Įvairios užsienio prekybos ribojimo formos

Įvadas Viena svarbiausių temų tarptautinėje ekonomikoje yra prekybos apribojimai prieš laisvą prekybą. Tradicinėje literatūroje pabrėžiama, kad prekybos apribojimai apkrauna kainas ekonomikoje. Iki šiol dar ne kiekvienas ekonomistas pritaria, kad prekyba būtų laisva. Šalies užsienio ekonominė politika reguliuoja ekonominius santykius su kitomis šalimis. Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo ūkio būklę, kitus veiksnius, vykdo gana skirtingą užsienio prekybos politiką. Beveik visas užsienio prekybos politikos formas galima suskirstyti į dvi kryptis: laisvąją prekybą ir protekcionizmą. Šiomis ekonomikos sąlygomis, kai į pasaulinę rinką įeina mažai išsivysčiusios ir besivystančios šalys, reikia imtis kažkokių priemonių besivystančiai nacionalinei ekonomikai apsaugoti nuo stiprios užsienio konkurencijos. Todėl šiuo metu dar negali būti laisvos prekybos, kadangi ekonomikos vystymasis įvairiose šalyse prasidėjo ne vienu metu. Protekcionizmu siekiama ekonominėmis priemonėmis (tarifiniais, netarifiniais prekybos apribojimo metodais) apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos, išugdyti vidaus pramonės šakas. Šiame referate aptariama įvairios užsienio prekybos ribojimo formos, kadangi nėra lengva pasirinkti ar taikyti laisvąją prekybą, ar protekcionizmą, bei kokios vidaus prekybos apsaugos priemonės yra tinkamiausios tam tikrose situacijose, kaip vyriausybei pasirinkti tinkamiausią kontrolės būdą. Mes turime žinoti skirtingas galimas protekcionizmo formas formuojant strategiją. Rašant darbą naudojausi medžiaga iš interneto, tarptautinės prekybos vadovėliais bei užsienio literatūra. 1. Tarptautinė prekyba Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų pagrindinių prekių srautų: eksporto (prekių išvežimas iš šalies muitų teritorijos) ir importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją). Tarptautinę prekybą skatinantys veiksniai yra tokie: • pekybos liberalizavimas; • pekių transportavimo laiko trumpinimas; • technikos pažanga; • daugianacionalinių įmonių steigimas. Taigi, pasaulinės rinkos inicijuotas tarptautinės ekonomikos atsiradimas ir formavimasis privertė nacionalines vyriausybes ir tarptautines institucijas galvoti apie naują bruožą ekonominėje politikoje: tai ekonomikos reguliavimas, vykdomas nacionalinių vyriausybių. Tai: • valstybinis užsienio prekybos reguliavimas tarifiniais ir netarifiniais metodais; • valstybinis reguliavimas gamybos faktorių judėjimo (kapitalo importo – eksporto, darbo jėgos technologijų); • valstybės reguliavimas valiutos ir finansų (makroekonominiame lygyje). 2. Tarptautinės prekybos ribojimo argumentai Prekybiniai apribojimai visada naudingi konkuruojančių su importu prekių gamintojams. Jei prekės gaminamos šalies viduje, gamybos kaštai aukšti ir ji negali konkuruoti su importuojamomis prekėmis, tai gamyba ir užimtumas šioje šakoje mažės. Šis neigiamas užsienio prekybos poveikis koncentruojasi viename ar keliuose vidaus sektoriuose, kai tuo tarpu užsienio prekybos nauda – galimybė vartotojams pigiau įsigyti importuojamą prekę, nei ją parduoda vietos gamintojai, pasiskirsčiusi tarp daugelio ekonomikos objektų. Todėl neigiamas pasekmes patiriančio sektoriaus darbuotojai turi žymiai didesnius stimulus ir galimybes siekti, kad sektorius būtų apsaugotas nuo pigesnių ir gal net kokybiškesnių užsienio prekių konkurencijos. Tačiau priimant vyriausybei tokius sprendimus dažnai neatsižvelgiama, kad per ilgą laikotarpį tokia apsauga kenkia vidaus gamybai, nes susilpnina kaštų mažinimo ir produkcijos gerinimo stimulus, susilpnina konkurenciją. Be to neatsižvelgiama į vartotojų interesus: iš jų atimama galimybė įsigyti pigesnių ir geresnių produktų. Šalies pramonės apsauga grindžiama tuo, kad dalis pramonės šakų turi pranašumą, kuriam įgyvendinti reikia laiko. Todėl būtina sukurti palankias sąlygas, kol pramonės šaka sutvirtės ir galės konkuruoti su užsienio produkcija. Jaunos šakos gynimo argumentą panaudojo F.Listas dar XIX amžiuje. Šiuo metu šis argumentas išryškėja vykdant prekybos politiką, kai valstybė remia tam tikros šakos produkcijos eksportą, padėdama tos šakos gamintojams įsitvirtinti užsienio rinkose, arba padeda plėtoti naują pramonės šaką. Minėtais atvejais reikėtų palyginti dabartinius nuostolius su būsimais privalumais. Netgi jeigu prekės importuojamos už normalią ( nedempinginę ) kainą, jaunai pramonei reikės įveikti nemažai sunkumų, skverbiantis į rinką. Tarptautinis patyrimas šioje srityje rodo, jog įvesti muitai paprastai išlieka, o ginama pramonės šaka netampa pajėgi konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Paskutinius 40 metų vykdoma potencialių eksporto sektorių gynimo politika Lotynų Amerikoje dažniausiai nuvylė, kai tuo tarpu ryški Azijos valstybių užsienio orientacija pasižymėjo aukštais ekonomikos augimo tempais. Pagrindiniai prekybos ribojimo argumentai yra šie: 1. Jaunos pramonės šakos apsauga. Ji taikoma tuomet, jei ilgam laikui galima prognozuoti tai šakai santykinį pranašumą ir reikia ieškoti laiko norint pasinaudoti gamybos masto nauda. Šis argumentas pripažįstamas ir Tarptautinės prekybos organizacijos; 2. Vietinio darbo apsauga nuo pigaus užsienio darbo; 3. Sąžiningos konkurencijos gynimas, t.y. siekiant nubausti nesąžiningai konkuruojančius užsieniečius bei ištaisyti dėl atsirandančio prekybos balanso disproporcijas; 4. Siekimas subalansuoti šalies prekybos balansą. 3. Tarptautinės prekybos politikos formos ir priemonės Pagrindinės tarptautinės prekybos formos yra tokios: 1. Laisvoji prekyba – kai be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritorinio gamybos specializavimo privalumais. 2. Protekcionizmas – tai valstybės ekonominė politika, siekiant apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos arba siekiant plėšti užsienio rinkas. Tam didinami ir mažinami eksporto muitai, taikomos subsidijos nacionalinio ūkio vystymui, kitais būdais apribojamas prekių judėjimas. 3. Embargas – draudimas išvežti iš kurios nors šalies ar įvežti į kurią nors šalį tam tikras arba visas prekes, auksą, vertybinius popierius. 4. Dempingas – prekių pardavimas užsienio rinkose žemesnėmis negu vidaus ir pasaulinėmis rinkos kainomis, kartais žemesnėmis už gamybos kaštus. 