Emigranto lemtis XX a. lietuvių literatūroje

pasaulinį karą, nes gresiančios sovietų represijos nepaliko kito pasirinkimo.
kūriniai šią problemą vaizduoja savaip. Taigi, norėčiau panagrinėti šiuos du
kūrinius ir išryškinti, kuo skiriasi emigrantų likimai A. Škėmos romane „Balta
drobulė“ ir M. Ivaškevičiaus dramoje „Išvarymas“.
Kadangi „Balta drobulė” yra parašyta anksčiau, tai būtų tikslinga nuo jos
ir pradėti. Antanas Škėma XX. A lietuvių išeivijos rašytojas, prozininkas. Savo
psichologiniame romane atskleidžia skausmingą emigranto dalią. Šio romano
pagrindinis veikėjas yra Antanas Garšva. Jis poetas, kuris paliko Lietuvą,
bėgdamas nuo sovietų represijų. Nors sieti romano veikėją su pačiu autoriumi
būtų netaktiška, bet vis dėlto galime turėti mintyje, kad paties A. Škėmos
biografija yra panaši, taigi emigranto būtis, atskleista šiame romane, yra
autentiška. Kyla klausimas: kokia yra Antano Garšvos jausena? Visų pirma,
priverstinė emigracija skaudžiai palietė jo statusą visuomenėje. Lietuvoje jis
buvo pradedantis poetas, dramaturgas. Amerikoje pragyventi iš rašymo jam
nėra galimybių, tad tenka imtis nuobodaus keltuvininko darbo. Tas
monotoniškas mygtukų spaudinėjimas, priverstinis mandagumas ir nesibaigianti
„up and down“ rutina – žudo poetišką sielą. Pastebėtina, kad romane nuolat
pasikartoja tikslaus laiko motyvas: A. Garšva nuolat sau primena, kiek minučių
liko iki darbo, kiek truks pietų pertrauką. Tai rodo, kad aplinka verčia veikėją
būti pragmatiškam, kas yra priešinga poetinei prigimčiai. Turbūt dėl to A.
Garšva nebegali rašyti. Jo mintyse nuolat sukasi eilėraščių fragmentai,
vaizdiniai, bet tai nesusideda į konkretų tekstą. Tai kūrėjui sukelia dideles
kančias. Kitas Antano Garšvos tragiško likimo aspektas yra dramatiškas
santykis su tėvyne. Priverstinė emigracija atplėšė jį nuo natūralios aplinkos.
Tačiau vis dėlto lietuviška prigimtis neleidžia ir asimiliuotis su amerikietiška
kultūra. Jo būtis yra tarsi neapibrėžtame tarpe tarp atsiminimų apie tėvynę ir tos
aplinkos, kurioje jis yra dabar. Tačiau nei su viena, nei su kita terpe užmegzti
artimo ryšio jam neišeina. Santykio su prarasta tėvyne ieškojimas atsiskleidžia
epizode, kai aprašomas laikotarpis DP stovykloje. A. Garšva ten gyvena su
poetu Vaidilioniu, kuris bando išlaikyti santykį su Lietuva per jausmingas,
klasikinio kanono eiles. A. Garšva į tokius bandymus žiūri su ironija, jis mano,
kad Vaidilionio eilės tuščios, turinčios gražią formą, bet jokio turinio. A....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!