Edukologijos idėjų ištakų apžvelgimas

3. EDUKOLOGIJOS IDĖJŲ IŠTAKŲ APŽVALGA 3.1. Trumpa pasaulinės patirties apžvalga Žmogaus pagalbai kitam žmogui tapti žmogumi, kuris gali savimi pasirūpinti ir perduoti patirtį kitiems – tiek pat laiko, kiek ir žmogui. Edukologinės minties ištakų tektų ieškoti pačiose žmogaus savimonės užuomazgos akimirkomis, tačiau tokiai analizei mums trūksta duomenų, todėl dažnu atveju analizuoti pradedama nuo palyginti nesenų laikų (Jovaiša, 1993a, 1993b; Lukšienė, 1993, 1996; Lukšaitė, 1991; Vaitkevičius, 2001). Kiek yra žinoma, seniausiais laikais žmogus kovojo už kiekvieną savo gyventą dieną. Po paskutinio ledynmečio, prieš 11 – 8 tūkst. metų, prasidėjus ilgalaikiam atšilimui (manoma, šis ciklas tęsis apie 30000 m.), žmonės vėl grįžo į paliktas teritorijas, tačiau ilgą laiką svarbiausia buvo išgyventi dieną, pergyventi žiemą, išgyventi gimdymą. Tuo metu, manoma, žmonės gyvendavo iki 30 metų ir trumpiau, todėl kiekvienas vaikas turėdavo skubėti perimti patirtį, kurią sukaupė vyresnieji, kuo greičiau, kadangi laikas jiems skirtas būti kartu, buvo trumpas (Vaitkevičius, 2001). Manoma, kad seniausių laikų ugdymą apibūdina šie principai: • Asimiliacija - bendruomenės augantieji ar patekę į bendruomenę, perimdavo jos gyvenseną, nes stabilumas dažnu atveju būdavo parankesnis, negu naujovių paieška. • Tradiciškumas – susijęs su asimiliacija, tačiau šiuo principu labiau pabrėžiamas idėjų, susiklosčiusių gyvensenos būdų gerbimas ir vertinimas, negu jų perėmimas. • Gamtiškumas – žmonės labai priklausė nuo gamtos, jos supratimas, gebėjimas jos klausyti diktavo ir gyvenimo ritmą bei jo ypatumus. Pagrindiniai pirminės bendruomenės ugdymo uždaviniai: • Parengti vaiką kovai už būvį, išlikimą. • Išmokyti jį pasigaminti ir pasinaudoti namų gamybos priemonėmis, įrankiais. • Suprasti gamtos paslaptis ir mokėti prisitaikyti prie jų . • Išmokyti vaikus paklusnumo vyresniesiems, kad sėkmingiau perimtų jų gyvenimo patirtį. Tolimųjų Rytų švietimas Tolimuosiuose Rytuose susikūrė civilizacija daug palikusi - dar nesame visko sužinoję, supratę ir įvertinę, tačiau tai pasakytina apie daugelį senųjų civilizacijų – menui, moklsui bei edukologijai. Paminėtinas, pavyzdžiui, Konfucijus (K’ung-fu-tzu ; 551-479 m. pr. Kr.), kuris jau prieš 2600 metų pastebėjo, kad ugdymas turi būti sistemingas ir nuoseklus. Jis pasisakė prieš žinojimą, paremtą vien intuicija, jo manymu, nuoseklios studijos, ypatingai, vadovaujant patyrusiam mokytojui, yra tikrasis žinojimo pamatas. Konfucijaus manymu, svarbu, kad kilmingas jaunuolis (apie merginų ugdymą Konfucijus nesvarstė) ne tik šmanytų mokslus ir menus, bet ir būtų dorovingas, ir garbingas. Konfucijaus ugdymo idėjos: ◦ Mąstyti – tai išmokti surasti esmę moksle. ◦ Ugdymą iki 20 metų reikia skirstyti į 3 etapus. ◦ Išmokyti vaikus 6 menų: etiketo, muzikos, šaudymo iš lanko, jodinėjimo, rašto ir aritmetikos. ◦ Moralinis auklėjimas. ◦ Neigė darbinį auklėjimą. Indijos palikimas yra labia platus, tačiau jis minėtinas kaip atskiras, kadangi jame intuicija, vidinio balso klausimymasis laikomi labia svarbiais, tačiau dažnu atveju ugdymas pagrįstas luomais ir remiasi paklusnumu, savo laisvės atsižadėjimu. Senovės Graikija. Pirmosios pedagogikos teorijos( VI – IV a.p.m.e.). Graikija laikoma Vakarų kultūros lopšiu, palikusi pirmuosius bandymus sistemiškai analizuoti gamtą, taip pat visuomenę. Ugdymas - visuomeninis reiškinys - nusipelnė daugelio mąstytojų dėmesio. Pirmosios ugdymo užuomazgos siejamos su religija (Pitagoras), su visuomenės gyvenimo tobulinimu (Sokratas, Platonas, Aristotelis). Trumpai įvardinant svarbiausius bruožus: • Spartoj vaikus auklėdavo fiziškai stipriais, užgrūdintais būsimais kariais. • Atėnuose aukščiausias mokymo ir auklėjimo tikslas buvo išugdyti mokinių gerą būdą, charakterį, ištobulinti jų gabumus. Pirmąsias idėjas ugdymo teorijoms suformulavo Demokritas, Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Demokritas (apie 460. – apie 370 m. pr. Kr) pažymi, kad svarbu: • Derinti auklėjimą su vaikų prigimtimi, gamtos dėsniais. • Ugdyti jų mąstymą. • Ugdyti vaikų smalsumą. • Mokant ir auklėjant taikyti pratybas. Socrates (469-399 m. pr. Kr). Pastebėtina, kad jokių rašytinių pačio filosofo darbų nėra išlikę (istoriniai liudijimai teigia, kad jis apskritai nerašė, labiau pasikliovė pokalbiu, betarpišku bendravimu; jo idėjos mus pasiekė Platono – jo mokinio – pastangomis) atkreipė dėmesį, kad svarbiausia pažinti save, plačiai žinomas jo credo: “Pažink pats save”. Jis pastebėjo, kad pagrindinis ugdymo reguliatorius yra sąžinė. Žinomas “Sokrato metodas”, kuriuo apibūdinamas intelektinę įtampą, įgalinančią autentiškesnės tiesos paieškas kuriantis pokalbis. Jis pastebi, kad filosofija turi tarnauti žmogui, ir kad dorovė – žinojimo išdava. Platonas (427 – 347 m. pr. Kr.). Savo įžymiajame darbe “Valstybė” (Platonas, 2000) pateikia ‘idealios’ visuomenės viziją. Šioje visuomenėje žmones skirstomi į tris luomus: maitintojus, karius ir filosofus-valdytojus. Pastebima, kad auklėjimo uždavinys – siekti visų trijų luomų ir sielų darnos, harmonijos. Aristotelis (384 – 322 pr. Kr.) Aristotelis vienas pirmųjų atskyrė praktinę išmintį (pavyzdžiui, menas), nuo teorinės išminties (pavyzdžiui, mokslas). Aristotelio manymu, išmintis, tiesos kontempliacija yra ypatinga vertybė, prilygintina laimei. Jis akcentavo, kad pedagogika turi būti pagrįsta patirtimi. Ugdymas turi būti laisvas, pagal laisvą norą, pastebi, kad vaikas turi būt auklėjamas šeimoje. Pažinimo procesas vyksta trejopai: stebėjimo, atminties ir mąstymo dėka. Romėnų ugdymas. Senovės Roma – galinga ir kosmopolitiška imperija, valdžiusi trečdalį tuometinio žinomo pasaulio. Milžiniškų teritorijų administravimas, išteklių (taip pat ir karui) užtikrinimas visada yra susijęs su gerai funkcionuojančiu valstybės administravimu aparatu. Romos imperijoje rasime švietimo sistemos užuomazgų, to metu švietime svarbiausia kosmopolitiškumas. Romėnų kultūra pasižymėjo gana dideliu atvirumu. Sutvarkę užkariautose teritorijose administravimą bei, įsitikinę sąlyginu teritorijos gyventojų paklusnumu, romėnai dažnai patikėdavo valdymą tradicinei vietos valdžiai, prižiūrėdama šią. Romėnai mokydavosi svetimų kalbų, leisdavo laikytis tradicijų, kartais perimdavo ar adaptuodavo net religinius ritualus. Vis gi, ugdymui svarbus buvo ir praktiškumas. Romėnų kultūra pasižymėjo sutelktumu, kurį užtikrindavo aiškūs prioritetai – svarbiausia - Roma ir (respublika, vėliau – imperija), priemonių tinkamumas tikrinamas pagal šį kriterijų. Tuio metu nebuvo laikoma gėda mokytis kalbų, mokytis skaičiuoti, nemažas dėmesys skirtas ekonomikos pagrindams, nors nepamiršti ir menai. Atskirai paminėtni Marko Fabijaus Kvintiliano (Quintilianus, I m.e. a.) teiginiai apie ugdymą : • Žmogaus mokslumas auga kartu su jo kūnu. • Mokytojo santykiai su mokiniais turi būti tėviški. • Pradiniam mokymui reikia aukštos erudicijos mokytojo. • Daugiausia ydų atsineša iš namų, todėl toks svarbus mokytojo vaidmuo, nurodant kelią į dorybę. • Ugdymo pagrindas: pamokymai ir pratybos. Viduramžiai Ugdymas buvo pagrįstas Šventuoju Raštu. XIII a. šv. Tomas Akvinietis sukuria vieningą teologinę sistemą dvasininkams rengti. Tuo metu – (XII a.) įkuriami Oksfordo ir Kembridžo bei (XIII a. prad.) Paryžiaus universitetai. Renesansas. Tai laikotarpis, kai prisiminta, kad žmogus ne vien dvasinga ir kariaujanti būtybė, bet ir būtybė, kuri grožisi, ir kiuri siekia suprasti, taip pat ir siekia patogumo. Pradėta daugiau dėmesio skirti menams, mokslui. Švietimas vykdomas ne tik Katalikų Bažnyčios įkurtose mokyklose (dažniausiai jose rengiami savo pašaukimui dvasininkai), švietimą organizuoja (ypač-miestiečių vaikams) Reformacijos šalininkai. Tokias mokyklas išlaikė miestai. Beveik kiekvienoje valstybėje kuriami universitetai, pavyzdžiui, XIV a. pab. Įkuriamas Jogailaičių universitetas Krokuvoje. C.Vives (1492-1540). Parašytame veikale „ De disciplinis‘ pažymi, kad • ugdymo tikslas keliamas – tobulinti žmogų; • mokymo tikslas – skatinti jaunimą būti išmintingesniais ir geresniais; • auklėjimo tikslas – pamaldumas. XVII a. ugdymo mokslo sistema Jano Amoso Komenskio (1592-1670) parengta knyga – „Didžioji didaktika“(1632) pateikė tuometinės edukologinės minties sąvadą, iš kitos pusės nubrėžė gaires tolesniam vystymuisi. Komenskis sukūrė klasės –vadovėlio sistemą, kurios įgyvendinimas prisidėjo prie raštingumo lygmens Europoje augimo. Komenskis vienas pirmųjų pažymėjo ikimokyklinio ugdymo svarbą, parengė ir pagrindė pradinės mokyklos ugdymo turinio pagrindus, kurie ir šiomis dienomis yra aktuali šiandien (vaikai turi išmokti skaityti, rašyti gimtąja kalba bei skaičiuoti), vidurinės mokyklos ugdymo turinį rekomendavo praturtinti gamtos ir socialiniais mokslais (pav., istorija), ypatingai pabrėžė pojūčių svarbą mokymesi, teigė, kad mokytojas turi teikti vaikams pavyzdžiu, sudaryti galimybes vaikams patiems stebėti aplinką, pagrindė mokymosi per veiklą svarbą, akcentavo, kad motyvacija mokytis yra tik vidinė, tad šią reikia puoselėti. Motyvavimą susiejo su disciplina pažymėdamas, kad tik sąmoningai supratę taisykles ir jų reikšmę, mokiniai jų laikysis, disciplina bus vidinė, o ne bijantis bausmės. Priimta manyti, kad kaip tik J. A. Komenskis išleido ir pirmąją iliustruotą knygą vaikams (Orbis sensualium pictus – Pasaulis paveikslėliuose), kurioje pasaulis vaizduojamas be pagražinimų, pavyzdžiui, jame vyksta karai, žmonės serga ir miršta. Komenskis (Comenius) gimė 1592 Nivnice (Moravija), dabartinės Čekijos teritorijoje. Jo šeima sekė kankinio Jano Huso idėjomis apie paprasto pamaldaus gyvenimo svarbą išganymui, tačiau, kadangi priklausė negausiai Huso pasekėjų grupei, kuri buvo laikoma sekta, šeima buvo persiokiojama tiek Katalikų, tiek Protestantų. Komenskis lankė mokyklą savo kaime, tačiau to meto prisiminimai nebuvo džiugūs, nes tuo metu reikėdavo atmintinai mokytis lotynų kalbą, fizinės bausmės už nepažangumą ar disciplininius nusižengimus buvo pripažinta priemonė. Vėliau Komenskis baigė teologijos studijas universitete ir 1614 grįžo į savo kraštus. Dvejus