisvai įsidarbinti ir su šią teisę „lydinčiomis“ įvažiavimo, apsigyvenimo, išvažiavimo ir pasilikimo teisėmis; su sąvokos „darbuotojas“ taikymo sritimi bei darbuotojo šeimos narių padėtimi. Taip pat paanalizuosiu klausimus, susijusius su darbuotojų lygiateisiškumo nepriklausomai nuo pilietybės įgyvendinimu darbo srityje bei socialine darbuotojų apsauga, kuri yra sine qua non (būtina sąlyga) naudojantis asmenų judėjimo laisve. Trumpai pristatysiu ir EURES3, t. y. Europos užimtumo tarnybų tinklo veiklą, prie kurio Lietuva prisijungs nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos. Tačiau nepatenkantys į darbo teisės sritį klausimai, tokie kaip asmenų diplomų ir kvalifikacijos pripažinimas bei vertinimas ar laisvo darbo jėgos judėjimo padariniai, šiame darbe nebus nagrinėjami. Nors ši tema yra itin aktuali, tiriamųjų darbų nėra daug: jaučiamas specialios literatūros lietuvių kalba trūkumas, o užsienio autorių vadovėliai šia tema yra daugiau bendro pobūdžio. Tam tikrų sunkumų sukėlė ir laisvą darbuotojų judėjimą reglamentuojantys ES teisės aktai. Nesant oficialių vertimų į lietuvių kalbą, susidūriau su gan sudėtingomis sakinių konstrukcijomis ir tikrosios įvairių sąvokų reikšmės ieškojimu. Visgi, norėčiau paminėti T. Davulio disertaciją tema Lietuvos darbo integracijos į Europos Sąjungos teisinę sistemą problemos, kuri daugeliu atvejų padėjo suvokti egzistuojančias problemas ir rasti atsakymus į rūpimus klausimus. Paminėtina šioje vietoje ir Europos Bendrijų teisingumo teismo (toliau ETT) nuosekliai vystoma teisės doktrina. ETT išaiškinimai, užtikrinantys vieningą ES teisės taikymą visos išsiplėtusios Bendrijos teritorijoje, yra vienas iš svarbesnių šiame darbe naudojamų šaltinių. Tuo tarpu su tuo susijusios nacionalinių teismų praktikos nėra. Rašant šį darbą buvo panaudoti įvairūs mokslinio pažinimo būdai, kurie, siekiant nuoseklių ir išsamių tyrimo rezultatų, neretai derinami tarpusavyje: loginės analizės metodas naudojamas tiriant norminę, specialiąją ir praktinę literatūrą bei darant ir pagrindžiant išvadas ir apibendrinimus; sisteminės analizės metodas suteikė galimybę nagrinėti problemas, kurių negalima nagrinėti atsietai nuo kitų, glaudžiai su jomis susijusių klausimų; nustatant teisės normos tikrąjį turinį naudojamas lingvistinis (gramatinis) metodas; lyginamasis metodas naudojamas lyginant skirtingų autorių nuomones bei nacionalines ir Bendrijos teisės normas; aiškinantis ES normų turinį pasitelkiamas teleologinis metodas; istorinis metodas įgalino įsigilinti į normų atsiradimo priežastis bei išskirti reikšmingus raidos etapus. Jau pati šio darbo tema bei jos aktualumas ir naujumas neleido visiškai atsiriboti ir nuo aprašomojo metodo panaudojimo, ypač turint omenyje minėtą tiriamųjų darbų šia tema trūkumą. Darbuotojų judėjimo laisvės pagal Bendrijos teisę pagrindinės nuostatos Laisvas asmenų judėjimas yra viena iš pamatinių Bendrijos teisės garantuojamų laisvių, numatančių teisę gyventi ir dirbti kitoje valstybėje narėje. Iš pradžių ši laisvė buvo nukreipta į ekonomiškai aktyvius asmenis. Vėliau ši teisė suteikta ir darbuotojų šeimos nariams. Šiuo metu laisvas judėjimas Bendrijos teritorijoje apima ir ekonomiškai neaktyvius