Individo ir bendruomenės santykis XXa. lietuvių literatūroje

Bendruomenė - tai grupė, kurioje svarbiausias yra individas - savotiška, savaip ypatinga, tobulai netobula būtybė. Kiekvieną individą bendruomenėje sieja ryšiai, taip žmogus parodo, kaip jam sekasi socializuotis, būti visuomeniškam, atviram ne tik su savimi, tačiau ir su kitais bendruomenės nariais. Literatūroje apstu įvairių individo ir bendruomenės santykių pavyzdžių. Santykiai ne visuomet gražūs, jie neretai veidmainiški, nenatūralūs, dažnai individas nepritampa prie kitų bendruomenės narių, nesutinka su jų nuomone, stengiasi kliautis tik pačiu savimi. Tačiau yra išimčių, kuomet santykiai neapsiriboja tik pačiu savimi. Tai puikiai pateikia XX a. lietuvių rašytojas Jurgis Savickis novelėje ,, Ad astra”, kurioje santykiai tarp individo ir bendruomenės yra paremti veidmainyste, Vincas Mykolaitis – Putinas romane ,, Altorių šešėly”, kuriame individas stengiasi tapti nepriklausomas nuo bendruomenės, taip pat Jonas Biliūnas novelėje ,, Ubagas”, kurioje santykiai yra nesavanaudiški, paremti žmogiškumu.
XX a. lietuvių rašytojas, diplomatas Jurgis Savickis santykį tarp individo ir visuomenės vaizdavo kaip veidmainystės bei savanaudiškumo kupiną ryšį. Japonų rašytojas Haruki Murakami yra pasakęs, jog žmogaus siela yra kažkas panašaus į gilų šulinį - niekas nežino kas slypi jo dugne. Novelė ,, Ad astra” atskleidžia, jog individas, net ir bandydamas pasirodyti doru ir puikiu žmogumi visuomenėje, iš tiesų gali būti tikras savanaudis, trokštantis kitiems blogo. Ūkininkas Dalba iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip pavyzdingas žmogus - atsikėlęs anksti ryte, ruošiasi bažnyčion, svarsto reformuoti savo gyvenimą, pakeisti ūkį, tačiau kūrinyje greitai išryškėja, jog Dalba – tik nykios sielos žmogus, veidmainiškumu siekiantis bendruomenės pripažinimo. Eidamas į bažnyčią ankstų sekmadienio rytą, su savimi kartu pasiima ir šunį, kurį vėliau, stengdamasis, kad niekas nepamatytų, bando nuskandinti. Įkritęs į eketę pats, Dalba meldžiasi : ,, Jei atsitiktų laimė ir mane išgelbėtų, nieko negailėčiau tam žmogui.” Veikėjas siekiantis naudos tik sau, ištikus nelaimei Dievo akivaizdoje prisižada negailėti jį išgelbėjusiam nieko. Jį išgelbsti jo paties skandintas šuo. Net santykyje su niekuo dėtu gyvūnu Dalba parodo savo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!