metus iki įšventinimo mokytojavo, įšventintas buvo paskirtas kunigauti ir vadovauti mokyklai viename moravijos kaimų, kuris 1621 metais per Trisdešimties metų karą buvo nusiaubtas ispanų kariuomenės. Gaisre žuvo daugelio metų Komenskio darbo užrašai, o jam pačiam vos pavyko pabėgti į Lenkiją, kurioje jis kurį laiką vadovavo gimnazijai, 1625 metais buvo išrinktas Moravijos vyskupu. Comenius lankėsi Angijoje, Švedijoje,1650-1654 vadovavo mokyklai Vengrijoje, gyveno Olandijoje. Komenius parengė ir išleido daug darbų, tarp kurių žymiausia - ‘Didžioji didaktika”. Daugelyje darbų Komenskis siekia aprašyti, kaip turėtų būti tvarkoma mokykla, kurioje jis pats dirbo, tačiau darbai buvo pripažinti daug plačiau, ištvėrė istorijos tėkmę, ir yra laikomi vieni įtakingiausių šiuolaikinės edukologijos pagrindų pavyzdžiais. Renė Dekartas (1596-1695) didelį dėmesį teikė pažinimui; anglų švietėjas Džonas Lokas (1632-1704) paneigė pažinimo įgimtumą. Jis teigė, kad vaikas gimsta „švari lenta“ (tabula rasa) ir viską pasiima aplinkoje per pojūčius. XVIII a. ugdymo plėtotė Šiame laikotarpyje išryškėjo trys reikšmingos asmenybės: Ž.Ž. Ruso,I. Kantas, J.Pestalocis. Ž.Ž. Ruso sukūrė natūraliąją laisvojo auklėjimo teoriją. „Emilis, arba „Apie auklėjimą“(1764) nusako svarbiausius veiksnius: • gamta; • žmonių aplinka ir santykių su jais situacijos; • daiktai. XIX a. ugdymas J.F. Herbartas (1776-1841) buvo vienas pirmųjų mąstytojų, atskyrusių mokymo procesą nuo mokymo turinio, jis pabrėžė, kad motyvuoti žmones mokymuisi galima, siejant naują medžiagą su tuo, kas jau žinoma. Taip pat jis pažymi, kad psichologijos atradimai apie besimokančiųjų gabumus, polinkius bei interesus turi būti pasitelkiami, organizuojant mokymą/si, nes tik taip galima puoselėti vidinę mokymosi motyvaciją. Jis pedagoginę sistemą grindžia ontologija (būties teorija), etika ir bendražmogiškomis vertybėmis. Jis suskirstė mokymo proceso suskirstymas į etapus, kurie daugiau kaip šimtą metų pagrindė pamokos vedimo etapiškumą: 1) aiškumo; 2) asociacijos; 3) sistemos; 4) metodo (naujų žinių pritaikymo); Auklėjimo teorijoje jis vadovaujasi I. Kanto pažiūromis: drausminimas, dorovinių sąvokų mokymas, religingumo ugdymas. Kitas taip pat reikšmingas pedagogikos mokslui švietėjas A. Dystervėgas, kuris susistemino J.H.Pestalocio pedagoginį palikimą. XIX a. pagyvėjo lietuvių pedagoginė mintis: periodinėje spaudoje, atskiruose leidiniuose gvildenamos I.Kanto, J.H.Pestalocio, J.F.Herbarto, A.Dystervėgo, K.Ušinskio, L.Tolstojaus pedagoginės idėjos. Šis amžius pedagoginio mokslo raisai svarbus dar tuo, kad pradeda formuotis nauja problema – suaugusiųjų ugdymas, nes auganti civilizacija pareikalavo raštingų ir kvalifikuotų darbuotojų. Ši mokslo šaka pavadinama andragogika. Pedagogikos mokslininkai andragogiką įtraukė į jaunuomenės ugdymo sistemą – pedagogiką, o pastaroji iš vaikų ugdymo mokslo peraugo į visų žmonių ugdymo mokslą – edukologiją. 3.2. Edukologijos idėjų ištakos Lietuvoje Pažymėtina, kad mokslinės minties raida yra susijusi su visuomeniniais ir politiniais įvykiais, todėl ir analizuojant Lietuvos paveldą, reikia įvertinti tuometines istorines realijas bei iškilių asmenybių ryžtą ir atkaklumą, visų besimokančiųjų atidą rašytiniam žodžiui ir tikėjimui žmogaus galia kurti asmeninę ir savo krašto istoriją. Lietuvos edukologinė mintis gimė ir brendo krikšto, taip pat katalikiškosios tradicijos ir reformacijos judėjimo sandūroje, kuri sąlygojo, pavyzdžiui, švietimo sistemos plėtotės ypatumus. Lietuvos patirtis analizuojama, remiantis Lukšienės (1993) pasiūlyta periodizacija: 1. Krikščionybės įvedimas. 2. Pilnos institucinio tipo švietimo sistemos kūrimasis – XVI a. 3. Nauji reikalavimai žmogaus ugdymui – XVIII a. pabaiga. 4. Ėjimo, brendimo metai – 1863 m. – 1940 m. 5. Okupacijos periodas – 1940 m. – 1990 m. 6. Nepriklausomybė – 1990 m.. Krikščionybės įvedimas (Pradeda formuotis institucinio tipo švietimo sistema. 1397 m. prie Vilniaus katedros įkurta katedrinė mokykla, parapijinės mokyklos, neinstitucinis švietimas). Pilnos institucinio tipo švietimo sistemos kūrimasis – nuo 16 a. vidurio (1570 m. jėzuitų ordinas įsteigia Vilniaus kolegiją, o 1579 m. – universitetą. Steigiamos protestantiškos mokyklos). Nauji reikalavimai žmogaus ugdymui – 18 a. pabaiga (Švietimo sistema reformuojama valstybiniu mastu. 1773 m. įkurta Edukacinė komisija. Bendras kultūros lygio kilimas, mokslo prestižas). Ėjimo, brendimo metai – 1863 m. – 1940 m. (Spaudos draudimas, slaptosios mokyklos, svetimas švietimas, svetimos kultūros pagrindų kaita savaisiais, įvairių požiūrių ir sampratų dialogas S.