asmenis, tokius kaip: studentai, pensininkai ir ES piliečiai apskritai. Tai bene svarbiausia Bendrijų teisės individuali teisė ir esminis Europos pilietybės elementas. Asmenų judėjimo laisvė pagal Europos Bendrijos teisę susideda iš kelių elementų: laisvo darbuotojų judėjimo (EB sutarties 39-42 (buv. 48-51) straipsniai) ir įsisteigimo laisvės (EB sutarties 43-48 (buv. 52-58) straipsniai). Pažymėtina, jog laisvo asmenų judėjimo garantavimas Europos Bendrijoje iki šiol laikomas vienu iš prioritetinių Europos Bendrijos tikslų. EB sutarties 3 straipsnio pirmosios dalies c ir d punktuose numatyta, jog Bendrijos veikla apima vidaus rinką, kurios išskirtinis bruožas panaikinti laisvo prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo tarp valstybių narių kliūtis, o taip pat priimti ir įgyvendinti asmenų įvažiavimo ir judėjimo vidaus rinkoje priemones4. Norėčiau šiek tiek plačiau apžvelgti šių dviejų laisvių atribojimą. Reikia pažymėti, jog darbuotojų judėjimo laisvės atribojimas nuo steigimosi laisvės yra ganėtinai svarbus dalykas. Šias dvi teises apima jau minėta viena iš pamatinių Bendrijos teisės garantuojamų laisvių - asmenų judėjimo laisvė. Abiejų pagrindinių laisvių bendras bruožas – tam tikrų asmenų vykdoma veikla, o jų skiriamasis bruožas - vykdomos veiklos savarankiškumas. Tam tikrų neaiškumų gali kilti todėl, kad kai kurios EB Sutarties 43 (buv. 52) straipsnio 2 dalies nuostatos apima taip pat ir asmenis, kurie neveikia arba ne visada veikia savo sąskaita ir savo rizika5. Šis abiejų laisvių skirtumas turi ir teisinę išraišką: darbuotojų laisvo judėjimo teisės Europos Bendrijų teritorijoje praktiškai turėjo būti įgyvendintos jau pereinamojo laikotarpio pabaigoje, t. y. iki 1969 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu įsisteigimo laisvės apribojimai naikinami palaipsniui6. Kalbant apie įsisteigimo ir darbuotojų judėjimo laisvės skirtumus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pradedant tam tikrą darbinę veiklą darbuotojams keliami reikalavimai (kalbos mokėjimo pažymėjimas ir gebėjimas atlikti tam tikrą veiklą) paprastai yra gerokai mažesni nei tiems asmenims, kurie nori įsisteigti, pavyzdžiui, advokato, gydytojo ar patarėjo mokesčių klausimais (reikalingi įvairūs pažymėjimai, įrodantys atitinkamus sugebėjimus ir žinias, rengiami egzaminai ir kt.)7. Bendrijos pirminės ir antrinės teisės nuostatų analizė darbuotojų judėjimo laisvės srityje Darbuotojų judėjimo laisvei įgyvendinti skirtos teisės normos nuo pat Bendrijos įsteigimo užima pagrindinę vietą darbo santykių teisiniame reguliavime. Darbuotojų laisvo judėjimo koncepcijos plėtojimas padėjo pamatus ir kitų asmenų laisvo judėjimo Bendrijoje įgyvendinimui ir netgi Europos Sąjungos pilietybės (EB sut. 17-22 (buv. 8-8e) straipsniai) įvedimui. Maastrichto sutartimi dėl Europos Sąjungos įvedus „Europos pilietybės“ sąvoką, EB sutarties 18 (buv. 8a) straipsnyje numatyta, jog kiekvienas Europos Sąjungos pilietis turi teisę laisvai keliauti (judėti) ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje pagal apribojimus ir sąlygas, nustatytas EB sutartimi, bei priimtomis šios sutarties įgyvendinimo priemonėmis. Darbuotojų judėjimo ir įsisteigimo laisvė taipogi