Lietuvių privalomosios literatūros kontekstai

Adomas Mickevičius 1798 – 1855 Biografija Adomas Mickevičius – iškiliausias XIX a. Lietuvos poetas: lenkų literatūros klasikas, reikšminga Europos Romantizmo figūra. Jis gimė ir augo netoli Naugarduko smulkiųjų bajorų šeimoje. 1815 – 1819 m. studijavo Vilniaus universitete, buvo aktyvus filomatų draugijos narys. 1824 m. buvo ištremtas į Rusiją, be galimybės sugrįžti. Mokytojaudamas Kaune, A. Mickevičius išleido pirmąsias poezijos knygas. 1822 m. Vilniuje išėjo pirmasis „Poezijos“ tomas, kurio pagrindas – baladės ir romansai. Šis eilėraščių tomelis laikomas Romantizmo pradžia ir Lietuvos, ir Lenkijos literatūroje. Po metų antrame tome paskelbta poema „Gražina“, „Vėlinių“ II ir IV dalys. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, Mickevičius 1829 m. vasarą galėjo palikti Rusiją. Laivu pasiekė Vokietiją, toliau keliavo į Švediją, Italiją. Romoje apsistojo ilgiau, tyrinėjo senovės paminklus – antikinės ir krikščioniškosios kultūros pėdsakus. Aplankė Neapolį, Siciliją, didelį įspūdį padarė Pompėja. Kūryba Jaunystė polėkiai „Odė jaunystei“ 1820 m. parašytoje „Odėje jaunystei“ reiškiamas jaunajai kartai būdingas stiprių jausmų ir plačių užmojų troškimas, jaunatviškas entuziazmas keisti pasaulį. Mickevičius skelbia žmonių bendrystės, brolybės idėją, tikėjimą pasaulio atsinaujinimo galimybe, auštančia laisvės epocha. Pakili, neramiai pulsuojanti intonacija, iškilminga retorika liudija aistringą tikėjimą jaunųjų kūrybos galia, energija. Odėje skamba ir švietėjiškas ryžtas kovoti su ydomis, tobulėti bei tobulinti visuomenę. Herojiškos aukos prasmė. „Gražina“, „Konradas Valenrodas“ Poemose „Gražina. Lietuvių sakmė“ ir „Konradas Valenrodas. Lietuvių ir Prūsų žygių istorinė sakmė“ vaizduojami kovų su kryžiuočiais laikai. Istorinius siužetus sieja pasiaukojimo tėvynei idėja, aiškiai suformuluota „Konrade Valenrode“. Pagrindiniai herojai vieninteliam tikslui – tėvynės laisvei – pasiekti aukoja ne tik laimę, bet ir gyvybę. Tik taip Gražina gali išgelbėti savo vyro, Naugarduko kunigaikščio, ir gimtinės garbę, Konradas Valenrodas – įgyvendinti keršto planą. Herojiška auka išgelbsti Lietuvą, atsidūrusią prie gyvenimo ir mirties ribos. Vaizduodamas praeitį, poetas kelia Lietuvos istorinės lemties, dabarties ir išlikimo klausimus. Nuo nelaimingo įsimylėjėlio iki kovotojo. „Vėlinės“ Meninis pasaulis kuriamas iš liaudies tikėjimų ir asmeniškų patyrimų, iš vaizduotės ir socialinių politinių religijų, girdėti filomatų ir filaretų bylos atgarsiai: II poemos dalyje vaizduojamos paslaptingos Vėlinių apeigos nuošalioje kaimo koplyčioje. Baigiantis apeigoms pasirodo nekviesta vėlė kraujuojančia širdimi. Šis veikėjas sieja II ir IV dalis. IV dalyje veiksmas vyksta kunigo kambaryje, kur Vėlinių vakarą atklysta atsiskyrėlis Gustavas. Mylėdamas Gustavas patyrė didžiausią laimę ir baisiausią kančią. Iš naujo išgyvenęs savo didžiąją dramą, jaunuolis nusižudo. Tai simbolinis veiksmas – mirtis nelaimingą įsimylėjėlį išlaisvina iš meilės kančių. III dalyje įvyksta dar viena metamorfozė: skaudžios meilės kamuojamas