Darbo uzmokesčio lygis atskiruose sektoriuse

Įvadas Gyventoją užimtumas ir santykinai aukštas nedarbo lygis tampa viena opiausių socialinių problemų, trukdančių visiems visuomenės sluoksniams pasinaudoti rinkos ekonomikos privalumais ir ekonomikos reformų rezultatais, taip pat trukdančių mažinti skurdą ir socialinius skirtumus. Kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai šalies ūkyje formuoja naują darbo jėgos užimtumo struktūrų. Veikiama mokslo ir technikos pažangos, darbo jėgos struktūra nuolat kinta. Naujos technologijos ir nauji valdymo metodai reikalauja kvalifikuotų ir išsilavinusių darbuotojų. Deja, gyventojų profesinė struktūra nespėja prisitaikyti prie ekonomikos pokyčių. Intensyvus ir plataus masto ūkio pertvarkymas sąlygojo užimtumo mažėjimą ir nedarbo, pirmiausia struktūrinio, augimą. Nedarbas palietė atgyvenusių ir nepaklausių profesijų atstovus, nesugebančius dirbti naujose, modernizuotose ūkio šakose, neturintį darbo patirties jaunimą, asmenis be kvalifikacijos ir be įgūdžių. Darbo objektas. Darbo užmokestis ir jo diferenciacija Lietuvoje. Darbo tikslas - išnagrinėti darbo užmokesčio diferenciacija Lietuvoje. Darbo uždaviniai: 1. Pateikti darbo užmokesčio pagrindines sąvokas. 2. Supažindinti su Statistikos departamento duomenimis apie bendrą visos šalies gyventojų darbo užmokestį, vyrų ir moterų atlyginimus. 3. Palyginti miesto gyventojų atlyginimo dydį kaimo atžvilgiu. 4. Supažindinti su minimalaus atlyginimo didinimo perspektyvomis. Darbo metodai - mokslinės literatūros analizė, įmonės dokumentų analizė. I.Darbo užmokesčio teoriniai aspektai Visuomenė neliko patenkinta sužino­jusi kai kurių valstybės įmonių vadovų atlyginimus. Niekas per daug nesigilino, kaip tokie dideli atlyginimai dera su ekonomine logika, nes situacija per daug skandalinga socialinio teisingumo požiūriu: daugelis dirbančiųjų už ne ma­žiau svarbų darbą gauna keliskart ma­žesnį atlyginimą, o daugumos žmonių pajamos tiesiog vargdieniškos. Reiškinius ir faktus teisingai įvertinti galima tik lyginant juos skirtingose situa­cijose ir įvairiais aspektais. Jei skelbtieji atlyginimai už panašų darbą būtų mokami Amerikoje, jie būtų nepaprastai maži. Lietuva, žinoma, ne Amerika ir net ne Vakarų Europa, tačiau per vakarietiškas įmones, veikiančias Lietuvoje, ir pas mus pratinamasi prie didelių atlyginimų. Svarbios valstybės įmonės konkuruoja dėl gerų vadybininkų su privačiomis, todėl jų vadovų atlyginimai negali daug atsilikti nuo privačiųjų. Ateityje didieji atlyginimai didės sparčiau nei vidutinis atlyginimas dar ir dėl bendros ES ekonominės erdvės. Šabloninis argumentas, kad algos turėtų neviršyti aukščiausių šalies pareigūnų algų, ne visai korektiškas. Jungtinėje Ka­ralystėje, pavyzdžiui, yra šimtai valstybės tarnautojų, kurie gauna didesnius atlygi­nimus nei premjeras. O šios šalies valdy­mo racionalumu netenka abejoti. Iš žinias­klaidoje minėtų "per didelių" atlyginimų bent jau Ignalinos atominės elektrinės direktoriaus atlyginimas yra visais atžvil­giais per mažas. Visa tai šiek tiek paaiš­kina situaciją, bet nėra skelbtųjų atlygini­mų pateisinimas, nes daugeliu atvejų rinka nustatytų mažesnius atlyginimus, nei vei­kėjai nusistato naudodamiesi monopoline savo įmonių padėtimi. Tačiau "atlyginimų skandalas" yra tik mažas tikrai svarbios pajamų diferenciaci­jos problemos epizodas. Pajamų ir turto pasiskirstymu domimasi visame pasauly­je, nes nuo jo iš dalies priklauso ekonomi­kos efektyvumas. Analizuojant tradiciškai naudojamasi namų ūkių tyrimais arba spe­cialiomis apklausomis. Namų ūkių tyrimai nesuteikia informacijos apie didžiausias pajamas, nes turtingi ūkiai vengia daly­vauti -tuose tyrimuose. Lietuvos statis­tikos departamentas prie LR Vyriausy­bės (LSD) nuo 1994 m. atlieka specialius samdomų darbuotojų darbo užmokesčio tyrimus. Jų rezultatai labai įdomūs ir neabejotinai informatyvus. Bet LSD tyri­mai atskleidžia tik darbo, o ne visų pajamų pasiskirstymą. Visas legalias pajamas rodo sumokėti mokesčiai. Jie taip pat rodo ir turto dydį, jei turtas apmokestinamas. Detali informacija apie mokesčius kaupia­ma Tarpžinybinėje mokestinių duomenų saugykloje. Naudojantis ta informacija (žinoma, "deindividualizuota") bus gali­ma atlikti svarbius tyrimus ne tik dėl pa­jamų pasiskirstymo. Pasaulyje tokių tyri­mų jau yra. Naudojantis JAV 1913-2005 m. mokestiniais duomenimis nustatyti įdomūs didžiausių pajamų kitimo dės­ningumai. Vienam procentui turinčiųjų didžiausias pajamas praėjusio amžiaus pradžiojcteko 18 proc visų šalies pajamų. Nuo didžiosios depresijos iki pat 1980 m. jų pajamų dalis nuolat mažėjo ir nukrito iki 8 proc. Vėliau ji sparčiai didėjo ir dabar siekia 17 proc. Amžiaus pradžioje beveik visas turtingiausiųjų pajamas sudarė kapi­talo pajamos. Nuo 1985 m. situacija kito drastiškai ir dabar didesnės už kapitalo pajamas yra verslo pajamos, b didžiausios - iš išskirtinių vadybininkų, sportininkų, dainininkų ir t.t. atlyginimų. Dėl žymiau­sių vadybininkų yra stipri konkurencija darbo rinkoje, JAV panaikinti bet kokie atlyginimų apribojimai ir vadybininkai faktiškai patys sau nusistato atlyginimus. Panašiai kaip Lietuvoje. Lietuvoje, LSD duomenimis, 2007 m. samdomo darbo pajamos pasiskirsčiusios maždaug taip: kuo mažesnės pajamos, tuo daugiau jas gaunančiųjų. Mažiau negu 600 Lt per mėnesį gauna 30 proc. darbuo­tojų. Gaunančiųjų 601-800 Lt yra jau per­ pus tiek. Kitas staigus šuolis žemyn yra ties dviem tūkstančiais litų." Daugiau kaip 2500 Lt gauna tik 7 proc., o daugiau kaip 10 000 Lt - tik vienas iš tūkstančio darbuotojų. Užimti gyventojai - tiriamojo amžiaus asmenys, kurie tiriamąją savaitę dirbo bet kokį darbą ne trumpiau kaip 1 va­landą už kurį gavo darbo užmokestį pinigais arba natūra (maisto produktais ar kitais gaminiais), ar turėjo pelno (paja­mų). Tai visi asmenys, priklausantys užimtųjų kategorijai: darbdaviai, savininkai, ūkininkai, samdomi darbuotojai, šei­minėje įmonėje dirbantys šeimos nariai, savarankiškai dir­bantys asmenys. Užimtaisiais laikomi ir tie asmenys, kurie tiriamąją savai­tę sirgo, atostogavo, nedirbo dėl trumpalaikių ar ilgalaikių prastovų, augino vaikus iki 3 metų amžiaus, bet tyrimo me­tu nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darboviete. Bedarbiai, remiantis TDO rekomendacijomis, yra 15-74 m. amžiaus asmenys, kurie tiriamąją savaitę neturėjo darbo, jį suradę buvo pasirengę per artimiausias dvi savai­tes pradėti dirbti, keturias savaites intensyviai ieškojo moka­mo darbo įvairiais būdais: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą darbdavius, draugus, gimines, žiniasklaidą, lai­kė įdarbinimo testus ar dalyvavo įdarbinimo pokalbiuose, ieškojo patalpų, įrengimų savo verslui, bandė gauti verslo liudijimą licenciją kreditą. Bedarbiams taip pat priskiriami: • asmenys, kurie laikinai dėl techninių ar ekonominių priežasčių nedirbo savo darbo vietoje ir neturėjo formalaus ryšio su darboviete, ieškojo kito darbo; • samdomi darbuotojai, išėję priverstinių atostogų, jei jų darbdaviai nemoka jiems pakankamo (>50%) darbo užmokesčio ar atlyginimo ir jei jie tyrimo metu gali dirbti ir ieško darbo. Priverstinėmis atostogomis laikomos darbdavio inicijuotos nemokamos atostogos; • mokiniai, studentai, namų šeimininkės ir kiti asmenys, tiriamąjį laikotarpį buvę ekonomiškai neaktyvūs (mokėsi, šeimininkavo namuose), bet ieškantys darbo ir pasirengę artimiausiu metu (per dvi savaites) pradėti dirbti. Ilgalaikiai bedarbiai - tai bedarbiai, ieškantys darbo 1 metus ir ilgiau. Darbo jėga - visi užimti gyventojai ir bedarbiai. Neaktyvūs gyventojai - asmenys, kurių negalima pri­skirti nei prie užimtųjų, nei prie bedarbių. Tai vaikai, nedirbantys mokiniai ir studentai, namų šeimininkės (-ai), nedirbantys pensininkai, neįgalieji, rentininkai, nuteistieji, asmenys, praradę viltį rasti darbą. Darbo jėgos aktyvumo lygis - 15-64 m. amžiaus eko­nomiškai aktyvių gyventojų (darbo jėgos) ir tos pačios am­žiaus grupės gyventojų santykis. Užimtumo lygis - užimtų 15-64 m. amžiaus gyventojų ir tos pačios amžiaus grupės gyventojų santykis. Nedarbo lygis - bedarbių ir darbo jėgos santykis. Ilgalaikio nedarbo lygis - ilgalaikių bedarbių ir darbo jėgos santykis. Mokymosi visa. gyvenimą lygis - 25-64 m. amžiaus ' gyventojų, per keturias paskutines savaites dalyvavusių švietimo ir profesinio mokymo veikloje, dalis. Pagrindinis darbas - darbas, kurį asmuo dirba per darbo valandas tiriamosios savaitės metu. Jeigu asmuo dir­ba dviejose darbovietėse, tai pagrindine darboviete laikoma ta, kurioje jis dirba daugiau valandų. Papildomas darbas - darbas, kurį asmuo