Lietuvių liaudies mįslės

Ši trumpiesiems posakiams priklausančių žanrų grupė (mįslės ir minklės bei dar jai priskiriami galvosūkiai) pagal funkciją yra uždaviniai, tradiciškai gyvavę kaip varžymosi forma. Svarbiausi mįslių požymiai, išskiriantys jas iš kitų žanrų, yra šie: dvinarė struktūra ir būtinybė pateikti atsakymą į pirmojoje dalyje iškeltą klausimą. Tradicinėje vartosenoje šio žanro atlikimui reikalingas aktyvus dialogas. Mįslių žanrą galima suskirstyti į tokius skyrius: objektų mįslės, mįslės apie konkretų atsitikimą, mįslės apie raides, garsus ar žodžius, objektų minklės, tikrosios minklės, anekdotinės minklės, galvosūkiai. Skyrių pavadinimai atspindi tris stambesnes grupes: mįsles, minkles ir galvosūkius. Tačiau kai kurie kūrinėliai neturi giežtai skyrių ribas atitinkančių požymių. Kitose šalyse įprasta mįslėmis (anglų riddle, rusų загадка) vadinti visus šiai žanrų grupei priklausančius tekstus. Lietuvių tautosakos tyrimuose iki šlio mįslėmis vadinta siauresnė aibė - vadinamosios tikrosios, grynosios, arba objektų, mįslės. Dabar siūloma, atsižvelgiant į tarptautinę vartoseną, lietuviškame žanro pavadinime palikti tik vieną žodį "mįslės", o minklėmis vadinti vieną iš šešių šio žanro skyrių.           Objektų mįsles sudaro trumpos meninės charakteristikos (užminimai), perkeltinės reikšmės vaizdais apibūdinančios kuriuos nors tikrovės daiktus ar reiškinius, ir įminimai, tiesiogiai įvardijantys tą daiktą ar reiškinį (Meškos nagai surakinti. - Sąspara. Lietuvių tautosakoje tokių mįslių labai gausu, jos daugiausia tirtos, vienintelės iš šio žanro sistemintos. Šių mįslių įminimai paprastai nurodo nesudėtingus žmogaus aplinkos (lietuvių mįslėse ji dažnai būna valstietiška) objektus - gyvus ir negyvus, gamtinius ir žmogaus rankomis sukurtus, - bet kai kada įminimuose minimi ir gamtos reiškiniai, laiko sąvokos (Septynios tetulės vienoj lovoj guli. - Savaitė. Užminimų poetiniai vaizdai yra labai įvairūs, jie gali būti platesnės ir senesnės tematikos nei valstiečio gyvenimas, kartais turi mitinių ir fantastinių elementų. Užminimuose negyvi daiktai vaizduojami daug rečiau, nei nurodomi įminimais. Objektų mįslių poetiniai vaizdai dinamiški, sąmojingi. Gausu ritmingų ir rimuotų tekstų, juose daug aliteracijų, asonansų, dėl sąskambio sukurtų (šarangė varangė, šepetys repetys) ir onomatopėjiškų (tatatuoja) žodžių.           Mįslės apie konkretų atsitikimąužminimais panašios į objektų mįsles, tačiau pateikti teisingą atsakymą įmanoma tik tada, kai žinomas konkretus atsitikimas, kurį šios mįslės aprašo alegoriškai ar metonimiškai: Strova šeimyną arba vaikus suvalgė. - Varnui pasitaikė pačiupti lauke katę, kurią jie atnešė į lizdą savo vaikams - jauniems varniukams sulesti; bet kai varnas tuoj pat, tik ją atnešęs, nuskrido, katė varniukus suėdė. [strova - patiekalas, valgis]. Tokios mįslės aptinkamos senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose, kai kuriose pasakose. Sąlygiškai joms galima skirti ir religinio turinio mįsles bei religinius klausimus, forma panašius į minkles. Šių mįslių Lietuvoje užrašyta visai nedaug.           Mįslės apie raides ar garsus ir žodžius.Kai kada jos vadinamos galvosūkiais. Tačiau jų loginė konstrukcija, maskavimo principai yra tokie patys kaip objektų mįslių, tik objektas čia kitas, liudijantis abstraktesnio mąstymo pakopą, nes, norint įminti mįslę, mintyse skaidoma ne tikrovės objekto sąvoka, o jo ženklas, t. y. žodžio garsinė ar grafinė raiška: Pas kleboną vidury, Pas bobutę yra dvi. - Raidė „b“.           