Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nėra? (V. Mačernis, A. Škėma, M. Martinaitis)

Atmintis žmogaus savybė, leidžianti jam suvokti save laiko tėkmėje ir prisiminti praeities įvykius. Ją galima suprasti ir kaip būdą neužmiršti savo tapatybės, išsaugoti save, kuomet aplinka reikalauja būti tiesiog statistu. Istorija yra jau ne kartą parodžiusi, kaip išnyksta įvairiausios idėjos, civilizacijos, ką ir bekalbėti apie nesuskaičiuojamus sudužusius žmonių likimus. Visuomenėje, kuriai didelę daro populiarioji kultūra bei pragmatizmas, nesunku prarasti savo identitetą, tačiau žmogus gali išsigelbėti prisimindamas praeitį, kuri nėra fizinė reiškinio išraiška, todėl nesunaikinama. Atmintyje žmogus gali grįžti atgal, nors nesugeba atsukti laiko. Būna ir taip, kad gyvenime, be atminties, nieko daugiau ir nelieka, tuomet ši gali tarnauti kaip moralinė atrama, sauganti žmogiškąsias vertybes, ar savotiškas alter ego, asmenybės laisvės įsikūnijimas. Taigi, nors realybėje viskas gali išnykti, metafizinėje erdvėje lieka net ir tai, ko nebėra.
Mūsų gebėjimas prisiminti yra būtina išlikimo sąlyga. Atmintis žmogaus pasąmonėje yra jo vertybinės sistemos pagrindas. Prisiminimai iš praeities gali tarnauti kaip akimirkos, įamžinusios gyvenimo prasmę ar žmogiškąją ypač tuomet, kai viešumoje atmintis yra netoleruotina. Lietuvoje sovietinės okupacijos metais viešoji kultūra buvo grindžiama...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!