Humoro apraiškos lietuvių literatūroje (rašinio lentelė)

Humoro apraiškos lietuvių literatūroje Pagrindinė mintis Humoro funkcija gali būti dvejopa. Pavyzdžiui, XXI a. dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje „Madagaskaras“ ironija atskleidžia žmonių ydas ir silpnybes. Tuo tarpu XX a. I pus. lietuvių rašytojo Balio Sruogos romane „Dievų miškas“ ironija tampa priemone, padedančia išgyventi. Teiginys Visų pirma, XXI a. jauniausias lietuvių dramaturgų kartos atstovas Marius Ivaškevičius pjesėje „Madagaskaras“, išjuokdamas tautos vadą, kurio idealizmas virsta destruktyviu nacionalizmu, atskleidžia žmonių ydas ir silpnybes. Kontekstas Rašytoją labiausiai domino individo ir tautos santykis su istorija, tačiau tas santykis yra netradicinis, transformuotas. Pačiais sunkiausiais istoriniais laikotarpiais Lietuvai reikėjo mitų, išgalvotų pasakojimų savivertei, orumui išsaugoti, kartais net sugrąžinti. Taip atsirado mitai apie lietuvių kilmę iš romėnų. Tačiau M. Ivaškevičius sugriauna, perkuria tuos mitus, ragina permąstyti pasakojimą apie lietuvius kaip istorijos aukas ir giliau pažvelgti į savo ydas. Argumentai Tas ydas Ivaškevičius analizuoja ir savo pjesėje „Madagaskaras“. Pagrindinis kūrinio veikėjas Pokštas (jo prototipas geopolitikas Kazys Pakštas, sukūręs „atsarginės“ Lietuvos idėją) save suvokia kaip tautos gelbėtoją, mesiją, kuris turi savo viziją, kaip išgelbėti tautą: jis siekia atgręžti tautą į jūrą ir ją perkelti į Madagaskarą. Bet atrodo komiškai, nes tautos tapatybę grindžia mistifikuotais pasakojimais (kalbos išskirtinumas, didinga tautos kilmė). Ivaškevičius išjuokia idealistinį savo tautos iškėlimą, parodo, kad tokios idėjos įkvepia destruktyvų nacionalizmą. Pokštas, manydamas, kad lietuviai yra pranašesnė tauta už Afrikos gyventojus, sukuria absurdišką tautos iškeldinimo utopiją. Ivaškevičius Pokštą vaizduoja kaip naivų idealistą, kuris nesupranta, kad madagaskariečiai taip pat yra savita tauta, gyvenanti savoje žemėje, turinti savo istoriją, kalbą ir tradicijas. Lietuviškumą keldamas aukščiau kitų tautų, Pokštas virsta agresyviu nacionalistu, netoleruojančiu kitataučių autentiškumo. Jis net deklaruoja, kad lietuvių kalba daug gražiau skamba nei „madagaskarių“. Todėl yra pasiryžęs sulietuvinti vietinius geografinių objektų pavadinimus: Indijos okeaną paversti Indauja, Mozambiko marias – Baltija, Antananarivą – Antano narvu, Madagaskarą – Skarotąja Lietuva. Be to, net yra siūlomi santykiai su kitataučiais, kad patys lietuviai sustiprėtų fiziškai – taptų juodaisiais lietuviais, vėliau galėsiančiais sugrįžti į paliktą tėvynę ir atkeršyti stipresniems kaimynams. Tampa akivaizdu, kad lietuvių tauta yra iškeliama aukščiau kitų ir yra paniekinamos kitos tautos (šiuo atveju madagaskarių). Jie įsivaizduojami kaip protingi gyvūnai, turintys paklusti lietuviams, o Pokštui net nekyla mintis, jog madagaskarių tauta gali turėti ir savo valią (išryškėja europocentristinė pasaulėžiūra). Išvada Taigi, Marius Ivaškevičius pjesėje „Madagaskaras“ išjuokia idealistinį savo tautos iškėlimą, kuris neretai gali virsti agresyvia ir netolerantiška politika. Teiginys Kita vertus, humoras gali ne tik atskleisti kitų žmonių ydas ir silpnybes, bet ir padėti išgyventi. XX a. I pus. Katastrofų