atlieka po pagrindinio darbo, už kurį jis gauna papildomą darbo užmo­kestį ar pajamų. Darbas visą darbo dieną ar visu etatu - darbas, trun­kantis ne mažiau kaip 40 vai. per savaitę, išskyrus tam tikrų profesijų (pedagogų, medikų ir kt.), kurių darbo laika, nusta­to specialūs Vyriausybės teisės aktai, darbą. Darbdaviai - visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys sa­varankiškai su vienu ar keliais partneriais nuosavoje įmonė­je. Darbdaviai turi mokėti samdomam darbuotojui darbo už­mokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstaty­muose, kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuo­se ar šalių susitarimu. Partneriai gali būti ar nebūti vienos šeimos ar namų ūkio nariai. Samdomi darbuotojai - asmenys, kurie sudaro raštiš­ką arba žodinę darbo sutartį su įmone. Samdomas darbuo­tojas už atliktą darbą gauna sutartą darbo užmokestį arba atlyginimą. Asmenys, savininko vardu vadovaujantys įmonei, priski­riami samdomų darbuotojų kategorijai. Samdomų darbuotojų grupei priskiriami ir valstybės samdomi darbuotojai. Savarankiškai dirbantys - asmenys, kurie dirba nuo­savoje įmonėje (registruotoje ar ne) su vienu arba keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomų darbuotojų. Jų veikla remiasi individualiu arba šeimos narių darbu. Jie nuo­lat gamina prekes, teikia paslaugas, norėdami gauti paja­mų. Prie savarankiškai dirbančių asmenų priskiriami: ūki­ninkai ir kiti žemės naudotojai, priskirti užimtųjų kategorijai, amatininkai (statybininkai, prekių gamintojai, siuvėjai, kirpė­jai ir t.t.) muzikantai, dailininkai, t. y. asmenys, nepriklau­santys jokiai firmai ar įmonei. Šiai grupei taip pat priskiriami asmenys, dirbantys pagal verslo liudijimą. Padedantys šeimos nariai - asmenys, dirbantys šeimos nariams priklausančioje įmonėje (ūkyje), kuri orien­tuojasi į rinką ir gyvenantys tame namų ūkyje. Padedantys šeimos nariai skirstomi į mokamus (gaunančius darbo už­mokestį ar atlyginimą) ir nemokamus. Mokami šeimos na­riai priskiriami samdomų darbuotojų kategorijai, o nemoka­mi - padedantiems šeimos nariams. Plėtojantis rinkos santykiams Lietuvoje, iškyla būtinybė kurti lankstesnes darbo apmokėjimo sistemas, labiau atitinkančias išsivysčiusios rinkos santykių prigimti. Darbo apmokėjimo vaidmuo svarbus ne tik motyvuojant darbuotojus dirbti efektyviai ir kokybiškai, bet ir palaikant teigiamą atmosferą darbo grupėse, skatinant sutelktam komandiniam darbui ir savitarpio pagalbai. Pačia bendriausia prasme apmokėjimo už darbą formas ir dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas. Pagal jį darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje, darbo kiekio ir kokybės bei įmonės veiklos rezultatų. Jau nuo senų laikų kuriamos darbo apmokėjimo sistemos, kuriomis siekiama užtikrinti ekonominį rentabilumą, darbuotojų motyvavimą, socialinę pusiausvyrą. Pagrindinės darbo apmokėjimo sistemos yra laikinė ir vienetinė, tačiau jų tarpe egzistuoja daugybė variacijų- darbo apmokėjimo sistemų, kurios yra moksliškai pagrįstos ir taikytinos. Gyventojų pajamos - sudėtinga ir daugialypė ekonominė kategorija. Pačia siauriausia prasme jos gali būti suprantamos kaip individo ar jo šeimos potencines vartojimo galimybes atspindintis rodiklis, tačiau pažvelgus į giluminius gyventojų pajamų formavimosi ir vystymosi dėsningumus, jos gali būti vertinamos kaip daugiamatis Šalies socialinio ekonominio išsivystymo bei visuomenės raidos indikatorius. Būtent šių objektyvių giluminių gyventojų pajamų formavimosi ir vystymosi ryšių atskleidimui yra skiriamas pirmasis šio darbo skyrius, kuriame pagrindžiama gyventojų pajamų tyrimo logika nuosekliai pritaikoma ir išvystoma antrame darbo skyriuje atliekant sisteminę Lietuvos gyventojų pajamų analizę bei teikiant konkrečius siūlymus, kaip tobulinti šalies socialinę ekonominę politiką. Analizuojant gyventojų (namų ūkių) pajamų ir išlaidų statistinės analizės reikėtų atkreipti dėmesį, kad pagrindinis tokios analizės šaltinis yra Lietuvos Respublikos statistikos departamento informaciniai leidiniai. Taip pat darbo svarba pabrėžia, tai, kad skirtingų tipų ir skirtingos socialinės - eko­nominės priklausomybės namų ūkiai labai skir­tingai vertina savo namų ūkio gyvenimo sąlygas. Ypač didelė dalis save priskyrusių vargšams bu­vo tarp nepilnų šeimų (vienas suaugęs asmuo su vaikais) - 48 proc., bei vienišų asmenų - 43 proc. Tai, kad vieniši asmenys priskyrė save vargšams, lėmė ne tik jų materialinė padėtis. Vieniši asmenys, taip pat ir viena motina (tė­vas), auginantys vaikus, yra labiau socialiai pa­žeidžiami, ir tai turėjo įtakos jų namų ūkio gyve­nimo lygio įvertinimui. Kas dvidešimtas priskyręs save vargšams na­mų ūkis nurodė, kad jo gyvenimo sąlygos yra sunkios mažiau kaip metai. Vadinamųjų kitų namų ūkių grupėje (gyvenantys iš pašalpų, stipendijų, santaupų) 9 proc. skurstantiems save priskyrusių namų ūkių atsakė, kad sunkiai gy­vena mažiau kaip metai. Atsakydami į klausimą apie skurdo trukme, 12 proc., vargšams save priskyrusių apklaustųjų nurodė, kad jie visa laika gyvena skurde (mies­te - 10 proc., kaime - 16 proc.). Perskaičiavus visiems respondentams gautume, kad 3 proc. Vienas iš pagrindinių rodiklių, charakteri­zuojančiu namų ūkiu gyvenimo lygį, yra dispo­nuojamos pajamos. 2002 metų namų ūkiu biu­džetu tyrimo duomenimis, disponuojamos paja­mos, skaičiuojant vienam namų ūkio nariui, bu­vo 438,0 Lt per mėnesi, iš jų piniginės pajamos su­darė 360,4 Lt, t.y. 84 proc. visų disponuojamų pa­jamų. Miestiečių disponuojamos pajamos 2002 metais buvo 475 Lt vienam namu ūkio nariui per mėnesį, kaimiečių - 327 Lt, t. y. 33 proc. mažesnės (žr. l Lentelė). Palyginti su 2001 metais, visos disponuoja­mos pajamos padidėjo 27 proc. Miestiečių disponuojamos pajamos didėjo sparčiau negu kai­miečiu (atitinkamai 32 proc. ir 16 proc.), todėl ir toliau didėjo atotrūkis tarp jų pajamų. 2001 metais vidutinės disponuojamos pajamos, ten­kančios vienam namų ūkio nariui, mieste buvo 31 proc. didesnės negu kaime, o 2002 metais -jau 49 proc. Dveji paskutiniai metai buvo nepalankūs gyventojų gerovei augti. Nors disponuo­jamos pajamos 2003 metais didėjo, tačiau dėl pajamų sumažėjimo pirmąjį 2002 metų ketvirtį ir pirmąjį 2003 melų ketvirtį, tik ketvirtojo 2003 metų ketvirčio disponuojamos pajamos buvo di­desnės nei ketvirtojo 2001 metų ketvirčio disponuojamos pajamos. Sumažėjus disponuojamoms pajamoms ir šiek liek didėjant prekių ir pa­slaugu kainoms, realiosios disponuojamos paja­mos 2003 metais, palyginti su 2002 metais, mies­te padidėjo 13 proc., o kaime sumažėjo l proc. Kadangi piniginės pajamos augo sparčiau negu natūrinės, jų dalis tarp disponuojamų pa­jamų padidėjo nuo 77 proc. 2001 metais iki 84 proc. 2003 metais (kaime atitinkamai nuo 59 proc. iki 67 proc.). Tokie struktūriniai pajamų pokyčiai rodo, kad namu ūkiai kaip vartotojai atsidūrė palankesnėje situacijoje, nes vartojimo požiūriu piniginėmis pajamomis galima nau­dotis lanksčiau.1 Didžiausios realiosios disponuojamos paja­mos paprastai gaunamos ketvirtąjį ketvirti (žr. l pav.), kai metų pabaigoje daliai dirbančiųjų išmokamos metinės premijos, o kaimiečiai gau­na daugiausiai pajamų už parduotą žemės ūkio produkcija. Tačiau daugiausiai dėl to, kad su­mažėjo darbo pajamos, ketvirtąjį 2002 metu ket­virti prasidėjęs gyventojų pajamų sumažėjimas buvo kompensuotas tik 2003 metų pabaigoje. 1 lentelė. Disponuojamų pajamų kitimas Iš viso Miestas Kaimas 2001 2002 2003 2001 2002 2003 2001 2002 2003 Visos disponuojamos pajamos, vie­nam namų ūkio natini per mėn., Lt. 326,7 438,0 415,4 352,7 475,2 464,9 268,9 327,1 311 ,0 piniginės 253, 0 360,4 349,4 295,3 422,9 416,4 159,0 226,8 2O8,3 natūrinės 73,7 67,6 66,0 57,5 52,3 48,5 109,3 100,3 102,7 Realiosios disponuojamos paja­mos, proc. (2001 m. - 100 proc.) 100,0 113,5 109, 1 100,0 116, 0 113,1 100,0 105,4 99,3 piniginės 100,0 123,4 118,5 100,0 124,1 121,0 100,0 123,6 112,4 natūrinės 100,0 79,5 76,9 100,0 78, 0 72,5 100,0 79,1 80,2 Šaltinis: Namų ūkių pajamos ir išlaidos ( 2001, 2002, 2003 m.) Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vilnius, 2002. 1 pav. Realiųjų disponuojamų pajamų sezoniniai pokyčiai Socialine-ekonominė grupė. Namų ūkio dis­ponuojamų pajamų lygis ir jo kitimas priklauso ne tik nuo namų ūkio gyvenamosios vietos, bet ir nuo daugelio kitų veiksnių: dirbančiųjų ir iš­laikytinių skaičiaus namų ūkyje, nuo namų ūkio narių pajamų šaltinių. Kaip parodė tyrimo duo­menys, 2002 metais daugiausia asmenų (33 proc.) buvo gyvenančių iš samdomojo darbo pa­jamų (mieste - 39 proc., kaime - 19 proc.). Dau­giau kaip penktadalis visų respondentų nurodė, kad pagrindinis jų pajamų šaltinis yra pensija (mieste - 20 proc., kaime - 27 proc.). 