Bėgikų funkcinės būklės vertinimas arterinio kraujo spaudimo ir rufje testo pagalba parengiamojo ir varžybinio laikotarpio treniruotėse

ĮVADAS Kraujospūdis – tai tekančio kraujo spaudimas į kraujegyslių sieneles. Tuo jis didesnis, kuo didesnis minutinis kraujo tūris (kraujo kiekis, kurį širdis susitraukdama išstumia į aortą per 1 min.), kuo didesnis kraujegyslių pasipriešinimas (didžiausias – arteriaolėse), tuo kraujas klampesnis. Kraujo išstumimas iš širdies skilvelių (per sistolę), vadinamas sistoliniu (maksimaliuoju,sveiko žmogaus jis yra 110 – 130 mmHg), o pauzė tarp dviejų susitraukimų (diastolės) pabaigoje – diastoliniu (minimaliuoju; sveiko žmogaus jis yra 60 – 80 mmHg). Skirtumas tarp sistolinio ir diastolinio spaudimo vadinamas pulsiniu spaudimu. Dažniausiai matuojamas arterinis kraujospūdis. Tai daroma spiruokiniu monometru (sfigmomanometras), arba elektroniniu prietaisu. Arterinio kraujo spaudimo padidėjimas vadinamas hipertonija, o sumažėjimas – hipotonija. (Medicinos enciklopedija, 1991). Norint įsivaizduoti kraujotakos mechanizmą reikia pritaikyti hidrodinamikos dėsnius kraujo apytakai. Iš šių dėsnių galima daryti prielaidą, kad tolstant nuo nuo širdies kraujo spaudimas kraujegyslėse tolydžiai mažėja. (Ivaškevičienė, J., 1991). Kraujo spaudimas parodo kraujotakos funkcinę būklę. Jis priklauso nuo: 1). sistolinio ir minutinio kraujo tūrio; 2). kraujo rezervuarų prisipildymo; 3). artereolių talpos. (Ivaškevičienė, J., 1991). Kraujospūdis yra vienas iš reikšmingų hemodinamikos rodiklių,- medicina, taip pat ir sporto medicina, jam teikia svarbią reikšmę. (Markosianas, A., 1975). Medžiagų apykaitos produktai (anglies dioksidas, pieno rūgštis ir kt. ) praplečia kraujagysles, ypač raumenų, ir kraujospūdis krenta. (Abraitis, R . ir kt.,1978). Širdies susitraukimų dažnį įprasta vadinti pulso dažniu (PD). Tai gana informatyvus rodiklis, jis matuojamas tiriamajam esant ramybės būklės, keičiant kūno padėtį ir reaguojant į fizinį krūvį bei atsigavimo metu. PD matuoti sukurta daug testų, kurie taikomi praktiniame darbe ir atliekant mokslinius tyrimus. Rufje indeksas (RI) naudojamas sportininku darbingumui, jo fiziniam pasirengimui nustatyti. Fiksuojami pulso dažnio rodikliai ramybės būsenoje, taip pat rodikliai, užfiksuoti reaguojant į standartinį fizinį krūvį ir atsigavimo metu. RI tinkamas vidutinio lygio sportininkams, kurie turi kruopštumo ir gali skirti keletą minučių šiam testui. 1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Svarbiausios sąvokos panaudotos darbe. Širdis – centrinis kraujotakos oraganas, varantis kraują. Tai netaisyklingo kūgio formos tuščiavidūris raumeninis organas su dviem prieširdžiais ir dviem skilveliais. Kraujas – skystas organizmo audinys, kuris cirkulioja uždaroje kraujegyslių sistemoje ir drėkina visus organizmo audinius bei organus. Kraujospūdis – tai energija, kurią suteikia širdis, sistolės metu išstumdama kraują į aortą, ir arterinės kraujagyslių sistemos pasipriešinimas, kurį reikia nugalėti ištekančiai iš aortos kraujo srovei. Arterinis kraujo spaudimas (AKS) – tai kraujo, išstumto iš kairiojo skilvelio, spaudimas, kurį jis sukelia į arterijų sieneles tekėjimo kryptimi. Arterinis kraujospūdis skiriamas į sistolinį, diastolinį, pulsinį ir vidutinį. Arterinis sistolinis kraujo spaudimas – tai maksimalus kraujospūdis, kuris būna arterijose sistolės metu, vadinamas. Jo dydis priklauso nuo kairiojo skilvelio sistolės metu sukurtos jėgos. Arterinis diastolinis kraujo spaudimas – tai minimalus spaudimas arterijose kairiojo skilvelio sistolės metu. Jį lemia periferinis kraujagyslių pasipriešinimas ir kraujo ištekėjimo iš arterijų greitis. Pulso bangos greitis – tai pulso plitimo greitis. Arterinis vidutinis spaudimas Pm – tai arterinio kraujospūdžio vidurkis širdies ciklo metu. Rufje indeksas (RI) – tai funkcinis mėginys, kai suminiam vertinimui imami ramybės pulso dažnio rodikliai, taip pat rodikliai, užfiksuoti, reaguojant į standartinį fizinį krūvį ir atsigaunant. Pulso dažnis (PD) - Tai gana informatyvus rodiklis, jis matuojamas tiriamajam esant ramybės būklės, keičiant kūno padėtį ir reaguojant į fizinį krūvį bei atsigavimo metu. 1.2 Širdis Širdis yra tuščiaviduris organas, kurį sudaro du prieširdžiai ir du skilveliai. Prieširdžiai ir skilveliai susisiekia per angas pertvaroje, angose yra suveriamieji vožtuvai, kurie atsiveria tik į skilvelių pusę. Kairėje pusėje yra dviburis, o dešinėje – triburis. Pusmėnuliniai vožtuvai uždaro aortos angą į kairįjį skilvelį, o plaučių arterijos angą į dešinįjį skilvelį. Šie vožtuvai atsidaro tik į vieną pusę ir laisvai praleidžia kraują iš skilvelių į kraujagysles, bet neleidžia kraujui tekėti atgal iš kraujagyslių į skilvelius. Širdies sienelę sudaro trys sluoksniai. Pirmasis, išorinis, širdies sienelės sluoksnis vadinamas epikardu, antrasis sluoksnis, nuo jo priklauso širdies susitraukimas. Jis yra raumeninis ir vadinamas miokardu. Vidinis širdies sienelės sluoksnis – endokardas. Širdies apimtis priklauso nuo žmogaus amžiaus, lyties, ūgio, kūno masės ir gyvenimo rėžimo. Vyrų širdis yra 700- 800 cm³, moterų 500 – 600 cm³ dydžio. Ištvermės sportininkų širdis yra didesnės apimties. Sustorėjus raumeniui, širdis padidėja, t.y. hipertrofuojasi. Hipertrofijos atveju didėja ne tik raumeninės skaidulos, bet apie jas plečiasi ir kapiliarų tinklas, gerėja širdies raumens vainikinė kraujotaka. Širdis gali išsiplėsti ir nuo pervargimo pertempimo – tai jau patologinė hipertrofija. Pertemtas širdies raumuo nepajėgia kaip reikiant susitraukti ir mažiau išstumia kraujo. Širdies veikla susideda iš trijų ritmiškai pasikartojančių ciklų: sistolės – susitraukimas, diastolės – atsipalaidavimas ir pauzė. Išmetamo kraujo kiekis širdies skilvelio susitraukimo metu vadinamas sistoliniu kraujo tūriu. Jis priklauso nuo širdies talpos, pritekančio į širdį kraujo kiekio, širdies raumens susitraukimo jėgos ir organizmo būsenos. Tačiau esant stipriam širdies susitraukimui, dalis kraujo lieka neišstumta į kraujotaką – tai liekamasis kraujo tūris. Sveikų suaugusių žmonių sistolinis kraujo tūris ramybės būklėje svyruoja nuo 60 iki 80 ml, o treniruotų sportininkų gali būti nuo 80 iki 100 ml. Sistolinį kraujo tūrį padauginkite iš širdies susitraukimų per vieną minutę dažnio ( pulso ), gausime minutinį kraujo tūrį. Minutinis kraujo tūris priklauso nuo organizmo deguonies poreikio, kurį nulemia atliktas darbas. Širdies veiklai didelę įtaką turi termoreceptoriai. Padidėjęs kraujo temperatūros rodikliai, ypač fizinio darbo metu, skatina širdies funkcija. Kūno temperatūrai pakilus 1º, o širdies susitraukimai per minutę padažnėja 10 – čia tvinksnių.