Rašiniai

Lietuvių literatūros autorių kospektas

10   (1 atsiliepimai)
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 1 puslapis
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 2 puslapis
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 3 puslapis
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 4 puslapis
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 5 puslapis
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 6 puslapis
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 7 puslapis
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 8 puslapis
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 9 puslapis
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 10 puslapis
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 11 puslapis
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 12 puslapis
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 13 puslapis
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 14 puslapis
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 15 puslapis
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 16 puslapis
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 17 puslapis
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 18 puslapis
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 19 puslapis
Lietuvių literatūros autorių  kospektas 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

 1. K.DONELAITIS. ŠVIEČIAMASIS AMŽIUS (Švietimo amžius, racionalizmas ir sentimentalizmas) – literatūros ir meno srovė, susiformavusi XVIII a. Prancūzijoje. Tai kova prieš feodalinę santvarką, prieš viduramžių pasaulėžiūrą. Formavosi kapitalizmas, buvo kovojama prieš feodalizmą (1789 m. Prancūzijoje įvyksta buržuazinė revoliucija). BRUOŽAI: 1. Kritikuojama baudžiavinė sistema, viduramžiais viešpatavusios pažiūros, ginami visų feodalizmo prispaustų visuomenės sluoksnių interesai, visų žmonių laisvės ir lygybės idėja. 2. Iš prigimties visi žmonės lygūs, ir kiekvienam žmogui turi būti suteiktos galimybės išsikovoti vietą visuomenėje. 3. Buvo manoma, kad, panaikinus feodalinius įstatymus ir privilegijas, ims viešpatauti tikra visuomeninė gerovė. 4. Kritikuojama bažnyčia ir religija už tai, kad mulkino liaudį, paneigiamas bažnyčios mokymas apie dievą, nemirtingą sielą, pomirtinį gyvenimą. Religija yra tamsumo padarinys ir ji išnyks, žmonėms apsišvietus ir išsimokslinus. 5. Švietėjai rėmėsi ne tik protu, bet ir žmogaus prigimtimi. Jie teigė, kad iš prigimties visi žmonės lygūs, o feodalinės privilegijos ir luominė nelygybė atima iš žmogaus pačios gamtos jam suteiktas teises. 6. Dievinama gamta: manyta, jog natūrali gamta gimdo natūralų žmogų (Ž.Ž. Ruso šūkis „Atgal į gamtą!“). Švietimo epochoje dar buvo „Audros ir veržimosi“ judėjimas ir sentimentalizmas (lot. sentiment – jausmas), kurie išaukštino jausmą, paprastumą, kvietė grįžti „į gamtą“. Sentimentalizmas pirmumą teikė ne protui, o jausmams, aukštino melancholišką (= liūdną) nuotaiką. Daug kalbėjo apie laisvę, bet, kaip ją pasiekti, jie ir patys neįsivaizdavo. Maištaudavo, bet dažniausiai atsisakydavo kovos ir susitaikydavo su tikrove. Sentimentalizmo ir „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio bruožai: 1. Nerimstantis, maištingas žmogus („genijus“), išsiskiriantis iš aplinkos. 2. Literatūros herojus – veikli, drąsi, ieškanti, bet kartu ir vieniša, nuo liaudies atitrūkusi asmenybė. 3. Kaip ir švietėjai, taip ir audrininkai tokio herojaus ieškojo antikoje (Prometėjas), viduramžių epochoje (Faustas), o kartais jį rasdavo ir savo meto aplinkoje (Šilerio Karlas Moras, Getės Verteris ir kt.). 4. Pripažino rašytojo kūrybinę laisvę, jiems pavyzdžiu buvo Šekspyro kūryba – plati, laisva, vaizduojanti stiprias žmogiškas asmenybes. 5. Domėjosi liaudies kūryba (tautosaka), sėmėsi iš jos nemaža motyvų bei siužetų, panaudojo liaudies šnekamosios kalbos turtus. Žymiausi kūrėjai – Johanas Volfgangas Getė (1749-1832); jo draminis kūrinys „Faustas“(I dalis), K. Donelaitis (1714-1780) ir poema „Metai“. Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio nors svarbiausiojo įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje. Lietuviai 18 a. Mažojoje Lietuvoje. 18 a. lietuviai gyveno dviejose valstybėse. Pietvakarinė mažesnioji lietuvių apgyvendinta teritorija priklausė Prūsijos imperijai – tai vadinamoji Rytų Prūsija arba Mažoji Lietuva, o Didžioji Lietuva įėjo į Lenkijos-Lietuvos valstybę. Mažosios Lietuvos lietuviai daugiausia evangelikai liuteronai, o dauguma Lenkijos-Lietuvos valstybėje gyvenusių lietuvių buvo katalikai. Taigi istorinės aplinkybės suformavo dvi lietuvių raštijos tradicijas – protestantiškąją ir katalikiškąją, kurios nuo 16 a. vystėsi paraleliai. Lietuvių skaičių labai sumažino 1709-1710 m. maras. Ištuštėjusiose sodybose karalius apgyvendino kolonistus, atvykusius iš Vokietijos, Šveicarijos, Prancūzijos. Tarp senųjų krašto gyventojų ir naujai atvykusių brendo nesantaika. Pastarieji tapdavo daugiausia laisvais ūkininkais, amatininkais, valdininkais, o lietuviai – baudžiauninkais. Apie šią nesantaiką ir pažeminimą daug kalbama ir kūrinyje. K. Donelaičio biografija. Donelaitis gimė Lazdynėlių kaime. Jo tėvas buvo lietuvis, laisvas nuo baudžiavos ūkininkas. Kristijonas liko našlaičiu turėdamas 7 metus. Motina visgi sugebėjo išleisti į mokslus vaikus: sūnus Pričkus tapo žinomu Karaliaučiaus auksakaliu, muzikos, fizikos instrumentų bei laikrodžių dirbėju. Kiti broliai taip pat pasižymėjo nagingumu. Kristijonas irgi buvo gabus mechanikas, mėgo dirbti barometrus, laikrodžius, šlifuoti stiklus, bet pasirinko kunigo kelią – studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete. Ten jis papildomai mokėsi klasikinių kalbų, poetikos meno, lankė lietuvių kalbos seminarą. Baigęs universitetą, Donelaitis gebėjo eiliuoti vokiečių ir lietuvių kalbomis, mokėjo graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų kalbas, buvo gerai susipažinęs su antikine ir savo laikų literatūra. 1740 m. Donelaitis baigė universitetą ir buvo paskirtas Stalupėnų mokyklos antruoju mokytoju ir bažnytinio mokinių choro vedėju, netrukus tapo šios mokyklos vadovu. Manoma, kad čia mokytojaudamas jis jau rašė pasakėčias, kurias galėjo skaityti mokyklos auklėtiniams ( pasakėčių pradžia- antika, Ezopas). 1743 m. Donelaitis paskiriamas Tolminkiemio parapijos pastoriumi ir ėjo šias pareigas iki mirties. Tolminkiemyje jis pastatė naują bažnyčią, mokyklą, pastorių našlių namus. Pastoriaus pareigos padėjo jam gerai pažinti valstiečių buitį, apskritai kaimo padėtį. Tuometinėje Tolminkiemio parapijoje lietuviai tesudarė trečdalį gyventojų. Maišantis tautybėms, nyko senieji papročiai, iro senojo gyvenimo tradicijos. Kūryba. 1. Tolminkiemyje Donelaitis atsidėjo ir literatūriniam darbui: vertė į lietuvių kalbą religines giesmes, rašė pasakėčias ( išliko 6), apie 1765-1775 m. sukūrė epinę poemą “Metai” (2968 eilutės). Išliko keli vokiečių kalba rašyti eilėraščiai. Retkarčiais pas Donelaitį rinkdavosi siauras namų bičiulių – kaimyninių parapijų pastorių- ratelis, šeimininkas skaitydavo poeziją, skambindavo savo darbo fortepijonu. 2.Poemos tematika. Poema yra apie keturis metų laikus. Joje pasakojama, kaip gyvena Vyžlaukio valsčiaus lietuviai būrai, ponai, prievaizdai. Rašoma apie būrų darbus ir papročius kiekvienu metų laiku, kaip jie vargsta ir ilsisi, kenčia ar linksminasi, triūsia ar tinginiauja, vaišinasi, vaidijasi. Kalbama apie būrų santykius su ponais ir kitataučiais. Iš poemos sužinome, apie ką žmonės galvoja, kaip samprotauja, kuo jie vilki, kokiose trobose gyvena, kokius darbo įrankius naudoja, ką valgo ir geria. Taigi Donelaitis aprašo 18 a. Mažosios Lietuvos būrų buitį ir jų pasaulėžiūrą. Gamta. Kasdienį būrų gyvenimą visur lydi gamtos vaizdai; gamta čia sudaro ne tik foną, kuriame nuolat veikia žmonės, bet yra susieta su žmonių gyvenimo įvykiais ir jų nuotaika. Pavasaris- tai gamtos pabudimo metas, garsų, spalvų ir linksmybės bei pavasarinių darbų metas. Rudens lietūs liūdnai nuteikia būrą, bet kartu tai sotesnis metas, kai galima pasidžiaugti vasaros darbų vaisiais, pasisvečiuoti, paplepėti. Šis gamtos pasikeitimų vaizdavimas leidžia poetui kalbėti apie gyvenimo priešybes, kurti įvairiapusį būrų gyvenimo paveikslą. Poemoje daug gamtos vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu suteikiant jiems alegorines reikšmes ( alegorija- perkeltinė reikšmė. Jomis konkrečiu vaizdu išreiškiamos abstrakčios sąvokos, pvz., apie tuščiažodžiavimą pasakoma- “žodžiais kailinių nepasiūsi”. Alegorijoje perkeltinė reikšmė aiški ir mažai kintanti). Pagal pasakėčios pavyzdį didelę dalį gamtos vaizdų lydi pamokantis apibendrinimas- moralas. 