Ironijos reikšmė lietuvių literatūroje

 Ironijos reikšmė lietuvių literatūroje Ironiškas žvilgsnis, ironiška kalbėjimo intonacija, ironija žiniasklaidoje, ironija grožiniuose tekstuose. Be jos, ko gero, neišsiverčia nė vienas rašytojas. Ironiją galima vartoti kaip meninę raiškos priemonę, kuri padeda atskleisti neatitikimą tarp idealų ir realybės. Ji taip pat yra reikalinga, kad atskleistų žmogaus prigimties netobulumą, gali tapti tikru ginklu ir savigynos priemone. Balys Sruoga – vienas žymiausių lietuvių poetų, dramaturgų ir prozininkų, gyvenęs ir kūręs XX a. pirmoje pusėje. Rašytojas, Vilniaus universiteto profesorius, 1943 m. su kitais inteligentais buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą ir tapo prievartos sistemos liudininku. Grįžęs iš nacių pragaro, ilsėdamasis Birštone, per du mėnesius parašė visiems labai gerai žinomą memuarinį romaną ,,Dievų miškas”. Deja, romanas, parašytas Stalino laikais, nebuvo išleistas, nes sovietinė valdžia rankraštinį tekstą kritikavo dėl nebūtų dalykų: neva autorius šaiposi iš nacių aukų, nerodo pasipriešinimo kovos. Taigi kyla klausimas: Ko nesuprato sovietinė cenzūra ir net bendro likimo žmonės? Be abejo. Stiliaus neatitikimo jų standartams. Atsiminimų knygoje nėra verkšlenimo ir skundų. Į viską yra žiūrima ramiai, santūriai arba ironiškai. Ironija šioje knygoje nėra vien meninė priemonė, tai ginklas prieš aplinkos žiaurumą, žmogiškosios būties pamatų ir normų iškraipymą, netikrumą dėl savo ateities ir net gyvybės. Būtent ironija, groteskas, sarkazmas, karikatūriniai portretai ir lėmė kūrinio savitumą, kitoniškumą. Jau kūrinio pradžioje, kai aprašomas baroko kultūros susmukimas į barakų kultūrą, jaučiama pasakotojo ironija. Atsiminimų knygos pasakotojas nevengia astoironijos: Poetas, lyrikas – ir lavonus tampyk! Tragikomiška situacija. Žmogų nužeminančioje aplinkoje jo vidus, vertybės, žinios, pati asmenybė nieko nereiškia. Groteskiškas vaizdas kuriamas skyriuje ,,Numirėliška dalia”: Pakeliui mūsų numirėlis ima ir atsidūsta tokiu giliu, uždususiu atodūsiu. Toks stačiokiškas juokas slepia gilų tragizmą. Rašytojas, kurdamas budelių portretus, pasitelkia satyrą ir groteską. Jis pasirenka vieną būdingą bruožą ir jį perteikia kitu būdu. Jų portretuose atsiskleidžia visa nužmoginanti lagerio dvasia. Štai kaip apibūdinamas esesininkas Majeris: Majerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo. Toliau pasakojama apie tai, kaip jis įsako prie Kalėdų eglutės pastatyti kartuves. Ir pabaigoje pasakotojo išvada: Pavyzdingas to Majerio skonis buvo! Taigi B. Sruogos unikalaus pasakojimo apie skaudžias patirtis Štuthofo koncentracijos stovykloje nesuprato nei sovietinė Rašytojų sąjunga su Petru Cvirka priešaky, nei kai kurie bendro likimo žmonės. Visi jie ironiją suprato kaip tyčiojimąsi, o ne kaip rašytojo ginklą ar savisaugos priemonę. Jurgio Savickio vardas dažniausiai siejamas su avangardiniu menu, suklestėjusiu lietuvių literatūroje XX a. trečiame dešimtmetyje. Tačiau kritikų nuomone, jo kūryboje galima rasti ir ekspresionizmo, ir impresionizmo, ir net absurdo teatro bruožų. J. Savickį, kaip rašytoją, formavo Vakarų kultūra, nes dirbo diplomatinį darbą įvairiose šalyse: Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje. Skaitant jo noveles pirmiausia į akis krinta jo rašymo stilius: kažkaip keistai sudarytos