Kardiogeninis šokas

Kardiogeninis šokas - ūminis kraujotakos nepakankamumas, kuris prasideda sumažėjus kairiojo (dažniausiai) arba dešiniojo širdies skilvelio susitraukimui, lemiančiam centrinės kraujo apytakos, mikrocirkuliacijos sutrikimą, audinių hipoperfuziją ir organų disfunkciją. Dažniausios kardiogeninio šoko priežastys: ūminis miokardo infarktas (in­farktas dažniausiai apima daugiau kaip 40% kairiojo skilvelio masės) ir jo komp­likacijos (tarpskilvelinės pertvaros plyšimas; speninių raumenų plyšimas, le­miantis dviburio vožtuvo nesandarumą), miokardo (ūminis miokarditas, kardio­miopatijos, miokardo kontuzija) ir vožtuvų patologija, širdies ritmo (dažniausiai skilvelių tachikardija) ir laidumo (III˚ laipsnio atrioventrikulinė blokada) sutri­kimai, neigiamas inotropinis ir kardiotoksinis vaistų poveikis. Ankstyvasis kardiogeninis šokas prasideda per 24 valan­das nuo ligos (miokardo infarkto, uždaros širdies traumos) pradžios. Vėlyvasis šokas prasideda vėliau ir dažnai baigiasi mirtimi. Pradinei šoko fazei būdingas ryškus simpatinės nervų sistemos sužadinimas (tachikardija, psichoemocinis sujaudi­nimas), palaikantis normalų arba šiek tiek padidėjusį krau­jospūdį (erektilinė šoko fazė). Ryškaus šoko fazei būdinga arterinė hipotenzija ir parenchiminių organų (ypač inkstų) specifinių funkcijų sulėtėjimas (diurezė mažesnė kaip 20 ml/h), kuris koreguojamas gydant kraujospūdį keliančiais vaistais. Terminalinei fazei būdinga arterinės hipotenzijos refrakteriškumas gydymui, diurezės ir kai kurių kitų funkcijų visiškas išnykimas (gali būti koma, ūmus kepenų, antinksčių, plaučių ir kitų organų funkcijas nepakankamu­mas). Kompleksiškai gydomo kardiogeninio šoko prognozė tie­siogiai proporcinga kraujotakos rodikliams ir atvirkščiai proporcinga šiuos rodiklius palaikančiam gydomųjų priemo­nių intensyvumui. Šoko laipsnis kinta gydant, todėl diag­nozėje įrašomas sunkiausias laipsnis. Pavyzdžiui, atvykus ligoniui, buvo pirma laipsnio šokas ir jis mirė esant trečio laipsnio šokui; diagnozė - trečio laipsnio šokas. Pirma laipsnio šokui būdinga tai, kad, lašinant į veną mažas vazapresinių aminų dozes arba jas sušvirkštus į rau­menis, kraujospūdis sunormalėja, esti pakankamas pulsinis arterinis kraujospūdis (apie 30 mmHg), normali periferinė kraujotaka (šiltos galūnės, nesutrinka sąmonė, diurezė di­desnė kaip 20 ml/h). Antro laipsnio šokui būdinga tai, kad, paskyrus į veną dideles vazopresinių aminų dozes, atsistato kraujospūdis: esti nevisiška sistolinio, ypač pulsinio kraujospūdžio, korekcija (pulsinis kraujospūdis apie 20 mmHg); nevisiškai atsistato periferinė kraujataka (esti šaltos pėdos, diurezė mažesnė kaip 20 ml/h, lengvi sąmonės sutrikimai). Trečio laipsnio šokui būdingi šie simptomai: lašinant dideles noradrenalino dozes į veną, kraujospūdis nedidėja; sistolinis arterinis kraujospūdis ma­žesnis kaip 70 mmHg, pulsinis kraujospūdis lygus 10 mmHg arba mažesnis; ryškiai sulėtėjusi arba sustojusi kapi­liarinė kraujotaka (šaltos plaštakos ir kakta, nėra diurezės, pritemusi arba išnykusi sąmonė, paspaudus odą, baltos dė­mės laikosi 10 s ir ilgiau). Šoko trukmės įtaka prognozei priklauso nuo jo laipsnio, t.y. nuo to, ar gerai koreguojama hemodinamika gydymo eigoje. Esant trečio laipsnio šokui, jau pirmą valandą reikia imtis intensyviausių gydymo priemonių. Kardiogeninio šoko etiologija - tai veiksniai, ryškiai ma­žinantys širdies minutinį tūrį. Pirmiausia, tai ūmus