3. Būrų ir ponų santykiai. Aprašydamas sunkius ir begalinius būrų darbus, nuolat juos persekiojančią alkio ir nepriteklių grėsmę, Donelaitis pateikia daug ryškių vargingo lietuvių gyvenimo vaizdų. Kartu jis rodo nežmonišką vokiečių ponų ir vachmistrų elgesį, kitataučių šaipymąsi. Nors poemoje būrai yra peikiami už tinginystę, girtavimą, nepadorų elgesį, savo papročių niekinimą, bet apie jų ydas kalbama gana atlaidžiai. Tuo tarpu ponai smerkiami kur kas kategoriškiau, jiems neatleidžiama jų neteisybė, savivalė. Būrus Donelaitis užstoja ne tik dėl to, kad jie nuskriausti ir bejėgiai, bet dar ir dėl to, kad jie laikomi doresni už ponus, vien dėl savo gyvenimo verti ne paniekos, o pagarbos. Kai kada būrai guodžiami ne visai įprastu būdu: įrodinėjama, kad jie kai kuriais atžvilgiais net laimingesni už ponus – daugiau dirbdami, doriau gyvendami, saikingiau valgydami ir gerdami jie neturį ir poniškų ligų kentėti. Pasakojimo būdas. Poemoje į vaizduojamus dalykus žvelgiama iš šalies, kaip ir būdinga epiniam pasakojimui. Pasakojama lėtai, ramiai, vietomis net iškilmingai. ( Homeriškasis pasakojimas). Būtent gamtos vaizdai poemai suteikia savotiškos rimties. Poemoje daug pamokslaujama, tačiau pasakojas, kaip pastorius, poemoje nepasirodo. Neretai pasakotojo vaidmenį perima kai kurie teigiamai vertinami veikėjai: Pričkus, Selmas. Kartais galima pajusti, kad į gamtą žvelgiama būro akimis Trakim, aprašydamas rudens darganas, Donelaitis tiesiogiai gamtos ir nevaizduoja, jos vaizdas perteikiamas pasakojant, kokia vargana būro buitis šiuo metu. Veikėjai. Kaip minėta, “Metų” veikėjai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Visi jie lietuviai kaimiečiai, kitų tautybių būrai ( jų tuomet Donelaičio Tolminkiemyje gyveno apie 50 proc., nes per marą mirė apie 40 proc. gyventojų)- vokiečiai, prancūzai, šveicarai, lenkai- tik paminimi. Iš viso poemoje veikia apie 50 veikėjų (34 vyrai,16 moterų) būrų, dar minimi keli ponai ir jų tarnai, bet jie vardų neturi. Nerandame ištisinio veikėjų portreto, jie mažai individualizuoti, charakteris kuriamas nenuosekliai. Visi veikėjai pagal jų moralę skirstomi į teigiamus (“viežlybuosius”) ir neigiamus (“nenaudėlius”) . Ryškiausi teigiami: Pričkus, Krizas, Lauras, Selmas, Enskys; ryškiausi neigiami: Dočys, Plaučiūnas, Slunkius, Pelėda. Pričkus. Jis yra visiems žinomas, visų mėgstamas, sugebantis visiems įtikti kaimo seniūnas. a) Kol dar nebuvo šaltyšius, nuvažiuodavo į mišką ir vogdavo medžius, bet taip sumaniai, kad sargai jo niekada nepagaudavo. b) Būdamas šaltyšiumi, stengiasi įtikti ponams ir būrams, bet nelabai sekasi, nes amtmonas jį dažnai keikdavo ir mušdavo. c) Nemėgdamas tinginių, Pričkus savo monologuose skelbia būrišką išmintį: jei nori gero grūdo, vežk mėšlą, sėk ir sodink kultūras, rudenį pasirūpink miško gėrybių. d) Pasišaipydamas iš ponų, būrams jis pasakoja apie ponų valgį, kurį pamatęs turėjo išsivemti. e) Yra tikras lietuvis, nes sveikindamas su vasara, jis kreipiasi tik į tuos, kurie lietuviškai kalba, Lietuvą garbina. f) Jis yra kaip ir būrų tėvas: juos ramina, guodžia, kartu su jais kenčia. Tačiau ir išsiskiria iš būrų, nes labai stropiai vykdo ponų nurodymus : skraidydamas su kuinu pats skuba ir kitus skubina. Arba: štai girgžteli durys, jose pasirodo Pričkus ir liepia ruoštis mėšlavežiui. Skubėjimas, judrumas ypač būdingas scenos pabaigai: ... kūliais pro duris iššoko ir, ant kumelio ketvergio tuojaus užsimetęs, skubinos ir kitiems kaimynams urdelį rodyt. Net ir senas, pražilęs, liguistas būdamas, gavęs įsakymą jis į kailinius išverstus tuojaus įsinėręs,/ Amstroto javelius iškultus su kitais viernais šaltyšiais nuvežė greitai. Pats toks uolus, stropus, Pričkus to paties reikalauja ir iš kitų – juos nuolat ragina, moko, skubina, o tinginį Slunkių giriasi ne kartą mušęs. g) įspūdinga tokia jo smalsumo scena: rūpi pamatyti, ką valgo ponai. Įteikęs ponui laišką jis tyčia įlenda į atvirą virtuvę. Pamatęs kulinarines baisybes ( kaip Viens nešvankėlis mėsinėjo vanagą juodą, kaip kitas, su nagais draskydamas ištisą zuikį,/ Kirmėlių gyvų lizdus iš vėdaro krapštė, kaip trečias Rupuižes baisias į bliūdą tarškino platų), jis, pro duris iššovęs, pradeda vemti, bet nepasako, dėl ko jam taip bloga pasidarė, nes bijo, kad iš jo nesijuoktų, nemuštų. Pamatęs, kad ponai be poterių pradeda valgyti, jis baisiausiai piktinasi, bet tik tyliai. Čia akivaizdžiai prasikiša poetas pastorius. h) Pričkaus taktika- tylėti, kai tau muša per ausį, laikyti savo snukį, kad kalboj nepariktų, nepūsti prieš vėją, nes būras ir ponas- tai kaip žvirblis ir erelis, kaip varlė ir liūtas. i) Pričkus mėgsta daug šnekėti ( apie penktadalį poemos sudaro Pričkaus žodžiai), išvedžioti, politikuoti, patarinėti.. j) Pričkus nesulaukė ramios senatvės. “Žiemos rūpesčiuose” matome jį sugrįžusį iš Karaliaučiaus dūsaujantį, liguistą. Jau “Rudens gėrybėse” jis skundėsi, kad jo likimas panašus į kuino- abu nuvaryti baudžiavos.ir iš tikro, jis pono taip sumušamas, kad po 3 dienų miršta. Krizas yra turtingas būras. Tėvas mirė, kai jis buvo mažas, tad mama elgetavo, o jis pats piemenavo pas Blekerį, o kai paaugo, akėjo, arė. Tai žmogus, kuris nori viską sugebėti atlikti, padaryti, ką gali kiti, ir dar juos pralenkti. Jau pusbernis ne vieną suaugusį pranoko išmintimi ir sugebėjimu daug ką pačiam pasidaryti. Savo gabumais, nagingumu, sumanumu, darbštumu ir taupumu sugeba prasigyventi. Pas jį visi mielai užsuka, visi myli, gerbia. Krizo vaišingumas ryškiausiai matomas per dukters vestuves. Stalai buvo apdengti plonom staltiesėm, apkrauti valgiais ir gėrimais. Kiekvieną Krizas pasitinka pasikloniodamas ir viežlybai vaišina. Bet su samdiniais nelabai sutaria. Vėliau Dočys sudegina jo namus. Dabar Krizas vaikšto elgetaudamas, kiekvienam nužemintai nusilenkdamas. Lauras daugiau filosofuoja apie žmogaus likimą: Mes ( taip pons, kaip būrs), lopšy verkšlendami bėdžiai, Amžio būsiančio tikt blogą pumpurą rodom. Lauras pastebi gamtoje nuolatinį kitimą: gimimą ir mirimą, žydėjimą ir vytimą, o žmogų lygina su žole, kurią nukerta pjovėjas; taip giltinės dalgis nukirs ir žmogų. Taigi jam atrodo, kad žmogaus amžiau prilygsta žydinčioms ir krintančioms žolelėms. Aštriai Lauras pasisako prieš kitataučius kaip lietuvių moralės smukimo tiesioginius kaltininkus. Anot jo, daug lietuvių, durnai prisiriję, ima dainuoti vokiškas dainas, įpranta keiktis ir kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga, paskui ne vienas jų ant apjuoko rėplinėja. Dar piktinasi svetimtaučiais ir todėl, kad šie, nors valgo lietuvių duoną, šveičia jų dešras ir lašinius, niekina lietuvius. Selmas yra religingas: namuose turi Bibliją, šventų paveikslų. Labai piktinasi keikūnais, ant kurių liežuvio vis velniai šokinėja. Selmui apmaudu, kad žmonių netraukia bažnyčia, poteriai, kad jiems visa tai smirdi. Jo lūpose nuolat skamba žodžiai: bažnyčia, pekla, velnias, Šventas Raštas, ponas Kristus. Vestuvių puotoje jis kalba, kad greit pasaulio pabaiga. Jam labai nepatinka naujos mados- batai, kurpės, klumpės. Jis labai nusiteikęs prieš kolonistus ir norėtų, kad lietuviai būtų pranašesni už kitataučius, gėrisi, kai Lietuvą giria, perspėja, kad nereikia persiimti kitataučių papročiais. Jis piktinasi ir ponais, nes Dievas neleidęs ponams kitų skriausti. Tačiau ponai parsidavė velniui ir nežiūri teisybės, tad grasina jiems Dievo bausmėmis po mirties. Enskys dažnai vadinamas dabita. Štai jis ruošiasi į Krizo dukters vestuves. Savo šimelį lyg žmogų prausia, pabalnoja, kilpas prisega, išrėdo visą nugarą. Pats užsimauna svodbiškus sopamus ir kulšis nauju diržu surakina. Svečiuose pilnas iniciatyvos- savo peiliu padalija mėsas. Bet prisirijęs jau nebenumanė mandagiai elgtis: su nagais tvėrė lašinius. Jis geras organizatorius: mėgsta judrumą, todėl organizuoja šokius. Kai vestuves nekviesti atsibastė Slunkius su Pelėda, visi apstulbsta: Krizienė gumbu suserga, muzikantai po suolu pasislepia, svotams pypkės iš dantų iškrenta, jaunimas nustoja šokęs. Visi kaso galvas nežinodami ką daryti, tik vienas Enskys iš papykio beržinį pagriebęs, nenaudėlių šonus išskalbė ir už plaukų nutvėręs išmetė juos laukan. Taip jis padarė efektą, kaip ir savo peiliu dalydamas mėsas. Tačiau ir jis ne be nuodėmės: vagia mišką, kad galėtų užmokėti mokesčius. Slunkius ir Pelėda yra kaimynai, kurie panašūs savo gyvenimo būdu: tinginiai, apsileidėliai, nevalos. Kartu jų šonus skalbia, bet jie vienas kitą užstoja, vienas kitam padeda. Jų trobos tokios apleistos, aplūžusios, griūvančios, kad arkliui sužvengus sparai nuo stogo krinta; viduje- kiaulės, mėšlynas. Kai pavasarį visi atkutę ruošiasi į darbus, Slunkius rąžosi, apgailestaudamas praėjusią žiemą. Į baudžiavą jis vos vos traukia. Jo ideali būsena yra miegas. Be to, jis yra smaguris ir girtuoklis. Ne dėl kitų priežasčių jis nekviestas ir į vestuves atvyksta, o mugėje pasirodo girtas ir primuša Krizą. Bet svarbiausias jo bruožas- tingumas. Tai perimta iš tėvų ir senelių ir tą jis moka įrodyti, taigi yra savotiškas filosofas, beje, kalbantis ne tik savo, bet ir mūsų vardu: Išmiegot ir sąnarius atgaivint galėjom. Su tokia filosofija negali susitaikyti žmona, gal tai pavirsta ir barniais, bet prieš vyrą atvirai stoti ji nedrįsta. Ji, matyt, įsitikinusi, kad vyro nepakeis niekas ir tyliai kenčia. Slunkius jaučiasi prieš žmoną kaltas, todėl stengiasi ją paveikti švelnumu, pats būdamas įsitikinęs, kad toks jau moterų būdas: amžinas niurzgėjimas, nepasitenkinimas, joms viskas negerai. Jis vadina ją močiute, ramina laiko gausybe, užtikrindamas, kad viską spės atlikti. Kiti būrai Slunkiaus nekenčia, nes jis visiems lietuviams darąs gėdą. Savo pažiūras jie geriausiai išreiškia epitetais, kuriais į jį kreipiasi ar jį apibūdina: šūdvabali, kiaule, šelmis, smirdas, valkata, neprieteliau skarots. Už tokį elgesį Pričkus ir vakmistras jį muša, bet kai kada ir Slunkius pakelia ranką prieš kaimynus. Plaučiūnas irgi yra vadinamas nenaudėliu. Ypač jis išryškėja per darbymetį – šienapjūtę ir rugiapjūtę. Tas vaizdelis yra kontrastas gerųjų būrų gyvenimui, darbui