Gustavas tampa Konradu, kovotoju už savo tautos ir visų žmonių laimę. Pasaulis, kurio nebėra. „Ponas Tadas“ Poema „Ponas Tadas“ įkvėpta tėvynės ilgesio, poeto žodžiais, virtusio „chroniška, lėtine liga“. Kūrinio paantraštė „Bajorų nuotykiai iš 18 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų“ nurodo laiką, žadantį gyvenimo pokyčius. Poetas grįžta į savo vaikystės ir paauglystės žemę, kuria sodrų senosios bajorijos gyvenimo paveikslą. Įspūdingai vaizduojama Lietuvos gamta, ypač miškai, menantys kunigaikščių laikus. Miškas poemoje iškyla kaip paslaptingas gyvybės centras, laisvos ir darnios būties simbolis. Antanas Baranauskas 1835 – 1902 Biografija XIX amžiaus antrosios pusės rašytojas. Romantikas, kalbininkas, parašė romantinę poemą „Anykščių šilelis“, siekdamas įrodyti savo dėstytojams, kad lietuvių kalba nėra tik „mužikams“. Rašytojas buvo daug kam pavyzdys, nes turėjo savo sukurtas elgesio taisykles. Poetas Antanas Baranauskas gimė Anykščiuose. Per 1858 ir 1859 parašė svarbiausius kūrinius – poemas „Anykščių šilelis“, „Kelionė Petaburkan“, „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva“, „Dievo rykštė ir malonė“. Poeto giesmės sparčiai plito liaudyje, jis pats komponavo joms melodijas. 1866 m. Baranauskas pradėjo dirbti Kauno kunigų seminarijoje. Be kitų dalykų, dėstė lietuvių kalbą, tad įsitraukė į jos tyrinėjimą – parašė gramatiką, rinko tarminius tekstus. Antanas Baranauskas buvo plačių interesų, imlaus ir neramaus proto asmenybė. Jaunystėje patyręs poetinio įkvėpimo galią, vėliau apribojo gyvenimą kunigyste, kūrybinių jėgų perteklių nukreipė į mokslo sritį. „Anykščių šilelis“ Poemos sandara grįsta romantinei literatūrai būdingu praeities ir dabarties kontrastu. Idealizuotą gyvybingos praeities paveikslą įrėmina nykios, merdinčios dabarties vaizdai. Taip atsiveria dėl tėvynės nelaisvės kenčianti širdis, skausmas yra palaužęs jos kūrybine galias. Atrama – tautos atmintis ir kūrybos pradas. Poemos subjektas neretai kalba apibendrintu „tu“ ar „mes“ vardu – badinasi, remiasi tautos atmintimi. Atskleidžiama žmonių patirtis, gebėjimas jausti gamtos grožį. Baranauskas tęsia Daukanto raštuose svarbią miško ir Lietuvos likimo temą. Tik Baranausko šilelis kitoks – tai „baltasis miškas“, driekęsis kalnais, viršūnėm rėmęs dangų. „Anykščių šilelyje“ miško šviesumas, gražumas siejamas su gyvybingumu. Gyvybės ir šviesos motyvai poemoje išryškinti, nes Baranauskui rūpi pabrėžti dvasinį žmogaus ir gamtos ryšį. Istorijoje susipina miško ir tėvynės likimai. Ir miškas, ir tauta išgyveno didybės ir nuosmukio, klestėjimo ir nykimo laikus. Negandos tik sutvirtindavo broliškus ryšius. Poemoje miškas iškyla lyg kokia galinga, globianti, tautos būtį sauganti jėga. Todėl santarvės su gamtos pasauliu irimas yra pražūtingas: tautos dvasios nykimas tiesiogiai siejamas su miško naikinimu. Antroje poemos dalyje pasakojama dramatiškų lūžių paženklinta istorija. Per amžius miškas buvo lietuvio maitintojas, gynėjas, dvasios prieglobstis. Poema baigiama dramatišku naikinimo motyvu – svetima galybė ne tik „miškus sugraužė“, bet ir širdį