19 proc. kaimo gyventojų vertėsi iš pajamų, gautų iš meninio žemės ūkio, įskaitant ir pačių suvartotą produkcija. Išlaikytinių, t. y. asmenų, neturinčių jokio pajamų šaltinio, dalis mieste ir kaime sky­rėsi nedaug (atitinkamai 32 proc. ir 30 proc.). Didžioji dalis visų išlaikytinių -vaikai iki 18 me­tų. Dalis namų ūkio mamų turėjo net kelis paja­mų šaltinius. 31 proc. tiriamųjų nurodė, kad turi papildomą pajamų šaltini (mieste - 25 proc., kaime - 41 proc.). iš nurodžiusiu, kad jie turi papildoma pajamų šaltinį, net 80 proc. paminė­jo, kad tai darbas asmeniniame žemės ūkyje, 9 proc. - pensija. Namų ūkių biudžetų tyrime visi namų ūkiai sąlygiškai yra suskirstyti į penkias socialines -ekonomines grupes (žr. 2 lentelė.). Jos yra nusta­tomos pagal namų ūkio galvos, t. y, asmens, gaunančio didžiausias pajamas, pagrindinį paja­mų šaltini. Didžiausią tiriamųjų dalys (53 proc.) sudarė namų ūkiai, kuriu galvos pagrindinis pajamų šaltinis buvo samdomasis darbas, tačiau mieste ir kaime jų dalis gerokai skyrėsi. Mieste šiai socialinei - ekonominei grupei priklausė net 63 proc. visų namu ūkių, kaime - tik 31 proc.. Trečdalio šalies namų ūkių galvos pagrindinis pajamų šaltinis buvo pensija. Mieste tokių namų akių buvo 28 proc., o kaime - 45 proc.. Toki pa­siskirstymą lėmė tai. kad kaime gyvena daugiau pagyvenusių žmonių. Palyginti su ankstesniais melais, sumažėjo namų ūkių, gyvenančių iš sam­domojo darbo pajamų, padidėjo pensininkų, šiek tiek - darbdavių, dirbančių sau, o kaime -ir žemdirbių narnų ūkių dalis. 2 lentelė. Namų ūkių pasiskirstymas pagal socialines - ekonomines grupes 2007 metais (procentais) Iš viso Miestas Kaimas Visi namų ūkiai 100,0 100,0 100,0 Žemdirbiai (namų ūkio galvos pajamos yra iš asmeninio žemės ūkio) 5,9 0,1 18,1 Samdomieji darbuotojai (namų ūkio galvos pajamos yra iš samdo­mojo darbo valstybiniame arba privačiame sektoriuje) 52,6 62, 6 30,8 Dirbantys sau, darbdaviai (namų ūkio galvos pajamos yra iš verslo, amatų, laisvosios profesinės veiklos) 3,7 4,2 2,1 Pensininkai (namų ūkio galvos pajamos yra pensija) 33,5 28, Z 44,8 Kiti (namų ūkio gaivus pagrindinis pajamų šaltinis yra įvairios pa­šalpos, stipendija, pinigai, gauti ii tėvų, vaikų, giminių, santaupos nei kiti. pa j aini j šaltiniai) 4,3 4,7 3,5 Namų ūkių biudžetų tyrimo rezultatai rodo, kad namų ūkių disponuojamos pajamos (piniginės ir natūrinės), skaičiuojant vienam namų ūkio nariui, buvo 580 litų per mėnesį. Pinigines pajamos sudarė 514 litų, t. y. 89 procentus visų disponuojamų pajamų. Likusi dalis - pajamos natūra. Visos disponuojamos pajamos 2005 m., palyginti su 2004 m., padidėjo 16,9 procento. Kadangi vartojimo kainos per metus padidėjo 2,7 procento, realiosios pajamos padidėjo 13,8 procento. Piniginės disponuojamos pajamos, palyginti su 2004 m., padidėjo 20,6 procento. 1.1. Darbo užmokesčio pagrindinės sąvokos Atliekant metinį darbo apmokėjimo tyrimą, apklausiamos visų nuosavybės formų įmonės, įstaigos ir organizacijos. Tyrimo rezultatai papildyti individualių įmonių samdomųjų darbuotojų darbo užmokesčio duomenimis, deklaruotais Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis - iki mokestinis darbo užmokestis (neatskaičius fizinių pajamų ir socialinio draudimo mokesčių, kuriuos moka darbuotojas). Jis apskaičiuojamas iš bruto darbo užmokesčio lėšų atėmus sudariusių rangos (iki 1997 m. liepos 1 d.), autorines ir kitas civilines sutartis dirbančių darbuotojų, išeitinių pašalpų ir kompensacijų, delspinigių bei įmonės direktorių valdybos ir bendrovės valdybos narių (kuriems ši darbovietė nėra pagrindinė) darbo užmokesčio sumas. Bruto darbo užmokesčio lėšų suma - visiems darbuotojams (dirbusiems pagal darbo sutartis, taip pat sudariusiems rangos (iki 1997 m. liepos 1 d. ), autorines ir civilines sutartis) apskaičiuota pinigų suma per metus, įskaitant privalomuosius atskaitymus (fizinių asmenų pajamų ir darbuotojų privalomojo valstybinio socialinio draudimo mokesčius). Į bruto darbo užmokesčio lėšas įskaitoma: visų rūšių darbo užmokestis už atliktą darbą ar dirbtą laiką, įskaitant įvairias priemokas, priedus, papildomą atlyginimą (tantjemas), reguliarias ir vienkartines premijas, užmokestį už nedirbta laiką (atostogas, prastovas ir pan.); laikraščių, žurnalų, telegramų ir spaudos agentūrų, leidyklų, televizijos, radijo ir kitų organizacijų etatiniams literatūriniams (kūrybiniams) darbuotojams darbo sutarties pagrindu mokamas literatūrinis (kūrybinis) honoraras; išeitinės pašalpos ir kompensacijos pasibaigus darbo santykiams; pašaipos laikino nedarbingumo metu, mokamos iš darbdavio lėšų; delspinigiai už laiku neišmokėtą darbo užmokestį. Į darbo užmokesčio lėšų sumą neįskaitoma: dividendai, materialinė parama, dotacijos darbuotojų maitinimui, kompensacinio pobūdžio išmokos (už butų nuomą, komunalines paslaugas, mėnesinius transporto bilietus ir pan.), negrąžintinos paskolos gyvenamųjų namų ir butų statybai, pašalpos laikino nedarbingumo metu ir kitos iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. 1.2.Darbo užmokesčio dydis Statistikos departamento duomenimis bendras visos šalies gyventojų darbo užmokestis neatskaičius mokesčių per antrąjį 2007 - tų metų ketvirtį buvo 1222,1 lito. Vyrai per šį laikotarpį uždirbo 1348,80 lito, moterys - 1100 litų. Bendras darbininkų darbo užmokestis sudarė 1100 litų. Darbininkų vyrų darbo užmokestis buvo 1323,90 lito, moterų-890,30 lito. Per 2007 - tų metų antrąjį ketvirtį šalies tarnautojai uždirbo 1526,1 lito.Tarnautojų vyru darbo užmokestis sudarė 1843,8.lito, tarnautojų moterų - daugiau nei puse tūkstančio mažesnis - t.y. 1323,9 lito. Iš visų veiklos sričių darbuotojų daugiausia uždirbo finansų tarpininkai - jų bruto atlyginimas buvo 2650,20 lito. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio vidurkis 1969.70 lito. Mažiausiai uždirbo restoranų bei viešbučių darbuotojai - jų bruto atlyginimas sudarė 763 litus. Sveikatos priežiūros darbuotojai uždirbo 980,90 lito, gydytojų atlyginimas sudarė 1525,80 lito. Švietimo sferos darbuotojų atlyginimas buvo 1063,40 lito, iš jų mokytojų atlyginimas - 1259,80 lito. Apdirbamosios pramonės darbuotojų darbo užmokestis buvo 1149,10 lito, statybininkų- 1249,10 lito, transporto sferos darbuotojų- 1203 lito. Oficialiais duomenimis, 2006 metais Panevėžyje veikė 5081 įmonė ir įstaiga, iš jų 2361 individuali įmonė, 1177 akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės. Su verslo liudijimais dirbo apie 8000 verslininkų. Likusi dalis - įvairios biudžetinės įstaigos. Apie du trečdaliai visų Panevėžio įmonių priklauso smulkiam ir vidutiniam verslui, apie 15 proc. - stambios įmonės. Nors daugiausia darbo vietų yra sukurta SW (Smulkus ir vidutinis verslas), didesnį produktą, sukuria stambios įmonės. Statistiniais duomenimis, apie šimtas Panevėžio stambiųjų įmonių pagamina daugiau nei 70 procentų viso miesto bendrojo vidaus produkto vertės. Panevėžio verslo indėlis į bendrąjį nacionalinį produktą sudaro 5-6 proc. Tačiau kaip bebūtų keista, Panevėžio apskrities gyventojai - vieni iš mažiausiai uždirbančių Lietuvoje. Už Panevėžio apskrities gyventojus mažiau gauna tik Tauragės, Marijampolės ir Šiaulių apskričių žmonės, o pagal uždarbį gerokai lenkia ne tik Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, bet ir Telšių, Utenos bei Alytaus apskričių gyventojai. Panevėžio apskrities žmonės uždirba net 285 litais mažiau nei Vilniaus apskrities gyventojai. Tiesa, kaimyninės Šiaulių apskrities gyventojai už Panevėžio gyventojus uždirba 21 litu mažiau. Kad Panevėžio apskrities gyventojai uždirba beveik mažiausiai Lietuvoje, liudija Statistikos departamento surinkti antrojo 2007 - tų metų ketvirčio duomenys. Neatskaičius mokesčių, Panevėžio apskrities gyventojai antrąjį 2007 metų ketvirtį gavo 1096,4 lito. Pagal darbo užmokestį tarp visų Lietuvos apskričių esame ketvirtoje vietoje nuo galo. Tauragės apskritis užima paskutinę vietą darbo užmokesčio rezultatų lentelėje. Šios apskrities gyventojai uždirba 185 litais mažiau nei Panevėžio gyventojai. Iš visų Lietuvos apskričių antrąjį 2007 metų ketvirtį darbo užmokestis greičiausiai augo Alytaus, Telšių ir Kauno apskrityse. Panevėžio apskrities gyventojų antrojo 2007 - tų metų ketvirčio darbo užmokesčio rezultatai prastesni net už ketvirtojo 2006 - iųjų ketvirčio rezultatus. Ketvirtąjį 2006 metų ketvirtį šios apskrities gyventojų darbo užmokestis sudarė 1096,4 lito. Pirmąjį 2006 metų ketvirtį Panevėžio apskrities gyventojai uždirbo 1125,4 lito. 2005 — aisiais Panevėžio apskrities gyventojų darbo užmokestis buvo 908 Lt, 2004 - aisiais - 879 Lt, 2003 — aisiais — 887 Lt. 1.3.Minimalaus atlyginimo didinimo perspektyvos Minimalus gyvenimo lygis vis dar išlieka 125 litai. Minimalus valandinis darbo užmokestis antrąjį 2007 metų ketvirtį buvo 2,86 lito, pirmąjį ketvirtį - 2,67 lito. Į Vyriausybės ketinimą 2005 metais padidinti minimalų atlyginimą iki 600 litų dauguma dirbančiųjų žiūrėjo su viltimi ir džiaugsmu, o darbdaviai - su nerimu. Jei minimalus atlyginimas būtų pakeltas iki tos sumos, nedidinant neapmokestinamojo minimumo, darbdaviui kiekviena darbo vieta būtų atnešusi po 1366 litus papildomų išlaidų. Darbdavių siūloma išeitis -atlyginimą kelti neapmokestinamojo minimumo sąskaita. Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) paskelbė net aštuonias priežastis, dėl kurių MMA didinimą diskutuoja jau nuo 2007 metų vasaros: vis keičiamas MMA dydis (nuo 500 litų iki 550 litų) ir nukeliama data. LLRI skelbia, kad dešimčia procentų didinamas MMA bus smūgis įmonėms, darbuotojams mokančioms minimalų atlyginimą. Dėl to įmonės bus priverstos mažinti kitų darbuotojų darbo užmokestį, atleisti dalį darbuotojų, visai atsisakyti investicijų, daugiau mokėti atlygio vokeliuose. Pastaroji tendencija - puikiai prigijusi ir darbdavių "pateisinama" dėl verslui šalyje taikomos gan dideliu mokesčiu naštos. Įstatymų nereglamentuoti žodiniai susitarimai tarp darbuotojo ir darbdavio vis dar egzistuoja - darbuotojui smagu gauti didesnį atlygį, nes vokelio turinys neapmokestinamas; patogu ir darbdaviui - valstybei skirti pinigėliai lieka jo kišenėje. Idilė trunka tol, kol atsitinka kas nors, apie ką šalys negalvojo susitardamos. Paskutinį kartą MMA nuo 450 iki 600 litų buvo padidinta 2007 metų gegužės mėnesį. 2007 metų gruodį, palyginti su lapkričiu, vartotojų kainos Lietuvoje padidėjo 10 proc., o metinė infliacija siekė 9,9 proc. Lapkričio mėnesinis vartotojų kainų prieaugis sudarė 13 procentus, o metinis – 9,9 procentus. II.Darbo užmokesčio lygio atskirose ekonominės veiklos sferose lyginamoji analizė ir vertinimas Nors prognozuojama, kad 2050 metų pradžioje kas trečias (34,6 proc.) Lietuvos gyventojas bus 60 metų amžiaus ir vyresnis, laukia kasmet gerėjančios finansinės padėties. Penktadalis Lietuvos gyventojų teigia, kad jų finansinė padėtis per pastaruosius dvylika mėnesių sustiprėjo, o ketvirtadalis mano, kad ir per 2005 metus jų finansinė padėtis gerės. Vertindami savo šeimos perspektyvas, per artimiausius dvylika mėnesių, 24 proc. respondentų nurodė, kad tikisi pagerėjimo., 14 proc. -pablogėjimo, daugiau nei pusė apklaustųjų mano, kad jų finansinė padėtis liks nepakitusi. 36 proc. apklaustųjų mano. kad per artimiausius metus sutaupyti kiek nors pinigų yra tikėtina, 39 proc.mano, kad netikėtina trečdaliui respondentu (33 proc.) sutaupyti atrodo visiškai netikėtina. Palyginti su 2007 - uju lapkričiu ir 2006 - iųjų gruodžiu, gruodį galimybes sutaupyti gyventojai vertino optimiškiau. 21 proc. apklaustųjų teigė, kad jų namų ūkio finansinė padėtis per 2007 metus pagerėjo. 24 proc. - pablogėjo, o 55 proc. žmonių atsakė, jog jų šeimos finansinė padėtis per metus nepasikeitė. Šalies ekonominę padėtį gyventojai vertino geriau negu savo: • 33 proc. apklaustųjų nuomone, šalies ekonominė padėtis per 2007 metus pagerėjo; • 25 proc. - pablogėjo; • 41 proc. - šalies ekonominė padėtis nepasikeitė. 39 proc. gyventojų tikisi, kad per šiuos metus šalies ekonominė padėtis pagerės, 18 proc. prognozavo pablogėjimą, o 38 proc. teigė, kad padėtis išliks tokia pat. Palyginti su 2007 - ųjų lapkričiu, gruodžio mėnesį tiek miesto, tiek kaimo gyventojai truputį blogiau vertino nedarbo Ivgio pokyčius per artimiausius dvylika mėnesių. Kaimo gyventojai , priešingai nei miesto, optimistiškiau vertino savo finansinės padėties perspektyvas, bet pesimistiškiau vertino savo galimybes sutaupyti. Nors lietuviai dukart turtingesni nei prieš šešerius metus, tačiau - vis dar vargšai Europos mastu. 2007 metais mūsų šalyje vienam gyventojui teko vos 747 eurų indėlis, tuo tarpu Estijoje - 1217 eurų. Palyginti su 2006 metų gruodžiu, per metus Lietuvos gyventojų pasitikėjimo rodiklis išaugo 8 punktais - didžiausią įtaką tam turėjo optimstškesnis šalies ekonomikos padėties ir nedarbo lygio vertinimas. 1 lentelė. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis ir indeksai 2004 - 2007 m. Metai Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, Lt Vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio indeksai ankstesni metai =100 Bruto neto Bruto neto realusis Šalies ūkis 2004 982.30 699.40 101,20 101.00 99.7 2005 1013.90 728.40 103,20 104,10 103.80 2006 1072.6 786,40 105,80 108,00 109.3 2007 1076,6 791.40 109.80 112,00 113,30 Valstybės sektorius 2004 1097.80 773.50 102.00 101,80 100.50 2005 1133,80 805.20 103.30 104,10 103.80 2006 1200,70 868.40 105,90 107,80 109,10 2007 1204.70 872,40 109.90 112.80 114.10 Privatus sektorius 2004 888.10 639,00 101,10 101.00 99,70 2005 925.80 672.00 104,20 105.20 104.90 2006 984.80 730,20 106,40 108,70 110.00 2007 989.80 735.20 111.40 113,70 115,00 1 pav. Darbuotojų vidutinis darbo užmokestis už 2007 metus litais Apibendrintai galima teigti, ka 1.Statistikos departamento duomenimis bendras visos šalies gyventojų darbo užmokestis neatskaičius mokesčių per antrąjį 2007 - tų metų ketvirtį buvo 1222,1 lito. Vyrai per šį laikotarpį uždirbo 1348,80 lito, moterys - 1100 litų. Oficialiais duomenimis, 2006 metais Panevėžyje veikė 5081 įmonė ir įstaiga, iš jų 2361 individuali įmonė, 1177 akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės. 3.1.Darbo užmokesčio kaita ir jį įtakojantys veiksniai Pastaraisiais metais sparčiai auganti Lietuvos ekonomika sudaro palankias sąlygas didinti gyventojų užimtumą ir mažinti nedarbą. 2006 m. dirbo 1499 tūkst. 15 metų ir vyresnių gyventojų. Užimtų gyventojų skaičius per metus išaugo 25 tūkst., arba 1,7 procento. Palyginti su ankstesniais metais, augimo tempai sumažėjo (2005 m. užimtų gyventojų skaičius buvo išaugęs 38 tuksi). Dirbančių moterų dalis beveik nesikeičia. 2006 m. moterys sudarė 49,6 procento visų dirbančiųjų, 2005 m. - 49,1, o 2004 m. - 50,8 pro­cento. Didėja 15-64 metų amžiaus gyventojų užimtumo lygis. Jis 2006 m. buvo didžiausias ir siekė 63.6 procento. Palyginti su 2005 m., jis išaugo 1 procentiniu punktu. Žemiausias užimtumo lygis (57,2%) buvo 2004 m. - įvairių gyventojų grupių užimtumas kinta skirtingai. Jaunimo (15-24 metų asmenų) užimtumo lygis 2005 m. buvo 21,1 procento, o 2006 m. jis išaugo iki 23,7 procento. 2 pav. Samdomi darbuotojai pagal gauto darbo užmokesčio dydį Pagrindine moterų veiklos sritimi išlieka sveikatos priežiūra ir socialinis darbas, kur 2006 m. jos sudarė 84 procentus darbuotojų, bei švietimas, kur moterys sudarė 80 procentų darbuotojų. Statybos, elektros, dujų ir vandens tiekimo, transporto, sandėliavimo ir ryšių veiklos srityse daugumą darbuotojų sudaro vyrai. 2006 m. daugiausia užimtų gyventojų dirbo kvalifikuotų darbininkų ir amatininkų (10 proc.), specialistų (17 proc.) ir aptarnavimo sferos ir prekybos darbuotojų" (13 proc.) profesijų grupėms priskiriamą darbą. Mažiausia buvo jau­nesniesiems tarnautojams priskiriamų darbuotojų (4 proc.) ir teisės aktų leidėjų, vyresniųjų valstybės pareigūnų, įmonių, įstaigų, organizacijų ir kitų vadovų (9 proc.). Dauguma moterų (67 proc.) dirbo specialistų darbą. 3.2.Užimti gyventojai pagal profesijų grupes Sparčiai kylant šalies ekonomikai, besitęsiant gyventojų emigracijai ir sparčiai daugėjant laisvų darbo vietų, ženkliai mažėja bedarbių skaičius ir nedarbo lygis. 2006 m. bedarbių skaičius sumažėjo iki 89 tūkst. ir buvo pats mažiausias per visą. tiriamą laikotarpį. Palyginti su 2004 m., bedarbių skaičius sumažėjo tris kartus. Nedarbo lygis sumažėjo nuo 17,4 procento 2004 m. iki 5,6 pro­cento 2006 m. Jaunimo (15-24 metų asmenų) nedarbo lygis yra aukštesnis už bendrąjį. Kadangi iš Lietuvos emigruoja nemažai jaunimo, jų nedarbo lygis 2006 m. buvo sumažėjęs iki 9,8 procento, nors prieš metus jaunimo nedarbo lygis buvo 15,7 procento, o 2004 m. jis siekė net 31,1 procento. Bedarbių skaičiaus mažėjimas turėjo teigiamą poveikį ilgalaikių bedarbių skaičius mažėjimui. 2006 m. šalyje buvo 40 tūkst. ilgalaikių bedarbių, t. y. asmenų, ieškančių darbo ilgiau nei vienerius metus. Jie sudarė 44 procentus visų bedarbių. 2005 m. tokių bedarbių buvo 73 tūkst., jie sudarė daugiau nei pusę visų bedarbių (55%). Dažniausiai ilgalaikiai bedarbiai yra vyresnio amžiaus miesto gyventojai, negalintys prisitaikyti prie naujų darbo rinkos sąlygų. 3 pav. Darbo užmokesčiai įvairios ekonomikos sektoriuose pagal gauto darbo užmokesčio dydį, eur Užimtų gyventojų skaičius, bedarbių skaičius bei kiti leidinyje skelbiami rodikliai yra įvertinti skaičiai. Šie įverčiai yra atsitiktiniai dydžiai, nes jiems apskaičiuoti imama ne visa populiacija, o tik jos dalis. Imties naudojimas lemia įverčio atsitiktinę paklaidą. Santykinė Santykinės standartinės paklaidos įgyjamos reikšmės yra neneigiami skaičiai. Šiame tyrime įverčiai yra laikomi tiksliais, jei jų santykinė standartinė paklaida nėra didesnė kaip 8 procentai. Jei santykinė standartinė paklaida yra nuo 8 iki 30 procentų, įverčiai laikomi patenkinamais, o jei didesnė negu 30 procentų, įverčiai laikomi nepakankamai tiksliais. įverčių tikslumas priklauso nuo imties dydžio, naudojamo įverčiui skaičiuoti. Kuo mažiau respondentų dalyvauja skaičiuojant įvertį, tuo jo tikslumas menkesnis. 2 lentelė. Darbo užmokesčio diferenciacija 2002 2003 2004 2005 2006 2007 Darbo jėga 1,5 1,5 1,5 1,4 1,5 1,7 Vyrai 1,9 1,8 18 1,8 1,9 2,1 Moterys 1,9 1,7 1,8 1,7 1,8 1,9 Mieste 2,2 2,1 2,1 2,1 2,2 2,3 Kaime 3,9 3,6 3,4 3,5 3,5 3,8 Užimtieji 1,7 1,6 1.6 1,5 1,6 1,7 Vyrai 2,2 1,9 1,9 1,9 2,0 2,1 Moterys 2,1 1,9 2,0 1,9 1,9 2,0 Mieste 2,4 2,2 2,3 2,2 2,3 2,4 Kaime 4,1 3,7 3,6 3,7 3,6- 3,9 Bedarbiai 4,5 4,3 4,5 4,9 5,7 7,3 Vyrai Moterys 5,8 5,6 6.1 6,8 7,9 10,2 6,6 6,0 6,2 6,5 8,1 9,7 Mieste 5,4 4,9 5,2 5,8 7,0 8,8 Kaime 8,9 9,4 9,9 9,6 10,5 13,5 Darbo jėgos aktyvumo lygis (15-64 m.) 0,9 0,8 0,8 0,8 0,9 0,9 Vyrai 1,2 1,1 1,1 1,1 1,1 1,2 Moterys 1,3 1,2 1,2 1,2 1,3 1,3 Mieste 1,1 1,0 1,0 1,0 1,2 1,0 Kaime 1,8 1,6 1,6 1,6 1,8 1,8 Užimtumo lygis (15-64 m.) 1,3 1,0 1,0 1,0 1,0 1,0 Vyrai 1,7 1,4 1,3 1,3 1,3 1,3 Moterys 1,7 1,5 1,5 1,5 1,4 1,4 Mieste 1,5 1,3 1,2 1,2 1,0 1,2 Kaime 2,3 1,8 1,9 1,9 1,6 2,0 Nedarbo lygis 4,1 4,0 4,3 4,6 5,5 7,1 Vyrai 5.2 5,2 5,8 6,4 7,6 9,9 Moterys 6,2 5,7 5,9 6,2 7,8 9,6 Mieste 4,7 4,4 4,8 5,4 6,6 8,5 Kaime 8,0 8,7 9,3 9,0 9,8 13,0 3 lentelė. Samdomi darbuotojai pagal gauto darbo užmokesčio dydį 2002 2003 2004 2005 2006 2007 Iš viso 1090,9 1124,0 1144,8 1169,6 1224,1 1263,7 Iki 430 Lt 332,1 335,3 2724 177,0 100,6 52,7 431-600 Lt 262,5 258,6 260,5 2S1,2 310,2 267,6 601-1000 Lt 307,1 300,4 319,6 368,6 405,1 414,4 1001-1500 Lt 64,9 69,6 72.9 88,5 124,9 173,3 1501-2003 Lt 16,3 17,3 20,5 23,9 33,8 49,2 2004 Lt ir daugiau 10,1 15,6 14,9 15,1 19,5 27,3 Neatsakė 97,8 127,0 183,9 205,3 229,9 279,2 Vyrai 509,1 543,9 554,8 580,8 506,7 622.7 Iki 430 Lt 128,1 141,5 109,7 68,3 35,1 20,5 431-600 Lt 117,1 116,7 113,8 123,6 124,3 101,7 601-1000 Lt 166,5 164,6 172,0 202,6 217,5 199,1 1001-1500 Lt 39,0 38,3 44,2 53,5 72,4 103,8 1501-2003 Lt 11,1 10,9 13,2 16,7 24.8 35,5 2004 Lt ir daugiau 7,5 10,5 11,8 11,7 14.0 20,0 Neatsakė 39,6 61,4 90,2 104,4 118.6 142,1 Moterys 581,8 580,0 589,9 588,8 617,3 641,0 Iki 430 Lt 204,0 193,8 162,7 108,7 65,6 32,3 431-600 Lt 145,4 141,9 146,7 167,6 185,9 165,9 601-1000 Lt 140,5 135,8 147,6 166,0 187,7 215,3 1001-1500 Lt 25,9 31,3 28,7 34,9 52,5 69,5 1501-2003 Lt 5,2 6,4 7,3 7,3 9,0 . 13,6 2004 Lt ir daugiau 2,6 5,2 3,1 3,4 5.5 7,3 Neatsakė 58,2 65,6 93,7 100,9 111,2 137,1 Mieste 869,7 892,9 911,4 918,4 956,6 972,1 Iki 430 Lt 235,3 238,4 194,8 123,5 64,4 27,5 431-600 Lt - 214,7 206,4 201,3 213,9 221,4 181,1 601-1000 Lt 257,0 253,1 268,0 301,7 332,7 329,1 1001-1500 Lt 59,4 62,2 63,6 77,5 108,3 146,1 1501-2003 Lt 15,3 16,1 19,2 21,4 28,2 43,0 2004 Lt ir daugiau 9,9 14,1 13,9 13,2 16,6 23,0 Neatsakė 78,2 102,7 150,6 167,2 184,9 222,3 Kaime 221,2 231,0 233,3 251,2 267,5 291,6 Iki 430 Lt 96,8 97,0 77,5 53,6 36 - 25,2 431-600 Lt 47,8 52,2 59,2 77,3 88,7 86,6 601-1000 Lt 50,1 47,3 51,6 66,9 72,4 85,3 1001-1500 Lt 5,5 7,4 9,4 10,9 16,6 27,1 1501-2003 Lt 1,1 1,2 1,3 2,6 5,7 6,1 2004 Lt ir daugiau 0,2 1,6 1,0 1,9 2,9 4,4 Neatsakė 19,6 24,3 33,3 38,1 45,0 57,0 Problema. Skirtingos amžiaus grupės skiriasi savo padėtimi ir galimybėmis darbo rinkoje. Paprastai jauni­mas ypatingai nukenčia nuo nedarbo, susiduria ir su kitais sunkumais: gauna santykinai žemą darbo užmokestį, santykinai dažnai dirba mažai apmokamus laikinus bei dalinius darbus ir kt. Todėl jaunimas yra probleminė as­menų grupė darbo rinkoje. Jaunimo aktyvumas pastoviai mažėja. Tą nulemia ilgesnis jaunimo mokinimosi laikotarpis tiek bendrame, tiek ir profesiniame išsilavinime. Daugumoje ES šalių jaunų vyrų aktyvumas mažėja. Tik Olandijoje jis nuo 1979 iki 1994 metų šiek tiek padidėjo. Ypač šis rodiklis sumažėjo Prancūzijoje, Švedijoje ir Portugalijoje. Jaunų moterų aktyvumo lygio kritimas mažiau pastebimas, nes didėja moterų įsitraukimas į darbo rinką beveik visose am­žiaus grupėse. Pastaruoju metu tik 47,3% jaunimo aktyvūs. Didžiausias jaunimo aktyvumo lygis yra Danijoje ir Olandijoje. Šiose šalyse jis viršija 65%. Mažiausias jaunimo aktyvumas yra Belgijoje ir Liuksem­burge, kur šis rodiklis nesiekia 35% (A.Franco, 2003). III. Darbo užmokesčio atskirose ekonominės veiklos sferose didinimo galimybė ES šalyse jaunų asmenų užimtumas mažesnis nei vyresnių amžiaus grupių asmenų: jis sudaro 39,9%, 25-54 metų amžiaus asmenų siekia 76,4%. Didžiausias jaunimo užimtumas yra Dani­joje ir Olandijoje (virš 65%), o mažiausias Graikijoje ir Italijoje (nesiekia 27%) (žr. 1 pav.). Jaunimo nedarbo lygis ES yra maždaug du kartus didesnis nei bendras nedarbo lygis. Bendras nedarbo lygis 1998-2004 metų laikotarpiu ES sumažėjo, kartu mažėjo ir jaunimo nedarbo lygis, tačiau visose be išimties ES šalyje jis yra didesnis nei bendras nedarbo lygis. Ypač didelis jaunimo nedarbo lygis yra pietinėse šalyse: Italijoje, Graikijoje ir Ispanijoje, kur jis sudaro virš 20%), t.y. tose šalyse, kur aukštas bendras nedarbo lygis. Tuo tarpu mažiausias jaunimo nedarbo lygis Austrijoje, Danijoje, Olandijoje bei Airijoje, kur jis nesiekia 7% (Eurostat, 2005) Egzistuojant griežtam atleidimų iš darbo reguliavi­mui, didėja jaunimo nedarbas. Tokia situacija buvo 1980 metais Vokietijoje švietimo darbuotojų sferoje, taip pat 1980-1990 metais Ispanijoje, kur jaunimo nedarbo lygis pasiekė 40 % (R.Sackmann, 1998). Ypač didelis jaunų moterų nedarbas. Beveik visose ES šalyse jis didesnis už jaunų vyrų nedarbo lygį, ypa­tingai Graikijoje, Ispanijoje ir Italijoje dideli jaunų mo­terų ir vyrų nedarbo lygio skirtumai, t.y. tose šalyse, kur aukštas tiek jaunimo, tiek ir bendras nedarbo lygis. Tik dviejose ES šalyse - Vokietijoje ir D.Britanijoje jaunų moterų nedarbo lygis yra kiek mažesnis nei jaunų vyrų. Darbų segregacija. Egzistuoja tiek vertikali, tiek ir horizontali darbuotojų segregacija pagal amžių: jaunimas retai teužima vadovaujančias pozicijas, retai dirba žemės – ūkyj. Perdirbamojoje pramonėje daugiausia užimti jauni asmenys. Daugumai baigusių mokslus jaunuolių pirmoji dar­bo vieta būna laikinas arba nepilnos darbo dienos darbas. Laikinuose darbuose po mokyklos baigimo įsidarbina 27,3-85,8% 16-29 metų vyrų bei 22,5-87,4% moterų. Ypač daug mokslus baigusių jaunuolių priversti dirbti laikinus darbus Ispanijoje (atitinkamai 85,8% vyrų, 87,4% moterų), Prancūzijoje (68,3% vyrų ir 66,3% moterų), Suomijoje (67,4% ir 65,9%), Vokietijoje (62,8% ir 69,9%), Olandijoje (57,3% ir 54,7%) ir Portugalijoje (54,5% ir 62,1%). Skirtingose ES šalyse nesavo noru laikinai įsidarbinti priversti 1,2-69,4%) jau­nų vyrų ir 7,1-71% moterų. Nepilną darbo laiką po mo­kyklos baigimo dirba 9,2-68,8%o 16-29 amžiaus vyrų ir 13,6-88,7% to paties amžiaus moterų. 4,7-40,6% vyrų ir 2,3-55,5% moterų nepilną darbo laiką dirba ne savo noru. Darbo užmokestis. Jaunimas pasižymi mažesniu nei kitų amžiaus grupių darbo užmokesčiu. Tarptautinis socialinis tyrimas, atliktas 1993 m., lyginant 18-24 ir 35-44 metų darbuotojų darbo užmokestį, nustatė, jog visose tirtose šalyse jaunimo nedarbo lygis mažesnis nei vyresnių asmenų. Visose šešiose tirtose ES šalyse jaunimas uždirba mažiau nei vyresni asmenys, ypač darbo užmokesčių skirtumas žymus D.Britanijoje, kur ypatingai didelė bendra darbo užmokesčio diferenciacija. 3 lentelė. 16-29 metų amžiaus asmenų pirmieji darbai per metus po mokymosi baigimo (%), 1996. Vyrai Moterys Laikini darbai Daliniai darbai Laikini darbai Daliniai darbai % Iš jų ne savo norui%) % Iš jų ne savo noru (%) % Iš jų ne savo noru (%) % Iš jų ne savo noru (%) Austrija 45,1 1,2 13,1 18,2 35.2 9,1 24.1 8.3 Belgija 38,8 18,0 12.8 24,6 45.6 20,1 23.2 55.5 Danija 44,2 17,2 45,6 4,7 31,3 39,2, 55.8 7.5 Suomija 67,4 49,6 33,5 . 25.5 65,9 56,3 52,7 26,6 Prancūzija 68.3 21.8 40.6 66.3 40.3 48.5 Vokietija 62.8 16,3 5.3 69,9 21,1 6,1 Graikija 38,0 55,3 11,5 37,5 41,9 42.4 20,1 51,0. Airija 39.4 19.2 32,1 13,6 42,1 24,3 40,2 17,7 Italija 32,8 17,7 15,7 29,7 51,9 25.2 25,6 37,8 Liuksemburgas 42,5 9,6 14,8 9,6 22,5 7,1 13,6 .Olandija 57,3 29,3 68,8 4.5 54,7 25,7 88.7 ,2.3 Portugalija 54,5 62,2 9,2 24,5 62,1 53,0 17,6 45.3 Ispanija 85,8 '69,4 19,4 18,9 87.4 71,0 33.2 19.4 D..Britanija 27,3 25,9 . 45,3 7,1 25,7 25,3 54.1 10.2 4. lentelė. 18-24 metų darbuotojų, uždarbis, lyginant su 35-44 metų darbuotojų darbo užmokesčiu, 1993. Sudaryta pagal OECD, 1997. Šalis Koeficientas Vokietija - 0,3820 Airija - 0,2282 Italija - 0,4830 Olandija - 0,2095 Ispanija - 0,5367 D.Britanija -0,8111 Todėl nestebina faktas, jog jaunimas sudaro nemažą dalį mažai uždirbančių asmenų (Mažas uždarbis - tai mažesnis nei du trečdaliai visų pilną darbo laiką dirbančių asmenų medianinio uždarbio (OECD)). Kaip matome iš lentelės, pateiktose ES šalyse nuo penk­tadalio iki dviejų trečdalių jaunimo iki 25 metų amžiaus yra mažai apmokami, ypač didelė mažai apmokamų jaunuolių dalis yra D.Britanijoje ir Vokietijoje, kur dau­giau nei pusė iki 25 metų amžiaus asmenų yra mažai ap­mokami. Panaši situacija ir-Prancūzijoje. Vyresnių as­menų tarpe mažai apmokami tik 3-24%. Žmogiškasis kapitalas. Jauni­mas turi tik bendrąjį išsilavinimą, neturi darbo praktikos, patirties, t.y. jaunimas turi santykinai mažą žmogiškąjį kapitalą, kas lemia jų santykinai mažesnį darbo produkty­vumą. Tai žada didelius apmokymo kaštus, todėl šie as­menys patenka į eilės galą ir nėra mielai samdomi ir įdarbinami į „naujokų" gretas (kraštinį personalą), t.y. faktai patvirtina L.C.Thurovv „eilės" modelį bei Insideroutsider teoriją. Palyginus mokyklų absolventų laiką, praleistą be­darbių gretose per 3-6 metų laikotarpį po mokslo baigi­mo, matome gana ryškų skirtumą tarp asmenų, turinčių skirtingą išsilavinimą: aukštesnį išsilavinimą turintys asmenys praleidžia mažiau laiko bedarbių gretose. Nie­kada nebuvo bedarbiais 52,3-71,8%) žemesnį nei aukš­tesnįjį antrinį išsilavinimą turintys vyrai ir 37,2-72,9% tokį pat išsilavinimą turinčios moterys, tuo tarpu tarp universitetinį bei tretinį išsilavinimą turinčių asmenų šis rodiklis siekia 79,5-83,9% vyrams ir 77,4-89,5% mo­terims. Apskaičiavau koreliacijos koeficientus tarp išsila­vinimo lygio ir per 3-6 mėnesius nuo mokslo baigimo nė karto nebuvusių bedarbių gretose dalies kiekvienai šaliai. 4 lentelė. Mažai apmokami asmenys. (% atitinkamo amžiaus asmenų grupėje). Sudaryta pagal OECD, 2007. Jaunesni nei 25 metai 25-54 metai Virš 55 metų Austrija 19,5 12.1 9.6 Belgija 22,2 5,3 4,9 Suomija 27,1 5,5 4,4 Prancūzija 49,5 10.6 10.5 Vokietija 504 6,7 5,4 Italija 27.0 6,7 7,4 Švedija 8,7 4,3 2,9 D.Britanija | 63,0 21,2 23,7 Italijos amžiaus grupės yra: iki 31 metų, 3 1—50 metų ir virš 51 melų amžiaus. Vokietijoje atliktas tyrimas taip pat patvirtino, jog darbo užmokestis auga kartu su amžiumi. Ypač ši tendencija ryški vyrų vadovų tarpe, kur tarp asmenų iki 39 metų amžiaus tik 33% uždirba daugiau nei 150 tūkst. EUR per metus. Didžioji minėto amžiaus vyrų dalis (36%) per metus uždirba mažiau nei 100 tūkst. EUR. Vyresnių vyrų vadovų dauguma uždirba virš 150 tūkst. EUR per metus (49% 40-49 metų amžiaus ir 61% vyresnių nei 50 metų amžiaus vyrų)- Pusė visų iki 39 metų amžiaus moterų vadovių uždirba mažiau nei 100 tūkst. EUR per metus, tik 20 % atlyginimas viršija 150 iukm. EUR. Tarp vyresnių moterų mažesne dalis-neuždirba 100 tūkst. EUR, 38%> 50 metų amžiaus ribą peržengusių moterų vadovių tarpe 38% gauna didesnį nei 150 tūkst. EUR darbo užmokestį (S.Bischoff, 1999). 6 lentelė. Išsilavinimas ir užimtumas (koreliacijos koeficientai). Bendras koreliacijos koeficientas 0,757483 y=l l,75x+48,S94 Prancūzija 0,95 1368 y= 17,95x+26.8 Vokietija 0,716032 y=4,1x4-70,183 Airija 0,970566 y= 13,2x4-46.467 Kaip matome, nedarbas labai glaudžiai susijęs su asmens išsilavinimu. Ypač šis ryšys stiprus Airijoje ir Prancūzijoje, testas taip pat parodo, jog hipotezės apie skirtingą bedarbystės laikotarpį pagal asmenų išsilavinimą negalima atmesti (=0,496806; p=0,174). Tokį patį ryšį matome tarp išsilavinimo ir nedarbo lygių per pirmuosius 1-5 metus po mokslų baigimo. Kuo ilgesnis laikotarpis po mokslų baigimo, tuo stipresnis egzistuoja neigiamas ryšys tarp išsilavinimo ir nedarbo lygio. Koreliacija stipresnė moterų atveju (žr. 5 lentelę). Tai rodo, jog vyrų nedarbui jų išsilavinimas turi mažiau reikšmės nei moterų. Taip pat matoma stipresnė koreliacija ilgėjant nedarbo laikotarpiui. 7 lentelė. Išsilavinimo ir nedarbo lygio priklausomybė (koreliacijos koeficientai). Apskaičiuota pagal OECD, 1999. 1 metai i 3 metai 5 metai Moterys -0,55276 -0,76021 -0.89666 Vyrai -0.59553 -0,49381 -0.86864 Bendras -0,52747 -0,63986 -0,87485 Empiriniai duomenys patvirtina žmogiškojo kapitalo teoriją: asmenys, įgiję didesnį bendrąjį žmogiškąjį kapitalą rečiau būna bedarbių gretose, jiems būdingas mažesnis nedarbo lygis. Dėl santykinai mažesnio žmogiškojo kapitalo jaunimas samdomas į "naujokų" gretas (kraštinį personalą), tą patvirtina mažesnis nei kitų asmenų grupių jaunimo darbo užmokestis bei didelė jaunimo dalis, dirbanti laikinus ir nepilnos darbo dienos darbus (žr. 1 lentelę). Taip pat ES statistiniai duomenys patvirtina alternatyvių vaidmenų teoriją: jaunimas turi alternatyvius užimtumui vaidmenis: jaunimas dažnai šalia darbinės veiklos renkasi studijas (žr. 6 lentelę), o tai mažina darbo produktyvumą. Kuo jaunesni asmenys, tuo didesnis jų Besimokančių dirbančių jaunuolių skaičius vis auga. Per 1984-1994 metų laikotarpį beveik visose šalyse pastebima ši tendencija. Reikia pažymėti, kad jau­nimas apskritai linkęs vis daugiau investuoti į bendrąjį žmogiškąjį kapitalą, daugumoje ES šalių jaunimas pralei­džia vis ilgesnį laiko tarpą bendrame ir profesiniame išsilavinime. Tai rodo jaunimo preferencijų laiko atžvilgiu kitimą: 8 lentelė. Dirbančiųjų, lankančių mokymo įstaigas (%). Sudaryta pagal OECD, 1997. 18 metu 22 metų 26 metų 2006 2007 2006 2007 2006 2007 V M V M V M V M V M V M Belgija 7,1 3,2 11,5 6,7 4,9 2,5 3,8 2,7 6,9 5,6 3.0 2.8 Danija 23,9 32,5 50,8 63,5 6.4 9,6 15,9 15,6 5,1 5,1 7.0 13.8 Prancūzija 1.9 5.7 15.6 27.6 1,9 3,8 9,4 16.2 1.7 1,6 6.9 8,1 Vokietija 5,8 7,3 12.0 15.4 2.0 2,3 5,8 5,9 2.0 1,2 6,7 4,0 Graikija ^5,8 2,1 5.1 8,5 2,0 4.4 2,7 3.6 1.1 1,5 1,7 1,6 Airija 5,9 6,9 10,8 23.3 3,5 2,3 3.7 3,7 1.9 3,1 1,9 1.7 Italija 2,1 2.5 2,6 2.3. 2,4 2,1 3,0 3,5 2.2 2,5 1.7 3.4 Liuksemburgas L 0.9 3.1 5.6 4.2 1,6 0,0 1.4 3.2 1.0 0.7 0,9 2,5 Olandija 23,7 18.8 55,1 65,7 13,7 - 10,3 25,6 16,5 12,5 9,3 7.4 5.1 Portugalija 10,2 4.0 16.6 15.8 7,9 8,0 10,2 16,4 2,1 6,2 8,7 9.0 Ispanija 2,0 0,5 11,3 17.8 0,6 0.9 6,6 12.3 0.2 0.2 6.5 8.1 D.Britanija 14.6 18.1 21,9 33.0 6,6 3,2 7.9 7,8 3,9 2.6 5.1 5.8 Lyginant 18, 22 ir 26 metų amžiaus dirbančiuosius, lankančius mokymo įstaigas matome, jog daugiausia mokosi 18-mečiai (2,6-55,1%) vyrų ir 2.3-65,7% moterų), 22 metų amžiaus besimokinančių jaunuolių dalis žymiai mažesnė (1,4-25,6% vyrų ir 2,7-16,4% moterų). 26 metų dirbančių jaunuolių tarpe mokinasi dar mažiau (0,9-8,7% vyrų ir 1,6-13,8% moterų). Išimtis sudaro Italija ir Portugalija, kur 22 metų amžiaus dirbantieji jaunuoliai dažniau mokosi nei 18-mečiai (Portugalijoje tai būdinga moterims). Tai rodo, jog jaunimas labai dažnai šalia darbinės veiklos renkasi ir kitą- studijas, t.y. renkasi alternatyvų užimtumui vaidmenį, dėl ko nukenčia darbo produktyvumas mokymosi laikotarpiu. Kaip matome, jaunimui ES būdingas gana aukštas ilgalaikio nedarbo lygis. Jis siekia 5,8%, kai tuo tarpu bendras ilgalaikio nedarbo lygis yra 4,3%. Tai rodo, jog jaunimas sudaro nemažą autsaiderių dalį. Tačiau jaunimo ir bendro ilgalaikio nedarbo skirtumą sąlygoja ypatingai aukštas jaunimo ilgalaikio nedarbo lygis Graikijoje ir Italijoje. Kitose šalyse jaunimo ir kitų amžiaus grupių ilgalaikio nedarbo lygio skirtumai mažesni. Net septy­niose šalyse, t.y. D.Britanijoje, Švedijoje, Suomijoje, Austrijoje, Olandijoje, Vokietijoje ir Danijoje yra prie­šinga situacija: čia jaunimo nedarbo lygis žemesnis nei bendras ilgalaikio nedarbo lygis, tai rodo, jog šiose šalyse daugiau nuo ilgalaikio nedarbo kenčia vyresni as­menys, o jaunimas pasižymi santykinai dideliu tekamumu. Eurostat ES darbo jėgos tyrimas parodė, jog jaunų asmenų samdymo intensyvumas gerokai didesnis už vyresnių asmenų (OECD, 1999). Naujai pasamdyto (naujai pasamdytais laikomi darbuotojai, neišdirbę vie­nerių metų laikotarpio (OECD, 1999)) jaunimo dalis tarp darbuotojų sudaro virš 2, tuo tarpu vyresnių asmenų dalis vos tesiekia 1. Didžiausias šis jaunų žmonių rodiklis yra Prancūzijoje (3,4), Belgijoje (3,7), Suomijoje ir Ita­lijoje (po 3,3). Amžiaus ir samdymo intensyvumo kore­liacijos koeficientas yra r = - 0,88574, kas rodo stiprią neigiamą priklausomybę tarp asmens amžiaus ir jo sam­dymo intensyvumo. Vienoje darbovietėje 15-24 metų jaunuoliai dirba vidutiniškai nuo 1 (Ispanijoje) iki 2,8 (Austrijoje. Italijoje ir Portugalijoje) metų. Kitos amžiaus grupės vienoje darbo vietoje išsilaiko žymiai ilgiau: 25-44 metų amžiaus asmenys tam pačiam darbdaviui dirba nuo 6,3 (Danijoje) iki 9,5 (Portugalijoje) metus, vyresni nei 45 metų asmenys - nuo 12,2 (D.Britanijoje) iki 19,4 (Bėlgijoje) metų (OECD, 1998). Koreliacijos koefi­cientas tarp darbuotojo amžiaus ir darbo laiko vienam darbdaviui siekia net r = 0,976154, t.y. rodo labai stiprią teigiamą priklausomybę. Todėl nestebina faktas, jog jaunimas labiau nei vyresni asmenys yra neužtikrintas darbo vieta. 74,1% dirbančių 16-24 metų jaunuolių nėra užtikrinti savo dar­bo vietos pastovumu, kitų amžiaus grupių procentas kiek mažesnis: 25-44 metų amžiaus 70,6%, vyresni nei 45 metų amžiaus 67,9%o dirbančių asmenų nėra užtikrinti darbo vieta (OECD, 1998). Ispanijoje ir Prancūzijoje jaunuoliai ypač neužtikrinti savo darbine situacija. Šiose .šalyse virs 90% jaunų darbuotojų negali patvirtinti, kad jų darbo vieta saugi. Mažiausiai šiuo klausimu rūpinasi Danijos jaunuoliai (42,3%). Faktai atitinka insider-outsider bei segmentavimo teorijas. Jaunimas pasižymi dideliu tekamumu, kas rodo, jog šie asmenys dažnai patenka į autsaiderių ir „naujokų" gretas, jiems labai sunku tapti „saviškiais". Pagal segmen­tavimo teoriją jaunimas darbinamas į kraštinį personalą ir padeda įmonei išlikti lanksčiai užimtumo klausimu, t.y. esant reikalui atleidžiami kraštinio personalo darbuo­tojai. Kraštinis personalas, derinant minėtas teorijas, turėtų atitikti naujokus. Tačiau kas lemia jaunimo pateki­mą į minėtus segmentus: autsaiderius ir „naujokus" (kraštinį personalą)? Negalima vienareikšmiškai teigti, kad jaunimas yra dažniau atleidžiamas iš darbo, todėl pasižymi dideliu tekamumu. Egzistuoja ir priešinga pri­klausomybė: jaunimas pats linkęs dažnai keisti darbo vietą, ieškant labiausiai jam tinkančios, t.y. paties jauni­mo tekamumas gali lemti tai, jog jaunimas yra darbina­mas tik į „naujokų" gretas (kraštinį personalą). Ypač insider-outsider jaunimo problemos iškyla tose šalyse, kuriose darbo teisėje yra stiprių pagyvenusių asmenų apsaugos elementų (pvz., Ispanijoje). Įtaka jaunimo padėčiai. Jaunimo nedarbo bei mo­kymosi klausimas liečiamas Baltojoje knygoje „Augimas, konkurencingumas, užimtumas" (1993), Europos Taryboje Esene (1994), Liuksemburgo užim­tumo viršūnėse (1997). 1999 metais Europos Taryboje Kelne išleistas memorandumas „Jaunimas ir Europa -mūsų ateitis" lėmė, jog Europos užimtumo paktas įtraukė jaunimo nedarbo temą. Memorandumo tikslas - trijų politikos sričių: jaunimo, lavinimo ir užimtumo politikų integravimas ir geresnė visų veikėjų sąveika. Išskiriami šie ES jaunimo politikos tikslai (IARD, 2004): tarpininkavimo jaunimui gerinimas, jaunų bedar­bių skaičiaus mažinimas, lygios galimybės. Dėmesys skiriamas jaunimo dalyvavimo Europos gyvenime ir darbuose suaktyvinimui, siekiama padidinti jaunimo galimybes mokytis, kelti kvalifikaciją ir dirbti užsienyje. Tam skiriamos tokios programos, kaip LEONARDO, SOKRATES, siekiant jaunimą informuoti apie galimybes Europos mokslo ir darbo rinkose, rengiamos Europos jaunimo mugės. Iš Europos socialinių fondų finansuojama bendruo­menės iniciatyva YOUTHSTART, skirta jaunų (iki 20 metų amžiaus) asmenų, ypatingai nebaigusių mokyklos, integravimui į darbo rinką. Vokietijos šeimos, vyresnių asmenų, moterų ir jau­nimo ministerija pateikė straipsnį dvišalėms konsultaci­joms ES komisijos planuojamai Baltajai knygai apie jaunimo politiką ES, kurioje pataria dėmesį skirti jaunų emigrančių, vienišų jaunų motinų, jaunimo verslininkystės, praktikos rėmimui. ES gairėse 2004 metams numatyta kova su jaunimo nedarbu. Siekiama visiems jauniems bedarbiams per 6 mėn. nuo užsiregistravimo darbo tarnyboje užtikrinti mokymosi, persikvalifikavimo, patirties įsigijimo, darbo vietos ar kitos užimtumą skatinančios priemonės gali­mybę, kuri apimtų ir individualią profesinę konsultaciją bei orientavimą (Europaischer Rat, 2004). Paprasčiausias jaunimo užimtumo didinimo būdas yra pagyvenusius darbuotojus pakeisti jaunais. 1990 metais rytų Vokietijoje jaunimo nedarbo lygis buvo gerokai mažesnis nei kitų amžiaus grupių. Tai lėmė egzistuojanti įstatyminė tvarka, reguliuojanti priešpensi­nio amžiaus asmenų situaciją. Pagal ją daug vyresnio amžiaus asmenų gavo išeitines kompensacijas. Tai su­mažino darbo pasiūlą ir sudarė geresnes galimybes įsidarbinti jaunimui, Ispanijoje, Italijoje, Liuksemburge ir Belgijoje darbo rinkos politika dėl aukšto nedarbo lygio taip pat orientavosi į ankstesnį pasitraukimą iš darbinio gyvenimo. Taip buvo bandoma sukurti darbo vietas jaunimui. Tačiau iškyla kokybės klausimas, nes jaunimas neturi specifinio žmogiškojo kapitalo, darbo patirties, todėl jo darbo našumas gali būti mažesnis nei vyresnių asmenų. R.Sackmann atliktas tyrimas parodė, jog ankstesnis išėjimas į pensiją nedaro įtakos jaunimo įsitraukimui į darbinę veiklą. Tačiau jaunimo perėjimas iš mokslo į darbinę veiklą gana dideliu mastu yra įtakotas vidutinio amžiaus asmenų tekamumo, t.y. jaunuolių galimybės darbo rinkoje auga, kai vidutinio amžiaus asmenų tekamumas didelis. Todėl darbo vietos dinamiškumo didinimas turėtų pagerinti jaunuolių galimybes darbo rinkoje. Vieni papildomi vidutinio amžiaus asmenų bu­vimo tam tikroje darbo vietoje metai 10% padidina jau­nuolių (pirmą kartą ieškančių darbo) nedarbo riziką (R.Sackmann, 1998). 80-aisiais metais Švedijoje valstybė garantavo vi­siems mokyklų absolventams darbo vietą. Jeigu tokios vietos neatsirasdavo privačiame versle, ją turėjo sukurti bendruomenė. Tačiau santykinai aukštas jaunimo nedar­bo lygis 90-aisiais parodė, jog šios programos neefek­tyvios. Didžiausia jaunimo problema - specifinio žmogiš­kojo kapitalo, darbo patirties ir įgūdžių neturėjimas. Tai labai apsunkina jaunimo perėjimą iš mokymosi į darbo rinką. Šalys, kurios rūpinasi perėjimu iš mokinimosi į darbinę veiklą, sumažina jaunimo nedarbą. Pavyzdžiu gali būti Vokietija, Danija, Austrija bei Liuksemburgas, kur yra duali mokymosi sistema, mažinanti jaunimo nedarbą. Duali sistema kombinuoja dalyvavimą mokymosi ir už­imtumo sistemose, kur ypatingas dėmesys kreipiamas į praktinį mokymą įmonėse. Taip sprendimuose dėl moky­mosi ir mokymosi planavime dalyvauja ne tik darbuo­tojai, bet ir profesinės sąjungos bei vyriausybė. Skatina­mos ir įmonių, ir pačių darbuotojų investicijos į moky­mąsi. Darbuotojai įgyja ne tik žinių bei praktinės patir­ties, bet ir gauna įgūdžių pažymėjimus. Ši sistema nau­dinga tiek jaunimui, tiek ir darbdaviams: jaunimas įgyja specifinio ir transferuojamo žmogiškojo kapitalo, užpil­do žinių „spragas", taip pat įgyja darbuotojo teisių apsaugą nutraukiant darbo sutartį; darbdavys mokinimo laikotarpiu gauna reikiamos informacijos apie jaunuolio sugebėjimus ir produktyvumą, tokiam darbuotojui moka­mas žemas darbo užmokestis, t.y. darbdavys patiria nedi­delius darbo užmokesčio kaštus, jis subsidijuojamas mokinių įdarbinimui. Duali mokymosi sistema padeda jaunimui pereiti iŠ mokymosi į darbinę veiklą. Danijoje apie 47%, o Vo­kietijoje apie 75% jaunuolių dalyvauja mokymo progra­mose įmonėse. Tyrimai parodė, jog šių asmenų nedarbo lygis žymiai mažesnis nei nedalyvavusių tokiose moky­mo programose (N.Westergard-Nielsen, A.R.Rasmus-sen, 1997). Dualios mokymosi sistemos privalumas akivaizdus: bendras ES jaunimo nedarbo lygis siekia 15,7%, tuo tarpu Danijoje 6,6%, Vokietijoje 9,7%, Austrijoje 6,3%, Liuksemburge 7,6% (Eurostat, 2005). Dėl jaunimo santykinai mažo žmogiškojo kapitalo dažniausiai imamasi priemonių, galinčių padėti jaunimui įgyti specifinio žmogiškojo kapitalo, įgyti darbo patir­ties, įgūdžių, pakelti turimą kvalifikaciją. Danijoje, Austrijoje ir Švedijoje vyriausybė finansuoja vietinių valdžios institucijų vykdomą mokymą, kombinuojamą „aktyvinimo priemonėmis". Taip yra remiamas bend­ras ir profesinis mokymas. Danijoje šios priemonės yra skirtos jaunimui, kuris neranda vietas įprastoje dualioje mokymo sistemoje, Švedijoje šios programos skirtos jaunimui iki 20 metų amžiaus (OECD, 1999). Yra remiamos mokymo įstaigos, rengiami profesinio orien­tavimo ir profesinio parengimo, motyvacijos kursai, jaunimo, ieškant darbo konsultavimas (K.Mayer, 1997). Visos šios priemonės nukreiptos grynai į kvalifikacijos kėlimą ar suteikimą, jos yra apribotos laiko. Įdarbinimo ir užimtumo pagalba taikoma retai. Belgijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Italijoje, Portu­galijoje ir Ispanijoje vyriausybė taip pat finansuoja mokymąsi, kuriame pagrindinis mokyklinis išsilavini­mas kombinuojamas su praktiniu mokymu privačiose arba valstybinėse įmonėse. Belgijoje yra nustatyta kvota pirmą kartą ieškančiųjų darbo, neturinčių 30 metų amžiaus asmenų įdarbinimui ir mokymui. Jie turi suda­ryti 3% visų darbuotojų. Paprastai jaunimo mokymas at­liekamas specialiuose centruose (Prancūzijoje, Graiki­joje), gali vykti tiek privačiame, tiek ir valstybiniame sektoriuje, derinant mokymąsi ir darbą. Mokinių amžius varijuoja nuo 14 (Portugalijoje) iki 30 metų (Belgijoje, Ispanijoje). Paprastai šie asmenys - tai pirmą kartą darbo ieškantys žmonės, turintys antrinį (Prancūzija), aukštesnį antrinį (Italijoje), pradinį (Portugalijoje) išsilavinimą. Kai kuriose programose gali dalyvauti atitinkamo am­žiaus asmenys nepriklausomai nuo jų išsilavinimo lygio. Priklausomai nuo šalies ir programos tipo jų trukmė sie­kia nuo pusės (Prancūzijoje, Belgijoje privačiame sekto­riuje) iki keturių metų (Italijoje. Portugalijoje). Pagrin­dinės darbdavio skatinimo priemonės: sumažinti socia­linio draudimo mokesčiai, subsidijos ir darbo užmokes­čio kaštų sumažinimas. Darbdaviai mokiniui gali mokėti nuo 60770% (Ispanijoje) iki 80-92% (Italijoje, Belgijo­je) ekvivalentinio darbo užmokesčio arba mokinio darbo užmokestis gali sudaryti 25-78% (Prancūzijoje) - 85% (Ispanijoje) nustatyto minimalaus darbo užmokesčio. Socialinio draudimo įmokos yra sumažinamos Belgijoje, Italijoje, Portugalijoje, Ispanijoje) arba net visiškai nemokamos (Prancūzijoje). Prancūzijoje, Graikijoje ir Portugalijoje darbdaviai, įdarbinantys ir apmokantys jau­nimą, yra subsidijuojami. Graikijoje tokiu būdu besimo­kančiam jaunimui iki 15 dienu sutrumpinamos atostogos (OECD, 1999). Minėtose programose kasmet dalyvauja nuo 2-5% (Belgijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje) iki 20% (Graikijo­je, Italijoje) jaunuolių. Kaip matome, beveik visos prie­monės nukreiptos į jaunimo žmogiškojo kapitalo didini­mą, darbo patirties įsigijimą, siekiant juos lengviau integruoti į darbo rinką, tariau neatsižvelgiama į vieną aspektą: minėtos priemonės ne tik nesuteikia jaunimui galimybės patekti į „saviškių" gretas, bet netgi palaiko jo samdymą į „naujokų" gretas (kraštinį personalą). Tai darbdaviui yra labai palanku: jis turi mažus darbo užmo­kesčio kaštus, sumažintus socialinio draudimo mokes­čius ir turi galimybę būti lanksčiu užimtumo klausimu, t.y. esant reikalui mažinti įmonės personalo kiekį, pir­miausia atleidžiant jaunuolius, kurie turi mažus tekamumo kaštus. Tokiu būdu yra netgi skatinamas jaunimo tekamumas. Jaunimas ne tik gauna mažesnes pajamas nei kiti darbuotojai (esantys „saviškių" gretose), bet ir yra neužtikrintas savo darbo vieta, jis gali būti labai greitai atleidžiamas. Minėta problema neegzistuoja naudojant bendrus ir specifinius motyvacijos ir profesinio orientavimo bei parengimo kursus, eksperimentinės darbo politikos prie­mones: savipagalbos iniciatyvos skatinimą, su užimtumo iniciatyvomis susijusio konsultavimo rėmimą, individua­lus mokymosi rėmimą. Šios priemonės buvo naudo­jamos Austrijoje 80-aisiais metais. Jaunimas buvo gana sėkmingai integruotas į darbo rinką (netgi negabūs jau­nuoliai). Šiuo metu Austrijoje ir toliau jaunimo integra­vimui į darbo rinką naudojama konsultavimas ir infor­mavimas, profesinis orientavimas, profesinis parengi­mas, aktyvi darbo paieška, darbo paieškos kursai, kvalifi­kacijos kėlimas. Ir toliau naudojamas mokymo darbo vietoje (įmonėse) rėmimas. Peržvelgus jaunimo ir kitų amžiaus grupių nedarbo lygio skirtumus matome, jog geriausia jaunimo situacija darbo rinkoje yra tose šalyse, kuriose egzistuoja duali mokymo sistema (Danija, Vokietija, Austrija, Liuksem­burgas). Nors Belgijoje, Prancūzijoje. Graikijoje, Itali­joje, Portugalijoje ir Ispanijoje jaunuolių įdarbinimui ir apmokinimui darbdaviai skatinami įvairiomis priemo­nėmis (subsidijomis, sumažintais socialinio draudimo įnašais, mažesniu darbo užmokesčiu mokiniui), tačiau šios priemonės neduoda žymių rezultatų, šiose šalyse ir toliau egzistuoja aukštas jaunimo nedarbo lygis, žymiai aukštesnis nei kitų amžiaus grupių. Minėtose šalyse taikomos jaunimo integravimo į darbo rinką priemonės yra nepakankamos, norint įveikti jaunimo nedarbo problemą. Didžia dalimi šias priemones gali neutralizuoti griežta atleidimo iš darbo tvarka ir stipri vyresnių dar­buotojų apsauga. Naudojantis OECD ES šalių atleidimų reguliavimo stiprumo įvertinimą, negalima nustatyti priklausomybės tarp atleidimų reguliavimo stiprumo ir jaunimo nedarbo lygio. Tačiau įvertinant atleidimų regu­liavimą, OECD atsižvelgė į įvairius veiksnius (administ­racijos panaudojimą, atleidimų terminus, atleidimų kompensacijas ir kitus su atleidimais susijusius apriboji­mus). Jeigu apskaičiuosime koreliacijos koeficientą tarp jaunimo nedarbo lygio ir dviejų minėtų veiksnių, t.y. atleidimų terminus ir kompensacijas, jis parodytų teigiamą priklausomybe: r = 0,5517245, t.y. kuo griež­tesni atleidimu iš darbo terminai ir didesnės kompen­sacijos, tuo didesnis jaunimo nedarbas. Reikia atkreipti dėmesį, jog Vokietijoje, Danijoje ir Austrijoje santykinai žemą jaunimo nedarbo lygį. įtakoja duali mokymo sistema, dėl šios priežasties atlei­dimų reguliavimo ir jaunimo nedarbo ryšys gali neat­spindėti tikros padėties. Jeigu koreliacijos koeficientą tarp atleidimų terminų bei kompensacijų ir jaunimo nedarbo lygio apskaičiuotume be minėtų trijų šalių duo­menų, gautume dar stipresnę teigiamą priklausomybę: r = 0,6506919. Kaip matome, naudojamos darbdavių skatinimo įdarbinti jaunimą priemonės gali būti neutralizuojamos griežtais atleidimų reguliavimais. Be to šios priemonės skatina jaunuolių tekamumą ir sudaro gana dideles kliūtis siekiant patekti į „saviškių" gretas. Išvados 1. Statistikos departamento duomenimis bendras visos šalies gyventojų darbo užmokestis neatskaičius mokesčių per antrąjį 2007 - tų metų ketvirtį buvo 1222,1 lito. Vyrai per šį laikotarpį uždirbo 1348,80 lito, moterys - 1100 litų. 2. Bendras darbininkų darbo užmokestis sudarė 1100 litų. Darbininkų vyrų darbo užmokestis buvo 1323,90 lito, moterų-890,30 lito. Per 2007 - tų metų antrąjį ketvirtį šalies tarnautojai uždirbo 1526,1 lito.Tarnautojų vyru darbo užmokestis sudarė 1843,8.lito, tarnautojų moterų - daugiau nei puse tūkstančio mažesnis - t.y. 1323,9 lito. 3. Iš visų veiklos sričių darbuotojų daugiausia uždirbo finansų tarpininkai - jų bruto atlyginimas buvo 2650,20 lito. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio vidurkis 1969.70 lito. Mažiausiai uždirbo restoranų bei viešbučių darbuotojai - jų bruto atlyginimas sudarė 763 litus. Sveikatos priežiūros darbuotojai uždirbo 980,90 lito, gydytojų atlyginimas sudarė 1525,80 lito. Švietimo sferos darbuotojų atlyginimas buvo 1063,40 lito, iš jų mokytojų atlyginimas - 1259,80 lito. Apdirbamosios pramonės darbuotojų darbo užmokestis buvo 1149,10 lito, statybininkų- 1249,10 lito, transporto sferos darbuotojų- 1203 lito. 4. Jaunimas ES šalyse yra probleminė darbo .rinkos grupė, nes jaunimo užimtumas yra mažesnis, o ne­darbo lygis aukštesnis nei vyresnių asmenų, jauni­mo darbo užmokestis mažesnis nei vyresnių darbuo­tojų, egzistuoja tiek vertikali, tiek horizontali darbų segregacija pagal amžių. 5. Jaunimo atveju ES darbo rinkoje pasitvirtina žmo­giškojo kapitalo, statistinio diskriminavimo, in-sider-outsider bei segmentavimo teorijos: jaunimo padėtį ES darbo rinkoje lemia santykinai žemas specifinis žmogiškasis kapitalas, dideli apmokymo kaštų, alternatyvus užimtumui studento/mokinio vaidmuo bei statistinė diskriminacija. 6. ES šalyse jaunimo padėtį darbo rinkoje įtakoja jau­nimo kvalifikacijos kėlimo programos, finansinis darbdavių skatinimas įdarbinti ir apmokyti jaunimą, mokymo sistema, atleidimų iš darbo reguliavimas. Literatūra 1. BISC1IOFF Sonja. MdnnerundFrauen in Fūhrungspositionen der Wirtschąft in Deutschland: Neuer B liek auf ai ten Streit. hrsg. von der Deutschen Gesellschaft ftir Personai fuhrung e.V., Diisseldorf. Koln: Wirtschaftsverlag Bacliem, 1999. 168 p. ISBN 3-89172-406-3 2. EUROPAISCIIER RAT. Beschlufi der Rates vom 19. Januar 2004 iiber die Leitlinien Jiir hešchdftigungspolitische Mafi-nahmen der Mitgliedstaaten im Jahr 2004. Amtsblatt der Europaischen Gemeinschaftcn, 24.1.2004. 9 p. Prieiga per i n temeta:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!