Šalkauskis, A.Maceina, J.Vabalas – Gudaitis ir kiti) Okupacijos periodas – 1940 m. – 1990 m. (Gynybos ir tradicijų išlaikymo pozicija, pasidavimas). Nepriklausomybė – 1990 m. (Švietimo reforma – jos pagrindas – ugdymo turinio kaitai). Kaip minėta, Lietuvos edukologinės minties raidą ir švietimo plėtotę lėmė visuomeninių judėjimų, politinių įvykių bei kultūros sanklodos kaita. Tačiau ir pati ‚kultūros‘ sampratos skiriasi: vieniems ji apima žmogaus sukurtąją aplinką, kitiems: jo dvasios raišką (tikėjimas, papročiai, vertybės). Vieniems kultūra susijusi su evoliucija, todėl neatsietina nuo istorinių studijų, kitiems svarbiausia individo bei grupių tobulėjimas. Valstybingumo pradžioje, pasak Lukšienės (1993), veikė du kultūros (ir ugdymo) modeliai: • Etniškasis/ žemdirbiškasis (visuomenė gana vienalytė, žemdirbystė, pagrindiniai amatai ir tarnystė karo operacijose). Taip pat galima išskirti • Europinis/ rašto (miesto gyventojų gausa didesnis pasidalijimas darbu, daugiau sluoksnių, profesijų) Lietuvos valstybingumo pradžioje ryškios kaitos požymius įvardinti sunku, tačiau Lietuvos Krikštas suteikė aiškų postūmį Lietuvos kultūrai ir švietimui. Po Krikšto pastebima rašto paklausa – raštingų žmonių daugiausia reikia: bažnyčiai, valdymo aparatui. Tuo metu mokoma: • organizuotai (raštinėse, remiantis pavyzdžiu) – rašto; • bažnyčioje – elgesio taisyklių; • namuose; • namų ūkyje (amatai). • pradinis išsilavinimas teikiamas ir specialiai kuriamose mokyklose. 14 a. pab. Europos pavyzdžiu kuriamos pirmosios uždaro vienuolynų ir katedrų mokyklos. Pirmosios mokyklos įkuriamos Vilniuje (Vilniaus katedros mokykla – 1397), Varniuose (Varnių katedros mokykla – 1469). Šiose mokyklose jaunuoliai rengdavosi tarnystei Bažnyčai. Mokykla įkuriama ir Naujuosiuose Trakuose - 1409. Tai - pirma parapijinė mokykla miestiečių, bajorų vaikams. Nors jau nuo 13 a. pab. Europoje pamažu, ypač miestuose steigtose pradinėse mokyklose, pradedama mokyti ir gimtąja kalba (pavyzdžiui, Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, nuo 14 a. – Olandijoje), Lietuvoje kuriamos tik lotyniškosios mokyklos. Paaiškinamoji kalba buvo lietuvių, jei ją mokėjo mokytojas. Ugdymo turinys tuo metu buvo gana vieningas visoje Vakarų Europoje, kadangi apie 12 a. švietimo organizavimu rūpinosi Bažnyčia. Mokoma interkalba (ligua franka) – lotynų kalba – tam ir būdavo skirta diduma laiko. Lietuvoje 15 a. didikams bei miestiečiams, siekiantiems universitetinio išsilavinimo Europoje, tekdavo ruoštis patiems, nes vidurinės mokyklos nebuvo. 15 a. Krokuvos universitete studijavo 200 lietuvių, populiarūs Vokietijos, net Italijos universitetai. Renesanso laikotarpiu Lietuvoje jau buvo daug žmonių, gavusių išsilavinimą Europos universitetuose. Keitėsi istorinis kontekstas: Reformacijos idėjų banga skatino ir Katalikų bažnyčią neužleisti pozicijų. Reformacijos idėjų kontekste, 1539 Vilniuje įkuriama Liuteronų kolegija (įkūrėjas – Abraomas Kulvietis), ji veikė trejus metus. Kaip atsvara, 1570 Vilniuje įkuriama Katalikiška Kolegija. Jėzuitams įkūrus kolegiją, vidurinė mokykla Lietuvoje perima lotynišką modelį. 1579, balandžio 1 dieną, karalius Steponas Batoras, viešėdamas Vilniuje paskelbė privilegiją. Įkuriamas Vilniaus universitetas. Pasak popiežiaus Grigaliaus XIII bulės Vilniaus kolegijos statusas pakeliamas. Ji tampa universitetu. Vilniaus universitete ugdymo turiniu rūpinosi Jėzuitai, todėl Vilniaus universiteto įkūrimas dažnai pasitelkiamas kaip pavyzdys, iliustruojantis visuomeninių judėjimų ir švietimo sąsajas. Reformacijos plėtotė XVI a. paskatino ir katalikų bažnyčią aktyviau organizuoti švietėjišką veiklą, taip prisidedant prie idėjų ir įtakos tęstinumo. Ugdymo turinys aukštajame moksle: • Filosofija (jos pagrindą sudarė Aristotelio sistemos interpretacija) • Gamtos ir tikslieji mokslai, kaip filosofijos dalis • Teologija • Teisė (Vilniaus universitete – nuo 17 a. vidurio) • Medicina. Pažymėtina, kad mokslinės minties raida yra susijusi su visuomeniniais ir politiniais įvykiais, todėl ir analizuojant Lietuvos paveldą, reikia įvertinti tuometines istorines realijas bei iškilių asmenybių ryžtą ir atkaklumą, visų besimokančiųjų atidą rašytiniam žodžiui ir tikėjimui žmogaus galia kurti asmeninę ir savo krašto istoriją. Lietuvos edukologinė mintis gimė ir brendo krikšto, taip pat katalikiškosios tradicijos ir reformacijos judėjimo sandūroje, kuri sąlygojo, pavyzdžiui, švietimo sistemos plėtotės ypatumus. Lietuvoje, pradėjus intensyviau bendrauti su kitomis valstybėmis, XIII a. pastebimos rašto užuomazgos. Tuo metu dvaruose atsiranda raštininkų, užrašinėjusių svarbiausius įvykius, vedusių apskaitą, rašiusių oficialius dokumentus. Kaip minėta, pirmoji, Vilniaus katedros mokykla Lietuvoje įkurta XIV a. pabaigoje (1397), įvedus (1387 m.) krikštą. Vilniaus katedros mokykloje mokymas buvo religinio pobūdžio, nes jos paskirtis buvo rengti neaukšto rango dvasininkus (pažymėtina, kad didikai tuo metu manė, kad raštas nėra ypatingos reikšmės užsiėmimas, todėl dažniausiai kilmingose šeimose skaityti ir raštyti mokėsi jaunesnieji sūnūs, o ne pirmagimiai - valdos paveldėtojai). Viena pirmųjų parapijinių mokyklų (jas prižiūrėti ir išlaikyti turėdavo klebonai) įsteigta 1409 m. Naujuosiuose Trakuose. Ją įkūrė Didysis kunigaikštis Vytautas. Pirmoji aukštesnioji mokykla įkurta Vilniuje 1539 m., ją įkūrė A. Kulvietis. Pažymėtina, kad Reformacijos idėjos buvo labai reikšmingos, skatinant raštingumą Lietuvos teritorijoje. 