ir elgesiui. Pagrindinis bruožas- nerūpestingumas, atsilikimas nuo bendruomenės. Visų pievos jau tuščios, o jo sklypas dar nepajudintas. Pasirodo, kad ir jo dalgis šukėtas, o kuinas- ne kuinas, o vienausis kuinpalaikis. Plaučiūnas turėjo naują pūstyklę, bet ją kartu su dalgiu pragaišino pasigėręs. Tik po metų susizgribo Karaliaučiuje nusipirkti naują, bet žioplinėdamas pamiršo kelionės tikslą ir net arklioką pragėrė, todėl pievą pjovė su pjautuvu. Ir per rugiapjūtę jis pavėlavo – javai buvo tušti. Viso to priežastis- girtavimas. Girtas jis per savo vaiko krikštynas primuša pačią su vaikais. Dočio charakteristika. Jis pirmąkart pamatomas tokioje buitinėje scenoje: Ale Dočys nenaudėlis, pas kakalį šiltą Snausdams ir zūbus laižydams, ėdesio tyko; Nes Astė pietums nupenėtą šutina gaidį Ir kelis kviečių plyckus į kakalį šauja. Poetas parodo 3 Dočio veiksmus. Kokius? ( snaudžia pas kakalį; zūbus laižo; ėdesio tyko); Kaip tai charakterizuoja Dočį? ( tingumas, ėdrumas, smaližius); Taip nusiteikęs ir pats poetas, vadindamas jį nenaudėliu. Dočys per Krizo dukters vestuves ( Rg, 193-196): koks bruožas vėl pakartojamas ( ėdrumas); koks naujas bruožas išryškinamas? ( girtuokliavimas); prisigėrimą geriau padeda įsivaizduoti prisisiurbti ir palyginimas su paniekinamu lenkišku žaku ( maišu); labai išraiškingos prisigėrimo pasekmės: nupuolė taip, kad visi išsigando, taigi, nebevaldė savęs, buvo be sąmonės; kaip jis pajuokiamas? ( sudaroma iškilminga ceremonija su kopėčių atnešimu. Tai prilygsta išmetimui iš vestuvių). Kūlimo scena (Rg,651-661): tai groteskinė scena. Skubėjimas iškulti javus paryškinamas netikėtais realybės ir fantastikos sugretinimas; surandami spalvingi, netikėti veiksmažodžiai: žemė virpėti pagavo, svečiai kūliais išsirito, pelės kribždėti nedrįso; didžiulė intriga, įtampa kas eilutė auga, nes pasakojama apie vis baisesnius dalykus, kol sužinome, kas visa tai tik juokas- kuliami žirniai. Tęsiama scena (Rg,662-680): vaizdas plėtojamas, pasakojant, kaip Dočys ir anksčiau gąsdinęs svietą. Suraskite vaizdingus veiksmažodžius. vaizdai čia ištęsti, bet viską atperka gyvumas, vaizdingumas; pasakojama Lauro ir kitų kaimynų lūpomis; humoristinę nuotaiką žadina netikėtas veiksmažodžių ( kiek girių ir kalnų parmetė), vaizdingų posakių ( sulaukęs rudenį riebų), kaimynų apkalbų ( kiek viežlybų kaimynų, butus palikę, rudenį ant laukų šaltų klydėdami slapos). Dočio skubėjimas kuo greičiau iškulti grūdus pasidaro pajuokos, visokių istorijų šaltinis. Kodėl taip yra? (Rg,681-690): pirmiausia skuba pragerti. Taip atsiskleidžia visas šių hiperbolizuojamų veikėjo poelgių beprasmiškumas; pasikeičia vaizdavimas: pereinama nuo fantastikos prie realybės: Dočys taip ištroškęs gerti, kad laižos ir vis į karčemą žiūri, prisikošt į karčemą bėga. c) Tą skubėjimą parodo veiksmažodžiai ( prisikošti, gurkšnoti) ir neįprasta prasme pavartoti veiksmažodžiai ( vargina skūnę, kelias eiles nustekenęs); Išvada: taip Donelaitis netikėtais realybės ir fantastikos kontrastais, hiperbolizavimu, humoru, veikėjo poelgių analize parodė, kad Dočys yra girtuoklis. Jam kompaniją palaiko ir žmona (691-694). Paskui analizuojamas Dočio vidinis pasaulis, vaizduojant susikirtimus su kaimynais ir namiškiais: koks pasirodo Dočys krikštynose pas Plaučiūną (Rg,739-746)? ( nešvankiai rėkavo, kalbėjo apie bjaurius kiaulstaldžius, ima nešvankiai koliotis, susimuša); šioje scenoje daug konfliktų, judesių. Kaimynai priešiški Dočiui, palygina jį su pikčiausiu dvaro tarnu- pilvotu dumčiumi. Net ir pasakotojas jį vadina nešvankėliu (715), komiškai apibūdina sumušimą ( pagadino), gabenimą į namus( lovyj vos parnešė gyvą). Gydymo scena ( Rg,747-773): į moterų meilumą atsako grubumu, įniršiu; poetas jį vadina smirdu. Varnų šaudymo ir teismo scena (Žr,300-357): kalboje teisme atsispindi būro skurdas, pusbadis gyvenimas. Bet kas dėl to kaltas? Donelaitis tesime jį vadina žmogumi, nurodo būseną- dūsaujantis; Dočio kalbėjimo būdas: iš pradžių prašo susimilti, o užbaigia monologą vėl maištingu tonu. Donelaitis leidžia būrams susimąstyti apie jiems daromas skriaudas. Šaltyšiai pripažįsta, kad dėl to kaltas badas, vadinasi, pateisina Dočį. Kodėl Dočio charakteris sudėtingas ir prieštaringas? ( Engė sunki baudžiava, bet ne visi buvo tokie apsileidėliai). Kaip kuriamas charakteris? Dočys vaizduojamas buityje, darbe, pokyliuose, konfliktuose su šeimos nariais, kaimynais, dvaro žmonėmis; Apie jį sužinome iš pokalbių, kitų veikėjų pasakojimų, monologo, bet daug pasako ir paties poeto nusiteikimas, reiškiamas piktu žodžiu, epitetu, palyginimu, hiperbole, grotesku, satyra, humoru ( pasakotojas vadina nenaudėliu, neprieteliumi, savavalninku- Pričkus, smirdu - Krizas). Svarbiausios būrų charakterio savybės (santrauka). Vertinamos šios moralinės savybės: Pričkaus: darbštumas (V15-45), stropumas (V148), nuolankumas: ponai jį muša, būrai iš jo senatvėje juokiasi (R 485-513,520; Ž403), panieka ponams (V278), nuoširdumas, paprastumas, pamokymų nešykštėjimas (P628-660), dorovingumas (P455-467), guvumas, nuotaikingumas, jautrumas, tautiškumas (V5); skelbia būrišką išmintį, brangina būriškas dorybes, papročius. Krizas: darbštus, nagingas, sumanus, tinkamai laiko samdinius, bet ir reiklus; vaišingas; Enskys: nekenčia apsileidimo, nevalyvumo, pajuokia ir smerkia apsileidėlius; Lauras: filosofas, kuris moko saikingumo, saugo būrų moralę, nekenčia vokiečių kolonizatorių (V68-95); Selmas: moka skaityti, jo trobelė švari, religingas, pasisako už tautiškumą (R773), piktinasi keikūnais; Dočys: drąsumas kalbėti ponams ir jais piktintis. Smerkiamos moralinės savybės: Dočys: girtuoklis, linkęs vaidytis, peštis; Plaučiūnas: girtuoklis, apsileidėlis, bastūnas ( V449; R733); Slunkius: tinginys filosofas (P418-454); Pelėda: nusigyvenęs nevalyvas būras. Dvaro žmonės: apie juos kalbama būrų arba pasakotojo lūpomis. Amstrotas labai šykštus, kiti- girtuokliai, veltėdžiai, rijūnai, labai žiaurūs ( vakmistras, Diksas). Kokiais būdais kuriamas charakteris: aprašomi poelgiai, sprendžiame iš kitų veikėjų pokalbių, girdime veikėjų monologus; paties pasakotojo nusiteikimas, reiškiamas piktu žodžiu, epitetu, aplyginimu, hiperbole, grotesku, humoru ir satyra. Svarbiausios būrų savybės ( pagal Jovaišą): Svarbiausia savybė- darbštumas, nes darbas yra pirmučiausia žmogaus reikmė, jis daro žmogų fiziškai tvirtą. Reikalaujama taupumo, saikingumo. Tuo pačiu smerkiamas tingumas. Tautiškumas. Seniau būrai nemokėjo vokiškai, neavėjo batais ir klumpėmis, bet buvo daug geresni lietuviai. Nors nėjo į mokyklą, bet labiau mylėjo Dievą. Dabar gi, nors kalba lietuviškai, bet elgiasi kaip vokiečiai ( vokiškai dainuoja, keikiasi, geria, pusnuogiai ant apjuoko rėplinėja suvalgo greit visą zopostą) Moralumas. Krizui moralu tai, kas seniau buvo lietuviška ir kuklu ( vyžos, margi sijonai, kisielius su pienu, košė su lašiniais). Todėl jis klausia, ar būtini dabar auliniai batai, suknelės, geras maistas, doleriai. Labai piktinamasi girtuoklyste, bedievyste. Ugdomas žmogiškasis orumas. Tai ypač ryšku, kai per vestuves kalba senyvi būrai. Būrai barami dėl nemandagaus elgesio, bet paskui pasakotojas susimąsto, kad ponai dar nemandagesni ( Pričkus stebi, ką ir kaip valgo ponai, pasakoja, kad jie net nepersižegnoja). Keliama visuotinė žmonių lygybė. Sakoma, kad ponai ir būrai gimsta lygūs, nes gimsta nuogi, tik gyvenimas juos išskiria. Užtariamas vogimas, nes vagia iš pono miško ir ne sau, bet kad galėtų užmokėti mokesčius. Bet tie būrai, kurie vogs iš kitų, bus siunčiami šunims šėko pjauti. Raginama bijoti ir klausyti ponų, nusižeminti jiems. Būrų gyvenimo vaizdavimas. Būrų gyvenimas nuolat sukasi apie tą patį: darbas, valgis, miegas. Jokių aukštesnių polėkių, skaidresnių valandėlių, dvasinių interesų- darbas ponui ir sau taip iškankina, kad tesinori tik sočiau pavalgyti ir pailsėti. Botagas ir alkanas pilvas- būro gyvenimo variklis. Sodybos vaizdo nei iš vidaus, nei iš lauko nėra. Tik Enskys pasakoja savo įspūdžius apie Pelėdos namus ( R 605-618). Aišku, vaizduojama hiperbolizuotai. Kitokiuose namuose gyvena Selmas. Jo troba irgi prasta, bet jos vidus ypatingas: Selmo namus, kad kartais juos lankyt užsigeisi, Lygiai kaip bažnyčią kokią rasi rėdytus. Stalas jo nei švents altorius tav pasirodys, Ant kurio knygelės šventos guli padėtos. Selmo ir drabužis paprastas- tik pasiūti trinyčiai ( ilgi drobiniai marškiniai). Apie namų buitį nekalbama. Apie ją galima įsivaizduoti tik iš pavasario vaizdo, kad visi pašaliai kribždėti pagavo musėmis, vabalais, blusomis, vorais. Šie vabzdžiai priimami natūraliai, netgi džiaugiamasi, kad ir ponus įgels. Ką valgo ir geria, kaip rengiasi, šoka, groja, dainuoja labiausiai aiškėja iš Krizo dukters vestuvių aprašymo ir Bleberio tarno kalbos ( R 341-353): kuo velkasi vestuvėms: Stepas su Martynu nusiperka naujas kurpes, Jonas su Lauru nusipina dailias vyžas. Enskys užsimauna svotbiškus batus, susijuosia nauju diržu. Moterys irgi lietuviškai apsivelka: ant galvų užsideda kykus (moterų galvos skara su lankeliu; tokia kepuraitė), apsisiaučia nuometus, skraistes (didelė apsisiaučiama skara), o merginos užsideda vainikus. Kuo Krizas vaišina: degtine, alumi. Degtinę geria daugiausia vyrai, bet Krizienė merginoms pasiūlė degtinės, dėl ko moterys labai stebėjosi. Vėliau Barbė su Pime, Laurienė bei Pakulienė slapčia gėrė degtinę ir