5. Muitai – plačiausiai paplitusi tarptautinės prekybos apribojimų priemonė. Iš visų ribojimo būdų turbūt sunkiausiai atsisakoma importo muito. Įvesdamas tokį muitą, niekas nenori prisipažinti, kad nori riboti užsienio prekybą, nors būtent tai ir daro. Tuo pačiu prarandama nauda, kurią teikia tarptautinis darbo pasidalinimas. Vyriausybės ginasi tuo, kad sako, jog gina savo gamintojus nuo per didelės užsienio konkurencijos. Gamintojai žinoma yra patenkinti, nes jie kartu su vyriausybe pasiima visą naudą, kurią duoda muitas. Bet vyriausybė pamiršta paminėti apie žalą, kuri tikrai egzistuoja. Paprastai muitų politika būdinga silpnai išsivysčiusioms šalims, nors muitai nėra pati efektyviausia tarptautinės ekonomikos reguliavimo priemonė. Pripažįstant laisvos prekybos naudą, tiek atskirai šaliai, tiek atskirai pasauliniam ūkiui, ekonomiškai silpnesnė šalis ne visuomet gali naudotis tarptautinių ekonominių ryšių reguliavimo būdais. Tarptautinės prekybos reguliavimas vyksta ekonominiais (tarifai, netarifiniai veiksniai) ir neekonominiais (prekybinės sutartys, teisiniai režimai) veiksniais. Taigi galima išskirti kelias ryškesnes protekcionizmo formas: • rūšinis protekcionizmas - nukreiptas į tam tikras valstybes ar atskirus produktus; • šakinis protekcionizmas - gina tam tikras ūkio šakas, visų pirmiausia taikomas žemės ūkiui (agrarinis protekcionizmas); • kolektyvinis protekcionizmas - susitarę kelios valstybės (pasirašiusios sutartį, sudarančios kokį nors junginį ar pan.) naudoja protekcionizmą, nukreiptą į jų ratą neįeinančias valstybes; • paslėptas protekcionizmas - įgyvendinamas užslėptais vidinės ekonomikos politikos metodais. 4. Tarptautinės prekybos apribojimai 4.1 Tarptautinės prekybos apribojimų klasifikacija 1. Tarinfiniai (muitiniai): • specialieji – naudojami kaip atsakomoji priemonė prieš atskirų užsienio firmų, šalių ar sąjungų diskriminacinius veiksmus šalies atžvilgiu; • antidempiniginiai – kai prekės įvežamos arba išvežamos iš šalies teritorijos žemesne kaina, negu tiesiogiai konkuruojančių prekių kainos yra įvežimo ar išvežimo metu; • kompensaciniai – jei įvežamos prekės, kurių gamybai arba eksportui buvo naudojamos subsidijos; • fiskaliniai – kurių tikslas apmokestinti prekes, siekiant padidinti valstybės biudžeto pajamas; • protekciniai – kada norima apsaugoti nacionalinius gamintojus nuo užsienio firmų konkurencijos; • preferenciniai – kai norima sumažinti muitą prekei, įvežamai iš atskirų šalių; • išlyginamieji – kurie taikomi, kai prekės apmokestinamos, norint išlyginti importinių ir nacionalinės gamybos prekių kainas; • retorsiniai – apmokestinant prekes tų šalių, kurios labai padidina muitus savoms prekėms; • statistiniai – taikomi prekybos apyvartai apskaičiuoti; • konvekciniai – taikomi toms valstybėms, su kuriomis pasirašyti palankiausios užsienio prekybos susitarimai; • autonominiai – taikomi toms valstybėms, su kuriomis dar nėra pasirašyti jokie ekonominiai-prekybiniai susitarimai. Tikimasi, kad autonominių muitų įvedimas suinteresuos valstybes pasirašyti palankias prekybos sutartis su muitus taikančia valstybe; • preferenciniai – nustatyti šalims, kurios yra pasirašiusios laisvos prekybos sutartis su tuos muitus taikančia šalimi. 2. Netarifinia barjerai: • kiekybiniai: ◦ kvotos, jos gali būti nustatomos atskiroms prekių rūšims arba atskiriems regionams, arba kvota gali būti susieta su muitu; ◦ laisvanoriški eksporto ribojimai; ◦ prekybos sureguliavimo priemonės. Esant šiai formai yra tarp šalių suderinami kvotų sąrašai; ◦ priešpriešinė prekyba. Paprasčiausia jos forma – barteris – natūriniai mainai. • nekiekybiniai barjerai: • tiesioginis vyriausybės dalyvavimas prekyboje; eksporto netiesioginis subsidijavimas; • muitinės procedūros ir kitos administracinės kliūtys; 4.2. Muitai Muitai yra svarbi užsienio politikos dalis. Tai valstybės suformuota netiesioginių mokesčių sistema, kuria siekiama apsaugoti nacionalinius gamintojus nuo užsienio prekių konkurencijos, reguliuoti atskirų prekių paklausą ir pasiūlą, saugoti šaliai svarbius gamtinius išteklius, spręsti gamtosaugos problemas, papildyti valstybės biudžeto pajamas bei įgyvendinti kitokius protekcionistinės ir merkantilistinės politikos uždavinius. Pasaulinėje praktikoje šalies muitų sistema įforminama dviem savarankiškais įstatymų blokais: 1. Įstatymai reglamentuojantys prekių ir kitų gėrybių, kurios vežamos per valstybinę sieną, apmuitinimo metodologiją, juridinių ir fizinių asmenų veiksmus ir kitus su muitų politika susijusius aspektus; 2. Įstatymai reglamentuojantys muitinių tarnybų darbą, jų teises, pareigas, muitinės procedūras, kontrolės tvarką, organizavimo ir kitus su šia tvarka susijusius klausimus. Muitų tarifas priklausomai nuo konteksto gali būti suprantamas keleriopai: • santykyje su pasauline rinka, tai - prekybos politikos ir valstybinio vidaus rinkos reguliavimo instrumentas. Sąrašas naudojamų kvotų ir mokesčių, taikomų pervežant prekes per muitinę, sudaromas atsižvelgiant į nacionalinę ekonomiką. • konkreti muito mokesčio reikšmė, mokama išvežant arba įvežant prekę per muitinę. Šiuo atveju muitų tarifas savo reikšme lygus su muito mokesčiu. Muito mokestis - privalomas įnašas, paimamas muitinių organų, importuojant ar eksportuojant prekę. Muito mokestis atsiranda kaip importo, eksporto dalis. Muito mokesčiai vykdo šias pagrindines funkcijas: • fiskalinė funkcija; • protekcinė funkcija; • balansavimo funkcija. Pagrindiniai muitų įvedimo tikslai: • gauti valstybei pajamų iš importo; • apsaugoti vidaus gamintojus nuo stiprios užsienio gamintojų konkurencijos taip sudarant vietos gamintojams šiltnamines sąlygas. Pagal muitų dydžio nustatymo būdą jie gali būti skirstomi į advaliorinius, specifinius ir mišrius. Advalioriniai (mokestis, skaičiuojamas nuo prekės kainos), yra analogiškas mokesčių proporcijai. Šio muito dydis paskaičiuojamas tam tikru procentu nuo įvežamos/išvežamos iš šalies prekės vertės. Daugiausia naudojamas toms prekėms, kurių, pvz., skiriasi charakteristikos toje pačioje prekės rūšyje. Teigiamas šios muito rūšies bruožas yra tas, kad juo palaikomas vienodas vidaus rinkos apsaugos lygis, nepriklausomai nuo kainų šiam produktui vidaus rinkoje svyravimo, kinta tik įplaukos į biudžetą. Silpnoji tokio muito pusė - įvardijamas reikalingumas muitinėje visuomet žinoti prekės kainą, kuri svyruoja dėl labai daugelio priežasčių. Specifiniai (tam tikra suma už prekės vienetą) muitai apskaičiuojami nuo prekių ir kitų vertybių mato vieneto tvirtu tarifu. Naudojami standartizuotoms prekėms, tačiau nebėra galimybių manipuliuoti kainomis, ir dažnai vienodu to paties dydžio muitu apmokestinama brangi ir pigi tos pačios rūšies prekė. Mišriosios muito normos viena dalis nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės, o kita dalis - kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinant kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizines charakteristikas arba jų neįvertinant. Pagal tarptautinės prekybos operacijas muitų tarifai yra skiriami