Kurį Lietuvos literatūros autorių pristatytumėte Nobelio literatūros premijai ir kodėl?

Kurį Lietuvos literatūros autorių pristatytumėte Nobelio literatūros premijai ir kodėl? Savo įžvalgas argumentuokite pavyzdžiais. Įžanga „Gera gimti mažame krašte, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį ir kur, amžiams bėgant, sugyveno kartu skirtingos kalbos ir skirtingos kultūros. Kalbu apie Lietuvą – mitų ir poezijos šalį“, – atsiimdamas Nobelio literatūros premiją 1980 metais ištarė Česlovas Milošas. Toje pačioje kalboje rašytojas ir literatūros mokslininkas pridūrė, kad jo šeima jau nuo 16 amžiaus kalbėjo lenkiškai, todėl jis ir yra lenkų, o ne lietuvių poetas, tačiau pasak jo, Lietuvos kraštovaizdžiai ir jos dvasia niekada jo nepaliko. Pati Lietuvos žemė ir gamta geba išauginti žmones, vertus gauti Nobelio premiją, bet kodėl nei vienas lietuvis nėra dar jos gavęs? Gal dėl to, kad ne tuos lietuvius siųlom ir nevertiname išties vertų? Nobelio literatūros premija skiriama kasmet autoriui iš bet kurios šalies, kuris, pasak Alfredo Nobelio, sukūrė „geriausią idealistinės krypties darbą“. „Darbas“ šiuo atveju suprantamas kaip visi autoriaus darbai, o ne tik konkretus kūrinys nors atskiri kūriniai dažnai minimi premijos siųlymo ir teikimo metu.. Kam paskirti premiją? Tai sprendžia Švedijos Akademija nuo vasario iki spalio mėnesio. Kandidatus siūlyti gali Akademijos nariai, literatūros draugijų nariai, buvę Nobelio literatūros premijos laureatai, rašytojų organizacijų vadovai.. Nors ir nesu viena iš išvardintų, bet išsirinkus šią lietuvių kalbos įskaitos temą, turėjau galimybę įsivaizduoti, kad esu, ir išsirinkau vietinės literatūros draugijos narės veidmenį. Tiesa, gaila, bet negalima premijai pasisiūlyti savęs, todėl, mokytojos paraginta, nusprendžiau Nobelio literatūros premijai pristatyti Marcelijų Martinaitį. Dėstymas Marcelijus Teodoras Martinaitis (g. 1936 m. balandžio 1 d. Paserbentyje, Raseinių rajone) – vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių poetų, aktyvus Sąjūdžio veikėjas. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo įvairių žurnalų redakcijose, nuo 1980 m. dėsto Vilniaus universitete. Jis jau yra nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Išleido dešimt poezijos rinkinių, keletą eseistikos (Tai nedidelės apimties prozos kūrinys, straipsnis, kuriam būdingas stilistinis laisvumas, subjektyvus požiūris) knygų, pjesių lėlių teatrui. Martinaičio kūryba išversta į daugiau nei 14 kalbų, tad galima spręsti, kad jis yra žinomas pasaulyje. Martinaičio eiles sunku būtų priskirti kuriai vienai poezijos pakraipai. Netiktų nei tradicinės, nei eksperimentinės poezijos etiketė. Rimtu poezijos pašaukimo supratimu, susikaupimu jo eilės primena klasikinės lyrikos tradicijas, tačiau kalbos lankstumu, ironija jo kūryba yra artima šiuolaikinei poezijai. Šių laikų lyrikos kontekste M. Martinaičio kūryba atrodo perėmusi ir vienos, ir kitos kartos pasaulėjautą bei suteikusi jai savitą stilių. Būtent tai ir yra idealistinės krypties darbas – kai supranti ir pratęsi; atsispiri nuo kitų, tavo srities atstovų veikalų ir sukuri, atrandi kažką naujo, nematyto. Jo poezijai būdinga pasakos logika, tikroviškumo ir netikroviškumo samplaika. Taip pat, orientuojamasi į epinę tradiciją. M. Martinaičio poezijoje nuolat grumiasi priešingi pradai – skausmas ir džiaugsmas, mirtis ir gyvybė. Eilėse yra sielvarto ir liūdesio, pažįstamos nevilties ir vienišumo akimirkos. Vaizduojama žemdirbių kultūra ir pasaulis, tautinės vertybės – Tėvynė, žemė, kalba, žodis, MEILĖ. Ši tema labai ryški bene žymiausiame Martinaičio kūrinyje „Kukučio baladės“. “Kukučio baladės” yra daugiausia į kitas pasaulio kalbas versta lietuvių poezijos knyga, tad norėčiau būtent ją pristatyti, kaip Marcelijaus Martinaičio „idealistinį darbą“. Pačio Martinaičio kilmė yra žemaitiška, tikriausiai todėl jis išsirinko būtent kukutį, kuris žemaičių tautosakoje kuriamas, kaip humoristinis personažas. Poeto eilėraščiuose Kukučio kalba – vienas ryškiausių ezopinės kalbos variantų. Veikėjo ir kitų personažų naivumas slepia gilią išmintį – prisidengę kvailio kauke, personažai gali pasakyti tiesą. Norėčiau pateikti keletą konkrečių „Kukučio baladžių“ pavyzdžių, kurie slepia savo paprastume gilią išmintį apie svarbiausią vertybę – meilė. Besiruošdama šiai kalbai perskaičiau jas ir negalėjau nepastebėti jo Biliūniškos „Dievų miško“ ironijos, kalbant apie karą (Kukučio šarka per Karą): Šarka šarka strakinėja vis skersa, skersa – prieš vėją. Prisimerkus kiaulė žiūri, kaip žmogutis žmogų duria. Martinaitis geba skausmą keliančius vaizdus aprašyti taip, kad skaitant nusišypsai. Kaip ir Jonas Biliūnas jis ironiškai aprašo tragizmą ir skiria daug vietos meilei - Meilei Tėvynei. Baladėje „Kukutis nori pamatyti tėvynę“ jis ne tik aprašo kukučio jausmus gimtąjam kraštui, bet ir iškelia šiuolaikinės susvietimėjusios visuomenės problemą: Taip ilgai nemačiau tėvynės, dirbdamas jos laukus, taisydamas jos šiaudinius stogus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!