Klasikinio ugdymo paradigma. Realizmas

Klasikinė ugdymo paradigma ima ryškėti XVIIa. pabaigoje, XVIIIa. pradžioje. Ji apima tokias filosofines sroves kaip idealizmas, neotomizmas, materializmas, realizmas. Pastaroji ugdymo kryptis yra viena seniausių Vakarų kultūros filosofijų. Realizmas (lot. realis – daiktiškas, tikras, veiklus) – objektyvus tikrovės vertinimas (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2000). Tai idealistinė kryptis, tvirtinusi, kad bendrybės (universalijos) egzistuoja savarankiškai, realiai, nuo sąmonės nepriklauso ir yra pirminės atskirybių atžvilgiu. Realizmo šaltinis – Platono filosofija.
Kadangi ši filosofinė kryptis egzistuoja jau daugelį šimtmečių, ji susilaukė kritikos ir įvairių interpretacijų. To pasekoje atsirado keletas atmainų, tokių kaip klasikinis, religinis, mokslinis, racionalusis, kraštutinis, nuosaikusis ar natūralistinis realizmas.
Realizmas, kaip ir daugelis kitų filosofinių krypčių, nagrinėja ne tik gamtos, visuomenės raidos dėsnius, žmogiškojo pažinimo sritis, pasaulio pažinimo būdus,bet ir individo ugdymą. Realizmo koncepcija teigia, kad žinios yra atskirtos nuo pažinimo subjekto tol, kol nėra interiorizuotos ir tapusios individo psichine struktūra. Realizmo atstovai nepripažįsta aprioriškų žinių, vadovaujasi švarios lentos vaizdiniu iki ugdytinio susitikimo su jam naujomis žiniomis (Bitinas, 2000).
Nors realizmas kaip filosofinis mąstymas siejamas su Demokrito ir Aristotelio vardais, ugdymo teorija su juo susidūrė tik XVII a., įsitvirtinusi F. Bekono filosofinei koncepcijai, grindžiamai jutiminiu tikrovės pažinimu. Šios filosofijos dėka paplito pagrindinė realistinė požiūrį į žmogaus sąmonę nusakanti idėja, kad visa tai, kas yra sąmonėje, yra jutiminio suvokimo padarinys.
Galima sakyti, kad realizmas kaip ugdymo filosofija įsitvirtino švietimo epochoje, kai D. Didro, K. Helvecijaus, P. Holbacho darbuose buvo suformuoti teoriniai determinizmo ir materializmo pagrindai , įsitvirtino materijos amžinumo, realaus pasaulio įvairovės ir jos plėtros idėjos. Šiuo laikotarpiu ugdymo filosofijoje atsisakyta teiginio, kad vaikas – suaugusiojo miniatiūra, buvo iškelta, priimta ir įteisinta vaiko kaip asmenybės, gyvenančios savitą gyvenimą, idėja.
Europos ugdymo praktikoje realizmas galutinai įsitvirtino XIX a., triumfuojant gamtos mokslams, kai atrodė, kad mokslininkų pastangomis sukurtas išbaigtas, neprieštaringas materialiojo pasaulio vaizdas. Šiame amžiuje sparčiai plėtojosi technika ir pramonė, o visuomenė pradėjo itin vertinti žmogaus profesinius ir techninius gebėjimus....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!