pasigėrė. Valgo svečiai blynus, kepsnius, jautieną, riebią kiaulieną, žąsieną, plaučius, kepenis, nes vestuvėms buvo papjauta 3 karvės bei avys, 2 jaučiai, be skaičiaus kiaulių, avių, žąsų ir vištų. Pavalgę ir atsigėrę linksminosi šitaip: “Kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė”; Lauras dambrelį (pasagos pavidalo pučiamasis gnaibomasis muzikos instrumentas) skambino pūsdamas, Jokūbas čirškino smuiką; atsiradus muzikantams visi vestuvininkai ėmė šokti lietuviškai (“ spardės”). Būro gyvenimo kelias nuo nerūpestingos vaikystės iki apgailėtinos senatvės. Vaikesčiai savo vasarą švenčia, ant ūlyčių krūvon susibėgę žaidžia. Taigi vaikystė, kaip visada, nerūpestinga. Paaugęs vaikas jau piemenauja ir tada: ... kita prova, kad piemenio skrandą jau užsimovęs ožkas ir kiaules varinėji ar kad dargana su lytum pluk nugarą skalbia. Kai jau pusbernis ir koktu dūšelei pasidaro: kad jau akėčias reik sekinėti Ar kad Margis su laukiu nenori rėplinėti. ( laukas- su balta kakta ar baltu snukiu). Dar sunkiau, kai sukuriama šeima, kai: jau gyvos randasi lėlės ir nenaudėlės dėl niekų kvaršina galvas. Visas būro gyvenimas prabėga bevargstant, skubinai bedirbant sunkiausius nepabaigiamus darbus. Štai taip apžvelgiama būro darbų visuma (R 356-361). Ir tuoj pat apibūdinama, kokiomis sąlygomis tie darbai būdavo dirbami (R 362-370). Prošvaistės gyvenime labai retos . Tik Pričkus kai kada pasidžiaugia gerais būrų darbais: sveikindamas su vasaros pradžia, pagirdamas moteris už gerą darbą žiemą ir kt. Bet pagrindinis malonus dalykas, visa paguoda ir džiaugsmas- skanus valgis ir gėrimas. Gal todėl jie džiaugiasi vasaros pabaiga, nes tuoj turės iki soties pavalgyti, gal todėl visi su didžiausiu noru vyksta pas Krizą į vestuves. Poemos stilius. 18 a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje buvo ginčijamasi, kokia turėtų būti lietuviškų raštų kalba. Vieni siūlė remtis senąja religinių raštų kalba, kiti- vartoti šnekamąją liaudies kalbą. Buvo siekiama, kad per pamokslus ir knygas skleidžiamas Dievo žodis būtų suprantamas paprastiems žmonėms. Donelaitis gerai mokėjo kasdieninę lietuvių kalbą ir šia kalba jis aprašė būrų gyvenimą. Jo kalba labai turtinga, lanksti, bet nenudailinta. Galima sakyti, kad Donelaitis buvo pirmasis lietuvių rašytojas, taip plačiai pasinaudojęs kasdieninės žmonių kalbos turtais. Poema turėjo būti suprantama valstiečiui, bet kartu turėjo neprieštarauti ir to meto išsilavinusių žmonių skoniui. Viena vertus, poetas nevengia vartoti netgi vulgarių žodžių, o bardamasis jis netgi valstietiškai išsiplūsta. Kita vertus, poema parašyta antikine eilėdara- hegzametru, kuris buvo vartojamas aprašyti herojiškų žygių vaizdams. Be to, hegzametras reikalauja preciziškai laikytis nustatyto eilutėje skiemenų skaičiaus ir kirčiuotų skiemenų tvarkos. Taigi poemoje susiduria du dalykai: apie paprastų valstiečių gyvenimą kalbama kasdieniška jų kalba, bet šiam pasakojimui pasirenkama iškilminga, epiniams kūriniams būdinga antikinė eiliavimo sistema, kuria parašytos ir Homero poemos. Tokia eiliavimo forma pakylėja aprašomus būrų buities vaizdus, sutaurina net ir grubesnius posakius. Visa tai sukuria savitą poemos stilių. Literatūros epochų atgarsiai poemoje. Donelaičio stiliui įtakos turėjo keletas epochų. Baroko pėdsakų randame stiliuje, leksikoje (vartojami grubūs posakiai, vulgarūs žodžiai). Taip pat barokinis yra gyvenimo trumpumo motyvas, gąsdinantys pragaro, šienaujančios giltinės vaizdai. Su klasicizmu galima sieti: keturių metų laikų formą (kompozicija), b) hegzametrą, c) veiksmo vietos bei personažų pastovumą d) poemos didaktiškumą- pasakotojo siekimą pamokyti. Griežti moraliniai vertinimai poemoje perauga į švietėjams būdingą norą paaiškinti gyvenimo reiškinių priežastis, patarti, kaip reikėtų ūkininkauti, kaupti maisto atsargas. Su švietimo idėjomis reikia sieti ir lietuviškumo gynimą. Kuo “Metai” buvo originalūs? Poetas su didele meile ir pagarba kalbėjo apie valstiečius, patekusius į vokiečių feodalų jungą. Vienas pirmųjų Rytų Europoje iškėlė iš Ruso skolintą prigimtinio žmonių lygiateisiškumo idėją, kuri visuotinai suskambėjo tik Prancūzijos revoliucijos metu (1789-1794). Sodriai realistiškai pavaizdavo savo amžiaus buitį ir papročius, sukurdamas gyvą 18 a. gyvenimo enciklopediją. Nacionalinė ir tarptautinė poemos reikšmė. Didžiulė poemos nacionalinė reikšmė. Pirmiausia- tai pirmasis tokio dydžio grožinis kūrinys, kuriame su didele užuojauta kalbama apie būrus, meniškai aprašoma gamta ir veikėjai. Pirmasis poemos leidimas pasirodė tik 1818 m, praėjus 38 m. nuo poeto mirties. Leidimą parengė lietuvių literatas ir folkloristas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza. Jis ir sugalvojo poemos dalims pavadinimus. Lietuvoje poema buvo išleista tik 1914 m. Poema įrašyta į Europos literatūros geriausių kūrinių ( šedevrų) sąrašą, kurį sudarė 1977 m. tarptautinė Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija ( UNESCO). Poema išversta į beveik 20 užsienio kalbų. ************************************************************************************************************ 2. MAIRONIS (1862-1932). ROMANTIZMAS. Atsiradimo veiksniai: atsiranda kaip priešprieša klasicizmui dėl proto padiktuotų principų: taisyklingumo, aiškumo, simetriškumo, nuosaikumo. Kai 19 a. visoje Europoje pavergtieji kraštai ėmė priminti pavergėjams apie save, ir Lietuvoje praūžė du sukilimai: 1831 m. ir 1863-1864 m. Problemos: realaus ir įsivaizduojamo pasaulio priešybė. Romantikai nesitenkina esama tikrove ir bėga į svajonių, idealų pasaulį, nes tikrovė nehumaniška, priešiška žmogaus prigimčiai, slopinanti jo polėkius. Romantikams svetimas daiktų kultas. Pasaulyje turi vyrauti ne materialiosios vertybės, o dvasinės. Tad iškeliamas nuoširdumas, tyrumas, meilė. Gyvenimo ir pasaulio principai ir normos: ypač patraukli pasakos erdvė, nes ji sujungia realųjį pasaulį su fantastiniu. Kūryboje daug dvasių ir demonų: iš kalnų plyšių išlenda nykštukai ir naminėliai, bangose teškenasi laumės, po žemę slankioja numirėliai, šiurpus ir baisus velnių ir vaiduoklių pasaulis skverbiasi į gražų gyvenimą. Reikalauja vaizduotės, jausmo, kūrybinės laisvės, autoriaus individualumo. Filosofija pabrėžia nebe proto pirmenybę, bet jausmą ir intuiciją. Literatūroje vertinama tai, kas fantastiška, neįprasta, egzotiška, o ne tai, kas paprasta, kasdieniška. Visuomeninė situacija: prancūzų revoliucija (1789-1794). Napoleono karai, tautiniai sąjūdžiai. Įsiviešpatauja nebe pono, bet pinigo valdžia, todėl žlunga viltys, kurias sukėlė kapitalizmas: geriau, teisingiau gyventi. Laikas: romantikus žavi pietų ir rytų kraštai, utopinės šalys, kur egzistuoja idealizmas. Nuostabūs laikai - viduramžiai, kai valdė Vytautas. Blogi laikai - caro valdoma Lietuva. Erdvė: nerasdami vietos dabartyje, veikėjai dažnai perkeliami į įsivaizduojamą pasaulį: tolimus viduramžius, pasakų šalis, ateitį. Nuostabi erdvė - Lietuvos glūdūs miškai. Bloga erdvė - plyni laukai. Veikėjai: nepatenkinti savo aplinka, todėl dažnai gyvena svajonių pasaulyje. Neeilinis, kartais keistas, kitų nesuprastas žmogus. Galingos valios, didelių siekių, stiprių aistrų, labai protingas ir fiziškai stiprus. Jausmai ir išgyvenimai taip pat stiprūs. Dažnai už įstatymo ribų esantis asmuo: plėšikas, valkata, visuomenės laikomas nusikaltėliu, tačiau iš tikrųjų kilnus ir nesavanaudiškas, linkęs aukotis. Dažnai nusivylęs visu pasauliu, netiki visais žmonėmis, laimės buvimu, todėl nutraukia ryšius su kitais žmonėmis, užsisklendžia savy, būna be galo vienišas. Jei myli - tai taip stipriai, kad nuo meilės galios ledynai ištirptų; jei nekenčia - neapykanta tokia stipri, kad gali išeiti iš proto. Išdidumas neleidžia pasiduoti kasdienybei, bet likimas gramzdina į neviltį ir haliucinacijas. Tiek stiprus, kad gali tvarkyti visatą, ir tiek silpnas, kad nuolatos kenčia. Veikėjas – tėvynės žmogus. Gamta: gamta turi būti didinga, paslaptinga, lemti veikėjų nuotaikas. Todėl vilioja šėlstantys vandenynai, snieguotos kalnų viršūnės, gilūs ir niūrūs tarpekliai, tankūs miškai, mėnesienos burtai ir t.t. Tamsus ežeras, mėnulis, apleistos kapinės, neįžengiamos girios - viskas turi būti paslaptinga, gūdu, šiek tiek grėsminga. Idealas: tai - asmeninė ir politinė laisvė. Iškeliama tautiškumas samprata. Romantikai palaiko po Napoleono pralaimėjimų pasipylusius tautinius judėjimus: Graikija kovoja prieš Turkijos priespaudą, Lietuva - Rusijos; neramu Ispanijoje, Austrijoje. Kai kurie romantikai patys dalyvauja šiose kovose: Baironas, Mickevičius, Petefis, Maironis. Todėl viena dažniausių romantikų temų - laisvė. Svarbiausias idealas - ginti lietuvių kalbą, kelti iš kapo jos istoriją, žadinti sutryptą savigarbą. Parodyti, kokia galinga praeity, Didžiųjų kunigaikščių laikais, buvo Lietuva ir kas iš jos beliko dabar, caro laikais. Labai išaukštinama visa, kas lietuviška: kalba, daina, papročiai, kaimas, pakelės Rūpintojėlis. Sudaromas vaizdas, kad mano tėvynė - mano absoliutas. Būdingi stiliaus (rašymo) bruožai: laisva kompozicija. Stilius fragmentiškas, emocionalus, pabrėžiamas ekspresyvumas, ironija. Būdingi paslapties, fatališkos meilės, siaubo, mirties motyvai. Sekama tautosaka. Pasakotojas subjektyvus. Būdingi žanrai: lyrikos: baladė, eilėraštis, daina, lyrinė draminė poema, eiliuotas romanas. Epo: istorinis ir psichologinis romanas, fantastinė novelė, romanas. Dramos: romantinė tragedija. Garsiausi lietuvių realistai: S.Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Bendras realizmo ir romantizmo bruožas – kova prieš klasicizmą (griežtas meno taisykles, prieš gamtos ir visuomenės tvarką pagal aiškumo, darnumo ir saikingumo dėsnius, prieš tai, kad tik protu viską galima suprasti, kad logika – neginčijama tiesa). Menas turi kalbėti apie amžininkus ir kelti aktualios dabarties problemas, o ne sekti antika. Skirtingas realizmo ir romantizmo bruožas: realizmas kritikuoja už per didelį svajingumą, atitrūkimą nuo realybės, per didelį žmogaus dvasingumą, o romantizmas dievina svajingumą, žmogaus dvasingumą, nepripažįsta realybės. ROMANTIZMAS (tautinio atgimimo epocha) – literatūros ir meno srovė, susiformavusi Europoje XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pirmojojje pusėje, veikiant prancūzų revoliucijos idealams. BRUOŽAI: 1. Aukštinamas žmogaus pilnatvės siekimas, gamtos kultas, jausmai, fantazija. 2. Naudojami liaudies, istorijos ir egzotiški motyvai. 3. Skelbiamos patriotizmo ir nepriklausomybės idėjos. 4. Kūryboje – naujas herojus – vienišas kovotojas su pasauliu. 5. Tikrovė perkūrinėjama, noras pertvarkyti gyvenimą, daug fantastikos, sąlygiškų (= neatitinkančių tikrovės) situacijų, simbolių (= primenančių gyvenimo reiškinius), grotesko (= kai žmogus arba jo gyvenimas piešiamas sutirštintomis komiškomis spalvomis, jame pinasi gyvenimo tikrovė su fantastika, tragiški elementai su komiškais), daug romantikos (= idealizuojama tikrovė, svajojama ir įsivaizduojama jausmingai). 6. Idealo ir tikrovės konfliktas, romantinė meilė. 7. Gamta idealizuota, emocinga; gamtoje žmogus išgyvena. Žymiausi kūrėjai – A. Mickevičius (1798-1855) ir jo epinė poema „Ponas Tadas“, taip pat „Krymo sonetai“, „Vėlinės“; Maironis (1863-1932) ir jo eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“, poema „Jaunoji Lietuva“. Maironis (šiuo slapyvardžiu pasirašinėjęs Jonas Mačiulis) yra iškiliausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių poetas. Biografija. Jonas Mačiulis-Maironis gimė 1862 m. spalio 21 (lapkričio 2) d. Pasandravyje (dab. Raseinių raj.), laisvųjų ūkininkų šeimoje. 1883 m. baigė Kauno gimnaziją, 1883 - 1884 m. studijavo Kijevo universitete, 1884 - 1888 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kur ėmė reikštis kaip garsėjantis poetas. 1892 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją ir iki 1894 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1894 - 1909 m. buvo Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, po to iki mirties - Kauno kunigų seminarijos rektorius. Įsteigus Lietuvos universitetą Kaune, 1922 m. buvo Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas, tais pačiais metais išrinktas garbės profesoriumi, ėmė vadovauti Moralinės teologijos katedrai, 1923 - 1924 m. dėstė universitete lietuvių literatūrą. Turėjo aukštus Lietuvos Katalikų Bažnyčios titulus. 1885 m. Aušroje Zvalionio slapyvardžiu pasirodė pirmas Maironio eilėraštis „Lietuvos vargas", 1895 m. išėjo pirmas eilėraščių rinkinys Pavasario balsai, kuris, vėliau papildinėjamas ir redaguojamas beveik iki gyvenimo pabaigos, liko visam laikui viena reikšmingiausių lietuvių lyrikos knygų. Baigdamas seminariją, Maironis parašė A.Baranauskui dedikuotą poemėlę Lietuva, 1895 m. išleido poemą Tarp skausmų į garbę, o jau antroje kūrybinio kelio pusėje sukūrė klasikines mūsų literatūroje poemas Jaunoji Lietuva (1907), Raseinių Magdė (1909) ir Mūsų vargai (1920). Pirmasis dramos bandymas buvo libretas Kame išganymas? (1895). Istorinė trilogija Kęstučio mirtis (1921 - 1930), Vytautas pas kryžiuočius (1925), Didysis Vytautas - karalius (1930) ir libretas Nelaimingos Dangutės vestuvės (1930) yra jau gyvenimo saulėlydžio vaisiai. Be grožinės literatūros, jo plunksnai priklauso nemaža Lietuvos istoriografijos, literatūros istorijos, taip pat teologijos darbų. Jonas Mačiulis-Maironis mirė 1932 m. birželio 28 d. Kaune, palaidotas Katedros kriptoje. Kūryba. Maironis parašė palyginti nedaug eilėraščių. Pirmajame „Pavasario balsų“ leidime (1895 m.) jų buvo 45. Autoriui gyvam esant, pasirodė šeši „Pavasario balsų“ leidimai. Per tą laiką poetas šį savo eilėraščių rinkinį papildė trigubai. Lyrika yra vertingiausia Maironio kūrybos dalis. Joje atsispindėjo liaudies svajonės, lūkesčiai ir viltys. Su ankstyvąja Maironio lyrika į lietuvių literatūrą atėjo naujas romantiškų užmojų herojaus – karštas nacionalinio išsivadavimo, patriotinio pakilimo šauklys, laisvės ir šviesos skelbėjas. Tai buvo uždegantys posmai, kuriuos platūs skaitytojų sluoksniai priėmė kaip savo širdies balsą. Maironis su didele talento jėga išreiškė bendrą carizmo pavergtų tautų nacionalinio judėjimo patosą, būdingą ypač XIX a. pabaigos Vidurio Europos bei Balkanų kraštų literatūroms. šis patosas konkretizavusi išorinės praeities poetizavimui, gimtosios kalbos, liaudies kūrybos kėlimui, visuomeninio kūrybingumo propagavimu. Ankstyvajai Maironio poezijai būdingas platus, tribūniškas mostas, išreiškiąs nacionalinio pakilimo, šios, anot poeto, „nesulaikomos upės“ veržlumą, gąsdinusį oficialiosios tvarkos šalininkus: Nebeužtvenksi upės bėgimo, Norint sau eitų ji pamažu; Nebsulaikysi naujo kilimo, Nors jį pasveikint tau ir baisu. „Nebeužtvenksi upės“ Be bendro maištingumo motyvų, ankstyvojoje Maironio poezijoje yra ir konkretesnių, pozityvistinių raginimų eiti į mases, kelti krašto kultūrą, švietimą. Šiuos programinius laiko šūkius poetas taip pat išreiškė aforistiškai glaustais ir emocinės įtaigos kupinais posmais: Į darbą, broliai, vyrs į darbą, Šarvuoti mokslu atkakliu, Paimsim arklą, knygą, lyrą Ir eisim Lietuvos keliu! „Užtrauksime naują giesmę“ Šitie optimistiški Maironio posmai, alsuojantys A. Mickevičiaus „Odės jaunystei“ dvasia, atitiko tuometinės lietuvių jaunuomenės veržimąsi į šviesą, kultūrinę pažangą. Žadindamas tautinę sąmonę, Maironis poetizavo Lietuvos senovę, siekė ją iškelti prieš skurdžią dabartį. Šis motyvas jau turėjo tvirtas tradicijas lietuvių literatūroje. Pagonybės laikus vaizdingai aprašė S. Daukantas „Būde senovės lietuvių“: praeities girių ir dabarties „kalnų kelmuotų“ kontrastu grindžiamas A. Baranausko „Anykščių šilelis“. Žila senovė romantiniais atspalviais dominuoja ir ankstyvojoje Maironio lyrikoje. Vienais atvejais poetas apgailestauja, kad nebėra legendinių praeities didvyrių („Miškas ūžia“), kitais – poetizuota lietuvių kovas su kryžiuočiais, aukština herojines praeities tradicijas. Daugelis dainų, folkloro įvaizdžiais bei stilistika pagrįstų šios tematikos eilėraščių („Oi neverk, motušėle“, „Milžinų kapai“, „Eina garsas“) puikiai išreiškė ano meto visuomenės patriotines nuotaikas ir veikiai virto populiariomis dainomis. Eilėraščiuose praeities tematika Maironis kūrybiškai pasinaudojo poetine liaudies dainos išraiška. Tačiau kai kada nevengė ir konkretesnio literatūrinio įvaizdžio, kuriame, kaip lęšyje, susikryžiuoja praeities ir dabarties kontrastai. Kaip vizija iškyla senoji Lietuvos sostinė Vilnius, dengiamas nakties, t. y. carinės priespaudos, ir liūdintis „amžius didžius atminęs“ („Vilnius“), stūkso griūvančios Lietuvos pilys, dabar „apleistos ir vienos“, tačiau kadaise mačiusios „Vytauto didžio galybę“ („Trakų pilis“) ir kt. Praeities ir dabarties kontrastai sudaro Maironio eilėraščių dramatiškąjį branduolį, artimą jo pamėgtų lenkų romantikų A. Mickevičiaus, J. Slovackio, V. Polio kūrybai. Čia nėra pasyviajam romantizmui būdingos rezignacijos. Poetą, žvelgiantį į herojiškos praeities griuvėsius, nušviestus kraupios mėnesienos, ima slėgti liūdesys, kurį jis tuoj pat sutramdo: „Ko taip nuliūdai? Ko ant krūtinės ašara krinta graudi?“ ir jau su didvyrišku pasiryžimu bei tikėjimu žvelgia į ateitį: Žiūrėk, rytuose aušra jau teka, Pabudę paukščiai pagiriais šneka; Laikai juk mainos: slėgė pikti, - Nušvis kiti Lietuvai , mūsų tėvynei. „Vilnius“ Kaip visų atbundančių tautų poetų, taip ir Maironio lyrikoje iškyla nacionalinio savitumo ir tautos nemarumo motyvas. „Garbingos praeities“ turinį sudaro ne tik kovų heroika, bet ir gimtosios kalbos, tautodailės, tautosakos gyvybingumas. Poetas norėtų „prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų“ („Aš norėčiau prikelti“). Caro priespauda užtrenkė „aukso skrynią tėvynės dainų malonių“ („Tėvynės dainos“), tačiau tautos etninė-kultūrinė individualybė tveria amžius. Vienas ankstyvosios Maironio poezijos tipažų yra jauna lietuvaitė, apsirengusi tautiniais rūbais, šukuojanti geltonas kasas ir dainuojanti senas tautines dainas („Kur bėga Šešupė“). Maironio poezijoje ši romantizuota figūra – tai savotiškas tautos išliekamumo simbolis, praeities tradicijų ir ateities idealų jungtis. Maironis sukūrė panoraminį Lietuvos peizažą su charakteringais kraštovaizdžio, gyvenimo būdo, tautos psichikos bruožais. Jis įvedė į peizažą Nemuną, Nerį, Nevėžį, Baltijos jūrą, piliakalnius, rūtų darželius, pakelių rūpintojėlius, „brolius artojus“, „geltonplaukes sesutes“. Gimtojo krašto gamtos motyvus poetas jungė su bendrąja savo lyrikos problematika bei romantinio maištingumo nuotaika. Šiuo atžvilgiu ypač įspūdinga Baltijos jūros stichijos ir jaunatviškos sielos nerimo paralelė, perteikiama vykusiai parinktu ritmu: Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, Man krūtinę užliek savo šalta