Darbas, aptariantis XIX a. pab.-XX a. pr. literatūros procesą. Atlikta ŠU dėstytojo G. Lazdyno dėstomam kursui.
Paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais bei XX a. pradžioje, t. y. šiame darbe analizuojamu laikotarpiu (1880-1918), Lietuvos politinio bei socialinio gyvenimo įvykių nėra daug. Žinoma tai formalu, nes į mūsų nagrinėjamą laikotarpį “prasikiša” įvykiai iš netolimos jam praeities ir ne mažiau yra svarbūs bręstantys netolimoje ateityje. Tarp tų negausių, bet labai svarbių politinių įvykių yra tokie kaip lietuviškos spaudos bei apskritai kultūrinės veiklos draudimas ir persekiojimas, spaudos atgavimas 1904, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1918 vasario 16. Kaip tik šiuo permainų metu vyksta intensyvus vidinis tautos brendimas. Lietuvių visuomenė ir jos kultūra, nors ir itin nepalankiomis sąlygomis, plėtojasi sparčiau, nei ankstesniais tautinio atgimimo etapais. Tiesa, raidos tempų negalima net lyginti su modernių Europos valstybių tempais. Šiuo laikotarpiu Lietuva, kultūriniais pasiekimais pirmavusi XIX a. pradžioje, dėl spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo 1863-1904 m., atsilieka ir nuo latvių bei estų, kurių nespaudė tokia žiauri Rusijos nacionalinė politika. Nepaisant to, kultūrinis gyvenimas 1880-1918 m. darosi vis intensyvesnis, išsisluoksniuoja, pvz., XIX a. pradžios ir vidurio gana vientisą didaktinę literatūrą, vieną šviečiamąją kūrėjų programą, keičia skirtingų meno srovių realizmo ir romantizmo dvasios kūriniai, pastariesiems nagrinėjamo laikotarpio pabaigoje ima oponuoti jau ir modernistinių krypčių kūrėjai su savo darbais. Tačiau verta visad omenyje turėti pasaulinės literatūros bei kultūros kontekstą, kuriame šie mūsų tautos inteligentijos pasiekimai, pvz., tik XIX a. pab.-XX a. pradžioje atsiradusi kultūrinė-literatūrinė periodika, pirmieji almanachai,- spauda net tuomet dar esanti laikraščių, kurie kultūra domisi šalia ir kartu politikos, tautinės savimonės ugdymo, didaktinių tikslų siekiančių rašinių, šešėlyje, tikrai atrodo kukliai.
Nagrinėjamąjį 1880-1918 metų lietuvių literatūros laikotarpį pravartu padalinti į dvi apylygias dalis: 1880-1904, kurį literatūroje užbaigia tokie kūrėjai kaip Maironis ir Žemaitė, bei 1904-1918, kuriame reiškėsi, Žemaitės ir Maironio tradicijas tęsė, joms oponavo ar visai savaip kūrė, pagrindiniai prozos atstovai: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, seserys Ivanauskaitės (Lazdynų Pelėda),...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!