Koks lietuvių autorius turėtų gauti Nobelio premiją ir kodėl?

 Jeigu manęs kas nors paklaustų, kokiam lietuvių autoriui skirčiau nobelio premiją ir kodėl, atsakyčiau: “Baliui Sruogai, už jo memorialų knygą “Dievų miškas”. Visų pirma todėl, kad ši knyga parašyta ironijos pagrindu ir yra laikoma „ironiškosios literatūros šedevru“. Antra, “Dievų miškas” pasitarnauja nagrinėjant istoriją, nes jame yra registruojami tikslūs įvykiais, jų aplinkybės, autentiškos pavardės, tikri veiklos ir gyvenimo faktai, pagaliau asmeninė Balio Sruogos istorija. Ir galiausiai tai knyga, kurioje autorius atskleidė kaip išgyventi, kai žmogus patenka į situacija nežmoniškomis aplinkybėmis. Neslėpsiu, kad tokį pasirinkimą įtakojo ir tai, jog “Dievų miškas” mylimiausia mano knyga. Taigi apie visą tai žadu jums šiandien papasakoti savo kalboje.
Kaip jau minėjau, svarbiausia priežastis, kodėl nobelio premiją skirčiau būtent Baliui Sruogai už jo kūrinį “Dievų miškas” yra ta, kad ši knyga parašyta ironijos pagrindu, kas tuometinėje panašaus pobūdžio literatūroje buvo visiška naujiena. Ironija – tai paslėptą patyčią reiškianti meninė priemonė, žodžio arba frazės vartojimas perkeltine rekšme, priešinga tiesioginiai. Ji bene svarbiausia stilistinė “Dievų miško” pasakojimo priemonė, kuria parodomas pasaulio prieštaringumas, paradoksalumas, šaipomasi iš to, kas yra praradę vertę. Pavyzdžiui, autorius kandžiai pašiepia Vokietijos, garsėjusia savo barokine kultūra, nuosmukį Hitlerio laikais ir susikūrusią naują sistemą pavadina barakine kultūra, o lagerį bei baraką - aukščiausios kultūros vaisiais. Arba Štuthofo koncentracinę stovyklą sutapatina su pajūrio kurortu, kur pušelės auga, jūra už kelių kilometrų ir oro nepritrūksta. Memorialų knygoje “Dievų miškas” ironiškai žiūrima ne tik į pačią susiklosčiusią situaciją, bet ir į lagerio prižiūrėtojus esesininkus juos vadinant “narsuoliais”, “karžygiais”, o prižiūrėtojo Majerio skonis statyti kartuves šalia Kalėdų eglutės vadinamas “pavyzdingu”. Tai atskleidžia neigiamą pasakotojo požiūrį, pabrėžiama pašaipa ir visiškas pasmerkimas. Ironiškas požiūris neišnyksta ir kalbant apie nelaimingus kalinius bei apie save. Gailią šypseną pasakotojui kelia kalinių bandymas prisitaikyti prie nužmoginančios aplinkos, o save, nenorėdamas atskleisti savo vidinių išgyvenimų, jis ironizuoja kaip poetą, lyriką, kuris patekęs į civilizacijos sukurtą pragarą turi dirbti...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!