į importo, eksporto ir tranzito. Importo muitų sistema – tai atitinkamai sugrupuotas sąrašas prekių, kurios apmokestinamos nustatyto dydžio mokesčiais, įvežant jas per valstybinę sieną. Tai pagrindinė tarptautinės prekybos muitinio reguliavimo dalis, nes jos pagalba įgyvendinami muitų politikos tikslai. Importo muitai - mokesčiai, kurie uždedami importuojamoms prekėms, cirkuliuojančioms vidaus rinkoje. Šiais muitais siekiant apsaugoti savas prekes nuo užsienio prekių konkurencijos. Eksporto muitų sistema – tai sąrašas prekių, kurių išvežimo į užsienį valstybė nesuinteresuota, tačiau draudimo išvežti nelaiko. Dažniausiai naudojama siekiant apriboti šalies gamtinių išteklių išvežimą arba šalies viduje jaučiant tam tikrų prekių stygių. Eksporto muitai - mokesčiai, uždedami prekėms, kurios yra eksportuojamos iš šalies. Normaliomis sąlygomis išvežamieji muitai taikomi šiais atvejais: • norint sulaikyti negausią pačiai šaliai reikalingą žaliavą; • turint pasaulinę monopolinę kurio nors gamtos turto gavybą; • norint priversti pagerinti arba standartizuoti tam tikrų išvežamųjų prekių gamybą. Tranzito muitų sistema – tai mokestis už gabenamas per šalies teritoriją prekes. Šiais muitais siekiama papildyti valstybės biudžetą ir apriboti nepageidaujamų prekių gabenimą per šalies teritoriją ( pvz., kenksmingų aplinkai medžiagų gabenimas ).Tranzito muitai nustatomi tranzitu per šalį transportuojamoms prekėms. Pagal savo pobūdį muitai gali būti skirstomi į sezoninius, antidempingo ir kompensacinius. Sezoniniai muitai naudojami operatyviam tarptautinės prekybos reguliavimui, ypatingai sezoninėms prekėms (žemės ūkio produkcijai). Antidempingo muitai naudojami tais atvejais, kai prekės ir kitos vertybės išvežamos ar įvežamos į šalį žemesne kaina negu panašių arba tiesiogiai konkuruojančių prekių ir kitų vertybių jų įvežimo ar išvežimo momentu, ir jeigu išvežant ar įvežant šias prekes ir kitas vertybes gali būti padaryta žala šalies interesams. Kompensaciniai muitai taikomi toms importuojamoms prekėms, kurių gamyboje buvo naudojamos subsidijos (jei jų importas teikia žalą vietiniams analogiškų prekių gamintojams). Šis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio. Būtent šie muitų tarifai ir naudojami šalyje, norint apsaugoti vidaus ekonomiką nuo nesąžiningos konkurencijos. Dviejų valstybių lygyje gali būti vedamos derybos, apibrėžiamos pozicijos ir peržiūrimos galimi paaiškinimai susidariusiai situacijai bei ieškoma sprendimų, kartais įgyvendinamu politiniame lygmenyje. Pagal muitų kilmę muitai gali būti autonominiai, konvenciniai ir preferenciniai. Autonominiai - įvedami valstybės. Dažniausiai tai pasireiškia kaip įstatymas, o konkretūs muitų tarifai nustatomi prekybos, finansų ar ekonomikos ministerijų. Konvenciniai (sutartiniai) - tarifai, įvedami dvišaliu ar daugiašaliu susitarimu (pvz.: GATT). Preferenciniai - muitai, taikomi norint sumažinti muitą prekėms, įvežamoms iš kitų šalių. Jie imami pagal sudarytas su kitais kraštais sutartis. Jei su kuria nors valstybe turima didžiausio palankumo pagrindais sudaryta sutartis, tai kiekviena nuolaida, padaryta bet kurios trečios valstybės naudai, tuojau automatiškai tenka ir tai valstybei, kuri turi didžiausio palankumo sutartį. 4.2.1. Neigiami muitų padariniai Pirmiausia daug verslų ir darbuotojų nukenčia, nes tiek rinkos, tiek gamybos procesas yra globalinio pobūdžio. Grynai nacionalinių produktų nebūna jokiose valstybėse, jau nekalbant apie tokią nedidelę šalį kaip Lietuva. Jei "lietuviškame" produkte apsunkinama galimybė panaudoti užsienietiškas medžiagas ar įrankius, nukenčia "lietuviško" produkto konkurencingumas ir gamybos Lietuvoje efektyvumas. Todėl, pavyzdžiui kiaulių augintojų pareiškimai, esą "visos mūsų problemos išsispręstų, jei būtų uždraustas importas", turbūt nepasigirstų, jei kalbama būtų apie kurą, maisto priedus ar kitas medžiagas, kurios reikalingos jų versle. Antra, nuo neteisingos muitų politikos ypač nukenčia vartotojai: iš jų atimama galimybė įsigyti pigesnių ir geresnių produktų. Užtenka pasidairyti po parduotuvių lentynas, ir pagal kainas bei asortimentą apytiksliai sužinosime, kokie yra parduodamų prekių muitai. Priešingai daugumos žmonių nuomonei ir protekcionizmo šauklių įtikinėjimams, muitas neveikia taip, kad, jį įvedus lietuviškų prekių kainos liktų tos pačios, o užsienietiškų - pakiltų. Lietuviškos prekės brangsta ne ką mažiau - tiek, kad dar būtų šiek tiek pigesnės už užsienietiškas. Tačiau pagrindinis savikainos skirtumas dėl nustatytų muitų atitenka toli gražu ne vartotojui, o "lietuviškam" gamintojui. Nekeista, kad tokios dovanos - galimybė pasipelnyti, neįdėjus jokio darbo (nebent darbu laikytume ministerijų slenksčių zulinimą) dalinamos ne kiekvienam. Paprastai tokie laimingieji būna monopolininkai, glaudžiai susiję su valdžia. Visai neatsitiktinai muito cukrui didinimą inicijuoja valdiški cukraus fabrikai, degalams - valdiška "Mažeikių nafta", o aliejui - iš valdiškų paskolų sukurtas "Obelių aliejus". Trečia, dažnai nutylima pakeliamų muitų pasekmė - sukuriamas pretekstas atsakomosioms kitų valstybių protekcionistinėms priemonėms. Puikūs to pavyzdžiai yra kartas nuo karto įsiplieskiantys "kiaulienos", "kiaušinių" ir panašūs karai tarp Lietuvos ir Latvijos. 4.4. Netarifiniai barjerai Kuomet muitų reikšmė sumažėjo realiame pasaulyje, netarifiniai barjerai išaugo. Šiuo metu jie yra pagrindinė laisvosios prekybos kliūtis tarptautinėje ekonomikoje. Vis labiau liberalizuojant užsienio prekybą, mažėja tarifinių barjerų apimtys, tačiau neatsisakoma netarifinių reguliavimo priemonių. Netarifiniai prekybos barjerai – tai įvairios priemonės, kurios draudžia arba riboja prekių importą arba eksportą. Pagal PPO siūlymus sąvoka „draudimas“ reiškia nacionalinius teisės aktus, kuriais nustatomas absoliutus draudimas importuoti, eksportuoti arba gabenti tranzitu tam tikras prekes. Sąvoka „apribojimai“ reiškia nacionalinius teisės aktus, kuriais nustatomas reikalavimas pateikti ir sankcionuoti prašymą ar kitą nei muitinės tikslams skirtą dokumentą kaip išankstinę tam tikrų prekių importo, eksporto ar tranzito sąlygą. Ekonominiai draudimai ir apribojimai taikomi tik ekonominiu pagrindu. Minėti draudimai ir apribojimai visų pirma apima priežiūros arba apsaugos priemones ir kiekybinius apribojimus. Netarifiniai metodai laikomi politiškai priimtinais, be to jie nėra kaip muitai, dar viena mokesčių našta tautai. Muitai yra sumuojami prie prekių kaštų, juos didina, o netarifiniai apribojimai veikia kaip importo kvotos ir neduoda vyriausybei pajamų. Šiuolaikiniai netarifiniai apribojimai yra svarbiausia ir pavojingiausia prekybos