Dzūkų tautiniai drabužiai

Nors Lietuva yra nedidelė, bet kiekviena apylinkė turi etnografinius skirtumus. Jie pasireiškia daiktuose, papročiuose, o su tautinių drabužių meno rūšimi susiję įvairių profesijų žmonės- dailininkai, piešdami istorinius paveikslus, iliustruotas knygas, kurdami naujus modelius, rašytojai, rašydami romanus, apsakymus, apysakas, teatralai, režisuodami, mokytojai, mokydami jaunimą. Lietuviai dėl blogo susisiekimo gyveno uždarą gyvenimą, dirbdamiesi savitus darbo įrankius, statybą, skirtingus papročius ir savitus aprėdus. Tautiniai drabužiai- viena gražiausių mūsų tautodailės šakų. Visa tai atidengia istorija, pasiremdama archeologija, kronikom ir kitais dokumentais. Mūsų kultūros pagrindas- kalba, tautosaka, muzika, dainos, etnografija, paimtos ne iš mažumos senovės bajorų luomo, bet iš sodžiaus. Didžiausias tautos raštų šaltinis yra gausūs senovės kaimo kraičiai. Etnografiniai drabužių skirtumai pasireiškia spalvinėj gamoj, raštų įvairumu, papuošimų skirtingumu. Pagal žymesnius regionus skirstome į žemaičių, aukštaičių, zanavykų, kapsų, dzūkų, klaipėdiečių ir Vilniaus krašto.
Senieji dzūkų marškiniai buvo tunikiniai su perpetėmis, puošti kiauraraščio siuvinėjimais bei įaustais “žičkais”, kartais languotu audiniu. Marškinių apykaklė dažniausiai būdavo stačia, rečiau atvesta, arba jos visai nebūdavo. Vieni iš seniausių marškinių buvo raudonai languotos medžiagos perpetėmis, rankogaliais ir krūtine. Gana dažnai rankovių galuose, perpetėse bei rankogaliuose būdavo įaudžiami raudoni ruoželiai arba išrenkami geometriniai bei stilizuoti augaliniai raštai. Rinktiniai raštai rankovių galuose išdėstomi viena plačia (iki 8 cm) juosta ir keliomis siauresnėmis (1-2 cm). XIX a. II pusėje labiausiai paplinta siuvinėjimas baltais siūlais. Siuvinėjama apykaklė, perpetės, krūtinė, rankogaliai. Tokie marškiniai turi būdingus smulkius raštelius- saulutes, vingelius, žiedelius, lapelius, akutes. Iškilmingiausi dzūkių marškiniai- tie, kuriuos baltu kiauraraščiu moterys išsiuvinėdavo populiariais lietuviškais raštais- rūtelėmis, eglutėmis, saulutėmis.
XIX a. II pusėje rankoves pečiuose dzūkės įsiūdavo specialiu raukimu. Gana dažnai jos būdavo keturnyčio, aštuonnyčio, o vėliau raštuoto fabrikinio audinio. Dzūkijoje ilgiau, negu kituose etnografiniuose rajonuose, išliko drobiniai marškiniai. Medvilninės fabrikinės medžiagos buvo siuvamos perpetės, apykaklės, rankogaliai, o kartais- visos rankovės.
XIX a. pabaigoje marškinių rankovės ir apykaklės pradedamos siuvinėti raudonais ir juodais siūlais geometriniu arba augaliniu raštu. Tuo pat metu...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!