Kurį Lietuvos literatūros autorių pristatytumėte Nobelio literatūros premijai ir kodėl? Kalba

Nobelio literatūros premija kasmet skiriama autoriams už pasiekimus literatūroje, kaip rašė Nobelio premijos įkūrėjas Alfredas Nobelis- „geriausią idealistinės krypties darbą“. „Darbas“ šiuo atveju suprantamas kaip visi autoriaus darbai, o ne tik konkretus kūrinys. Daugelis lietuvių svajoja, kad kada nors vienas mūsų tautietis gaus Nobelio premiją už pasiekimus ar nuveiktus darbus. Į Lietuvą šis garbingas apdovanojimas galėtų būti parvežtas už kūrybinį darbą. Lietuvių rašytojų, vertų Nobelio premijos, yra daug, pvz.: Tomas Venclova, Sigitas Parulskis, Juozas Erlickas, Just. Marcinkevičius ir daugybė kitų kūrėjų. Būtų galima vardyti ir vardyti, tačiau svarbu išskirti vieną, tai yra Lietuvos prozininkę, dramaturgę, eseistę Vanda Juknaitę. Autorės darbuose iš pirmo žvilgsnio galima nepamatyti idealistinės krypties, tačiau, aš manau, kad ji savo kūriniais provokuoja skaitytoją mąstyti, ieškoti tiesos, gėrio bei būdų, kaip padaryti pasaulį geresnį, taip pat skatina lietuvių pilietiškumą padėdama gerais darbais visuomenei.
Vienas svarbiausių rašytojos gyvenimo siekių – tai idealistinio pasaulio kūrimas ir noras sustabdyti tautos moralinį merdėjimą. Manau, kad geriausiai tai išryškėja Vandos Juknaitės romane „Šermenys“, kuriame tikroviškai atskleidžiama okupuotos Lietuvos kaimo tragedija. Tai kūrinys, kuris tematiškai ir idėjiškai artimas Romualdo Granausko apysakai „Gyvenimas po klevu“.Fizinis ir moralinis kaimo merdėjimas yra savotiškas liudijimas ateities kartoms apie okupacijos padarinius tautos kultūrai. Netgi vyrų kūrinyje vaizduojama labai mažai – jie arba žuvę kare, arba sunaikinti miškuose, ištremti, išvežti į Sibirą, o likusieji – prasigėrę arba išprotėję.Daugelis XXI amžiaus piliečių, manau, turėtų atsigręžti į praeitį, kai Lietuva pirmą kartą 1940 metų birželio 15 dieną buvo okupuota Sovietų Sąjungos, o antrą kartą atsidūrė SSRS sudėtyje 1944 metais, ir susivokti, stipriai pamąstyti, ką gali parasti ir ko netekti.Romane „Šermenys“ rašytoja parodė Lietuvos kaimo tragediją sovietiniais laikais, ryškiai nupiešė agrarinės kultūros mirtį, o tai XXI amžiaus piliečiui turėtų būti labai aktualu. Norint išsaugoti Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę, kad netektų patirti teroro, represijų, trėmimų, per kuriuos žuvo didelė dalis didvyrių, savanorių, gynusių tautos laisvę,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!