kliūtis, kuri padalina rinkas daug sėkmingiau nei kada nors tai darė muitai. Netarifiniai metodai aiškiai yra patogesni norimam rezultatui pasiekti: nereguliuojami tarptautiniais susitarimais, o juos naudojant savo prekybos politikoje, vyriausybė jaučiasi lengviau, nei įvedant tarifinius apribojimus, kurie reguliuojami Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO). Daugumoje atvejų naudojant netarifinius metodus, ypač intensyvius kiekybinius, netgi kartu su palyginus liberaliu tarifiniu režimu, visumoje leidžia pasiekti daug griežtesnį apribojimą vyriausybės prekybos politikoje. Netarifinių barjerų augimas neramina ir dėl to, kad jie nepastebimi bei jais daug piktnaudžiaujama, kad padidina perėjimo į užsienio rinkas nepastovumą. Muitai yra ekonominės politikos instrumentas, kurie yra akivaizdūs. Rinkos jėgos gali reaguoti į šį politikos įrankį. Netarifinių apribojimų veikimas reikalauja specialių kontroliuojančių priemonių, kadangi jie neveikia per rinką. Ši procedūra papildomos institucijos, kuri didina ir firmos kaštus, ir nepastovumą dėl administracinio atsargumo. Lyginant su tarifais, netarifiniai apribojimai mažiau pageidaujami, kadangi jie trukdo rinkos jėgoms tuo būdu sukelia didesnius nepastovumus ir deformacijas, riboja efektyvią specializaciją. Netarifiniai apribojimai didina kaštus, ir taip yra todėl, kad yra nekonkurencinė rinkos segmentacija. Jie skatina importo substituciją ir neskatina investicijų racionalizavimo, todėl palaipsniui pašalinami. Laukiami pelnai numatomi dėl didėsiančios konkurencijos, efektyvumo, gamybos masto ekonomijos plečiantis rinkai ir didėjant specializacijai. Šis procesas didina ir vidutinį gyvenimo lygį. Netarifinės priemonės taikomos siekiant apsaugoti vietos prekių gamintojus, taip pat apsaugoti gyventojų (prekių vartotojų) sveikatą, aplinką, moralę, religiją bei užtikrinti nacionalinį saugumą. Netarifinių priemonių taikymas yra vienas populiariausių užsienio prekybos reguliavimo būdų. Netarifiniai apribojimai vykdomi administraciniais, finansiniais, kreditiniais ir kitais metodais. Pasaulinėje praktikoje šiuo metu naudojama virš 800 šių apribojimų formų. Jų pagrindinės formos yra šios: 1) apribojimai, susiję su valstybiniu užsienio prekybos reguliavimu (eksporto subsidijos, valstybiniai užsakymai, valstybinių įmonių prekybos operacijos); 2) muitiniai ir administraciniai formalumai, tarp jų tokie kaip muitų dydžio įvertinimo metodai, muitų tarifų klasifikatoriai; 3) standartai, tarp kurių yra prekių įpakavimo ir markiravimo reikalavimai; 4) specifiniai prekybos barjerai (importo kvotavimas ir licenzijų įvedimas, maksimalios kainos nustatymas); 5) importo rinkliavos (importo depozitai, kredito apribojimas). Netarifiniai apribojimai paskutiniu metu labai paplito ir, užsienio specialistų nuomone, jie tapo pagrindiniu pavojumi pasaulinei prekybos sistemai. Įvertinta, kad netarifinių barjerų skaičius padidėja apie keturis kartus per 15 metų. 1 lentelėje pateikti netarifiniai apribojimai išsivysčiusiose šalyse. 1 lentelė. Netarifiniai apribojimai išsivysčiusiose šalyse Šalys Kiekybiniai apribojimai Techniniai barjerai Valstybinė monopolija Pasienio režimas Vidiniai mokesčiai ir rinkliavos Subsidijos Iš viso Visose šalyse 527 480 213 156 390 179 1945 iš jų: JAV 110 124 34 3 18 10 299 Japonija 80 33 27 6 29 45 220 Vokietija 16 31 6 13 16 8 90 Jungtinė Karalystė 24 36 10 3 12 17 102 Prancūzija 26 33 25 16 26 17 143 Italija 28 23 8 13 45 12 134 Netarifiniai apribojimas tarptautinėje prekyboje paplitę dėl įvairių priežasčių. Visų pirma, dauguma iš netarifinių barjerų nereguliuojami tarptautinėmis sutartimis, todėl atskirų šalių vyriausybės juos gali įvesti savo iniciatyva. Antra, netarifiniai barjerai iš karto nepadidina prekės kainos, o muito tarifo įvedimas automatiškai didina prekės kainą muito tarifo dydžiu. Europos Sąjungos taikomos komercinės apsaugos priemonės gali padidinti Lietuvos užsienio prekybos apsaugos lygį, vadinasi, ir potencialiai iškreipti prekybą. Be plačiai naudojamų įvairių rinkos apsaugos priemonių, Europos Sąjunga pasižymi tuo, kad ji yra viena iš dažniausiai antidempingo priemones taikančių Pasaulio Prekybos Organizacijos narių. Įstojusi į Europos Sąjungą, Lietuva turės taikyti antidempingo muitus (taip pat laikinąsias antidempingo priemones), kuriuos Europos Sąjunga taiko trečioms šalims. Netarifiniai apribojimai Lietuvos Respublikos teisėje nustatomi siekiant įvairių tikslų: 1) apsaugoti gyventojų (prekių vartotojų) sveikatą bei gyvybę (apribojimai vežamiems maisto produktams, jų radioaktyvumo kontrolė ir pan.); 2) apsaugoti valstybės ekonominius interesus (apribojimai vertybinių popierių, valiutos, naftos vežimui ir pan.); 3) apsaugoti aplinką (apribojimai gyvų gyvūnų, augalų, jų sėklų vežimui ir pan.); 4) apsaugoti visuomenės moralę (apribojimai narkotinių medžiagų, alkoholio, amoralaus pobūdžio leidinių vežimui ir pan.); 5) apsaugoti kultūrą (apribojimai kultūros ir antikvarinių vertybių vežimui ir pan.); 6) užtikrinti šalies nacionalinį saugumą (apribojimai strateginių, slaptų prekių, ginklų ir amunicijos vežimui ir pan.) ir t. t. Lietuvos Respublikoje nenustatyta bendra netarifinių priemonių nustatymo ir administravimo tvarka, todėl prekių importui taikomi netarifiniai barjerai nėra griežtai suskirstyti į tam tikras grupes. Tačiau, reikia pažymėti, kad sąlygiškai netarifinės rinkos apsaugos priemonės gali būti suskirstytos pagal tai, kokios kontrolės rūšys taikomos importuojamoms prekėms, pagal tai, kokiomis priemonėmis jos užtikrinamos, ir pagal tai, kokios kontrolės institucijos jas vykdo. Muitinė, vykdydama rinkos apsaugą, kontroliuoja, kaip laikomasi nustatytų draudimų ir apribojimų bei specialiųjų reikalavimų. Siekiant apsaugoti rinką gali būti taikomos šios kontrolės rūšys: 1)    muitinės kontrolė; 2)    veterinarijos kontrolė; 3)    fitosanitarijos kontrolė; 4)    kokybės kontrolė; 5)    produktų saugos kontrolė; 6)    kitos kontrolės rūšys. Rinkos apsaugos efektyvumas labai priklauso nuo rinkos priežiūrą vykdančių institucijų ir muitinės bendradarbiavimo. Netarifiniai užsienio prekybos reguliavimo metodai daugiausia susiję su tam tikrais papildomais arba specifiniais reikalavimais. Pavyzdžiui, licencijos ar leidimo, sertifikato ar atitikties deklaracijos pateikimu, tam tikrų sąlygų laikymosi įrodymų pateikimu ir panašiai. 4.4.1. Kiekybiniai netarifiniai apribojimai Kiekybiniai netarifiniai apribojimai – administracinė netarifinio valstybės prekybos reguliavimo forma, apsprendžianti prekių kiekį ir nomenklatūrą, leidžiamą importuoti ar eksportuoti. Apribojimai gali būti naudojami vyriausybės nutarimu vienašališkai arba tarptautinių susitarimų keliu, koordinuojantys tam tikrų prekių prekybą. 