miokardo silpnumas, sukeltas kairiosios koronarinės arterijos kamieno trombozės, senų randų ir naujo nekrozės židinio didelio suminio tūrio, ūmaus difuzinio miokardito. Širdies minutinis tūris labai sumažėja dėl skilvelių pertvarų, papi­linio raumens plyšimų sergant infarktu, ūmaus aortos ar mitralinių vožtuvų burių suirimo sergant sepsiniu endo­karditu, perikardo tamponados, masyvios plaučių arterijos tromboembolijos, sluosniuojančiosios aortos hematomos. Šoką gali sukelti ūmi kairiojo skilvelio aneurizma, prie­širdžių trombozė arba atrioventrikulinių angų užsikimšimas paslankiu trombu, miksominiu augliu. Šokas lengviau prasi­deda, kai susidaro įvairių priežasčių deriniai: tachikardijos ir mitralinės stenozės, miokardo infarkto ir prieširdžių fibri­liacijos, kairiojo skilvelio silpnumo ir ryškios bradikardijos. Šoko patogenezėje persipina sumažėjusi sisteminė ir koronarinė kraujotaka, kuri susilpnina miokardo kontrakciją, sulėtėjusi audinių mikrocirkuliacija su hipoksiniais homeo­stazės sutrikimais. Kardiogeninio šoko rizika, sergant miokardo infarktu, reali, jeigu infarktas yra: platus, pakartotinis, priekinės sienelės, komplikuotas papilinių raumenų ar skilvelių per­tvaros plyšimo; jeigu kartu yra daugybinės koronarų ste­nozės; jeigu kankina ilgai trunkantys ir pasikartojantys skausmai; jeigu yra ūmios kairiojo širdies skilvelio dekom­pensacijos požymių (tachikardija, kairiojo skilvelio dilata­cija, susilpnėjęs pirmasis tonas, presistolinis ar protodiasto­linis galopas, staziniai karkalai plaučiuose, išblyškusi oda. arba jos cianozė); jeigu kartojasi dažnos skilvelinės ekstra­sistolės ir skilvelinės tachikardijos paroksizmai: jeigu yra arterinės hipotenzijos epizodų infarkto pradžioje iki patenkant į ligoninę. Ištikus miokardo infarktui, kai kurie klinikiniai požy­miai traktuojami kaip kardiogeninio šoko prodromai: 1) ar­terinė hipotenzija iki 100 mmHg ligoniams, kurių kraujo­spūdis buvo normalus, ir iki 110-120 mmHg ligoniams, sergantiems arterine hipertenzija; 2) sumažėjusi diureze iki 30 ml/h ir, mažiau; 3) atsiradusi tachikardija, galopo ritmas ir yra stazinių karkalų; 4) arterinio kraujo oksigena­cija sumažėjusi iki 90%, kapiliarinio kraujo šis rodiklis sumažėjęs iki 80%; 5) sumažėjęs širdies minutinis indeksas iki 2,5 l/min/m2 ir padidėjęs kairiojo skilvelio pripildymo slėgis iki 20 mmHg. Kardiogeninio šoko klinikinį vaizdą įvairina itin indivi­dualios kompensacinės organizmo. reakcijos, todėl šoko klinikinis vaizdas labai nevienodas, individualus ir dinamiš­kas. Pilnam kardiogeninio šoko klinikiniam sindromui bū­dingi šie požymiai: l)sistolinis arterinis kraujospūdis su­mažėjęs iki 90 mmHg ir mažiau arba šis kraujospūdis kritęs aštuoniasdešimčia mmHg ir daugiau žemiau įprastinio lygio ligoniams, sergantiems arterine hipertenzija; 2) sulėtėjusi mikrocirkuliacija organuose (sumažėjusi diu­rezė iki 20 ml/h ir mažiau, sutrikusi sąmonė, yra periferinės vazokonstrikcijos požymių - šalta, drėgna oda ir kt.). Specialiais tyrimais galima nustatyti kraujotakos sumažė­jimą, hipoksijos ir acidozės laipsnį: širdies minutinis indek­sas pasidaro mažesnis kaip 2,0 l/min./m2, kairiojo skilvelio pripildymo slėgis padidėja iki 20-25 mmHg, arterinio kraujo oksigenacija sumažėja žemiau 90%, o kapiliarinio - ­žemiau 80%, prasideda metabolinė acidozė (pH 70 mmHg. 6. Metabolinę acidozę reikia šalinti, jeigu pH

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!