įtvirtinta ir 2000 metų Nicos konferencijoje priimtos Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos 15 straipsnyje: kiekvienas Europos Sąjungos pilietis kiekvienoje valstybėje narėje gali ieškoti darbo, dirbti, įsisteigti8. Visgi, reikia iš karto paminėti, jog šios teisės nėra absoliučios, tačiau tai bus analizuojama vėliau. Darbuotojų judėjimo laisvės Bendrijoje teisinį pagrindą sudaro Bendrijos pirminės teisės nuostatos (EB sutarties 39-40 (buv. 48-49)str.), reglamentuojančios visų profesijų ir veiklos sričių darbuotojų judėjimą. Kaip numato EB sutarties 39 (buv. 48) straipsnio pirmoji dalis, Bendrijoje yra užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė. Tokia judėjimo laisvė reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo bei užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės (EB sutarties 39 (buv. 48) straipsnio antroji dalis). Pagal to paties straipsnio trečiąją dalį, tai suteikia valstybių narių piliečiams teisę priimti pasiūlymus įsidarbinti, šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje, apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje, siekant dirbti pagal tos valstybės teisines nuostatas, ir Komisijos reglamentuose nustatytomis sąlygomis pasilikti gyventi valstybėje narėje, pasibaigus darbo joje laikotarpiui9. Valstybės narės šią teisę gali apriboti viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos sumetimais (EB sutarties 39 (buv. 48) straipsnio 3 dalis), o taip pat šios nuostatos netaikomos valstybės tarnybai (EB sutarties 39 (buv. 48) straipsnio 4 dalis). Taigi be viso spektro atskirų subjektinių teisių EB sutarties 39 (buv. 48) straipsnis pirmiausia įtvirtina darbuotojų teisę laisvai įsidarbinti visų valstybių narių teritorijoje. Anot ETT, šiai EB sutarties nuostatai nėra būtinas Bendrijos ar valstybių narių vidaus teisės aktas, todėl ji gali būti tiesiogiai taikoma. Kitaip tariant, ši nuostata sukuria individualiems asmenims teises ir pareigas, kurie jas gali įgyvendinti valstybių narių teismuose.10 ETT pripažino EB sutarties 39 (buv. 48) straipsnio tiesioginį veikimą ne tik darbuotojo santykiuose su valstybe (tiesioginis vertikalusis veikimas), tačiau ir privačios teisės reguliuojamuose santykiuose tarp darbuotojo ir darbdavio (tiesioginis horizontalusis veikimas)11. Darbuotojų judėjimo laisvės turinys šiuo metu gerokai papildytas ir detalizuotas Bendrijos antrinės teisės aktuose ir ETT praktikoje. Pagrindinis aktas, reguliuojantis įsidarbinimo valstybėse narėse teises ir sąlygas, yra 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentas Nr. 1612/68 “Dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje”12, išleistas remiantis EB sutarties 39 (buv. 48) straipsnio 3 dalies d punkto ir 40 (buv. 49) straipsnio kompetencijos normomis. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, šį Reglamentą, kaip ir kitus, automatiškai taps privalu vykdyti šalyje13. Pagal Reglamento 1 straipsnį, visi valstybės narės piliečiai, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos turi teisę dirbti ir ieškoti darbo kitos valstybės narės teritorijoje pagal galiojančias tos šalies piliečių įsidarbinimą reglamentuojančias nuostatas14. Prie tokių reglamentas priskiria valstybės narės įstatymus, kitus teisės aktus, administracinę veiklą15. Kiekvienas valstybės narės pilietis bei kiekvienas valstybės narės teritorijoje veiklą vykdantis darbdavys pagal galiojančias teisines nuostatas gali be jokios diskriminacijos keistis prašymais dėl įdarbinimo ir pasiūlymais įsidarbinti, o taipogi sudaryti ir vykdyti darbo sutartis (Reglamento 2 straipsnis). Tuo tikslu valstybėms narėms pagal Reglamento 3 straipsnį yra draudžiama taikyti nacionalinius įstatymus, kitus teisės aktus ar administracinę veiklą, jei jomis yra ribojamas prašymų įsidarbinti pateikimas ir pasiūlymai įsidarbinti arba teisė įsidarbinti, arba jei užsienio valstybės piliečiams keliamos sąlygos, kurios nekeliamos tos valstybės gyventojams. Taipogi draudžiama taikyti su pilietybe formaliai nesiejamas kitas teisines nuostatas, kurių tikrasis tikslas yra neleisti kitų valstybių narių piliečiams įsidarbinti. Pažymėtina, kad ši nuostata nėra taikoma tuomet, kai dėl darbo pobūdžio yra būtina pateikti žinias apie tam tikros kalbos mokėjimą (Reglamento 3 straipsnio 1 d. 2 sak.). Reglamento 3 straipsnio antrojoje dalyje yra konkretizuojamos neleistinos diskriminuojančios nacionalinės nuostatos ir priemonės16. Neleistina nacionaline priemone yra laikomas ir darbo vietų valstybės narės piliečiams kvotavimas (Reglamento 4 straipsnio 1 d.). Be to, Reglamentas numato, kad valstybės narės piliečiui, ieškančiam darbo kitoje valstybėje narėje, turi būti suteikta tokia pati pagalba, kaip ir darbo ieškantiems tos valstybės narės piliečiams (Reglamento 5 straipsnis). Laisvo darbuotojų judėjimo išlygos, numatytos EB steigimo sutartyje EB sutarties 39 (buv. 48) straipsnis numato dvi išimtis asmenų judėjimo laisvei: pirma, šio straipsnio 4 dalis nustato apribojimus įsidarbinti valstybės tarnyboje; ir antra, šio straipsnio 3 dalis riboja šią laisvę viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir jos sveikatos pagrindais. Europos Teisingumo Teismas, remdamasis savo požiūriu į laisvo prekių judėjimo apribojimus, griežtai aiškina EB sutarties 39 (buv. 48) straipsnio 3 bei 4 dalyse numatytus apribojimus. Išimtys dėl valstybės tarnybos Kaip jau buvo minėta, EB sutarties 39 (buv. 48) straipsnio nuostatos netaikomos valstybės tarnybai. Kyla klausimas: ar ši sąvoka apima bet kokią tarnybą viešojoje institucijoje? Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, siekdamas vienodai aiškinti ir taikyti EB sutarties 39 (buv. 48) straipsnio nuostatas visose valstybėse narėse ir neleisti joms išvengti diskriminacijos pilietybės pagrindu draudimo taikymo, priskiriant tam tikrus darbuotojus prie valstybės tarnautojų, bei siekdamas apsaugoti darbuotojų judėjimo laisvę, suformulavo autonominę valstybės tarnybos sąvoką. Akivaizdu, jog ETT nėra linkęs aiškinti šios definicijos plačiai, nes „valstybės tarnybos“ apibrėžimas įvairiose valstybėse skiriasi17. Kaip pareiškė Europos Teisingumo Teismas Sotgiu v. Deutsches Bundespost byloje, EB sutarties 39 (buv. 48) straipsnio ketvirtoji dalis apskritai nedraudžia kitų valstybių narių piliečiams užsiimti veikla valstybės tarnyboje, ir apima „tam tikras veiklas“, susijusias su oficialios valdžios įgyvendinimu, t. y. tik tam