4.4.1.2. Kvotos Kvota – kiekybinė netarifinė priemonė eksportuojamoms ar importuojamoms prekėms apriboti nustatytam kiekiui ar sumai, numatytam laikotarpiui. Sezoninė kvota vadinama kontingentu. Kvotos gali būti importinės ir eksportinės, o pagal apimtį skirstomos į globalines ir individualias. Importo kvotos apriboja paslaugų ar prekių vienetų skaičių, kurie gali įeiti į ekonomiką. Šios kvotos gali būti įvestos vienašališkai (vienos šalies) arba daugiašališkai (kelioms šalims), ir yra įvedamos importuojamų šalių į kurias yra įvežamos prekės ar paslaugos, šia priemone siekiama sumažinti užsienio produktų pasiūlą. Pasaulio ekonomikoje importo kvotos yra taikomos daugybei produktų, tai pavyzdžiui: anglis, cheminės medžiagos, geležis ir plienas, trąšos ir plastikas. Importo kvotos yra reikšmingiausias prekybos barjeras šiuolaikiniame pasaulyje. Eksporto kvotas įveda eksportuojančos šaly dėl kelių priežasčių. Taip siekiama manipuliuoti pasaulio kainomis apribojant pasiūlą arba kvotos yra įvedamos norint užkirsti „strateginių“ prekių eksportą, tokių kaip sunkioji artilerija, uranas, technologiškai jautrios medžiagos tokios kaip kompiuterių programinė įranga. Importo ir eksporto kvotos, kaip ir muitai, yra sąžiningos ir suprantamos. Nėra sudėtinga sužinoti apie jų egzistavimą, taip pat prekybos apribojimo tikslas yra aiškus. Dažniausiai yra įmanoma išvengti jų efekto prekybai. Globalinės kvotos nustatomos konkrečiam produkto eksportui ar importui, konkrečiam laiko tarpui, nepriklausomai nuo to , iš kurio šalies importuojamas ar į kurią šalį eksportuojamas. Tokių kvotų prasmė paprastai yra vidaus vartojimo lygio užtikrinimas, o jų apimtis nustatoma kaip produkto vidaus gamybos ir vartojimo skirtumas. Individualios kvotos nustatomos globalinės kvotos rėmuose kvota kiekvienai šaliai, eksportuojančiai ar importuojančiai prekę. Tokios kvotos nustatomos dažniausiai dvišaliais susitarimais, kurie suteikia didelius privalumus eksportuojančioms ir importuojančioms toms šalims, su kuriomis yra glaudūs tarpusavio politiniai, ekonominiai ir kt. interesai. Paprastai importo kvotų politika yra lengviau valdoma administracijos, nei tarifai. Kvotas galima lengviau ir greičiau įvesti neeilinių situacijų atveju, nei tarifus, kurie paprastai reikalauja svarstymo. Iš kitos pusės, importo kvotos gali tapti monopolijos vidaus rinkoje priežastimi, kai vietiniai gamintojai įsitikinę, kad konkurentiškų importinių prekių įvedimas neviršys kvotos, ir pakankamos paklausos atveju, smarkiai pakelti kainas. 4.4.1.2. Licenzijavimas Licencijavimas – išorinės ekonominės veiklos reguliavimas leidimo pagalba, išduodamo vyriausybės organų prekės eksportui ar importui, nustatytiems kiekiams ir nustatytam laiko tarpui. Licencijavimas gali būti sudėtine kvotų įvedimo proceso dalimi arba būti savarankišku vyriausybės reguliavimo instrumentu. Pirmu atveju licencija egzistuoja tik kaip dokumentas, patvirtinantis teisę įvežti ar išvežti prekę nustatytos kvotos rėmuose, antru atveju – įgauna eilę konkrečių formų: • vienkartinė licencija – raštiškas leidimas iki 1m. laikotarpio prekių įvežimui ar išvežimui, išduodamo vyriausybės konkrečiai firmai vienam išorinės prekybos sandoriui įvykdyti; • generalinė licencija – leidimas įvežti ar išvežti konkrečią prekę 1m. laikotarpyje be sandorių skaičiaus apribojimo; • globalinė licencija – leidimas įvežti ar išvežti nurodytą prekę į bet kokią pasaulio šalį nustatytam laiko tarpui be kiekio ir kainos apribojimo; • automatiška licencija – leidimas, išduodamas nedelsiant po eksportuotojo ar importuotojo pareiškimo gavimo, kuris negali būti atšauktas vyriausybinio organo. Licencijavimas naudojamas daugelio pasaulio šalių, visų pirma besivystančių, valstybės importo reguliavimo tikslu. Išsivysčiusios šalys dažniausiai naudoja licencijas kaip dokumentą, patvirtinantį importuotojo teisę prekės įvežimui nustatytos kvotos rėmuose. Licencijų paskirstymo mechanizmai, naudojami įvairių šalių, jie yra labai skirtingi. Aukcionas – licencijos pardavimas konkurso keliu. Tai efektyviausias ekonominiu licencijų paskirstymas, atnešantis vyriausybei pajamas, lygias pajamoms už muitų tarifus tai pačiai prekei. Aiškios pirmenybės sistema – vyriausybės licencijų įvertinimas konkrečioms firmoms, proporcingai jų importo dydžiui tam tikrame periode arba proporcingai nacionalinių importuotojų paklausos struktūrai. Naudojama palaikymui firmų, kurios priverstos sumažinti prekės importą dėl kvotų įvedimo, kas leistų sumažinti jų lobistišką spaudimą vyriausybei tikslu panaikinti tas licencijas. Licencijų paskirstymas ne kainos pagrindu – vyriausybės licencijos išdavimas toms firmoms, kurios pademonstravo savo sugebėjimą įgyvendinti importą ar eksportą efektyviausiu keliu. Taipogi tai vienas iš korupcijos šaltinių. Dažniausiai šalys paskirstant licencijas naudoja kokį nors vieną iš minėtų metodų, pradedant nuo paskutinio (licencijos), turinčio didžiausią galimybę valdyti, ir palaipsniui pereinant prie pirmo, rinkos metodo. 4.4.1.3. “Savanoriški” eksporto apribojimai Kiekybinis importo apribojimas šalyje gali būti pasiektas ne tik vyriausybės veikimo įvedant importo tarifą ar kvotas keliu, bet ir priemonių rezultate, priimtų eksportuojančios šalies vyriausybės vadinamų “savanoriškų” eksporto apribojimų rėmuose. “Savanoriški” eksporto apribojimai – kiekybiniai eksporto apribojimai paremti vieno iš partnerių įsipareigojimu, apriboti prekybą arba bent jau neplėsti eksporto apimties, priimtu oficialiu tarp valstybiniu ar neoficialiu, kvotų prekės eksportui nustatymo, susitarimu. “Savanoriški” eksporto apribojimai yra daug platesnė apribojimo priemonių dalis, nukreipta, valstybės padėties rinkoje ir piktnaudžiavimu ja, užkariavimui. Praktikoje “savarankiški” eksporto apribojimai naudojami kaip prekybos politikos priemonė, pirmenybę turinčių išsivysčiusių šalių, konkrečioje draugas su draugu kovoje. 