1579, balandžio 1 dieną, karalius Steponas Batoras, viešėdamas Vilniuje paskelbė privilegiją. Įkuriamas Vilniaus universitetas. Pasak popiežiaus Grigaliaus XIII bulės Vilniaus kolegijos statusas pakeliamas. Ji tampa universitetu. Vilniaus universitete ugdymo turiniu rūpinosi jėzuitai, todėl Vilniaus universiteto įkūrimas dažnai pasitelkiamas kaip pavyzdys, iliustruojantis visuomeninių judėjimų ir švietimo sąsajas. Reformacijos plėtotė XVI a. paskatino ir katalikų bažnyčią aktyviau organizuoti švietėjišką veiklą, taip prisidedant prie idėjų ir įtakos tęstinumo. Martyno Mažvydo (apie 1510 – 1563) išleista pirmoji lietuviška knyga (1547) yra Reformacijos, skelbusios kiekvieno tikinčiojo teisę bendrauti su transcendencija tiesiogiai, gimtąja kalba idėjų gyvybingumo pavyzdys. Rašto mokymasis gimtąja kalba palengvino raštingumo siekimą, nes kartu su raštu nebereikėjo tuo pačiu metu mokytis svetimos (rašto, pavyzdžiui, lotynų) kalbos. Ši knyga svarbi įvairiausiais aspektais. Tai ir grožinis, eiliuotas kūrinys, ir kalbos paminklas, taip pat – vadovėlis. Skyriuje „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“ M. Mažvydas pateikia lotynišką abėcėlę lietuvių kalbos garsams reikšti, skaitymo pradžiamokslio pratimus. Jos pratarmėje autorius kreipiasi į skaitytoją – visus žmones, žemaičius ir lietuvius, ponus ir valdovus, prastus žmones šviestis patiems ir šviesti kitus: „Kai kurie per daug griežtai apriboja Švento Rašto turėjimą, jį skirdami tik kunigų šeimai, o neskirdami liaudžiai... Tačiau ši neteisybė yra nepakenčiama. Sakykite, ar gali būti kas neteisingiau, kaip atstumti liaudį nuo visiems priklausomų šventenybių, nuo kurių negali būti atstumtas nė vienas žmogus, nepatirdamas nuostolio savo sielai ir amžinajam gyvenimui“ (Mažvydas, 1974; p. 89). Mikalojus Daukša (nežinoma: nuo 1527 iki 1538 – 1613) išleidžia pirmąsias knygas Didžiojoje Lietuvoje 1595 ir 1599, išverčia J. Ledesmos katekizmą bei J. Vujeko „Postilę“ (pamokslų rinkinį, kurį pritaikė Lietuvos skaitytojui). M. Daukša gynė idėją, kad tautą sudaro visi visuomenės sluoksniai, ne vien bajorija, taip pat, kad gimtąja kalba reikia melstis, kad ja skaityti ir rašyti turėtų mokėti tiek vaikai, tiek suaugusieji. Adomas Rasijus (apie 1575-1627/28) parašė “Traktatą apie prekybą“ (išleistą 1611 m. Karaliaučiuje), kuriame pažymėjo miestiečių luomo, prekybos svarbą, valstybei. Viena iš svarbiausių žmogaus dorybių, pasak Rasijaus, yra išsimokslinimas ir intelektas, taip pat išmintis, naudinga praktinė veikla, sugebėjimas mąstyti ir aktyviai panaudoti žinias, pažymėdamas, kad šios savybės ypač būdingos pirkliams,, jei jie nori dorai veikti visuomenės labui (_razmus_, 1991). Paminėtina, kad A. Rasijus buvo kalvinistas, tai yra, jo pažiūros susijusios su tuo metu Europoje kartu su naujaisiais judėjimais kilusiu palankumu individo laisvei veikti ir kurti, palankumu savo ir aplinkinių darbštumui . Konstantinas Sirvydas (1579 – 1631) parengė ir išleido lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyną, lietuvių kalbos gramatiką, skirtą Vilniaus universiteto studentams. Jis yra ir pirmojo lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyno autorius; žodžių “mąstytojas”, “pirmapradė”, sąranga”, taisyklė” autorius. Vadovėlius universiteto studentams taip pat rengė Žygimantas Liauksminas ( 1597-1670), pavyzdžiui, vadovėlis „Iškalbos praktika“ buvo išleistas ne tik Lietuvoje, bet Vokietijoje bei Čekijoje. Albertas Kojelavičius-Vijūkas (1609-1677), Kazimieras Narbutas ( 1738-1803), Andrius Sniadeckis (1768-1838) prisidėjo prie mokslinės (taip pat ir pedagoginės-andragoginės) minties plėtotės, nes akcentavo tinkamų santykių tarp ugdytojo ir ugdytinių svarbą (K. Narbutas), Lietuvos istorijos studijavimo, pamaldaus tėvynės patrioto ugdymo reikšmę (A. Kojelavičius-Vijūkas), rengė specializuotus vadovėlius (A. Sniadeckis parengė vadovėlį „Chemijos pradmenys“, 1800). Aaronas Aleksandras Olizarovijus (1610-1659) parengė kelis reikšmingus veikalus apie politiką ir visuomenę, valstybės raidą. Jo „Trijose knygose apie politinę žmonių visuomenę“ kalbama ir apie Antikos laikų politinę mintį, ir analizuojamos Renesanso mąstytojų idėjos (cituojami Erazmo Roterdamiečio, Tomo Moro ir kt. darbai). Savo darbuose Olizarovijus svarstė, kurie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomeninio gyvenimo aspektai yra taisytini, pasisakė už žmogaus asmens laisvę. Pavyzdžiui, nors pripažino, kad bajoras turi teisę į duoklę, nes žemė priklauso jam, tačiau neturi jokios teisės į valstiečio asmenį. Vienu svarbiausių veiksnių, leidžiančių pagerinti susiklosčiusius santykius Olizarovijus manė esant švietimą, kuris, pasak jo, yra daug platesnis, negu mokykla. Žmogus šviečiamas ir namuose, ir mokykloje, taip pat aplinkoje, tai yra, jo idėjose galime pamatyti nemaža sąsajų su šiuolaikine samprata apie žmogaus ugdymą ir mokymąsi. Olizarovijus taip pat manė, kad valstybė turi rūpintis visų – berniukų ir mergaičių (bajorų) mokymu, tuo prisidėdamas prie visuotinio privalomo švietimo idėjų raidos. XVI – XVII