tikrose pareigose valstybės tarnyboje yra suteikta joms teisė riboti galimybę įsidarbinti18. Ši koncepcija buvo išplėtota Commission v. Belgian State byloje, kur ETT pareiškė , kad terminas „valstybės tarnyba“ kyla ne iš valstybės narės, bet iš Bendrijos teisės, o EB Sutarties 39 (buv. 48) straipsnio 4 dalis apima tik tokias pareigybes, kurios susijusios su valstybės interesų įgyvendinimu19. Ar tam tikra veikla patenka į EB sutarties 39 (buv. 48) straipsnio ketvirtoje dalyje numatytą išimtį iš darbuotojų judėjimo laisvės, sprendžiama pagal veiklos pobūdį (veiklos funkcijas ir atsakomybę)20, o ne pagal tai, kad ji atliekama viešajame sektoriuje ar reguliuojama viešosios teisės normų21. Komisija yra išdėsčiusi savo požiūrį, kokias konkrečiai veiklas ji mano patenkančias į EB sutarties 39 (buv. 48) straipsnio ketvirtosios dalies išimtį: tai ir veikla ginkluotose pajėgose, policijoje ir kitose viešos tvarkos palaikymo tarnybose, teisingumo vykdymo, mokesčių administravimo, diplomatijos įstaigose, taip pat veikla ministerijose, regioninėse valdžios institucijose, centriniuose bankuose ar kitose panašiose įstaigose, jei tik ja vykdomos valstybės ar viešajai teisei priklausančio juridinio asmens funkcijos, kaip antai teisės aktų kūrimas, teisės aktų vykdymas, taikymo priežiūra ir kontrolė. Tuo tarpu įstaigose, teikiančiose komercines paslaugas (pvz. viešasis transportas, elektros ir dujų tiekimas, viešojo gydymo įstaigos, pedagoginis darbas ar tyrinėjimai civiliniais tikslais valstybinėse tyrimo įstaigose) dirbti kitos valstybės narės piliečiui turi būti leidžiama22. Apžvelgus Bendrijos teisėje įtvirtintą valstybės tarnybos išlygą, pats laikas atsakyti į keletą klausimų, tokių kaip: Lietuvos teisės aktuose įtvirtintos valstybės tarnautojo definicijos atitikimas ETT ir Bendrijos institucijų suformuluotai sąvokai bei, ar LR valstybės tarnybos reglamentavimas nepažeis EB sutarties 39 (buv. 48) straipsnio nuostatų? Reikia pažymėti, jog, analizuojant ir gilinantis į valstybės tarnybos įstatymo pakeitimus, tam tikrų atitikimo Bendrijos teisei problemų būta. Turima omenyje 1999 m. redakcijos Valstybės tarnybos įst. 9 str. 1 d. 1 p.23 nuostata, kuria nacionalinė teisė numatė išimtis iš pilietybės reikalavimo užimti pareigas valstybės tarnyboje tiems asmenims, kurie buvo darbo teisiniuose santykiuose ir pateko į ETT suformuluotą darbuotojo sąvoką24. Šia nuostata euroatlantinės integracijos kontekste buvo siekiama suteikti teisę LR gyventojams ir ES valstybių narių, Europos (asociacijos) sutartį pasirašiusių Rytų ir Vidurio Europos (toliau RVE) valstybių, taip pat Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos narių valstybių piliečiams užimti paslaugų valstybės tarnautojų pareigas Lietuvoje25. Visgi, tai buvo siejama su abipusiškumo sąlyga ir LR gyventojo statusu, neatsakant į klausimą, ar turimas omenyje laikinas, ar nuolatinis to asmens gyvenimas Lietuvoje. Šios papildomos sąlygos, ir ypač sunkiai įvykdomas abipusiškumo reikalavimas, iš esmės rodo, kad norma nustatanti išimtį iš bendrojo pilietybės reikalavimo buvo deklaratyvi ir iš esmės neveikianti. Kaip teigia T. Davulis savo disertacijoje: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!