4.4.2. Užslėpti prekybos politikos metodai Kartu su kiekybiniais metodais svarbią rolę tarp netarifinių prekybos politikos metodų vaidina užslėpti protekcionizmo metodai, turintys savyje įvairius ne muito tipo apribojimus, kurie vystomi centrinės vyriausybės ir netgi vietinės valdžios organų prekybos kelyje. Daugelis užslėpto protekcionizmo metodų yra ryškus suderintų tarptautinės prekybos principų pažeidimas. Kai kuriais įvertinimais, egzistuoja keletas šimtų užslėpto protekcionizmo rūšių, kurių pagalba šalys gali vienašališka tvarka apriboti importą ir eksportą. Techniniai apribojimai atsirandantys dėl to, kad nacionalinės techninės, administracinės ir kt. normos ir taisyklės sudarytos taip, kad trukdyti prekių išvežimą iš užsienio šalių. Labiausiai paplitę techninio tipo barjerai – reikalavimai dėl nacionalinių standartų laikymosi, importinių prekių kokybės sertifikatų pateikimo, specifinės prekių pakuotės ir markiruotės nustatytų sanitarinių normų laikymosi, apsunkintų muitinės formalumų laikymosi ir vartojimo apsaugos įstatymo reikalavimų. Vidaus mokesčiai ir rinkliavos – užslėpti prekybos politikos metodai, nukreipti importinės prekės vidaus kainos pakėlimo tikslais ir tuo pačiu tikslu sumažinti konkurentabilumą vidaus rinkoje. Gali būti įvedami kaip centrinių taip ir vietinių vyriausybinių valdžios organų. Mokesčiai uždedami pagrinde importuojamoms prekėms, kurie yra visumoje įvairūs ir gali būti tiesioginiai (akcizas, pardavimo mokestis, PVM) arba netiesioginiai (rinkliavos už muitinės įforminimus, registraciją ir kt. formalumų įvykdymas, pakartotinos rinkliavos). Vidaus mokesčiai ir rinkliavos atlieka diskriminacinę rolę tik tuo atveju, jei jie uždedami tik importuojamoms prekėms, tuo tarpu kai vidutinių gamintojų prekėms mokesčiai nededami. Vyriausybinių pirkimų politika – užslėptas prekybinės politikos metodas, reikalaujantis vyriausybinių organų ir įmonių pirkti nustatytas prekes tik iš nacionalinių firmų, netgi žiūrint į tai, jog šios prekės gali būti brangesnės nei importinės. Tipiškas tokios politikos paaiškinimas yra nacionalinio saugumo reikalavimas. Vidaus komponentų naudojimo gamyboje reikalavimas – užslėptas vyriausybės politikos metodas, įstatymų leidėjų nustatoma galutinio produkto dalis, kuri turi būti pagaminama nacionalinių gamintojų, jei toks produktas skirtas pardavimui vidaus rinkoje. Paprastai reikalavimas naudoti vidaus komponentus naudojamas išsivysčiusioms šalims importo pakeitimo politikos rėmuose, kuris numato nacionalinės gamybos ir importuojamų prekių bazės sukūrimą ir auginimą, ateityje atsisakant jų importo. Išsivysčiusių šalių vyriausybė reikalauja naudoti vidaus komponentus tikslu išvengti gamybos persikėlimo į besivystančias šalis su žymiai pigesne darbo jėga ir apsaugoti tuo pačiu užimtumo lygį. 4.4.3. Finansiniai prekybinės politikos metodai Tikslu apsaugoti vidaus rinką nuo importo iš užsienio drauge su kiekybiniais ir užslėptais netarifiniais prekybos politikos metodais tarptautinės prekybos praktikoje naudojami finansiniai metodai. Finansiniai metodai yra paremti finansavimu, nukreiptu į eksportuojamų prekių kainų žeminimą ir tuo pačiu konkurentabilumo, pakėlimą tarptautinėje rinkoje. Eksporto finansavimas gali būti atliekamas valdymo šaltinių, iš valstybės biudžeto, pusiau valdymo įstaigų, bankų, įvairių fondų ir panašiai, taip pat ir privataus sektoriaus – eksportuotojų ir juos aptarnaujančių bankų. Labiausiai paplitę finansinės prekybos politikos metodai - subsidijos, kreditavimas, dempingas. 4.4.3.1. Subsidijos Subsidija – piniginė išmoka, į nacionalinių gamintojų palaikymą ir netiesioginę importo diskriminaciją. Subsidijų išmokos skirstomos į tiesiogines ir netiesiogines. Tiesioginės subsidijos - betarpiškos išmokos eksportuotojui po eksporto operacijos įvykdymo, lygios gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumo sumai. Tai dotacijos gamintojui jam išeinant į tarptautines rinką. Tačiau tiesioginės subsidijos yra uždraustos TPO taisyklių, o jų taikymas yra labai aiškus prekybos partneriams, ir gali būti taikomas kaip priešpriešinė priemonė. Netiesioginės subsidijos – užslėptas eksportuotojų dotavimas, teikiant jiems mokesčių mokėjimo lengvatas, parduodant žemiau rinkos kainos, grąžina importo muitus ir pan. Subsidijos gali būti teikiamos kaip konkurentabilių su importinėm, prekių gamintojams, taip ir prekių, kurios parduodamos eksportui, gamintojams. Gamintojams abejais atvejais subsidija yra negatyvus mokestis, kadangi jis jiems yra išmokamas vyriausybės, o ne išskaitomas iš jų pelno. Vidinė subsidija – labiausiai užmaskuotas finansinės prekybos politikos metodas ir diskriminacijos prieš importą, numatantis prekių, konkuruojančių su importinėmis šalies viduje, finansavimą iš biudžeto. Subsidija gamintojams garantuoja importo apribojimą, sulyginamą su importu ir kvota, bet dėka mažesnių nuostolių nacionalinei ekonomikai. Tiesa, šie nuostoliai atsiranda ne tik dėl negatyvios apsaugos, bet ir dėl to, kad subsidijos finansuojamos iš biudžeto, t.y. mokesčių sąskaita. Eksporto subsidija – finansinis netarifinės prekybos politikos metodas, numatantis biudžetines išmokas nacionaliniams eksportuotojams, kas leidžia pardavinėti prekę kitų šalių pirkėjams daug žemesne kaina, nei vidaus rinkoje, ir tuo pačiu greitinti eksportą. Pagrindinis skirtumas tarp importo tarifo ir eksporto subsidijos kaip prekybos politikos priemonės slypi tame, kad importo tarifas įtakoja importinių prekių vidaus kainos pakilimą, tuo tarpu kai eksporto subsidija įtakoja eksportuojamų prekių vidaus kainų pakilimą. Importo tarifas, įvedamas didelės šalies, pagerina jos prekybos sąlygas, sumažindamas jos importo kainą, ir padidindamas santykinę vietinių prekių pasiūlą, konkuruojančių su importu, bei tuo pačiu sumažindamas importo paklausą. Eksporto subsidija, įvedama didelės šalies, padaro atvirkštinį efektą: pablogina jos prekybos sąlygas, padidindama jos eksporto kainą, bet tuo pačiu padidindama ir santykinę eksporto pasiūlą ir sumažindama vidaus paklausą eksportuojamoms prekėms. Importo tarifas pagerina prekybos sąlygas šalyje kitų šalių sąskaita. Eksporto subsidija pablogina prekybos sąlygas šalyje kitų šalių naudai. Abu prekybos politikos instrumentai atlieka iškraipymo poveikį vidaus kainoms ir vartojimo struktūrai šalyje. Nacionalinės gamybos subsidijavimas laikomas geriausia prekybos politikos forma palyginus su importo tarifu ir kvota. 