Minklėmstekstai skiriami pagal formalų kriterijų - klausimo formą. Todėl objektų minklės nuo kai kurių objektų mįslių tik ja ir skiriasi: Kas įlip į medį be kojų? Apynys- minklė, Be kojų, be rankų į medį įlipa. Apynys- mįslė. Tikrosios minklės yra sąmojingi klausimai, dažnai klaidinantys klausiamąjį, nes verčia galvoti apie sudėtingesnius dalykus, o atsakymai būna paprasti ir netikėti: Kas pasaulyturi didžiausią kepurę? - Kas turi didžiausią galvą. Minklės nėra tokios poetiškos ir vaizdingos kaip mįslės.                                 -2-                           Anekdotinės minklėsšiuolaikinėje vartosenoje žmonių vadinamos anekdotais. Tai yra juokingi tekstai, sudaryti iš vieno klausimo ir atsakymo. Jų humoro siekis, netikėti atsakymai, dažnas dviprasmiškumas, žaidimas polisemija būdingi mįslių ir minklių poetikai. Tokie kūrinėliai yra žanrų paribyje ir gali būti skiriami tiek minklėms, tiekanekdotams. Formaliu skiriamuoju požymiu galėtų būti tai, ar klausimas pateikiamas iškart, ar įrėminamas į kokią nors situaciją. Pirmuoju atveju tai būtų anekdotinė minklė, antruoju - anekdotas, pvz.:Kodėl blondinės nemėgsta šašlykų? - Todėl, kad iešmas netelpa į burną. Armėnų radiją paklausė: Kodėl vyrų raukšlės ant kaktos yra horizontalios, o moterų - vertikalios? Armėnų radijas atsakė: - Todėl, kad moterys savo vyrų klausia: „Kur pinigai?“ (Suraukusios antakius). O vyrai atsako: „Kokie pinigai?“ (Plačiai atmerkę akis).                                                                                                           Galvosūkiai− tai tikros užduotys, kurias sprendžiant neretai tenka paskaičiuoti: Buvo susitikę dešimt bobų, kurios puotavo. Pasibaigus puotai, jos visos viena su kita pasibučiavo. Kiek kartų jos bučiavosi? - Kiekviena bučiavosi po devynis kartus, o kadangi jų buvo dešimt, tai bučiavosi devyniasdešimt kartų. Tačiau esama ir tokių galvosūkių, kuriuos, kaip ir kitus šio žanro kūrinėlius menant, pakanka nestandartinio, kūrybingo mąstymo, sugebėjimo įžvelgti netikėtus rakursus: Važiuoja senos markės „Moskvičius“. Ant staigaus posūkio apsisuko. Kuris ratas nesisuko? - Atsarginis. Esama ir pieštų galvosūkių. Dauguma mįslių egzistuoja savarankiškai, kai kurios sudaro kitų tautosakos kūrinių (pasakų, dainų) dalis. Mįslių kilmė siejama su tabu ir magiškomis kai kurių apeigų ceremonijomis. Mįslių minimo varžybų atgarsių yra liaudies pasakose, vestuvių apeigose. Ilgainiui mįslės prarado maginę ir apeiginę reikšmę, jų minimas virto dviejų ar grupės žmonių pramoga, žaidimu, mokymo ir auklėjimo priemone.                                                                                                               -3-                                                                                                                             Prigimtis ir ištakos. Mįslės, kaip ir patarlės,- labai mažos formos kūriniai. Tačiau tarp jų didžiulis skirtumas. Patarlės savo turiniu - rimta kūryba. Tuo tarpu mįsles yra savotiška proto gimnastika, žaidimas. Mįsle netiesiogiai nusakomas daiktas, kurį reikia atspeti. Mus traukia paieškos įtampa, sukialiama mįslės užminimo, ir teisingo atsakymo - įminimo - atradimo džiaugsmas.         