prislėgė. Tauta istorijoje Mišką ir tautą sieja bendra istorija – išgyventi didybės, klestėjimo ir nuosmukio laikai. Visais amžiais santarvė su gamtos pasauliu lėmė žmonių gerovę. Dramatiška poemos pabaiga pabrėžia sunkią tautos, kuri kenčia svetimųjų prievartą, padėtį. Žmogus ir gamta Miške žmogus patiria būties pilnatvę, paslaptį, begalybę. Gamtos grožis nuramina ir turtina žmonių sielą, pripildo šventų pajautų. Pasakų, sakmių, dainų motyvai pabrėžia tautos kūrybišką prigimtį, susijusią su gamtos grožio jausmu. Antanas Škėma 1910 – 1961 Biografija • XX a. lietuvių išeivijos rašytojas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, aktorius, režisierius, modernizmo atstovas, didžiausias novatorius lietuvių literatūroje. • Jis išgyveno abu pasaulinius karus, per Pirmąjį dar gyvenant ne Lietuvoje, teko išgyventi tikrą siaubą, kai girti bolševikai įsiveržę į namus vos nenušovė tėvo ir kėsinosi išprievartauti motiną. • Škėma baigė gimnaziją, trumpą laiką studijavo mediciną, tolaiu sekė teisės mokslai, bet jų taip pat nebaigė. Daugiausiai savo laiko skyrė teatrui: vaidino, režisavo spektaklius. • Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pats dalyvavo kovose su besitraukiančia sovietų kariuomene. 1949 m. persikėlė į JAV, čia parašė ir svarbiausią savo kūrinį, romaną „Balta drobulė“, kuriame galima įžvelgti nemažai autobiografiškų faktų, tačiau autorius niekada oficialiai nepatvirtino, kad rašo apie save. Kūrybos bruožai Dramaturgija Į literatūrą A. Škėma atėjo iš teatro, jis yra sukūręs devynias dramas ir laikomas vienu pirmųjų modernios formos kūrėjų lietuvių teatre. Vienas vertingiausių scenos veikalų drama „Pabudimas“. Šis veikalas artimas prancūzų egzistencialistų literatūrai, vaizduojančiai veikėjus ribinėse gyvenimo situacijose, kai išryškėja tikroji kiekvieno žmogaus esmė ir pasirinkimo kaina. Smulkioji proza Kaip prozininkas A. Škėma debiutavo su novele „Baimė“, kurioje atsispindi esminė jo ieškojimų kryptis – dėmesys žmogaus psichikos būsenoms, protu nesuvokiamiems likimo posūkiams. Vėliau Vokietijoje ir Amerikoje rašytojas išleido keletą novelių ir apsakymų knygų. Jose ironiškai žvelgiama į žmonijos istoriją, veikėjai absurdiškame pasaulyje ieško Dievo ir meilės. Romanas „Balta drobulė“ – vienas žymiausių romanų lietuvių literatūroje ir svarbiausias Antano Škėmos kūrinys, parašytas 1954 m. Jis išsiskiria modernia passakojimo forma. Net ir dabar šis romanas – vienas skaitomiausių grožinių kūrinių, nes pagrindinio veikėjo išgyvenimai jaudina ir šių dienų žmones, patiriančius panašių dalykų: tėvų nesantaiką, nelaimingą meilę, savęs neradimo kančią, konfliktą su bukinančia aplinka, gyvenimo absurdą. Romanas nesiūlo kokios nors gyvenimo prasmės formulės, tik skatina skaitytoją savarankiškai spręsti pagrindinį veikėją kankinančius klausimus. Jame susipina rašytojo patirtis, daugybė apmąstymų, idėjų ir novatoriškos formos ieškojimas. Publicistika, kritika A. Škėma smerkė tokius kūrinius, kuriuose tiesiogiai deklaruojamas tautinės ar krikščioniškos vertybės, svarbesnės už meninius ieškojimus. Škėma šaipėsi iš