a. Lietuvoje J. Bretkūno, K. Sirvydo, M. Lietuvio (bajoro Venclavo Mokalojaičio slapyvardis), M.Daukšos ir kitų pastangomis buvo suvokta, kokios yra pagrindinės edukologinės minties plėtotės kryptys: asmenybė, jos artimiausia aplinka, teigiama paveika, tinkamo tikslo siekimas. XVII a. vid. Lenkijos-Lietuvos valstybės karai su Švedija ir Rusija sugriovė ūkį, buvo netekta net iki pusės gyventojų, todėl iki 18 a. vid. ryškesnių svarstymų temų nepastebima, idėjos labiau plėtojamos Mažojoje Lietuvoje. Simonas Daukantas (1793-1864) savo darbus skyrė valstietijai. Tautosakos, grožinės literatūros elementai padėjo svarbiausius dalykus – pasididžiavimą istoriniu paveldu ir kalba – pristatyti valstiečiams suprantama kalba. Suaugusiuosius Simonas Daukantas švietė, rengdamas praktinius patarimus ūkininkavimo, sodininkystės, bitininkystės klausimais, taip pat labai svarbus jo indėlis – kreipimasis į lietuves mamas, drąsinant jas mokyti savo vaikus istorijos. Jis net parašė joms skirtą Lietuvos istoriją (1822), kad šios turėtų kuo remtis. Mokytojams parengė metodinių nurodymų skyrelį, kaip mokyti vaikus skaityti 1842 m. išleistoje „Abėcėlėje lietuvių kalnėnų ir žemaičių kalbos“. Kristijonas Donelaitis (1714-1780) svarstė aktualiausias to meto kaimo žmonių problemas, stengėsi patarti suaugusiems, kaip sunkumus spręsti. Raštuose, pamoksluose jis teigia, kad paprastas žmogus yra sumanus ir protingas, tačiau dažnai išsilavinimo stoka trukdo gyventi ir dirbti taip, kaip siekiama. Įprastų darbų aprašymas, gamtos grožio išaukštinimas, pasakėčios, kuriose išryškinamos tam tikros moralinės vertybės (darbštumas, atsakingumas, sąžiningumas) - tai paprasti, tačiau veiksmingi pamokymai, kaip derėtų elgtis ir gyventi. Motiejus Valančius (gim. 1801 Nasrėnuose, Kretingos raj.) - vienas ryškiausių XIX a. Lietuvos kultūros ir švietimo veikėjų, prisidėjusių ne tik prie lietuvybės išsaugojimo, tiek prie vaikų ir suaugusiųjų įvairiapusio švietimo. Nuo 1821 m. M. Valančius mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. 1828 metais buvo įšventintas į kunigus. Dirbo ne tik kapelionu, bet ir mokytoju, bibliotekininku, dėstė Vilniaus akademijoje pastoracinę teologiją. 1842 m. M. Valančius buvo perkeltas į Peterburgą, kuriame virė aktyvus intelektinis gyvenimas. Čia jis bendravo su bičiuliais iš Lietuvos, tarp kurių buvo ir Simonas Daukantas. Grįžęs į Lietuvą ir 1850 m. tapęs vyskupu, M. Valančius tęsę švietėjišką, kultūrinę veiklą. M. Valančius dirbo tiesioginį pedagoginį darbą 22 metus (Lukšienė, 1996), tačiau ir tapęs Bažnyčios hierarchu šios veiklos neapleido, greičiau atvirkščiai. Iki lietuviško rašto ir spaudos uždraudimo skatino parapijos kunigus bei bajorus prisidėti prie mokyklų steigimo, vaikų skatinimo jas lankyti. Lietuva tuo metu buvo Rusijos imperijos sudėtyje, rusifikacijos procesas buvo intensyvus ir nuoseklus (1864 -1904), todėl lietuvių nacijos išlikimas didžia dali priklausė nuo jos išsaugojimu besirūpinančių žmonių atkaklumo, drąsos ir pasiaukojimo. Tuo metu veikė dviejų tipų mokyklos: valdinės, viešosios, ir slaptosios, kuriamos, dažniausiai, privačių asmenų iniciatyva ir pastangomis. Slaptų lietuviškų mokyklų steigimas, lietuviškos spaudos leidyba ir gabenimas į Lietuvą buvo draudžiama veikla, bausmė už kurią – laisvės atėmimas ir tremtis, tačiau M. Valančiaus (kaip ir kitų atsidavusių lietuvybės sergėtojų) tai nestabdė, didžiąją leidybinės veiklos išlaidų dalį M. Valančius finansavo savo lėšomis. Vyskupas skatino parapijų kunigus, tikybos mokytojus keisti švietėjiškos veiklos pobūdį, kad, net ir uždarius parapijines lietuviškas mokyklas, vaikai būtų mokomi skaityti ir rašyti gimtąja kalba. Iki lietuviškos spaudos uždraudimo M. Valančius išspausdino 36 savo religinius leidinius: ganytojiškus laiškus, blaivybės nuostatus, pamokslus, kuriuose skatino suaugusiuosius gyventi gerbiant savo šeimą, kaimynus, bendruomenines vertybes. Suaugusiųjų švietimo požiūriu reikšmingi blaivybės brolijos nuostatai, kuriuos M. Valančius, užsitikrinęs caro pritarimą (šio viešnagės Kaune metu), parengė spaudai 1858 m. Įdomu tai, kad M. Valančius vykdė, kaip šiuo metu pavadintume, kompleksinę švietėjišką veiklą, tai yra ne tik per kunigus ir tiesioginius pamokslus tikintiesiems skatindamas šiuos labiau domėtis savo gyvenimu, bet ir primindamas vienuoliams, kad jų iš viduramžių atėjusi teisė gamini ir pardavinėti stipriuosius gėrimus turėtų būti rimtai apsvarstyta, taip pat stengėsi pakeisti dvarininkų požiūrį, nes ir šių manymu blaivybės akcija pažeidžia jų teises. M. Valančiaus švietėjiška veikla apėmė švietimą pačia plačiausia prasme, nes, rašydamas ir spausdindamas paprastus grožinės literatūros kūrinius, jis nuolat primindavo skaitytojams apie svarbiausius dalykus, pavyzdžiui, kad elementarus išsilavinimas yra būtinas, siekiant profesijos, pažįstant pasaulį, siekiant būti atsakingu, tačiau linksmu ir laimingu žmogumi. Knygelėje „Pasakojimas Antano Tretininko“ pabrėžiama mokytojo asmenybės, taip pat išsimokslinimo ir pasirengimo savo misijai reikšmė, M. Valančius