4.4.3.2. Eksporto kreditai Neretai paslėptas eksporto subsidijavimas įgyvendinamas kredituojant eksportą. Eksporto kreditavimas – finansinės netarifinis tarptautinis prekybos politikos metodas, numatantis vyriausybės finansinį stimuliavimą, tikslu vystyti eksportą nacionalinėmis firmomis. Eksporto kreditavimas gali būti įvairių formų: • subsidiniai kreditai nacionaliniams eksportuotojams – kreditai, išduodami šalies bankų mažesne nei rinkos procento norma; • šalies kreditai kitų šalių importuotojams – išduodami tik esant būtinai sąlygai – pirkti prekes tik iš firmų šalies, suteikiančios tokį kreditą; • nacionalinių eksportuotojų eksporto rizikos draudimai, kurie įskaito ir komercinę riziką (importuotojo nesugebėjimas apmokėti už prekes) ir politinę riziką (nenumatyta vyriausybės veikla, neleidžiančia importuotojui įvykdyti savo įsipareigojimus eksportuotojui). Eksporto kreditai būna: • trumpalaikiai – laikotarpiui iki 1 metų, naudojami vartojimo prekių ir žaliavų eksportui kredituoti. • vidutiniai – laikotarpiui iki 5 metų, naudojami mašinų ir įrengimų eksporto kreditavimui; • ilgalaikiai – laikotarpiui ilgesniam nei 5 metai, naudojami investicinių prekių ir didelių projektų eksporto kreditavimui. Organizacinė eksporto kreditų teikimo forma, taip pat kaip ir tarpusavio santykiai tarp eksporto kreditavimo agentūrų ir šalių, yra sudėtinga. Tokia agentūra gali būti departamentas, vyriausybės ministerijos viduje, savarankiška organizacija, dirbančia ministerijos teisėmis, ir netgi privati firma, dirbanti kontroliuojant vyriausybės. Eksportiniai kreditai kartais nagrinėja išorinės pagalbos kitoms šalims atmainą. Subsidijavimo apimtis per lengvatinį kreditavimą skaičiuojamas kaip skirtumas tarp lengvatinio kredito procento normos ir kintančios rinkos procento normos. 4.4.3.3. Dempingas Dempingas – finansinis netarifinės prekybos politikos metodas, apimantis prekės įvedimą į užsienio rinkas eksporto kainų sumažinimo sąskaita žemiau normalaus kainų lygio tose šalyse. Dempingas gali būti įgyvendinamas kaip atskirų firmų resursų sąskaita, siekiančių užkariauti savo produkcija užsienio rinką, taip ir valstybės subsidijomis eksportuotojams. Komercinėje praktikoje dempingas gali įgauti vieną iš sekančių formų: • atsitiktinis dempingas – epizodinis atliekamų prekių pardavimas į užsienio rinką sumažintomis kainomis. Įvyksta tada, kai vidaus gamybos apimtys viršija vidaus rinkos talpumą ir kompanijai iškyla dilema – arba visai nepanaudoti dalies gamybinių pajėgumų ir negaminti prekės, arba pagaminti prekę ir parduoti ją daug žemesne, nei vidaus, kaina į užsienio rinką; • numatytas dempingas – laikinas apgalvotas eksporto kainų nužeminimas tikslu išstumti konkurentus iš rinkos ir vėliau nustatyti monopolines kainas. tai prekių eksportas kainomis, mažesnėmis savo vidaus rinkos arba netgi žemiau gamybos kaštų. • pastovus dempingas – pastovus prekių eksportas žemesne teisingos kainos; • atvirkštinis dempingas – eksporto kainų išaukštinimas palyginus su pardavimo kainomis tų pačių prekių vidaus rinkoje. Sutinkamas ypač retai, dažniausiai nenumatytų aštrių valiutos kursų svyravimų pasekoje; • abipusis dempingas – dviejų šalių pasitinkanti prekyba sumažinant kainas vienos ir tos pačios kainos. Sutinkamas taip pat retai rezultate aukštos monopolijos tam tikrai prekei abiejų šalių vidaus rinkose. Dempingo pagrindu dažniausiai būna rinkos situacija, kuriai esant paklausos elastingumas vidaus rinkos kainai yra žemesnis nei užsienio. Tai leidžia firmoms, turinčioms santykinai monopoliją vidaus rinkoje, parduoti savo prekę daug aukštesnėmis kainomis, nei užsienio rinkoje, kur paklausa daug elastingesnė kainai ir kur konkurencija didesnė. Būtinos dempingo įgyvendinimo sąlygos yra: • paklausos elastingumo prekei skirtumas skirtingose šalyse – paklausa šalies viduje turi būti mažiau elastinga kainai, nei paklausa užsienyje; • netikros konkurencijos situacija, kuri leistų gamintojui nustatinėti ir diktuoti kainas; • daug rinkos segmentų, t.y. galimybė gamintojui atitverti vidaus rinką, kur jis parduoda prekę aukštomis kainomis nuo užsienio rinkos, kur jis tai daro daug žemesnėmis kainomis. Paprastai tam padeda aukšti transportavimo kaštai ir vyriausybės nustatyti prekybos apribojimai. Dempingas yra uždraustas kaip tarptautinėmis taisyklėmis (TPO), taip ir vietiniais daugelio šalių antidempingo įstatymais, kurie leidžia naudoti antidempingo muitą, dempingo aptikimo atveju Antidempingo muitas – laikina rinkliava lygi skirtumui prekių pardavimo kainų vidaus ir užsienio rinkose, įvedama importuojančios šalies, tikslu neutralizuoti negatyvius, neteisingos kainų konkurencijos, pagrįstos dempingu, rezultatus. Antidempingo muito norma paprastai nustatoma vienu iš sekančių būdų. Kaip skirtumą kainos, kuria prekė realiai parduodame eksportuojamos šalies rinkoje ir importuojančios šalies rinkoje. Jei prekė gaminama tik eksportui ir neparduodama eksportuotojo šalies rinkoje, tai kaina jai importuojančios šalies užsienio rinkoje sulyginama su prekės kaina, bet kokios trečiosios pasaulio šalies vidaus rinkoje. Kaip skirtumą kainos, kuriam prekė turėjo būti parduodama eksportuojančios šalies rinkoje, ir kainos, kuria ji realiai parduodama importuojančios šalies rinkoje. Potenciali, parduodamos prekės, kaina eksportuotojo rinkoje nustatoma sumuojant gamybos kaštus, bendras išlaidas, pardavimų pelną vidaus rinkoje, bei prekės kainą ir transportavimo, į importuojamą šalį, Kritiniu atveju eksporto subsidijavimas atliekamas dempingu – prekės perkėlimas į užsienio rinką eksporto kainų, sumažinimo žemiau normalaus lygio, egzistuojančiose tose šalyse, sąskaita. Numatyto dempingo apsaugai naudojami antidempingo muitai. 4.4.4. Neekonominiai reguliavimo metodai Mūsų dienomis, labiausiai efektyvių netarifinių tarptautinės prekybos reguliavimo priemonių skaičiuje yra ir teisiniai instrumentai, kurie smulkiai yra nagrinėjami tarptautinės teisės, bet labai glaudžiai susiję su tarptautine ekonomika yra visų pirma prekybiniai susitarimai. 4.4.4.1. Prekybiniai susitarimai Dvišaliai prekybiniai susitarimai tarp šalių reguliuojami prekybinių susitarimų ir sutikimų pagalba, kuri pasirašomi šalių vykdomosios valdžios lygyje (tarp vyriausybių) ir ratifikuojamas įstatymų leidimo organo. Jie paprastai sudaromi 5 – 10 metams ir periodiškai peržiūrimi bei pratęsiami dalyvaujančių šalių. Prekybinis susitarimas, prekybos sutikimas – tarpvyriausybinių susitarimų forma, nustatantis principus ir dvišalės prekybos režimą. Pagrindiniu tarptautinės teisės principu yra tai, kad kiekviena šalis turi bešališką jurisdikciją savo šalies teritorijoje ir visi fiziniai ir juridiniai asmenys, esantys šioje šalyje papuola jos jurisdikcijon. Todėl prekybinių susitarimų įvertinimui principinės svarbos klausimas yra režimas, kuris nustatomas duotos šalies teritorijoje kitų šalių prekėms, paslaugoms ir kapitalui. 