miesčioniško išeivijos skonio ir antrarūšių skaitinių garbinimo. Jo nuomone, lietuvių literatūra turi tapti moderni, priartėti prie Vakarų literatūros konteksto. Ironija Vienas būdingiausių A. Škėmos kūrybos bruožų yra ironija. Jau ankstyvuosiuose rašytojo kūriniuose matyti gebėjimas demaskuoti absurdiškus, dažnai skausmingus dalykus, kritiškas santykis su kitais ir pačiu savimi. Net ir vaizduodamas iš pažiūros nereikšmingas, komiškas gyvenimo situacijas, Škėma apmąsto pamatines žmogaus vietos istorijoje, kūrybos prasmės, meilės ir pasitikėjimo temas. Jo kūryboje ironija ir humoras yra ne tik kritinio požiūrio išraiška, bet ir egzistencinės terapijos forma, būdas atsilaikyti prieš neperprantamą lemtį. Modernus pasakojimas Moderniame Škėmos pasakojime susipina praeitis ir dabartis, išorinė ir žmogaus vidinė kova. Rašytojas buvo įvaldęs įvairius pasakojimo būdus. Sąmonės srauto technika, žvilgsnio plotmių kaita labiausiai tiko didmiestyje gyvenančio, nuolat skubančio, nervingo, pervargusio, kenčiančio žmogaus vidiniam pasauliui perteikti. Pasakojimo srautas, dažnai atrodantis kaip laisva tėkmė, turi savo vidinę logiką. Nuolat atsiranda nuorodų į kitus kultūros kontekstus, tarp personažų, atskirų dalių mezgasi asociacijų ryšys. Taigi, pradinis chaotiškumo įspūdis klaidina – iš tiesų kuriama prasminga meninė visuma. Tikrumas Tikrumas – vienas svarbiausių A. Škėmos gyvenimo ir kūrybos vertybių. Škėma nuolat demaskuodavo sumiesčionėjusios išeivijos apsimestinį patriotizmą. Jo nuomone, išeivija gyvena uždarame geto pasaulyje, sentimentaliai garbina praeitį ir gręžiasi nuo skaudžios dabarties. Lietuvių literatūros atgimimo viltį Škėma siejo su Vakarų dvasios ir lietuvybės sinteze, jo manymu, ji būdinga ne rik Henrikui Radauskui, Jonui Mekui, bet ir ankstesnių kartų rašytojams – Kristijonui Donelaičiui, Baliui Sruogai, Kaziui Binkiui. Romanas „Balta drobulė“ Pasakojimo ypatybės Romano „Balta drobulė“ pasakojimas trunka beveik parą – prasideda be šešių minučių ketvirtą po pietų ir baigiasi kitos dienos rytą apie dvyliktą. Šioje „paros istorijoje“ dominuoja sąmonės srautas, t. y. pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrindinis veikėjas liftininkas Antanas Garšva. Išorinė tikrovė rodomas kaip Garšvos sąmonės produktas: prisiminimai, jausmai, požiūris į žmones, kuriuos kelia liftu, asociacijos, net išgyvenamos vizijos – viskas susipina ir teka fragmentišku, bet nenutrūkstamu srautu. Be sąmonės srauto, daugiausia perteikiamo pirmuoju asmeniu, esama ir komentaro iš šalies. Visažinis pasakotojas primena kai kuriuos Garšvos ankstesnio gyvenimo epizodus. Dar romane pateikiami Garšvos užrašai, kuriuose jis pasakoja apie savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje. Šie trys pasakojimo tipai romane nuolat kaitaliojami. Erdvės ir laiko ribos bei užribiai Romane pavaizduota tik vieno personažo – keturiasdešimtmečio Antano Garšvos, dirbančio keltuvininku gyvenimo istorija, bet ji atsiskleidžia skirtingais atžvilgiais. Garšva privalo vilkėti uniformą – tai suvienodinimo ženklas, su uniforma jis jaučiasi praradęs individualybę. Bet