pažymėjo, kad mokytojas turi mokyti ne tik skaitytini ir rašyti, bet ir pamokyti ūkio darbų, turi padėti suprasti gamtos reiškinius. Pasak Valančiaus, mokymas turi būti patrauklus, kad mokytis galima labai įvairiai: skaitant knygas, stebint, kalbantis. Taip pat rengė tiesioginius didaktinius leidinius: elementorių „Mokslas skaitymo rašto lietuviško dėl mažų vaikų“, „Pamokims apie Sakramentą dirmavonės“ ir kitus. Kaip teigia Lukšienė (1996), M. Valančius nepritarė minčiai apie sugadintą žmogaus prigimtį, atvirkščiai, vyskupo nuostatos apie tai, kad prasti papročiai, raštingumo stoka dažnai stumia žmones į aklavietę, yra progresyvios idėjos, nes pagrindė švietimo bet kuriame amžiuje prasmingumą (Merkys, 1999). Po 1863 m. sukilimo parengė keletą mokymo turinio projektų, tačiau, uždraudus lietuvišką spaudą, teko jų atsisakyti. Pasak M. Valančiaus, kiekvienas žmogus laimingas, kai jis ar ji sukuria laimingą šeimą, gyvena pasiturinčiai, dirba mėgstamą darbą. Vyskupas propagavo moters ir vyro lygiateisiškumą šeimoje, teigdamas, kad bendros pastangos, savitarpio supratimas ir parama yra vieni svarbiausių žmogaus kelyje į laimę. M. Valančius inicijavo laikraščio „Pakeleivingas“ leidybą (jo redaktoriumi buvo M. Akelaitis), taip pat dirbo kaip mokslininkas – istorikas, parengė, pavyzdžiui, veikalą „Žemaičių vyskupystė“, kuriame pateikė Žemaitijos krašto istoriją nuo krikšto laikų (Teresevičienė, Gedvilienė, Zuzevičiūtė, 2006). Vyskupo M. Valančiaus pastangos Lietuvoje išsaugoti lietuvybę, skleisti raštingumo idėją, ugdyti moralų, atsakingą ir veiklų žmogų prisidėjo prie tautinės savimonės išsaugojimo ir puoselėjimo. Tarp kitų nusipelniusių Lietuvos tautai ir valstybei, jos švietimui ir kultūrai žmonių, paminėtina Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861 – 1943). Ji yra viena ryškiausių lietuvių tautinio atgimimo judėjimo dalyvių. Publicistė, kultūros veikėja, švietėja, beletristė – G. Petkevičaitė–Bitė prisidėjo prie šeimos institucijos stiprinimo, moters teisių gynimo, taip pat rūpinosi mokyklų steigimu, globojo jaunuosius talentus, rūpinosi nelaimingomis šeimomis, organizavo našlaičių mokymą, organizavo užsiėmimus jaunuoliams (Uzdila, 2002). Rašytoja pažymi vaikų ir tėvų, natūralių šeimos santykių svarbą, nes išgyvenimai šeimoje gali būti skatinantys, drąsinantys, tačiau gali būti ir gniuždantys. Pasak tyrinėtojų (Bukauskienė, 1988), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės visuomeninė pozicija ryškiausiai atsiskleidė jos švietėjiškoje veikloje, kuri gali būti skirstoma į keturis laikotarpius: • Daraktoriavimas (1879- 1909); • Kaizerinės okupacijos metais vykdyti šventadieniniai kursai suaugusiesiems (1917 – 1919), • Mokytojavimas ir inspektoriavimas (1919-1924) ir • Šventadieniniai kursai suaugusiesiems (1926-1927). XIX a., pabaigoje nacionalinės priespaudos politika pasireiškė spaudos bei švietimo nacionaline kalba draudimu, todėl pagrindine švietimo forma tapo slaptasis mokymas. Tik nedaugelis Lietuvos valstiečių leisdavo vaikus į rusiškas valdines mokyklas, dauguma vaikų buvo mokomi namuose, taip pat mokyklose, kurios veikdavo namuose, ir kurios buvo paplitusios visoje Lietuvoje. Tuo laikotarpiu kiekviename valsčiuje veikė 5 – 10 slaptųjų mokyklų, tuo tarpu valdžios mokykla valsčiuje veikdavo tik viena. Slaptosios mokyklos atliko keletą paskirčių. Iš vienos pusės, jos užtikrino gyventojų raštingumą. Iš kitos pusės, mokyklose vaikai buvo skatinami stebėti aplinką ir įvardinti visuomeninius įvykius. Raštingumas bei gebėjimas stebėti visuomeninę aplinką sudarė prielaidas tautinės savimonės išlikimui ir plėtotei. Tačiau būtina paminėti ir didelius sunkumus, su kuriais susidurdavo slaptosios mokyklos. Vienas ryškiausių – tai rūsčių sankcijų mokytojams ir organizatoriams bei rėmėjams grėsmė. Kita – mokytojų pedagoginio pasirengimo stoka. Daugelis jų vertėsi kitais darbais, dažnu atveju nebuvo baigę jokių pedagoginių studijų. Taip pat mokytojavusiems tekdavo nugalėti ir kai kurių, nesuprantančių raštingumo būtinumo, tėvų pasipriešinimą, kurių manymu, mokėdami skaityti ir rašyti bei skaičiuoti, vaikai nenorės atlikti paprastų, bet būtinų pareigų ūkiuose. Bitė – tai slapyvardis, kuriuo prisidengusi Gabrielė Petkevičaitė prisidėjo prie slaptųjų mokyklų veiklos. Baigusi Mintaujos pensionatą – Dorotėjos mergaičių mokyklą ir Mintaujos aukštesniąją Švenčiausios Trejybės vardo mergaičių mokyklą ir gavusi oficialias namų mokytojos teises, G. Petkevičaitė lietuvišką mokyklą įkūrė savo bute Joniškėlyje (1879). Mokslas šioje mokykloje buvo nemokamas, todėl bitininkavimas buvo ne tik priedanga švietėjiškai veiklai, bet ir pragyvenimo šaltiniu. Bitė taip pat rūpinosi lietuviškos spaudos sklaida. 