Šiandien mįslės priklauso beveik vien vaikų folklorui. Tai rodo jų dabartinią nelabai reikšminga vietą žmonių kultūroje. Tačiau ankstesnėse epochose mįslės buvo gyvybiškai svarbios, galėjusios lemti žmogaus likimą. Iš graikų pasakojimų žinome, kad žmonės neįminę Sfinkso mįslės, budavo nužudomi. Panašią situacija ne kartą vaizduoja ir pasakos.    Beje, pasakose veikėjai negauna karalaitės, kol neįmina mįilių. Vestuvių folklore yra likę senųjų minimo papročių atgarsių; mįsles minti jaunuosius kviečia dainos, priešjungtuves jaunojo pulkas raginamas spėti mįsles. Mįslėmis būdavo pranašaujama žmogaus, tautos ateitis. Kaip mįslės būdavo aiškinami sapnai. Senovėje mįslingas būdavo ir simbolinę reikšmę turinčių daiktų įteikimas.         Lietuvių mįslių senumą rodo ir tai, kad dalis jų yra tarptautinės, sukurtos dar indoeuropiečių protėvynės egzistavimo laiku.         Mįslių įminimo ir užminų pasaulis. Mįslės laikomos daiktu poezija. Daugumos mįslių įminimai - konkretūs daiktai ir reiškiniai. Pagal juos galima išskirti kelias svarbiasnes temine mįslių grupes: Negyvoji gamta Gyvūnija ir augmenija Žmogus, jo aplinka, namai Darbo įrankiai, susisiekimo priemonės, ginklai, muzikos ir kiti instrumentai, raštas. Teminės mįslių grupės nėra vienodai gausios. Palyginti labai nedaug mįslių apie negyvają gamtą - Saulę, žvaigždes, perkūnyją, ugnį, vandenį, Žemę ir kt. Daugiausia - Apie gyvają gamtą, ypač apie gyvulius, paukščius, augalus. Apstu mįslių apie žmogų, jo kūno dalis, apasirengimą, maistą, namų apyvokos reikmenis ir t.t.                 Įminimų pasaulį suraro atskiri įvardžiai. Daugeliu atvejų-tai vienu, retai - keliais žodžiais įvardijamas daiktas, reiškinys. Užminimų pasaulis ne ne tik kad kuriamas vienu sakiniu, bet ir jo erdvė, pobūdis visškai kitoks, jis atsiplėšia nuo įminimų realiojo pasaulio ir kuriamas pagal išmonę. Tai paslapčių, fantastinių dalykų, savybių pasaulis. Čia negalioja daugelis mūsų pasaulio dėsnių.       Greta fantastikos, mįslėse apstu ir tikroviškų vaizdų:                                 Juodas katilas pilnas varškės prikrautas                                 Tarp dviejų kalvų juodas žirgas bėga         Bet idomu tai kad tokie vaizdai nedaro realumo įspūdžio. Tokie posakiai irgi suvokiami kaip prasimanymas.       Tikroviški ir fantastiniai užminimo vaizdai, kai rodo pavyzdžiai, esti iš įvairiausių pasaulio sričių: čia ir peizažas, ir aumenyja, ir gyvūnija. Be abejo, įdomūs ir dažni žmonių gyvenimo vaizdai. Mįslių užminimuose paliečiamas asmens, šeimos gyvenumas, visuomenės socialiniai ir nacionaliniai santykai. Pavyzdžiui: ,,Nei žemdirbys, nei kalvis, nei dailidė, o pirmasis sodžiui darbininkas”.Rodo atgarsį ir praeities įvykiai, Žmonės: ,,Ant pilių kalno totorkos šoka”. Minimos ir mitologinės būtybės: ,,Žemai žemaitis, aukštai dievaitis, nukris dievaitis, užmuš žemaitį”.         Mįslėse užsiminta apie įvairiausius likimus. Jose atsiskleidžia žmonių jausmai, paliečiami ir jų siekiai, idealai.                                                                                                                                                                                     -4-         Mįslių užminimai sukelia ir kitokius estetinius jausmus. Iš vienų dvelkia pakilumas, jaučiamas aukštinimas: ,,Be kirvio, be kirvelio, be gražto, be gražtelio. Be medžio, be medelio padirba tiltą.” Ypatingumo, didingumo nuotaiką sukuria vaizduojamo įvykiol nepaprastas mastas: ,,Krito pušis per visą svietą, geniai genėjo per visą vieką”. Kitų užminimai-komiški. Štai humoristinė situacija mįslėje apie slieką: ,,Ateina ponaitis, raudona sermėgaitė”.         