Garšva dar ir poetas. Kūryba jį gelbsti nuo rutinos ir gniuždančios aplinkos. Romano pabaigoje Garšva atranda, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, ir atsisako minties būtinai įrėžti savo vardą literatūros istorijoje. Absurdo žmogus Garšva jaučiasi esąs absurdo žmogus, skaudžiai išgyvena būties beprasmybę ir savo paties tragizmą, nes absurdą, kaip filosofas ir rašytojas Alberas Kamiu, suvokia sąmoningai, mėgina jį įveikti panieka ir ironija. Absurdišką Garšvos savijautą atskleidžia kontrastas: vienokius žodžius jis taria mintyse, visai kitokius garsiai sako viešbučio klientams. Kūryba ir meilė • Amerikoje Garšva dirba darbą, kuris toli nuo poezijos, bet kasdienybės rutinai, kitaip nei kiti viešbučio darbuotojai, priešinasi nuolatinėmis kūrybos pastangomis. Poezijos rašymu jis ne tik grumiasi su gyvenimo banalybe, bet ir aistringai, kone maniakiškai siekia išreikšti save, nes trokšta įveikti mirtį palikdamas pėdsaką literatūros istorijoj. Garšvos supratimu, neišvengiama mirtimi pasibaigsiantis žmogaus gyvenimas pats savaime neturi jokios vertės ir nedaug kuo skiriasi nuo šinšilų vegetacijos. • Sutikęs Eleną, Garšva atgimsta kaip menininkas ir patiki, kad jam pavyks suderinti šeimą ir kūrybą. Jis išsako mylimajai savo svajones apie ateitį dviese. • Supratęs, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, garšva patiria tikrąją ramybę ir atsisako jį užvaldžiusios minties palikti savo vardą literatūros istorijoje. • Garšva pasitiki kūryba ir tikra meile. Šių dalykų romane nebandoma nei nužeminti, nei priskirti absurdo sričiai. Vienas iš garšvos keliamų egzistencinių klausimų – ar gali tame pačiame žmoguje sugyventi poetas ir vyras, mylintis moterį ir nuoširdžiai prie jos prisirišęs. Meilės samprata glaudžiai susijusi su romantinės literatūros tradicija. Romantikai aukštino dvasinę vyro ir moters meilę. Jų nuomone, bendro gyvenimo kasdienybė, bėgantis laikas nužudo šį ryšį, o išsiskyrimas, ypač vieno kurio mirtis, tik sustiprina. Prarastasis amžiams išlieka mylinčiojo atmintyje kaip tobulas siekinys ir svajonė. • Tokia idealiąja moterimi Garšvai buvo tapusi paliktoji Jonė. Panaši ateitis laukia ir Elenos: atsinaujinusi liga sugriauna iliuzija, ir Garšva nutraukia ryšius su mylimąja. Pasakojimo dabartyje nuo išsiskyrimo praėjusios vos dvi savaitės, Garšva dar jaučia stiprų geismą, todėl negali kurti idealizuoto Elenos paveikslo. • Romano pabaigoje personažas išgyvena vidinį virsmą: ilgai ieškotas eilėraštis susidėlioja mintyse – scenoje prieš išprotėjimą matome poetą sėdintį prie stalo ir rašantį. Paskutinėje scenoje, jau virtęs idiotu šinšilos veidu, jis laimingas plėšo popieriaus lakštą, kuriame kaip skaitytojas gali įsivaizduoti, ir buvo rašomas „išspręstas“ eilėraštis. Balys Sruoga 1896 – 1947 Biografija Baliui Sruogai, moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkui, Antrojo pasaulinio karo metais teko išeiti fašistinės koncentracijos stovyklos, arba lagerio, „mokyklą“. 