literatūros kūrėjams priskiriamas lietuvių rašytojas Balys Sruoga memuariniame romane „Dievų miškas“ parodo, kad ironija gali būti priemone, kuri net ir baisiausiomis lagerio sąlygomis padeda nepalūžti ir išlikti žmogumi. Kontekstas Prasidėjus nacistinės Vokietijos okupacijai, rašytojas, būdamas laisvas kūrėjas, neslėpė priešiškumo nacių ideologijai nei viešame, nei privačiame gyvenime. Todėl kartu su kitais Lietuvos intelektualais buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą Lenkijoje. Jis tapo visos nužmoginimo sistemos liudytoju. Pats lagerio egzistavimo faktas sukrėtė tokį kultūringą žmogų, kuris tikėjo, kad protas yra asmens kultūrinio išprusimo įrodymas ir kad protingas ir racionalus žmogus niekada nenusileistų iki žudančio gyvulio. Bet XX a. įvyksta du pasauliniai karai, kurie parodo, kad tarp gyvulio ir kultūringo žmogaus riba nėra tokia ryški. Pasirinkdamas sukrečiančias pasakojimo technikas – ironiją, sarkazmą, groteską, jis bando atskleisti, kuo žmogų paverčia totalitarinė sistema, sukūrusi lagerius. Humanizmo požiūriu lageris – žmogaus dehumanizavimo įstaiga. Žmogus, pakliuvęs į jį, pereina, perfrazuojant Dantę, devynis pragaro ratus – viskas jame paversta fiziniu ir moraliniu smurtu. Argumentai B. Sruogos aprašytame lageryje smurtauti ir žudyti – norma, todėl žiauri, galios ištroškusi žmogaus prigimtis gali pasireikšti. Lagerio prižiūrėtojai susitaiko su tokia padėtimi, nesipriešina totalitarinei sistemai, o jai paklūsta – todėl ir nužmogėja. Pavyzdžiui, kai lageryje reikia pakarti jauną lenkaitę, Vacekas išdrįsta ir pasirodo prieš kitus: „Savo noru. Iš meilės tam darbui. Smagu jam buvo.“ Kitas epizodas, atskleidžiantis prižiūrėtojų nužmogėjimą – kai Traugotas Majeris, kalinių lagerio viršininkas, Kalėdų dieną prie žiburiuojančios eglutės įsakęs pastatyti kartuves, viešai pakaria porą katorgininkėlių. Pasakotojas, matydamas tokį žvėrišką prižiūrėtojų elgesį, ironiškai juos vadina „narsuoliais“, „karžygiais“. Šios antifrazės pabrėžia pasakotojo pašaipą ir visišką sistemos pasmerkimą. Tokiu būdu ironiškas požiūris sukuria savisaugos distanciją tarp individo ir jam svetimos aplinkos, atspindi aktyvų, net piktą nepasitenkinimą, kvietimą prie kitų vertybių. Iš lagerio prižiūrėtojų taip pat šaipomasi vartojant deminutyvines formas, jie vadinami „galvažudėliais“, „banditėliais“ (tai suteikia menkumo, niekingumo įvaizdį). Romane aiškiai užfiksuota, kad lageryje racionalioji žmogaus pusė, turinti vadovautis bendražmogiškomis vertybėmis, pralaimi, nes tvyro smurtinė atmosfera, kuri pažadina baimę ir išlikimo instinktą. Tada net patys kaliniai, nenorėdami susitapatinti su aukos vaidmeniu, tampa budeliais, kurie muša ir tyčiojasi iš „naujokų“: „Žmogus čia žvėris daraisi. Bjauresnis už žvėrį. Ir turi toks pasidaryti. Turi žvėriškai gintis ir pulti. Kitaip — jis žus. Praris jį kiti. Va, taip, šmaukš — ir nebėr žmogaus.“ Prižiūrėtojų dehumanizavimas taip pat atskleidžiamas grotesko vaizdais, kurių funkcija parodyti realius totalitarizmo kaip blogio, rezultatus: žmogaus gyvybė praranda bet kokią vertę (tik auksiniai dantys numirėliuose dar vertinami), mirusiųjų kūnai tėra šiukšlės, kuriomis reikia atsikratyti: „Numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!