1901 m. Bitė persikėlė gyventi į Puziniškį, kuriame, bendradarbiaudama su knygnešiu Antanu Bataičiu, toliau mokė žmones, neatskleisdama savo tapatybes. Ji parašydavo sąsiuviniuose raides, pateikdavo užduotis, A. Bataitis išnešiodavo šiuos sąsiuvinius mokiniams, jie, atlikę užduotį, per knygnešį užduotis atiduodavo. Mokytojos tapatybė buvo slepiama, tačiau žmonės (vaikai ir suaugę) išmokdavo skaityti ir rašyti, nors tam prireikdavo daugiau laiko. Kaizerinės okupacijos laikotarpiu už lietuviškų mokyklų steigimą taip pat grėsė baudos, naujas mokyklas buvo galima steigti tik karinei vadovybei leidus, kaip nurodoma 1915 paskelbtose ‚Pagrindinėse taisyklėse mokykloms atkurti“ (Bukauskienė, 1988). G. Petkevičaitė-Bitė Puziniškyje atidarė šventadieninius kursus suaugusiesiems (1917 lapkričio 23 d.), kuriuose mokė suaugusiuosius rašyti ir skaityti. Panašią veiklą organizavo ir kiti Lietuvos šviesuoliai, pavyzdžiui, Židikuose suaugusiuosius skaityti ir rašyti gimtąja kalba mokė M. Pačkauskaitė, Papilėje – K. Binkis. Pasibaigus okupacijai, 1919 m. G. Petkevičaitė-Bitė pradėjo mokytojauti Panevėžio vyrų gimnazijoje, kurioje dirbdama ji dar rūpinosi literatūros, meno puoselėjimu, organizuodavo literatūrinius vakarėlius suaugusiesiems, į kuriuos susirinkdavo kelios dešimtys žmonių. 1924 metais Bitė paliko mėgstamą darbą mokykloje, tačiau neatsisakė švietėjiškos veiklos, kurią tęsė Puziniškyje. Carizmo palikimą – neraštingumą - įveikti buvo sunku. 1923 m. surašymo duomenimis raštingų ir mažai raštingų žmonių Lietuvoje buvo tik 55,9 proc. 1926 metais Bitė, prisidėdama prie problemos sprendimo, atidaro vakarinius kursus suaugusiesiems, jie veikė sekmadieniais, nuo 16 val. iki vėlyvo vakaro (21.00) (Teresevičienė, Gedvilienė, Zuzevičiūtė, 2006). G. Petkevičaitė-Bitė buvo Steigiamojo Seimo narė (išrinkta 1920 m. gegužės 15 d.) narė, tačiau jame dalyvavo tik 3 mėnesius, tačiau spėjo pasisakyti apie būtinumą nutraukti karą (Pirmąjį pasaulinį). Iki pat savo mirties visuomenės veikėja rūpinosi jaunaisiais talentais, jų skleidimusi, stengėsi užmegzti ryšius tarp ir moksleivių, tikėdamasi, kad pavyzdys, tarpusavio pagalba skatins abipusį augimą. Paminėtina Marijos Pečkauskaitės (Šatrijos Raganos, 1877- 1930) veikla, nes, kaip ir Bitė, ji ne tik rašytoja, bet ir švietėja. Kaip minėta, Židikuose ji suorganizavo lietuvišką mokyklą (1915 m.), kurioje mokėsi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, vertėjavo, rengiant spaudai pasaulinės pedagogikos leidinius (Žėkaitė, 1984). Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu prie švietimo sistemos kūrimo, didaktinės minties plėtojimo prisidėjo Jonas Šliūpas (1861-1944), Juozas Geniušas (1892-1948), Stasys Šalkauskis (1886-1941). St. Šalkauskis buvo kultūrinės pedagogikos atstovas Lietuvoje, pasisakęs už Rytų ir Vakarų kultūrų sintezę, paminėtinas Vydūnas (1886-1941), į Rytų kultūrą įtraukęs ir Tolimuosius Rytus. Tuo metu pastebima universitetinės tradicijos plėtotė. Plačiau aptariamos st. Šalkauskio idėjos, įvertinant jų išsamumą bei įtakingumą Lietuvos edukologinei minčiai. Pasak autoriaus, kultūrinis auklėjimas gali atnešti tikrai gerų vaisių tik tada, kai jis vienodai tinkamai auklėja visas žmogaus galias, nestelbdamas vienų i neleisdamas kitoms per daug įsigalėti. Toks auklėjimas vadinamas "pilnutiniu ugdymu", 5 pav. 1. Pilnutinio ugdymo savybės 1. Pilnutinis ugdymas ir pasaulėžiūra. 2. Pilnutinio ugdymo tikslas – ruošti žmogų prigimties, kultūros ir religijos uždaviniams. 3. Formalinis ir materialinis ugdymo uždaviniai. 4. Esmingas pilnutinio ugdymo turinys. • Prigimties srityje. Sveikame kūne – sveika siela. • Kultūros srityje. Kultūra reiškiasi: Protinimu (veda pažinimo keliu) Dorinimu (veda tobulinimosi keliu) Estetinimu (veda grožėjimo keliu) • Religijos srityje: Protinimas tikėjimo gaivinimas subjektyvus Dorinimas meilės auklėjimas religinimo Estetinimas vilties žadinimas uždavinys 2. Pilnutinio ugdymo veiksniai 1. Pašauktieji ugdymo veiksniai. 5 pav . Pripuolamieji veiksniai. (visuomenės įstaigos, draugijos, spauda...) 3. Primygtini dabarčiai pilnutinio ugdymo punktai 1. Idealių polinkių skatinimas kaip drausmės pagrindas. Drausmės priemonių eilė: 1. Pataikavimas geiduliams. 2. Fizinė bausmė. 3. Lenktyniavimas (rivilizacija) 4. Skatinimas. 5. Idealinių polinkių žadinimas. 2. Individualizmo ir versalizmo sintezės ruošimas visuosmeniniuose ir tarptautiniuose santykiuose. Mokykla – mažoji visuomenė, iš kur įgyti įpročiai nešami vėliau į platų visuomenės gyvenimą. 3. Pačių ugdytojų ugdymas. Juo aukštesni mokymo idealai ir juo toblesnė yra drausmės sistema, juo daugiau reikalaujama iš pačių ugdytojų ir sugebėjimo. Andragoginės minties intensyvesnė plėtotė pastebima po 1990 m., atgavus Nepriklausomybę. 3.3. Tautinis auklėjimas Vienas iškiliausių XX a. prad. Pedagoginės minties atstovų Lietuvoje– Antanas Maceina, kurio mintims nemažai įtakos turėjo St. Šalkausko palikimas. Įtakingas Maceinos kūrinys „Tautinis auklėjimas“ (1934)originaliai buvo parengtas kaip daktaro disertacija, tačiau jam buvo lemta tapti vienu įtakingiausių ir geriausiai žinomų tekstų Lietuvos pedagoginės minties palikime. Šiame darbe autorius pabrėžia, kad tautinis auklėjimas „nėra speciali ugdymo sritis (šalia protinio, dorinio ar estetinio ugdymo) nei speciali pedagogikos disciplina

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!