Ekstrakcijos procesas

Ekstrakcija yra procesas, kuriuo iš vienos skystosios fazės (pradinio tirpalo) kita skystąja faze (ekstrahentu) išgaunama ištirpusi medžiaga arba medžiagų grupė (ekstraktyvas), kai šios dvi fazės viena kitoje beveik netirpsta arba silpnai tirpsta, bet tirpina ekstraktyvą. Ekstrakcijos procesas vyksta ne tik sistemoje skystis – skystis, bet ir sistemoje kieta medžiaga – skystis. Šiuo atveju skystu tirpikliu, selektyviai tirpinančiu tiktai ekstrahuojamuosius komponentus iš kietosios medžiagos išgaunamas ekstraktyvas. Kai ekstrakcijai iš kietųjų medžiagų kaip ekstrahentas naudojamas vanduo, ekstrakcijos procesas vadinamas išplovimu.
Ekstrakcijos procesas sistemoje skystis – skystis gana plačiai taikomas įvairiose cheminės technologijos, farmacijos ir kt., pramonės šakose. Ekstrakcija iš tirpalų arba pramoninių vandenų išgaunamos vertingos arba toksiškos medžiagos arba gaunami jų koncentruoti tirpalai.
Ekstrakcija iš skysčių kartu su distiliacija bei rektifikacija yra pagrindiniai skystų vienalyčių sistemų perskyrimo metodai. Ekstrahuoti tikslinga tada, kai šildomas tirpalas skyla. Dažnai naudojamas ekstrakcijos iš skysčių ir rektifikacijos derinys. Rektifikacija, šildymas, garinimas ir panašūs metodai naudojami tirpikliui arba ekstrahentui regeneruoti. Ekstrahento ir pradinio tirpalo tankiai turi būti skirtingi.
Ekstraktyvo tirpalas ekstrahente vadinamas ekstraktu, o pradinio tirpalo likutis po ekstrakcijos – rafinatu.
Kadangi ekstrakcija susijusi su ekstrahento dėjimu į patį perskiriamąjį tirpalą, neišvengiamai susidaro sąlygos užteršti produktus, todėl po perskyrimo juos būtina valyti. Tai pabrangina ekstrakcijos procesą. Dėl šio trūkumo ekstrakcija naudojama ribotai.
Ekstrahentas pasižymi gebėjimu iš dviejų arba trijų komponentų tirpalo išgauti vieną. Todėl pirmumas teikiamas tam ekstrahentui, kuris ištirpina daugiausia ekstraktyvo, o kitus tirpina tik minimaliai. Ekstrahentų selektyviosios savybės yra sąlygojamos sąveikos su pradinio tirpalo komponentais skirtumo, kuris priklauso nuo jų cheminės kilmės.
Pagrindinius pramonėje naudojamus ekstrahentus galima suskirstyti į tris grupes: 1) organinės rūgštys arba jų druskos, kurios iš vandens fazės išgauna metalų katijonus bei organinę fazę; 2) organinių bazių druskos, kuriomis iš vandens tirpalų išgaunami anijonai; 3) neutralūs tirpikliai (vanduo, spiritai, aldehidai, ketonai).
Ekstrahentui keliami reikalavimai: jis turi būti lengvai regeneruojamas, jo klampa turi būti maža, paviršiaus įtempis didelis, tankis turi labai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!