Lietuvos Egzodo literatūra

EGZODO LITERATŪRA   Stalininio socializmo įsitvirtinimas Rytų ir Vidurio Europos kraštuose privertė emigruoti nemažą skaičių lenkų, čekų, vokiečių, vengrų, bulgarų, serbų, slovėnų rašytojų. Pabaltijo rašytojų emigracija buvo masinė - tokio didžiulio intelektualinių jėgų nutekėjimo nepatyrė nė vienas kitas Europos regionas po Antrojo pasaulinio karo. Dauguma estų rašytojų įsikūrė Švedijoje. Latvių intelektualai spietėsi Vokietijoje bei Skandinavijoje. Lietuvių kultūrinė emigracija išsibarstė per kelis kontinentus. Pagrindinės kultūrinės jėgos, Lietuvių rašytojų draugijos valdyba, lietuviškų knygų ir spaudos leidyba 1949-1951 m. susitelkė JAV, kur gyveno jau kelios emigrantų kartos, ėjo dienraščiai („Draugas", „Naujienos", „Vilnis"), savaitraščiai („Dirva", „Amerika", „Darbininkas"), mėnraščiai („Margutis", „Vytis"), ir Čikaga tapo išeivijos kultūrinio-meninio gyvenimo sostine. Pirmaisiais pokario metais lietuvių rašytojai kartu su latvių ir estų kolegomis aktyviai dalyvavo protesto akcijose dėl Pabaltijyje vykdomo genocido, piketavo prie JTO, atvykus Molotovui ar Vyšinskiui, siuntė peticijas Vakarų Europos ir JAV politikams, reikalaudami įgyvendinti Atlanto chartiją užgrobtuose kraštuose. J.Savickis, buvęs Lietuvos ambasadorius Skandinavijos šalyse, 1951 m. vyksta į Stokholmą, Oslą, Kopenhagą aiškinti Lietuvos padėties karalių rūmuose, politikų kabinetuose, didžiųjų laikraščių redakcijose. J.Brazaitis (Ambrazevičius) vadovauja Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto užsienio reikalų tarnybai, įsikūrusiai Pfulingene (Vokietija). B.Raila įeina 1946-1948 m. į rezistencinio Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio vadovybę kaip užsienio delegatūros narys, redaguoja Lietuvos pogrindžio rezistencijos žinių biuletenį. 1951 m. A.Vaičiulaitis paskiriamas „Amerikos balso" lietuviškų laidų vadovu - šešis kartus per dieną iš Niujorko skrieja į Lietuvą užsienio žinios, krašto įvykių analizė, poetų eilės, išeivijos kultūrinio gyvenimo apžvalgos. 1952 m. J.Aistis stoja dirbti į Laisvosios Europos informacinę tarnybą - skaito sovietinės Lietuvos laikraščius, knygas, partijos vadovų pareiškimus ir ruošia analitines apžvalgas, kurios naudojamos propagandinei kovai prieš socializmo imperiją. Jis rašo kandžius pamfletus apie „maskolbernius", kuriems Stalinas išmokėjo po 5000 rb už Lietuvos įjungimą į Sovietų Sąjungos sudėtį, apie „niekšiškai nuogą rusų kolonializmą", šimteriopai pavojingesnį negu ją dangstanti komunizmo doktrina, ir apie neišvengiamą „koloso molio kojomis" griuvimą ryt, poryt ar po dešimtmečio. I.Šeinius leido apie „raudonąjį tvaną" dokumentines ir beletristines knygas Švedijoje, polemizuodamas su prosovietiška švedų vyriausybės laikysena (Sovietų Sąjungai atiduotas Lietuvos auksas, grąžinta dalis karo pabėgėlių). „Gal lengviausia būtų vaižgantišku tonu šūktelėti sau: gana tos politikos, - rašė J.Savickis 1951 m. vasarą. - Kam ji man? Aš ne politikas. Priešingai, aš turiu būti politikas, aš turiu ja rūpintis. Negalima juk tokiomis valandomis, kaip dabar, atsisakyti dirbti." Didžiulis lietuvių rašytojų būrys, išblokštas iš savo žemės (1944 m. pasitraukė 78 rašytojai, keletas dar anksčiau), jautėsi įpareigotas „dėtis kovon dėl tautos laisvės" (J.Aistis), kalbėti „okupuoto krašto vardu" (J.Brazaitis), „permąstyti likiminę skriaudą, ištikusią Lietuvą" (V.Alantas), „likti gyva, atplėšta, bet niekur neprigyjanti lietuvių tautos dalis" (B.Brazdžionis). Egzodo rašytojai skelbėsi esą vieninteliai lietuviškos meninės kūrybos tęsėjai - tėvynėje gyvąjį žodį užspaudė okupantai, todėl nacionalinės literatūros plėtotė tegalima tik atsidūrus už pavergtos tėvynės sienų. Lietuviško meninio žodžio kūryba suvokiama kaip motinos tėvynės balsas, šaukiantis krūvon išblaškytus vaikus, kaip „marinamos tautos", stovinčios „ant bedugnės krašto", gyvybingumo ženklas, liudijantis jos pastangas išlikti žiauriose istorijos pervartose. „Kiekvieno lietuvio pareiga sudaryti sąlygas tautinei kultūrai. Protėvių aukos dėl lietuviškos knygos yra testamentinis įpareigojimas ", - skelbė 1946 m. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Tad pirmajame pokario dešimtmetyje knygų leidyba buvo dominuojanti išeivijos kultūrinės raiškos forma, kelis kartus pranokstanti tiek leidinių skaičiumi, tiek kokybe visa tai, kas buvo išleista sovietinėje Lietuvoje (pvz., 1952 m. išeivijoje išspausdinti devyni romanai, o Lietuvoje tik vienas). Lietuvių rašytojai, atsidūrę svetimuose kraštuose kaip laikini tremtiniai, nusiteikę „Velykas švęsti jau Lietuvoje", 1947 m. įsitikino, kad „neturim pagrindo tikėti greitu grįžimu" (J.Brazaitis). Palengva geso viltis, kad apskritai kada nors teks sugrįžti į tėvynę - net į pavergtą (A.Maceina). Geležinė uždanga atskyrė rašytoją-tremtinį nuo jo kūrybos versmių - krašto gyvenimo ir nuo gimtosios kalbos, kuria jis rašė. Naujoje aplinkoje - buvusiose vokiečių kareivinėse (jos ilgi koridoriai nostalgiškai pavadinti Laisvės alėja, Vytauto prospektu) ar Amerikos didmiesčiuose, kur „viskas gazolinu dvokia, net saldainiai", - jis jautėsi nepritapęs, nereikalingas. „Šaknų čia neįleisiu, nepritapsiu", - rašė V.Krėvė. „Būti poetu ir likti be savo žemės yra gal daugiau negu fizinė mirtis, ypač tokiam, kaip aš", - skundėsi J.Aistis. Lietuvių kultūrinis elitas, nublokštas į svetimas šalis, kur duoną reikėjo užsidirbti praktinėmis profesijomis, leidosi į anglių ir aukso kasyklas, samdėsi miško kirtėjais ir kapinių duobkasiais, troleibusų konduktoriais ir telegrafistais, dirbo skerdyklose ir valgyklose, plieno ir baldų fabrikuose, spaustuvėse ir vaistų sandėliuose. „Taip ir žus geriausios mūsų jėgos: vienos duoną kepdamos, kitos paminklų akmenis tašydamos, trečios lėkštes plaudamos", - rašė 1950 m. A.Vaičiulaitis. Augę ir brendę Vakarų Europos humanitarinės kultūros atmosferoje, lietuvių rašytojai atsidūrė „primityvių ir mažakultūrių darbininkų aplinkoje", turėjo gyventi ir kurti „utilitarinėje bei techninėje Šiaurės Amerikos civilizacijoje" (J.Kralikauskas), kuri reikalavo muštis į materialines gėrybes ir niekino idealistinį pasišventimą nerealiems tikslams. „Perkeltas į kitą dirvą ir kitą klimatą, jis (poetas) galbūt prigyja ir auga, žaliuoja ir žydi, bet paprastai vaisiaus jau neneša", - karčiai rašė J.Aistis. Svetimoje aplinkoje lietuviškas meninis žodis styro vienišas, atsimušęs į „abejuojumo šmėklą" (F.Kirša) ir tarsi neišgirstas. „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!