pastraipos, neįprasta sakinių struktūra, nemažai tarptautinių žodžių, žaismingas pasakojimas, dažni teatro, filmo įvaizdžiai. Gyvenimas vaizduojamas kaip spektaklis, ir žmogus jame negali nei pakeisti, nei atsisakyti savo vaidmens, todėl dažnai žiūri į jį su ironija, kaip į komediją, su kuria pats nėra susijęs. (Beje, į gyvenimą kaip teatrą žiūrėjo ir V. Šekspyras, ir Baroko epochos rašytojai). Kiekvienoje Jurgio Savickio novelėje jaučiama ironija, kartais net sarkazmas. Novelėje ,,Fleita” vaizduojama tragiška menininko Žiogo lemtis, tačiau net ir joje ne vienoje vietoje pasišaipoma iš fleitininko, ilgus metus pūtusio fleitą teatre ,,Žydrioji tulpė”. Priverstas išeiti iš darbo, jis nusprendžia keliauti pas gimines į sodžių. Kelionė pasakojama su švelnia ironija: Dangus tamsus? Kurgi saulė? Prožektorius netvarkoje! Mechaniko kaltė… Žiogas į pasaulį žvelgia menininko akimis. Bandymas prisitaikyti prie kaimiečių irgi ironizuojamas. Net į Žiogo mirtį pasižiūrima tarsi nerimtai, su komizmo doze – jis prilyginamas tarakonui, kuris praradęs žmogiškąją vertę ir tapes parazituojančiu vabzdžiu. Ironija, netgi sarkazmas jaučiamas pasakojant apie ūkininką Dalbą iš novelės ,,Ad astra”. Ūkininkas Dalba sekmadienio rytą ruošiasi eiti į bažnyčią, jaučiasi pajaunėjęs, energingas, apimtas noro reformuoti savo gyvenimą. Akivaizdi ironija: eina į bažnyčią, o galvoja apie reformą, be to, vedasi šunį. Manau, kad sarkastiškai vaizduojama situacija, kai Dalba, skandindamas šunį, pats įkrenta į eketę ir pasižada viską padaryti, kad tik išsigelbėtų: jis pabučiuotų šunį, pasiruošęs pasnikauti, tris dienas nevalgyti.. Jo pažadai, išreikšti tariamąja nuosaka arba būsimuoju laiku, rodo, kad taip būtų, kad gal padarys. Deja, žiauri Dalbos prigimtis nugali: išsigelbėjusį šunelį paskandina, nueina į bažnyčią ir gana ramus grįžta namo. Novelėje ,,Jono Graužos nuotykiai” vaizduojamas inteligentas Grauža, grįžęs iš užsienio į mažą provincijos miestelį. Jis šaiposi iš provincijos miestelio ir jo gyventojų, nors pats nėra nė kiek geresnis už juos, atvirkščiai – net blogesnis. Sutikęs pažįstamą moterį Račienę, apimtas aistros, užsigeidžia trumpalaikio meilės nuotykio, nors turi šeimą, kuri gyvena Kaune. Atstumtas moters, grįžta ne į namus, o vėl sprunka į Berlyną, linksmybių miestą. Grauža supranta savo lengvabūdiškumą, neatsakingumą, todėl pasiryžęs keistis, tačiau pasakotojas jo ryžtą vertina ironiškai. Taigi J. Savickis vartoja ironiją, kad atskleistų kontrastą tarp veikėjų planų, svajonių (dažnai veidmainiškų) ir prigimties bjaurumo. Apibendrinant galima teigti, kad ironija iš tiesų yra galingas ginklas ir ją dažnai vartoja rašytojai, siekdami tam tikrų tikslų ir sumanymų. B. Sruogai ironija buvo savisaugos priemonė, kuri padėjo nepalūžti rašant kūrinį ,,Dievų miškas” ir iš naujo išgyvenant visą siaubą, patirtą Štuthofo lageryje. J. Savickiui tai buvo tik vaizdavimo priemonė, padėjusi atskleisti veikėjų tuščiagarbiškumą, gobšumą, parodyti prigimties netobulumą. Ironija – paslėpta pašaipa, pasityčiojimas. Satyra – eiliuotas literatūros kūrinys, žmonių ydų pajuokimas. Groteskas – įmantrus išminties meninio vaizdavimo būdas. Šaržas – karikatūros rūšis, satyrinis žmogaus portretas. Juodasis humoras – humoro forma, kuomet yra tragiškai pašiepiama nelaimė.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!