Konceptualus sveikatos programos vertinimo modelis

Demografinio senėjimo pokyčiai lemia socialines ir ekonomines problemas, gyventojų socialinio aprūpinimo bei sveikatos priežiūros poreikio didėjimą, todėl svarbu siekti užtikrinti pagyvenusių ir senų žmonių galimybes aktyviai, savarankiškai ir sveikai gyventi.
Lietuvos nacionalinės sveikatos politikos formavimas prasidėjo, kai VI Lietuvos gydytojų sąjungos (toliau ­ LGS) atkuriamasis suvažiavimas priėmė rezoliucijas ir medicinos visuomenę įpareigojo parengti naują Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją. Po išsamių diskusijų VII LGS suvažiavimas priėmė Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją, kurią 1991 m. spalio 30 d. patvirtino Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ­ Atkuriamasis Seimas, ir ji tapo pagrindiniu dokumentu, atspindinčiu Lietuvos sveikatos sistemos ateitį (NST, 2000).
Europos šalys, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) narės, planuoja įgyvendinti pagrindines Europos naujosios sveikatos politikos “Sveikata visiems XXI amžiuje” nuostatas. Viena iš keturių šios politikos parengtų strategijų – sveikatai gerinti skirtos programos ir investicijos, orientuotos į sveikatos stiprinimą ir ligų profilaktiką. 1998 m. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Lietuvos sveikatos programą. Lietuvos sveikatos programoje (SP) numatyta jos galutinių rezultatų stebėsena ir vertinimas, tačiau visiškai neminima, kaip reikėtų vertinti SP įgyvendinimą (J. Misevičienė, 2002).
1998 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 3 mln. 704 tūkst. žmonių. Didžiausias pokario laikotarpiu gyventojų prieaugis buvo septintajame dešimtmetyje. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje gyventojų prieaugio tempai stabilizavosi, o nuo 1990 m. ėmė mažėti. 1992 m. pirmą kartą pokario laikotarpiu pastebėtas gyventojų skaičiaus mažėjimas. Didžiausią Lietuvos gyventojų prieaugio dalį iki 1992 m. sudarė natūralusis prieaugis. 1993 m. gimusiųjų ir mirusiųjų skaičius beveik susilygino, 1994 m. situacija dar pablogėjo ­ mirė 3654 žmonėmis daugiau nei gimė. Taigi natūralusis gyventojų prieaugis yra neigiamas jau trejus metus; 1996 m. jis siekė 1,0 iš 1000 gyventojų, 1997 m. ­ 0,9 iš 1000 gyv. (NST, 1998).
Pastarųjų metų ekonomikos būklė lėmė demografinių rodiklių blogėjimą, tarp jų ir gimstamumo mažėjimą. 1990 m. Lietuvoje 1000 gyventojų teko 15,3, o 1996 m. tik 10,6 gimimų. Toks mažas gimstamumas rodo, jog moterys per visą gyvenimą nepagimdo nė dviejų vaikų. Gimstamumo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!