banga Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis, Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija! „Nuo Birutės kalno“ Tai vienas Maironio poezijos šedevrų. Menine jėga jam nenusileidžia ir trumpas eilėraštis „Užmigo žemė“. Kai žemė, globiama nakties sutemų, miega, budi žvaigždės. Taip ir poeto „širdies troškimų“ niekas nenustelbs, kaip „neužmigdys naktis žvaigždės“. Gili poetinė emocija ir klasikinė šio eilėraščio struktūra (trys keturpėdžiai posmai) sudaro darnią meninę vienovę. Daugeliu atvejų gamtos vaizdai yra kaip palyginimas sunkiai lietuvių tautos buičiai carizmo priespaudoje pavaizduoti. Pavyzdžiui, perteikdamas slogią spaudos draudimo meto nuotaiką, poetas lietuvį lygina su nebylia žaliąja giria: abu jie tyli, ir „tik kad žmonės jų nemato, birt jiems ašaros paprato, lyg kad rasos sidabrinės“ („Lietuvis ir giria“). Kai kada, priešingai, tapoma šviesi gimtojo krašto gamtos panorama, atspindinti liaudies gyvybingumą ir optimizmą („Už Raseinių ant Dubysos“). Apskritai Maironio poezijoje iš vienos kitos labai saikingai panaudotos gamtinės detalės ryškiai jaučiama gimtojo krašto visuma: Lietuvos miškai, upės, žvaigždėtas nakties dangus, žydinčių darželių kvepėjimas. Gamtą poetas traktuoja liaudies žmogaus požiūriu. Net piešdamas neįprastą Šveicarijos peizažą, jis svajonėmis grįžta į gimtojo krašto lygumas, „ten, kur Dubysa mėlyna juosia banguoja plati“. Tokiomis paralelėmis tarp Alpių ir Lietuvos gamtos yra pagrįsti lyriški Maironio eilėraščiai „Rigi Kulm“, „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“. Gamta Maironiui yra ne tik emocinių pajautų, bet ir filosofinių apmąstymų pagrindas. Eilėraštyje „Uosis ir žmogus“ poetas originaliai plėtoja medžio ir žmogaus gyvenimo paralelę, vesdamas ją per vaikystės, jaunystės ir senatvės etapus: Iš kamieno tiesaus Dročiai karstui išpjaus Lentų, nes tėvai susenėjo; O viršūnę tašys: Vygė bus ir lopšys, Nes kūdikis klykti pradėjo. Šiame kūrinyje, menine koncepcija primenančiame F. Šilerio „Dainą apie varpą“, gamtos motyvai ne tik darniai susipina su žmogaus likimo etapais, bet tiesiog liete liejasi į vientisą poetinį išgyvenimą, aprėpiantį ir gamtą, ir integralinę jos dalį – žmogų. Šiuo atveju Maironis ne tik pratęsė, bet ir giliai filosofiškai įprasmino liaudies monistinį pasaulio supratimą bei poetinio paralelizmo tradiciją. Maironio lyrikoje nuolat juntamas poetas – tribūnas, liaudies dvasinis vadovas. Šitokį visuomeninį kūrėjo vaidmenį dažnai jis deklaravo ir tiesioginiu būdu. Poetas – tai kovotojas dėl savo tautos teisių. Jo širdis bandys pavilioti daug žemės „gražių dukterų“, bet vienintelė jo didžioji meilė – tai „numylėta tėvynė“ („Taip niekas tavęs nemylės“). Poetas „be atilsio nori kariauti“, ir tiktai tada, „kai sušvilpia žaibai“, jis gali „krūtine atsigauti“ („Nenoriu sparnų“). Skelbdamas veiklumo, aukojimosi visuomenės labui idėjas, Maironis negalėjo nesusidurti su jaunos lietuvių buržuazijos savanaudiškumu. Tokie reiškiniai kėlė poetui daug vidinių prieštaravimų, įnešė į jo kūrybą tragiškų gaidų. Dar ankstyvojoje kūryboje pasigirdo, o vėliau ir labiau sustiprėjo abejojimo ir nusiminimo intonacijos. Įtikėjęs nacionalinės buržuazijos ir plačių tautos masių tapatybe, poetas neretai pasijusdavo svetimas, vienišas, nesuprastas su savo aukštais idealais buržuazijos aplinkoje („Ko siekiu ir alkstu“). Ši nuotaika prasiveržė vienu tragiškiausių Maironio eilėraščių „Išnyksiu kaip dūmas“: Užmirš mano giesmes! Poetai kiti Ieškos įkvėpimo brangaus; Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti, Bet vėl, kaip mane, ji apgaus! Maironio poetizuota tautinė vienybė gyvenimo tikrovėje virto partinėmis rietenomis, karjerizmu, prabangos siekimu. Tatai skatino poetą griebtis satyros. Kandžioje satyroje „Spjauki, drauguži, į viską!“ Maironis nupiešė tipišką lietuviško buržujaus portretą: „iš grašių sermėgio nutukęs“, jis „vargšo drovėsis namų“, o jaunystės pasiryžimai ir entuziazmas jam taps jokio vertu „sapnu“. Satyromis poetas skaudžiai plakė buržuazijos sumiesčionėsimą („Vintas“), abejingumą pažangai ir liaudies kultūrai („Ašaros tarp juokų“). Jose pasigirsta skaudi poeto rezignacija: Giedojau meilę, jauną viltį, Skambėjo stygos man saldžiai; Šiandieną tenka ar nutilti, Ar verkt už išgamas skaudžiai. „Skausmo balsas“ Visuomenės piktžaizdes Maironis buvo linkęs laikyti atskirų žmonių ydomis. Jis nesiliovė tikėjęs nacionalinio judėjimo, tautos vienybės idealais, kurie neleido jam įžiūrėti naujųjų visuomenės jėgų. Vėliau, 1905 – 1907 m. revoliucijos ir po jos sekusios reakcijos laikotarpiu, Maironio izoliacija ir vienišumas didėjo. Gilėjanti visuomenės diferenciacija galutinai sužlugdė „tautos vienybės“ viltis. Kultūriniame gyvenime pasireiškęs modernizmas buvo dar vienas susiskaldymo reiškinys, svetimas tautos atbudimo pranašui ir tribūnui. Maironio porevoliucinio laikotarpio lyrika – jo naujieji eilėraščiai, išspausdinti 1913 m. ir 1920 m. „Pavasario balsų“ leidimuose – mažiau beturi visuomeninių motyvų. Poetas tik retkarčiais prisimena skaudų visuomeninį patyrimą. Jis jaučiasi negalįs nemylėti „apleistos tėvynės“, o tuo tarpu tautiečiai – „veikėjai“ jo kilniausius jausmus „paspiria kaip pinigą seną“ („Taip atsilyginta“). Maironis bando kovoti ir antrame fronte – šmaikščiu satyros botagu nuplaka poetus dekadentus, tuos „giedančius svirplius“, kurių eilėraščiuose „nei ritmo, nei rimo, nei prozos geros“, o poezijos – „nė lašo“ („Mūzos pavojuje“). Užtat šio laikotarpio Maironio lyrikoje pagausėjo eilėraščių individualiais motyvais. Žymi dalis Maironio lyrinių eilėraščių, reiškiančių asmeninius išgyvenimus, turi didelę meninę vertę. Juose įspūdingai perteikiami bendražmogiški meilės ir draugystės jausmai, apdainuojamas gamtos grožis. Tokių eilėraščių posmai liejasi su puškiniška plastika ir muzikalumu: Tekėjo mėnuo. Iš kalnų Žiedai kvepėjo jazminų, Žavėdami jausmus; Tarp žalio ežero bangų, Toli nuo triukšmo ir vargų, Laivelis supa mus. „Ant Drūkšės ežero“ Tiesa, eilėraščių meilės temomis „Pavasario balsuose“ nėra daug. Poetas buvo linkęs asmeninių jausmų atsisakyti visuomeninių idealų vardan. Vėliau, kai prieštaringa gyvenimo tikrovė atšaldė karšto visuomenininko polėkius, išryškėjo naujas konfliktas: tarp asmeninių prigimties troškimų ir dvasininko padėties. Moteriai, kurios „veido marmuras išbalęs oi daugel, daugel pasakys“, poetas skausmingai prisipažįsta: „bet skirta eit man, mano miela, kitu gyvenimo keliu“ („J. St“). Meilės motyvą Maironio lyrikoje lydi liūdesio nuotaika, mintys apie greit bėgantį laiką, senatvės artėjimą. Gyvenimas poetui atrodo praėjęs nejučia, kaip gęstantys žaibai („Senatvė“). Vietoje pavasario, aušros motyvų, būdingų ankstyvajai Maironio poezijai, įsivyrauja rudens („Rudens dienos“), vakaro („Saulei leidžiantis“) motyvai. Ši nuotaika kai kuriuose eilėraščiuose perauga ir į neviltį („Skurdžioj valandoj“). Tačiau ir tragiškiausius būties motyvus liesdamas, Maironis liko aiškaus, giliaminčio, visuomeniškai įprasminto eilėraščio kūrėjas. Lietuvių lyrikoje jis pirmasis pavaizdavo nepakartojamai individualią asmenybę, sukūrė sudėtingą jos dvasinės raidos istoriją. Paskutiniuoju kūrybos laikotarpiu Maironio lyrikoje vėl pastebimas visuomeninių motyvų stiprėjimas. Pirmasis pasaulinis karas, pergyventas gimtajame krašte, sukrėtė poetą savo baisumu. Eilėraščiuose „Nevėžis per karą“, „Lietuva Didžiojo karo metu“ Maironis nupiešė šiurpų kaizerinės okupacijos valdžią: „viešpats Berlyno“, tas „audražygis baisus“, „ko neišplėšė, tai sunaikino“... šiuose eilėraščiuose vėl atgyja jaunajam Maironiui būdingas optimizmas, tikėjimas ateitim: „Laikas ir tuosius karo galiūnus, kaip perėjūnus nušluos!“ pranašaudamas germaniškojo imperializmo galą, poetas kaizerines užmačias siejo su teutonų agresija praeityje. Buržuazinės Lietuvos valstybės įsikūrimą Maironis pasveikino programiniu eilėraščiu. Tačiau netrukus krašto gyvenime ėmė kilti į paviršių neigiami reiškiniai: valdančiųjų sluoksnių savanaudiškumas, partinės rietenos; aštrėjo klasių kova. Gyvenimo tikrovė privertė Maironį dar kartą griebtis satyriko plunksnos. Perfrazuodamas tuometinį Lietuvos himną, nusivylęs poetas rašė: Lietuva – didvyrių žemė... Mūsų giedama seniai, Bet iš tos didybės semia Savo naudą tik velniai. Maironis matė gilėjančią turtinę nelygybę, valdančiųjų karjerizmą. Į valdžios postus smelkėsi, poeto žodžiais, „siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja, diplomuotų valizų vežikai“. Kai kurie „tautos vadai“ pasirodė esą į tautos „kūną nuodais isisiurbus giją“ („Kai kam“). Maironį ypač skaudino tautos vienybės griuvimas „demokratinių“ pokarinės Lietuvos seimų laikais. Eilėraštyje „Skausmo skundas“, kurį poetas leido paskelbti tik po savo mirties, sako jauciąsis „be garbės ir be vardo tėvynėj laisvoj“, kur „vien tik partijų partijoms dirva plati“. Kaip ankstesnėmis, taip ir šio laikotarpio satyromis Maironis tarėsi kovojąs prieš perėjūnus, prisiplakėlius, stiprinąs idėjinius-moralinius valstybės ir tautos pamatus, tačiau objektyviai šie kūriniai įgijo daug bendresnę prasmę, atliko reikšmingą vaidmenį plačiosios visuomenės sąmonėjime. Senstantis Maironis retkarčiais lietė ir bendrąsias būties temas. Kai kurie šios tematikos eilėraščiai giliai perjausti, rodo neišsekusį poeto talentą. Maironio lyrikoje suskambėjo dainingas, Rytų motyvą primenantis meilės duetas („Duetas“), šviesių vasaros naktų ilgesio daina („Vasaros naktys“), jautrus atsisveikinimo atodūsis („Sudieu“) ir kt. Stambesniems eilėraščiams meniškumu nenusileidžia ir kai kurios šio laikotarpio lyrinės miniatiūros („Seniai aš laukiu“, „Suolelis miške“, „Laiškai“).Filosofiniu susimąstymu ir gyvenimo pereinamumo nuotaika dvelkia vienas paskutiniųjų poeto eilėraščių „Vakaro mintys“. Maironis savo lyrikos tematika bei motyvais buvo ir liko artimas romantizmui, tačiau menine išraiška niekur nenukrypo nuo klasikinių poezijos formos ir eilėdaros reikalavimų. Maironio eilėraščiai visi lengvai suprantami, dauguma atvejų priartėja prie liaudies dainos poetinio paprastumo ir skaidrumo. Jų tekstais mėgo pasinaudoti kompozitoriai. Maironis ir pats sąmoningai rėmėsi tautosaka. Kartais jis tik šiek tiek perkuria tautosakinį motyvą; toks yra, pavyzdžiui, eilėraštis „Tupi šarka“. O kartais savo originalią poetinę mintį išreiškia tautosakiniais įvaizdžiais. Antai eilėraštyje „Daina“ lyrinio herojaus vienatvės liūdesiui išsakyti vykusiai panaudojamas folklorinis gegutės motyvas; „Ar skauda man širdį? Oi ne, oi ne! gegutė kūkuoja „ku-kū“ miške“. Dar kitais atvejais kūrinys tampa ištisai liaudiškas plačia savo esme: tematika ir išraiškos priemonės susilieja į vienovę. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Mano gimtinė“ romantiškieji senovės girių, apleistų pilių motyvai nepastebimai susilydo du daininga tautosakine pasikartojančių stilistinių struktūrų sistema: „Ten močiutė užlingavo raudomis mane“; „Ten užaugau iškentėjau aš kančias visas“. Tokio pat tipo kūriniai yra „Už Raseinių ant Dubysos“, „Lietuva brangi“, „Oi neverk, matušėle“, „Milžinų kapai“. Tai patys populiariausi Maironio eilėraščiai: jie iki šiol tebėra dainuojami. Apskritai daugumai Maironio eilėraščių būdinga darni paralelinė struktūra. Labiausiai ji išryškėja siužetinio lyrinio tipo kūriniuose („Uosis ir žmogus“). Tokiais atvejais abi paralelės šakos – žmogus ir gamta – išplėtojamos maždaug vienodai; kitais – eilėraštyje vyrauja poeto skelbiamos idėjos bei asmeniniai išgyvenimai, ir gamtinė paralelė pasireiškia vos vienu kitu palyginimu („Ko siekiu ir alkstu“, „Nebeužtvenksi upės“) arba, priešingai, išplėtojami gamtos vaizdai, o žmogaus tema išsakoma vienu kitu posmu („Pavasaris“, „Rigi Kulm“). Maironis nėra subjektyvių emocinių asociacijų, nutylėjimų poetas. Jo eilėraščio išraišką valdo racionalus pradas, nepakenčiąs nei kompozicinio fragmentiškumo, nei poetinės frazės logiškumo. Maironio eilėraščio struktūra – darni, nuosekli, išbaigta. Poetas mėgsta vadinamąją žiedinę kompoziciją: analogiškus posmus kūrinio pradžioje ir pabaigoje, motyvų pasikartojimą. Savo eilėraščius Maironis grindžia aiškiais tezės – antitezės, kontrasto ar paralelės principais. Jo poetinės emocijos visuomet pajungiamos griežtiems strofikos, ritmo, stiliaus dėsniais. Maironiui lyrikui būdingas ir asmeninių jausmų bei emocijų išsakymas: „Giedojau meilę, jauną viltį“, „man buvo liūdna ir sunku keliaut gyvenimo taku“ ir pan. jo eilėraščiuose, ypač visuomenine tematika, vyrauja ne aprašomoji vaizduojamoji, o retorinė emocinė išraiška. Savo emocijų turinį poetas mėgsta išsakyti tiesiai ir viešai, tarsi minios akivaizdoje. Tokiais atvejais prabylama su šauklio, tribūno pakilimu: „Kas mums praeitį grąžintų, ir jos garsą, ir jos galią?“; „Numesk, tėvyne, rūbą seną, kurį užsivilko svetimi!“; „inkime kalbą, žemę, jos būdą!“ Maironio lyrikai būdingos retorinės figūros: klausimai, atsakymai, kreipiniai, šūksniai. Maironis – klasikas ir eilėraščio strofos atžvilgiu. Skirtingai nuotaikai bei išgyvenimams reikšti jis dažnai naudoja vienodą posmų struktūrą. Daugelyje poeto kūrinių vyrauja ketureiliai, kryžmiškai rimuoti posmai, nors yra ir penkiaeilių, šešiaeilių ar dar sudėtingesnės struktūros posmų („Vilnius“, „Milžinų kapai“).kartais įvedamas priedainis („Užtrauksime naują giesmę“). Maironis parašė ir vieną kitą sonetą („Praeitis“, „Saulei tekant“). Užtat eilėraščių ritminę struktūrą poetas puikiai suderina su turiniu bei nuotaika: pavyzdžiui, jaunatvišką kovingumą jis išreiškia keturpėdžių ir dvipėdžių-tripėdžių šešiaeilių priedainių jambiniu ritmu („Užtrauksime naują giesmę“), banguojančios jūros sukeltą nuotaiką perteikia monotonišku anapestu („Nuo Birutės kalno“) ir kt. Ritminį Maironio lyrikos įvairumą praplečia ritmo melodika, susidaranti natūraliai, ne pagal pėdas, kirčiuojant skaitomo eilėraščio žodžius. Tokiais atvejais monotonija, kuri galėtų atsirasti dėl taisyklingo vienodų pėdų kartojimosi, išnyksta. Maironis lietuvių poezijoje galutinai įtvirtino silabinę-toninę eilėdarą. Po silabinės eilėdaros vyravimo tatai buvo naujas žingsnis. Šiuo atžvilgiu Maironį teigiamai veikė klasikinė A. Puškino, M. Lermontavo poezija, taip pat kai kurie silabine-tonine eilėdara pagrįsti lenkų poetų kūriniai. Pradėjęs rašyti tuo metu, kai lietuvių literatūrinė kalba dar tik formavosi, Maironis tapo vienu poetinės lietuvių kalbos kūrėjų. Jo sukurta poetinė frazeologija taip pat buvo ne mažas lietuvių poezijos laimėjimas. Vykusiai panaudodamas stilistines-kalbines išraiškos priemones, Maironis pasiekė didelio poetinės frazės tikslumo, aforistinio taupumo ir kartu paprastumo. Nors ir mėgdamas retorinius periodus, apimančius ištisus eilėraščio posmus, užbaigtą gramatinę periodo dalį jis dažniausiai sutalpina į vieną eilutę, todėl posmai yra sklandus, lengvai skaitomi ir suvokiami. Maironis buvo priešingas „poetinei laisvei“ – kalbos morfologijos bei sintaksės normų laužymui ritmo ar rimo sumetimais. Maironis buvo jautrus ir reiklus savo kūrinių poetinei išraiškai, kalbos taisyklingumui ir skambumui, žodyno atrankai. Nors jo žodynui būdingos romantinio simbolinio atspalvio sąvokos (širdis, troškimai, pančiai, viltis, žvaigždė, žaibai, milžinas, verpetai ir pan.), tačiau poetas atidžiai sekė šnekamosios ir ypač literatūrinės kalbos evoliuciją, stengėsi neatitrūkti nuo jos pažangos. Per metus Maironis parašydavo nedaug, bet užtat nuolat savo eilėraščius taisydavo ir gludindavo. Kiekvienas naujas „Pavasario balsų“ leidimas poeto buvo rūpestingai redaguojamas. Maironio kūrinių autoriniai taisymai atspindi jo gyventojo meto literatūrinės kalbos, stilistinės kultūros raidą. Nuo pat savo kūrybos pradžios, kartu su lyriniais eilėraščiais, Maironis rašė poemas. Pirmoji išspausdinta poemas buvo „Tarp skausmų į garbę“ (1895 m.). tai autobiografinio pobūdžio kūrinys. Pagrindinis poemos veikėjas Juozas Vilaitis atsižada dvarininkaitės meilės, tampa kunigu, įsitraukia į lietuvių nacionalinį judėjimą. Maironis labai vertino šią savo poemą, skyrė ją besimokančiam jaunimui, tikėdamasis, kad kūrinį pamėgs „ir rūmai, ir pilka sermėga“. Tačiau šios poeto viltys nepasitvirtino. Poema „Tarp skausmų į garbę“, prašokusi ano meto lietuvių poezijos lygį eiliavimo lengvumu, lyrinių digresijų poetiškumu, susilaukė prieštaringų kritikos vertinimų. Dešinioji spauda džiūgavo dėl sau artimų idėjų iškėlimo poemoje. Pažangieji kritikai (S. Matulaitis ir kt.) griežtai smerkė klerikalines autoriaus tendencijas. Kūrinio idėjinį vienpusiškumą, personažų neįtikinamumą pripažino net Maironiui idėjiškai artimi rašytojai – Šatrijos Ragana, Vaižgantas. Paveiktas kritikos, Maironis ėmėsi taisyti savo kūrinį. Po keliolikos metų parengė gerokai platesnį poemos variantą, pavadintą „Jaunoji Lietuva“ (1907 m.). taip gimė stambi, devynių giesmių poema, geriausiais Maironio epinis kūrinys. „Jaunajai Lietuvai“ pasirodžius, poetas prašė skaitytojus „Tarp skausmų į garbę“ laikyti juodraščiu ir užmiršti. Naujojoje poemos redakcijoje Maironis pagrindinį veikėją Juozą Rainį padarė pasauliečiu inteligentu, žymiai praplėtė tematiką, nors kūrinio idėjinė kryptis, apskritai imant, nedaug tepakito. Juozas Rainys, nustelbęs asmeninius jausmus ir atsisakęs dvarininkaitės Jadvygos Goštautaitės meilės, tampa lietuvių nacionalinio judėjimo veikėju, už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą patenka į kalėjimą, suserga džiova ir miršta užsienyje. Rainio pavyzdys sulenkėjusius dvarininkus Goštautus „atverčia į lietuvybę“: jaunasis Goštautas veda pasiturinčių Rainių dukterį. Taigi poemoje pabrėžiama tradicinė visų luomų vienybė, kaip nacionalinio atgimimo laidas. Labiausiai pavykusios yra pirmos penkios „Jaunosios Lietuvos“ giesmės. Čia užsimezga ir plėtojasi aštrus konfliktas tarp romantiškos Juozo ir Jadvygos meilės ir feodalinio Goštautų užsisklendimo. Kitose keturiose giesmėse autorius pameta šią pagrindinę siužetinę liniją ir imasi plačiai aprašinėti įvairius ano meto Lietuvos gyvenimo reiškinius: pirmojo lietuvių laikraščio („Aušros“) steigimą, įvairių kultūrinių draugijų veiklą ir pan. Tik retkarčiais teužsimenama apie Rainio ištrėmimą, jo gydymąsi bei mirtį Šveicarijoje. Panašiai išblėsta ir Jadvygos paveikslas. Pradžioje išryškėjusi kaip jautri, mylinti ir tėvo despotizmą kenčianti siela, vėliau ji nebetenka individualių charakterio bruožų, tampa veikėja kultūrininke apskritai. Įdomiai poemoje pabrėžtas Goštauto sūnaus Motiejaus paveikslas. Tai liberalių pažiūrų jaunuolis, mėgstąs pašiepti kunigus, luominius savo tėvo prietarus, tačiau tik filosofuojąs ir nieko konkrečiai neveikiąs. Kiti antraeiliai veikėjai, kaip religinius pamokymus barstąs Jonas Glinskis ar staiga atlietuvėjęs dvarininkas Goštautas, yra gana schematiški. Beje, kai kuriuos epizodinius poemos veikėjus Maironis pavadino tikromis žinomų to meto