Atmintis: kodėl žmoguje gyva visa tai, ko jau nėra?

Vienas svarbiausių faktorių, reikalingų individo ar individų sekos tobulėjimui, yra atmintis, kuri išsaugo visas vertingas ar nevertingas žinias, patirtis, turinčias išliekamąją vertę bei formavusias žmogaus pasaulėžiūrą, asmenybę.Tačiau be atminties, kuria naudojamės kasdien būtiniausiems veiksmams atlikti, yra kita atmintis, kurioje saugomi seniai išnykę dalykai, praėję įvykiai, kurie, atrodo, nebeturi mums jokios tiesioginės įtakos.Tačiau ši įtaka egzistuoja, nes atmintis išsaugo visa, kas žmogų palaiko, suteikia atramą sunkiu metu, kas yra sukrėtę, tačiau išmokę vertingos pamokos, arba tai, kas teigiamai ar neigiamai paveikė žmogaus asmenybės, pasaulėžiūros raidą. Bet visgi, nagrinėjant praeities ir patirties įtaką individui, kyla klausimas, kodėl atmintis išsaugo žmoguje gyva visa tai, ko jau nėra.
Visų pirma, žmogaus atmintis yra linkusi išsaugoti tai, kas palaiko žmogų iš vidaus jam sunkiu metu bei suteikia stiprybės, dvasinės atgaivos.Šie atsiminimai yra reikšmingiausi tada, kai žmogus jaučia tokias neigiamas emocijas, kaip baimė, neapykanta ar graužatis.Tais atvejais atminty iškyla visi kadaise džiaugsmą teikę dalykai, o tai individui reikalinga todėl, kad, būdamas aplinkoje, kuri yra svetima, baugi ar grėsminga, žmogus stiprybės nesuklupti semiasi iš praeities, teikusios džiaugsmą bei prieglobstį.Šią situaciją puikiai iliustruoja ir XIX amžiaus antrosios pusės poetas, romantikas bei kalbininkas A.Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“.Poemos lyrinis subjektas gyvena savo tautai sunkiu metu, kai nacionalinė priespauda vykdoma ne vien lietuviško žodžio draudimu, bet ir miško naikinimu.Su grauduliu ryškinamas kontrastas tarp praeities ir dabarties:dabartiniai pliki, saulės kepinami kalnai, lyg kadaise stovėjusių rūmų griuvėsiai bei anksčiau ošęs miškas, kuris buvo ne vien materialinių gėrybių teikėjas, padėjęs tautai sunkiu metu, bet ir dvasinis prieglobstis, kur lietuvis galėdavo pasigrožėti gamta, pajusti su ja ryšį bei nusiraminti, pasinerti į save.Mano nuomone, šis žmogaus ir gamtos ryšio prisiminimas išlieka gyvas tam, kad žadintų meilę žodžiui ir gamtai, nes būtent tai ir teikia stiprybės, neleidžia suklupti kelyje, nuramina ir leidžia siekti prarastojo džiaugsmo.
Kita vertus, žmoguje gyva išlieka ir tai, kas kadaise yra sukrėtę ar sukėlę skausmo.Visos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!