4.4.4.2. Teisiniai rėžimai Tarptautinės prekybos reguliavimo praktikoje dažnai naudojami sekantys režimai. Labiausiai mėgstamas šalies režimas (LMŠR) – sąlyga, patvirtinta tarptautiniuose prekybiniuose susitarimuose, numatanti pateikti viena kitai susitarime dalyvaujančių šalių teises, pirmenybes ir lengvatas, kuriomis naudojasi ir/arba naudosis bet kuri trečioji šalis. LMŠR principas, įtrauktas į TPO sąlygas, yra laikomas nediskriminacine režimo tarptautinėje prekyboje sukūrimo pagrindu. Nacionalinis režimas – ekonominių santykių tarp šalių režimas, kuriam esant viena šalis pristato kitų šalių fizinių ir juridinių asmenų režimą nemažiau palankų, nei režimas savo fiziniams ir juridiniams asmenims. Dažniausiai nacionalinis režimas naudojamas santykiams tarp šalių – narių integracinių grupuočių, ir pritaikomas kapitalo išvežimui. Tarptautinių organizacijų sistemos praktikoje kartais naudojamas teisingo ir nediskriminacinio režimo supratimas, kuris neturi tikslaus nustatymo ir naudojamas kaip priminimas apie atliekamą neteisingumą prekyboje ar kt. ekonomikos srityje. Daugelyje prekybinių susitarimų, pasirašomų šalių dvišaliu pagrindu, įtraukiama situacija apie LMŠR panaudojimą, kuris tapo universalia taisykle ir palaikomas TPO. LMŠR egzistuoja išlygos, bet tik sekančiuose rėmuose: • išlyga kaimyninėms šalims, tikslu palengvinti prie sienų esančią prekybą. Tokia prekyba sudaro mažiau negu 1% pasaulinės prekybos, ir išlygos plintančios ta pačia sąlyga, nesudaro svarbaus poveikio LMŠR politikai visumoje; • išlyga ir pirmenybė, išplaukiančios iš susitarimų sukurti muitų sąjungas ir laisvos prekybos zonas kelių šalių. Integracinių grupuočių rėmuose įgyvendinama iki 40% tarptautinės prekybos. Šalys, pateikusios nenumatytas prekybos lengvatas viena kitai, tokių grupuočių rėmuose, yra teisėje neplėsti jų trečiosioms pasaulio šalims. Nors pagal TPO sąlygas tai nelaikoma LMŠR principo pažeidimu, susitarimų iškraipymas dėl muitų zonos sukūrimo pačiam LMŠR principui akivaizdus. • išlyga besivystančioms šalims bendros preferencinės sistemos (BPS) rėmuose – nuo 1971m. veikianti muitų lengvatų sistema, teikiamų išsivysčiusių ir pereinamųjų šalių, blogai vystančioms šalims arba žymaus tarifo, prekių importui iš tų šalių, sumažinimas. Taigi, dvišaliame lygyje prekybiniai santykiai tarp šalių reguliuojami dvišaliais prekybos susitarimais ir sutikimais, nustatomais juridinės bazės, prekybos įgyvendinimui, įtraukiant režimą, labiausiai mėgstamą ar nacionalinį – kuris nustatomas šalyje prekėms, paslaugoms, kapitalui, fiziniams ir juridiniams asmenims. TPO rėmuose universaliu pagrindu tarptautinei prekybai pripažintas LMŠR – susitariančių šalių pateikimas kitai visų teisių, lengvatų, kuriomis naudojasi ir/arba naudosis bet kuri trečioji šalis, - išskyrus tik prekybai prie sienos su kaimynais, integraciniams susivienijimams ir besivystančioms šalims. 5. Preferencijų sistema Preferencinius muitus šalis taiko toms prekėms, su kuriomis ji pasirašiusi laisvos prekybos sutartis. Tai žemiausias muitų tarifų lygis. Preferencijų sistemą pradėjo naudoti stipriai ekonomiškai išsivysčiusios šalys, siekdamos mažinti silpnesnių valstybių protekcionizmą. Preferenciniai muitai leidžia besivystančiai šaliai turėti tokį muitų tarifą, kuris jai duoda pranašumą, lyginant su išsivysčiusiomis šalimis ir garantuoja jos prekių lengvesnį eksportavimą į išsivysčiusių valstybių rinkas. Preferencijų politika ypač suaktyvėjo šio amžiaus septintajame-aštuntajame dešimtmetyje, nes labai paaštrėjo tarpvalstybinė konkurencja, padidėjo priešprieša tarp protekcionizmo ir laisvosios prekybos. Ši politika buvo pavadinta Bendrąja Preferencijų sistema, kuri remiasi trimis principais: 1. Visoms šalims bendra užsienio prekybos politika; 2. Šalies partnerio užsienio prekyboje nediskriminavimas; 3. Šalies užsienio prekybos nepriklausomybė nuo kitų šalių. Deja šie principai nėra privalomi. Bendrosios preferencijų sistemos teisinės normos palieka kiekvienai išsivysčiusiai šaliai veikimo laisvę besivystančios šalies atžvilgiu. Todėl neretai ekonominiai interesai susipina su politiniais, sąjungų, privilegijų ir kitokiais interesais. Praktiškai nėra bendros sistemos, o tam tikra visuma atskirų šalių ir grupuočių parengtų schemų. Išvados Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų pagrindinių prekių srautų: eksporto (prekių išvežimas iš šalies muitų teritorijos) ir importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją). Užsienio prekybos nauda – galimybė vartotojams pigiau įsigyti importuojamą prekę, nei ją parduoda vietos gamintojai. Tačiau ilgą laiką naudojant užsienio prekybos ribojimus dažnai neatsižvelgiama, kad per ilgą laikotarpį tokia apsauga kenkia vidaus gamybai, nes susilpnina kaštų mažinimo ir produkcijos gerinimo stimulus, susilpnina konkurenciją. Be to neatsižvelgiama į vartotojų interesus: iš jų atimama galimybė įsigyti pigesnių ir geresnių produktų. Pagrindiniai prekybos ribojimo argumentai yra jaunos pramonės šakos apsauga, vietinio darbo apsauga nuo pigaus užsienio darbo, sąžiningos konkurencijos gynimas, tai yra siekiant nubausti nesąžiningai konkuruojančius užsieniečius bei ištaisyti dėl atsirandančio prekybos balanso disproporcijas, siekimas subalansuoti šalies prekybos balansą. Muitai (tarifiniai prekybos apribojimai) tai valstybės suformuota netiesioginių mokesčių sistema, kuria siekiama apsaugoti nacionalinius gamintojus nuo užsienio prekių konkurencijos, reguliuoti atskirų prekių paklausą ir pasiūlą, saugoti šaliai svarbius gamtinius išteklius, spręsti gamtosaugos problemas, papildyti valstybės biudžeto pajamas bei įgyvendinti kitokius protekcionistinės ir merkantilistinės politikos uždavinius. Muitų neigiami padariniai: atimama galimybė įsigyti pigesnių ir geresnių produktų, sukuriamas pretekstas atsakomosioms kitų valstybių protekcionistinėms priemonėms. Netarifiniai prekybos barjerai – tai įvairios priemonės, kurios draudžia arba riboja prekių importą arba eksportą. Netarifiniai metodai laikomi politiškai priimtinais, be to jie nėra kaip muitai, dar viena mokesčių našta tautai. Netarifinės priemonės taikomos siekiant apsaugoti vietos prekių gamintojus, taip pat apsaugoti gyventojų (prekių vartotojų) sveikatą, aplinką, moralę, religiją bei užtikrinti nacionalinį saugumą. Netarifiniai apribojimai vykdomi administraciniais, finansiniais, kreditiniais ir kitais metodais. Preferencinius muitus šalis taiko toms prekėms, su kuriomis ji pasirašiusi laisvos prekybos sutartis. Tai žemiausias muitų tarifų lygis. Preferenciniai muitai leidžia besivystančiai šaliai turėti tokį muitų tarifą, kuris jai duoda pranašumą, lyginant su išsivysčiusiomis šalimis ir garantuoja jos prekių lengvesnį eksportavimą į išsivysčiusių valstybių rinkas. Iki šiol dar nedaugelis pritaria laisvosios prekybos idėjai, kadangi tokiu atveju silpnų besivystančių valstybių ekonomika labai nukentėtu, sustotų vystytis pramonė, žlugtų daug įmonių, gaminančių brangesnę ir paprastesnės kokybės produkciją. Literatūra 1. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 m. spalio 3 d.]. Prieiga per internetą: . 2. Lietuvos užsienio prekybos vystymosi aspektai [interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 m. lapkričio 8 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!