Lietuvos kultūrininkų pavardėmis (poetas Jakštas, inžinierius Tumas ir kt.). Kritikuodamas iliustratyvias poemos personažų charakteristikas, Vaižgantas rašė, jog tai „tik manekenai idėjoms palaikyti, kaip telegrafo stulpai vieloms: per juos eina srovė; o ne jie sroves leidžia“. „Jaunojoje Lietuvoje“ Maironis stiprus pirmiausia kaip lyrikas. Lyrinėmis emocijomis poema alsuote alsuoja, jos yra atskirų siužetinių epizodų pagrindas. Su romantiniu pakilimu ir patosu čia apdainuojami ir platūs visuomeniniai to meto Europos reiškiniai. Alegoriniais vaizdais, lozunginiu aforistiniu stiliumi pasižymi poemos veikėjų dainuojama daina apie carizmo pavergtųjų tautų nacionalinį atgimimą: Jau slavai sukilo. Nuo Juodmargio krašto Pavasaris eina Karpatų kalnais. Po Lietuvą – žiema. Nei žodžio, nei rašto Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais... „Jaunojoje Lietuvoje“ nestinga meilės lyrikos, puikių gamtos vaizdų, sudarančių paralelinį ar kontrastišką foną veikėjų išgyvenimams. Šio pobūdžio emocijos dažniausiai reiškiamos lyrinėmis digresijomis, kurios virsta beveik savarankiškais eilėraščiais („Iš aukšto švietė jaunam keleiviui žvaigždė ant dangaus“; „Kame mano brangūs jaunystės sapnai“).kai kurias poemos giesmes Maironis pradeda ar baigia lyriniais posmais, pagrįstais arba tautosakiniu motyvu („Trys sesutės grėbia šieną“), arba stipriai išjaustu gamtos vaizdu („Malonios ir puikios pakalnės Dubysos“; „Ir kas do naktis, dega žvaigždės aukštai“). Šie lyriniai poemos intarpai meniniu įtaigumu prilygsta geriausiems Maironio eilėraščiams; dalį jų, kaip savarankiškus kūrinius, autorius įdėjo į „Pavasario balsų“ rinkinį. Epiniuose „Jaunosios Lietuvos“ epizoduose atsispindėjo daugelis ano meto visuomeninių reiškinių, perėjusių per autoriaus ideologijos prizmę. Poemoje atskleidžiamas augantis plačiųjų lietuvių visuomenės sluoksnių nepasitenkinimas carine priespauda („Lietuvoj ne tik žodis ir raštas/- lietuviškas vardas užginta“). Neapykantos carizmui augimą autorius pastebi ypač rusų – japonų karo metu, kada „nuo Volgos ir Dono / lig Sibiro sniegų ir Kitajaus geltono, / nuo to karo valstiečiai suvargę žegnojos“. Maironis, nors ir be ironijos, priverstas pripažinti, jog „socialistais net knibžda takai“. Kai kurios detalės poemoje atskleidžia socialinę nelygybę; antai ir bažnyčioje ponus prie altoriaus veda „šveicorius..., daužydamas sermėgiams kupras“. Poemoje gana plačiai paliestos buržuazinių veikėjų rietenos (pvz., „Aušrą“ steigiant), jų visuomeninės veiklos smulkmeniškumas, tuščia pompastika ir kt. pasitaiko poemoje ir nacionalistinių bei antisocialistinių aliuzijų ar replikų. Apskritai visuomeninis fonas „Jaunojoje Lietuvoje“ turi ne tiek meninę, kiek istorinę pažintinę vertę. Nepaisant aprašomųjų publicistinių digresijų, Maironio „Jaunoji Lietuva“ – reikšmingas kūrinys žanro raidos požiūriu. Po ramių, epinių K. Donelaičio „Metų“, po lyrinių gamtos aprašymų A. Baranausko „Anykščių šilelyje“ Maironis pirmasis į poemą įvedė lyrinį-dramatinį pradą, leisdamas jam atlikti svarbų struktūrinį vaidmenį. Taigi Maironis nemažai praplėtė žanrinės poemos galimybes. Kartu su „Jaunąja Lietuva“ Maironis sukūrė dar porą mažesnių poemų. Viena jų – „Nuo Birutės kalno“, parašyta lenkų kalba („Z nad Biruty“, 1904 m.) ir skirta sulenkėjusiems to meto Lietuvos dvarininkų sluoksniams. Poemoje tam tikru mastu atgyja dvaro buitis (Palangos grafo rūmai, arklių lenktynės, kelionės po Šveicariją ir kt.), tačiau pagrindinės veikėjos, dvarininkaitės Celinos, pamilusios lietuvį poetą, atsivertimas į lietuvybę ir įsijungimas į lietuvių nacionalinį judėjimą nėra nei naujas tematiniu, nei pagrįstas psichologiniu atžvilgiu. Kūrinys pasižymi lengvu eiliavimu ir palyginti sklandžia kalba. Antroji poema „Raseinių Magdė“ (1909 m.), - satyrinis alegorinis kūrinys, nukreiptas prieš Liublino uniją, apribojusią feodalinės Lietuvos savarankiškumą. Poemoje pasakojamas padavimas apie raseiniškę bajoraitę Magdę, kuri vienintelė iš lietuvaičių sutikusi tekėti už lenko Zbignevo ir tuo pagreitinusi Lietuvos-Lenkijos feodalų suartėjimą. „Lenkomanė“ Magdė šiuo atveju primena A. Sumarokovo, D. Fonvizinio komedijos išjuoktus rusų „prancūzomanus“. Tačiau įvaizdį „Raseinių Magdė“, lietuvių liaudyje tapusį nacionalinio nepastovumo simboliu, Maironis savo poemoje taiko pažangaus inteligento Baltraus Bandūros asmeniui. Pastarasis, kaip personažas, poemoje apmetamas ryškiais bruožais, tačiau gana tendencingai vaizduojamas kaip atitrūkėlis nuo „nacionalinių šaknų“. „Raseinių Magdėje“ prasismelkia nacionalinės Maironio pažiūros. Paskutinė stambi Maironio poema „Mūsų vargai“ (pradėta 1911 m., baigta 1920 m.) idėjiniu tematiniu turiniu bei formos ypatybėmis yra tarsi „Jaunosios Lietuvos“ tęsinys, tik mažiau nusisekęs. Poemoje lyg kronikoje aprašomas lietuvių inteligentijos kelias nuo 1905 – 1907 m. revoliucijos iki buržuazinės Lietuvos valstybės sukūrimo. Istoriniai įvykiai traktuojami klerikaliniu požiūriu, nevengiant reikšti priešiškumo socializmo idėjoms. Poema turi ir pažintinę vertę: atskleidžia buržuazijos bailumą, jos sandėrius su carizmu, vėliau su kaizeriniais okupantais, Vatikano kišimąsi į politinius įvykius Lietuvoje ir kt. „Mūsų vargams“ Labiau, negu kitoms Maironio poemoms, trūksta siužetinio nuoseklumo ir aiškumo. Atskiros giesmės neturi glaudesnio kompozicinio ryšio: meninius vaizdus dauguma atvejų nustelbia sausas, kronikinis įvykių atpasakojimas. Maironis yra lietuvių poezijos kaitos (ir atskaitos) taškas. Iki jo buvo jau ištobulintas poetinis žodis ne tik liaudies dainoje, bet ir K.Donelaičio, A.Baranausko kūryboje, toje „naiviojoje" poezijoje (nelabai tiksliai pasinaudojant Maironio pamėgto F.Schillerio sąvoka), kur „poetų kūryboje mus jaudina gamta, jutiminė tiesa, gyva tikrovė", o ją persmelkiantis subjektyvumas ištirpęs pavaizduotame pasaulyje, neatsiejamai su juo susilydęs. Buvo lyrika - besimeldžianti, juokaujanti, dainiškai atverianti mylinčią ir kenčiančią širdį (nuo A.Klemento ir A.Strazdo iki A.Vienažindžio), bet joje kalbantis žmogus artimesnis tautosakos bendriniam sugestyviam emocingumui negu moderniosios lyrikos subjekto nepakartojamam individualumui. Visa ikimaironinė lyrinė poezija - dainiška, ne visai atsiskyrusi nuo folkloro beribiškumo. Dar Anykščių šileliui A.Baranauskas kūrė melodiją ir mokė anykštėnus ją dainuoti. P.Vaičaitis dar jautėsi esąs „dainelių" vargo žmonėms eiliuotojas. Iš dalies panaši buvo ir Maironio kelio pradžia. Jis pats pasakojosi esą jaunystėje klierikai skleidę po žmones dainas jo žodžiais. Tautosakėjo Lietuvos rankraštinio teksto fragmentai: „Jau pavasaris atėjo", o ypač „Lietuva brangi" posmai su J.Naujalio melodija, iš kurių vėliau išaugo žinomasis eilėraštis, kurio variantai kito iki pat 1920 m., kol pagaliau Maironis autorizavo dabartinį tekstą. Ir vėliau jo eiles žmonės dainavo, bet su tautosaka jos nebesusiliejo, kaip A.Strazdo ar A.Vienažindžio dainos. Poezija. Maironis yra pirmasis esmiškai rašytinės poezijos kūrėjas, iš pagrindų ją modernizavęs, parodęs, ką gali lyrika kaip literatūros rūšis, lyrikos formomis išskleisdamas platų individualaus subjektyvumo turinį, teigdamas asmens vertę ir reikšmingumą. Asmens vidinis pasaulis, modernaus subjektyvumo sklaida yra svarbiausia jo poezijos tema. Poeto vaidmuo ir samprata. Maironis yra pirmasis lietuvių autorius, kuris suvokia save pirmiausia kaip literatūros žmogų, rašytoją, poetą. Svarbu ne tai, kad tokį savojo aš įvaizdį jis ne visados išlaiko ir kartkartėmis ima viršų kiti socialiniai vaidmenys, o tai, kad šitokia yra jo nuostata esminiais gyvenimo momentais. Baigęs gimnaziją, jis renkasi literatūros studijas, ketindamas atsidėti literato profesijai. Tiesa, netrukus sprendimą keičia ir grįžta į tradicinį šviesuolio kelią - kunigystę, joje įsitvirtina aukštame hierarchijos lygmenyje: Dvasinės akademijos profesorius ir inspektorius, vėliau Kunigų seminarijos rektorius, Kauno universiteto Teologijos fakulteto dekanas, profesorius. Siekia vyskupo mitros ir jaučiasi giliai užgautas du kartu jos negavęs. Bet svarbiausias jam lieka Poeto vaidmuo. Ne tik dėl to, kad poetinei kūrybai, istoriografijai (kurią irgi globoja Mūza!) jis skyrė daug dvasinių jėgų visais gyvenimo laikotarpiais, bet ir dėl to, kad suvokė, jog kaip poetas save geriausiai realizuoja ir įamžina. Poemoje Tarp skausmų į garbę jis, tarsi viduramžių dailininkas, tarp kitų personažų nutapo ir savo figūrą paveikslo pakraštyje („Maironi! Tu giesmę nuo Dievo gavai"; „Maironis bus giesme garsus"); giliai įžeistas Vatikano, kuris nesuteikia jam vyskupo žiedo, jis taria išdidų žodį: Už darbą nelaukiau kaip tarnas algos, Nei deimantais spindinčio žiedo garbės; Manoji žvaigždė ir be to gal žibės!..                                                                         „Taip atsilyginta" Kai nuo jo nusigręžia neištikima mylimoji, jis žino: „

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 49409 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Šaltiniai
✅ Šaltiniai yra
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
55 psl., (49409 ž.)
Darbo duomenys
  • Lietuvių kalbos rašinys
  • 55 psl., (49409 ž.)
  • Word failas 944 KB
  • Lygis: Mokyklinis
  • ✅ Yra šaltiniai
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį rašinį

www.nemoku.lt Panašūs darbai

Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt