Egzistencinės vienatvės tema (A. Škėma, V. Mačernis)

Egzistencinė vienatvė yra vidinė ir esminė žmogiškojo gyvenimo tikrovė, aprėpianti ir skausmą, ir kūrybos triumfą, gimstantį iš ilgų vienumos valandų. Vienatvės tema neatsiejama nuo egzistencializmo krypties literatūros ir ypač sustiprėja XX a. rašytojų kūryboje. Egzistencinės vienatvės temą gvildeno žymus prancūzų filosofas Alberas Kamiu romane ,,Svetimas”, vaizduodamas atskirtį ir vienatvę išgyvenantį žmogų. Egzistencinių idėjų vėjai neaplenkė ir Lietuvos: vienatvės temą savo kūryboje atskleidė modernistas Antanas Škėma, vaizduodamas egzistencinę vienatvę jaučiantį žmogų, atsiribojusį nuo savęs, kaip sąmoningo žmogaus, ir intelektualios prozos kūrėjas, pagarsėjęs atsiskyrėlis Vytautas Mačernis, vienatvę apibrėžiantis kaip prigimtinę žmogaus jauseną.
XX a. vid. rašytojo, išeivio, dramaturgo, katastrofinio modernizmo atstovo Antano Škėmos intelektualinis-psichologinis romanas ,,Balta drobulė” laikomas vienu įspūdingiausių sąmonės srauto pavyzdžių lietuvių literatūroje. Veikalas, atskleidžiantis beprotišką „persodinto augalo“ būklę, parašytas 1952–1954 metais. Ilgą laiką kūrinį bijota spausdinti, o jam pasirodžius daugelio skaitytojų reakcija buvo itin pikta ir neatlaidi. Romano struktūra grįsta kelių pasakojimo plotmių persiklojimu: vieną lygmenį sudaro nepilna para iš lietuvių poeto ir Niujorko viešbučio keltuvininko gyvenimo, antrąjį – skyriai „iš Antano Garšvos užrašų“, kuriuose pagrindinis veikėjas prisimena savo gyvenimą Lietuvoje, trečiąjį – praeitis, kurią atskleidžia ne pats Garšva, o trečiojo asmens – pasakotojo- balsas. Visose plotmėse atskleidžiamas romano protagonisto egzistencinis vienišumas. Visų pirma, iš Antano Garšvos užrašų suprantame, kad aštuonerių metų vaiko vienatvė išgyvenama nevaikiškai: paliktas vienas užrakintuose namuose prie raisto jis stato pilis iš nukritusių nuo sienų tinko gabalų, įsivaizduoja pasaką, laukia pelenės su rože kraitelėje, tačiau tėvams grįžus iš darbo, jis jaučiasi kur kas vienišesnis nei būdamas vienas, nes jie aptarinėja kasdienius reikalus, paskui vaikas yra baramas, kad išlūpė tinką, dar vėliau tėvas moko matematikos ir vėl jį bara. Tėvo artistiškas šaltumas, o motinos aristokratiškas ramumas sudarė sąlygas patirti egzistencinę vienatvę. Garšva būdamas vos 14 metų gyvena vienas Kaune, labai daug skaito, gilinasi į Šopenhauerio kūrybą, kuris vienatvę traktuoja kaip neišvengiamą visų didelių žmonių likimą. Nusiperka virvės...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!