Deivė Žemyna

1. Žemės kultas.
2. Lietuvių žemelė.
3. Žemės samprata.
4. Žemės Motinos vaisingumas.
5. Žemė maitintoja.
6. Aukos žemei.
7. Žemynėlės garbinimas.
Žemės ir jos dievybių kultas pas mus, kaip ir kitose tautose, pradėjo formuotis žiloje senovėje, kai žmogus dar nesuprato daugelio gamtos reiškinių. Žemę jis ėmė garbinti todėl, kad ji davė jam maistą, vaisius. Ją laikė maitintoja, žmonių nešiotoja, motina, šventa. Žemė buvo tapatinamą su moterimi, vaisingiausia iš visų motinų, kuri gimdanti augmeniją, žiedus, vaisius, javus, ir jos pagimdytais vaisiais minta visa gyvūnija.
Lietuvių Žemės ir jos deivės Žemynos kultas, atsiradęs akmens amžiuje. Žemynos kulto apeigų kompleksas formavosi per ilgus tūkstantmečius, veikiant socialinėms ekonominėms sąlygoms, santykiams su kaimyninėmis gentimis ir vietos tradicijoms.
Seniausia žemės ir javų derlingumo antgamtinė būtybė greičiausiai buvo įsivaizduojama paukšte. Rugiapjūtės pabaigtuvių apeigose kai kur buvo išlikęs paprotys rugiuose ieškoti antgamtinės paukštės, vadinamos Žebre arba Žiobre. Vienoje apeigų dainoje Žiobrė gyvena rugiuose, skina varpas, suka lizdą, deda kiaušinius. Pjovėjos, negalėdamos jos surasti, ketina paimti lizdą, tada ir ji pati ateisianti. Kitoje dainoje sakoma, kad, kai. rugius nupjaus pjovėjos Žiobre sugaus ir ją nupraus (Veliuona).
Lietuvių žemelė
Lietuvių Žemelė arba Žemyna, vadinama mažybiniu ir maloniniu vardu Žemynėle, Žemynelyna, pirmine prasme buvo žemės, duodančios vaisius ir visa, kas gyva, įasmeninimas.
Žemelė, Žemyne, Žemyna yra tas pat. Tai ryškiai atsispindi dzūkų ir kitų aukštaičių kalboje ir tautosakoje. Dainoje sakoma: „Kad tave, berneli, Žemyna nekeltų, žirgelis neneštų". Tai matyti ir iš užkalbėjimų nuo gyvatės, kur šaukiamasi pagalbos žemės, dar ją vadinant Žeme, Žemyna, Žemynėle, Žemelėle, Metelėle, Žemyte, Žemelė.
Žemės samprata
Žemės apvaisinimo iš dangaus samprata aiškiai išreikšta pagoniškoje anglosaksų maldoje, kur sakoma: „Būk pasveikinta tu, Žeme, žmonių maitintoja, būk, tu, Žeme, klestinti, dievo apkabinta, prisipildyk vaisiais žmonių gerovei".
Mūsų protėvių tikėjimu, žemė duodanti vaisius tik apvaisinta dangaus sūnaus Perkūno. Todėl pavasarį žemę, kol ji nepajudinta Perkūno, buvo griežtai draudžiama lie­sti, t. y. arti, akėti, kalti į ją kuolus, nes tada ji liksianti nevaisinga, niekas joje...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!