1943 m. kartu su kitais lietuviais intelektualais jis buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Nors silpnos sveikatos, kamuojamas artimųjų ilgesio, pasinėrė į literatūrinį darbą – gydydamasis Birštono sanatorijoje per du mėnesius parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Rašytojas savo noru dirbo lagerio raštinėje. Domėjosi slaptais dokumentais, drąsiai naršė lagerio archyvuose. „Dievų miškas“ parašytas nesilaikant peršamų socialistinio realizmo reikalavimų. Iš kritikų ir skaitytojų reikalauta vienodo stalinistinio literatūros traktavimo. Rašytojas jautriai reagavo į savo kūrinio likimą, išgyveno dvasinę krizę – jautėsi lyg išmestas, niekam nereikalingas, vienišas staugiantis šuo. Galop valdžios kabinetuose buvo suformuluota nuomonė, kad kūrinys sovietiniam skaitytojui nepriimtinas. Atsiminimų knyga „Dievų miškas“ Savitas santykis su tikrove Knyga pasirodė praėjus dešimtmečiui po rašytojo mirties. Ilgą jos kelią pas skaitytoją lėmė pokario politika ir kultūros padėtis. Partijos funkcionieriams Sruogos kūrinys kėlė asociacijų su stalininiais lageriais, apie kuriuos rašyti buvo draudžiama ir viešai prabilta tik XX a. pabaigoje. Atsiribojęs nuo asmeninių išgyvenimų Sruoga pagrindine vaizdavimo priemone pasirinko ironiją. Tema, vieta ir laikas „Dievų miške“ pasakojama apie lietuvių inteligentus, patekusius į fašistinę mirties stovyklą, ir tenykštę tvarką. Apibūdinami prižiūrėtojai esesininkai ir jų pakalikai, kalinių santykiai. Aprašoma asmens orumą žeminanti lagerio buitis – kankinimus primenantys darbai, kai žmonės kinkomi į vežėčias, klipatų eisenos, absurdiška „prievolė“ numirti, kalinių mityba, apranga. Pasakojimo fragmentus susieja bendra erdvė, laikas ir pasakotojas – visų įvykių liudytojas. Pasakotojas Pasakotojo vaidmuo šioje knygoje labai svarbus. Jo – beteisio kalinio – akimis žvelgiame į lagerio kasdienybę. Įvykiai ir personažai aprašomi dokumentiškai tiksliai, bet pasakotojas nėra nešališkas stebėtojas – visa vertinama humoristo, su pasauline kultūra susipažinusio intelektualo požiūriu. Grotestiški budelių paveikslai Vertinamasis santykis su vaizduojamais dalykais dažniausiai reiškiamas per ironiją – pagrindinę stilistinę priemonę. Įsimintini, raiškūs lagerio budelio portretai – juos kurdamas rašytojas pasitelkia satyrą ir groteską, pasakoja taip gyvai, sąmojingai, kad mums prieš akis iškyla ne tik išorė – portretinis šaržas ar karikatūra – bet ir būdo bruožai. Lagerio prižiūrėtojai ironiškai vadinami „narsuoliais“, „karžygiais“, šalia Kalėdų eglutės sumaniuso statyti kartuves Majerio skonis – „pavyzdingu“. Tokiais apibūdinimais ir deminutyvinėmis formomis „galvažudėliai“, „banditėliai“ pasakotojas šaiposi ir budelių ir juos niekina. Aukos ironišku žvilgsniu Ironiškas požiūris neišnyksta kalbant apie nelaimingus kalinius ir save. Gailią šypseną pasakotojui kelia bandymas prisitaikyti prie nežmoniškos lagerio aplinkos, save jis pašiepia kaip poetą, patekusį į civilizacijos sukurtą pragarą. Šaiposi ir iš kūrybos, kuri nepajėgia apginti nuo žiaurumo ir niekšybės. Tad ironija Sruogai yra ir pasaulio vertinimo, ir savisaugos priemonė. Stojiška asmenybės laikysena Rašytojo nepalaužia lagerio nežmoniškumas – jis sugeba į absurdišką pasaulį ir į savo kančią žvelgti ironiškai. Asmens laivės manifestavimas ir siekimas Nežmoniškomis nelaisvės sąlygomis žmogus išlieka laisvas – jo valia pasirinkti laikyseną Bronius Krivickas 1919 – 1952 Biografija Nors ir gavęs solidų filosofinį išsilavinimą, atstovauja mūsų literatūros istorijoje retai poeto – kario paradigmai. Apsisprendimas stoti į partizanų gretas rašytoją padarė vienu iš svarbiausių antitarybinio pasipriešinimo balsų. • Bronius Krivickas – vienas žymiausių ginkluotame pasipriešinime dalyvavusių lietuvių rašytojų • Jo kūrybinis kelias prasidėjo dar prieš karą • Rašė poeziją, prozą, dramas, reiškėsi kaip literatūros kritikas, vetėjas • Karo metais studijuodamas aktyviai dalyvavo Vilniaus literatūriniame gyvenime. • Kurti jis sugebėdavo ir prie žmonių: atsisėda ir rašo, o vakare prie laužo deklamuoja eiles. Poezijos bruožai Herojiškas apsisprendimas Partizanaudamas B. Krivickas sukūrė lyrinių eilėraščių, sonetų, satyrose pašiepė sovietinę tikrovę, daug vertė, rašė publicistiką. Jo poezijoje kovojantis žmogus atsiskleidžia kaip pasiryžusi aukotis dėl tėvynės ir tą auką apmąstanti asmenybė. Kaip ir kitų partizanų kūryboje, Krivicko eilėraščiuose į herojišką toną įsiterpia ir liūdesio gaidų, kalbama apie rudenį, gelstančius lapus. Rudeninio grožio pajauta tarsi papildo mirties nuojautas: Mano dienos nebūtin pasvirę. Aš keliauju rudenio taku. Ir gryniausio aukso vainiku Mano kaktą puošia lapai mirę. Tai nėra susitaikymas su lemtimi, gal net priešingai – blaivus pasirinkimas. Per kelerius kovos metus buvo progų apmąstyti savąjį kelią. Eilėraštyje užfiksuota būsena, kai pajuntama vidinė ramybė ir galima bent mirksnį susitelkt į aplinkinio pasaulio grožį. Moralinė pergalė Vėlyvuosiuose Krivicko eilėraščiuose labai svarbi garbės tema. 1951 metų eilėraštyje „Kai kovoj keliesi tu į ataką“ nematyti vilties įveikti priešą, likti gyvam, bet pasak poeto, mūšį – kad ir žūdamas – laimės tas, kuris renkasi aukojimosi kelią. Herojiška laikysena yra moralinės pergalės įrodymas. Susiklosčiusi padėtis iš žmogaus reikalauja labai aiškiai apsispręsti. Kylantis į kovą su kur kas stipresniu priešu žmogus yra ir savojo heroizmo įkvėpėjas, ir galbūt vienintelis liudytojas. Suvokdamas tragišką asmens ir tautos lemtį, sonetų lyrinis subjektas neabejoja kovos prasmingumu: Mūsų liko gal iš šimto vienas. Bet kova vis tęsias atkakli, Užtat turim būt savam kely Šimtą kartų tvirtesni nei plienas, Nes per vėtrą švilpiančio metalo, Per marias nelaimių ir kančių Mūsų rankos lig dienų skaisčių Vėliavą kovos išnešt privalo. Partizanų kūryboje stebina ryžtas, visiškai natūralus, nors kalbantys nepalieka sau jokios vilties – kelio kryptis tik viena, tragiškas finalas neišvengiamas. Tokios poezijos lietuviai dar nėra turėję. Meilės šviesa Broniaus Krivicko eilėraščių žmogus – ne tik herojiškas kovotojas, nejaučiantis mirties neišvengiamybę. Jis ilgisi kitokios būties: Mes nežinom, ar teks baigt šią dieną, Nes gyvenam kruvinoj grėsmėj, O norėtųs meilėj ir dermėj Ilgą amžių eiti kelią vieną

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!