Apžvelgę užminimus kaip iš dalies suprantamus tekstus, pastebėjome nemaža jais sukuriamo meninio pasaulio savitumų. Tačiau norėdami giliau suvokti, turime pasiaiškinti, kaip jie susisieja su įminimais. Ryšys nėratiksliai apibrėštas, bet gana laisvas-vienam įminimui sukurta po kelis ar keliolika įminimų.                 Kalbinė ir stilistinė išraiška. Mįslės-žaidybinis užmenančiųjų ir spėjančiųjų dialogas. Pasidalijimasis vaidmenimis gali būti pastovus, gali keistis. Užminimas-dažniausiai savotiškas paslėptas klausimas. Visai savarankiška žanrinė atmaina-minklės, kur užminimas išreikštas tiesioginiu klausimu.         Kitos mįslės turi įvadinę formulę. Pavyzdžiui, Dieveniškių apylinkėse (Šalčininkų raj.) mįles pradedama minti tokiais žodžiais: ,,Kas tai, kas tai...” Dauguma tekstų tokių įvadinių formulių neturi, bet vistiek visi supranta užminimą klausimą. Jei atsakynas-vienas ar pora zodžių, tai užminimai esti įvairaus pobūdžio ir dydžio. Vienuose vyrauja aprašomasis pradas-žodžisi stengiamasi nusakyti dalyką, reiškinį, jo įpatybes: ,,Mažytis namelis, šimtas langelių” (Pirčiukas), Aprašymas gali būti išplėstas, kai užmenami keli objektai: ,,Tėvas tįslys, močia pūslė, vaikai-binbir, binbir binbiriukai” (Žirnio virkščia su ankštimi). Kitos mįslės-pasakojamojo pobudžio, vaizduojančios įvykį, padėtį: ,,Saulė pagimdė, Naktis palaidojo” (Šešėlis). Neretai abu - aprašomasis ir pasakojamasis - pradai susitelkia viename tekste: ,,Atpuruoja pūrelė su devyniomis skūrelėmis, Kas į ją pažiūri, tas verkia” (Svogūnas).       Mįslių žodyne išskirtinę vietą užima kituose tautosakos žanruose reti žodžiai. Dalis jų tik mįslių tekstuse ir gyvuoja.       Meninė ir kultūrinė reikšmė. Mįslės-nuoatabus žmonijos meno reiškinys. Jomis vis labiau buvo stiprinama nuostata, kad meno vaizdas pramanytas net tada, kai jis tikroviškas. Mįslės savo paslaptingumu, keistumu, paradoksaise, neaiškiais iki beprasmybėęs, ugdė žmonių poetinę išmonę. Kai kurie mįslių bruožai pasirodė besą artimi moderniajam menui. Jis ėjo ta kryptimi toliau-beprasmė poezija, absurdo teatras ir kt. neveltui Lietuvos Xx a. trečiojo dešimtmečio poetai keturvėjininkai žavėjosi mįslėmis.                                                                                                                                                   -5-                                                                                                                                               Išvados         Mįslės išliko iš seniausių laikų, kiek jos sietinos su ana senąja dvasine kultūra, kolkas detaliai neištirta. Iš pažiūros galima sakyti kad būtent mįslių pagalba tobulėjo žmonių protas, tarpusavio bendravimas ir santykiai su aplinkiniu pasauliu.         Šiame referate atskleidžiama mįslių prigimtis ir reikšmė kultūros ir meno srityse.                                                                                                                                                   -6-                                                                                                                                   Naudota Literatūra 1.      Interneto puslapis www.google.lt

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!