širdies veikla kinta skausmo, o ypač emocijų (stresai, pykti, džiaugsmas) įtakoje. Širdies veikla tai pat priklauso ir nuo kraujo sudėties. Trūkstant kraujyje ir audiniuose deguonies (hipoksimija ir hipoksija), o taip pat esant dideliam anglies dvideginio kiekiui (hiperkapnija), širdies funkcija yra skatinama. Širdies veiklai daug įtakos turi druskų jonai. Kalcio jonai veikia panašiai kaip simpatiniai nervai, o kalio jonai – kaip parasimpatiniai nervai. (Abraitis, R . ir kt.,1978). 1.3. Kraujas Kraujas yra skystoji organizmo dalis. Apie 70 kg sveriančio suaugusio žmogaus organizme yra maždaug 4,5 – 5 l kraujo, tai sudaro 1/13 kūno masės. Netekus 1/3 kraujo dalies, gyvybė nutrūksta. Cirkuliuodamas kraujagyslėmis kraujas patenka į visus organus ir sistemas. Jis atlieka labai įvairias gyvybines funkcijas: 1. Prijungia deguonį ir išnešioja po visą organizmą, o iš audinių pašalina anglies dvideginį, tokiu būdu atlikdamas labai svarbią kvėpavimo funkciją. 2. Aprūpina audinius įvairiomis organizmui reikalingomis medžiagomis: angliavandeniais, riebalais, baltymais, mineralinėmis medžiagomis, mikroelementais ir makroelementais, vitaminais, hormonais ir kt. 3. Medžiagų apykaitos metu organizme atsiranda daug įvairių irimo produktų ( metabolitų ), kurie gali būti ne tik nenaudingi, bet netgi žalingi organizmui. Tie irimo produktai patenka į kraują, nunešami į inkstus ir prakaito liaukas, o iš čia pašalinami iš organizmo. Taigi kraujui būdinga ir šalinimo funkcija. 4. Padeda organizmui apsisaugoti nuo kenksmingų medžiagų ir svetimkūnių, nes jame yra specialių baltųjų kraujo kūnelių ( leukocitų ). 5. Dalyvauja vidaus ir išorinių organų šilumos reguliacijoje. 6. Nulemia kai kurias individualias genetines žmogaus savybes. 7. Palaiko funkcinį ryšį tarp įvairių organų ir sistemų. Šiuo požiūriu kraujo paskirtis – sujungti organus į darnų vienetą. (Ivaškevičienė, J., 1991). 1.3.1. Kraujo tekėjimo greitis. Yra nustatomas tūrinis ir linijinis kraujo tekėjimo kraujagyslėmis greitis. Tūrinį greitį rodo kraujo kiekis, patenkantis pro kraujagyslės skerspjūvį per laiko vienetą. Linijinį greitį rodo tas atstumas, kurį nueina kraujo dalelė (žiūrint pro mikroskopą) per sekundę. Kraujo srovės greitį apibūdina suminis plotis kraujagyslių, kuriomis teka kraujas. Siauriausio bendro spindžio kraujagyslėmis teka greičiausiai, pavyzdžiui, aorta 0.5 m/s. Greičiausiai kraujas teks sistolės metu – iki 1 m/s, o lėčiausiai – diastolės metu – apie 0.16 m/s greičiu. Didėjant suminiam kraujagyslių spindžiui, pavyzdžiui, arterijose, kraujo srovės greitis lėtėja, sudaro vidutiniškai apie 0.25 m/s. Kapiliarų bendras spindis yra daug kartų didesnis, be to, čia yra padidėjusi pasipriešinimo jėga, todėl kraujo srovės greitis siekia apie 0.5 m/s. Toks lėtas kraujo tekėjimas kapiliarais turi didelę fiziologinę reikšmę, nes kapiliaruose vyksta dujų ir medžiagų apykaita, kuri trunka tam tikrą laiką. (Abraitis, R . ir kt.,1978). Venų bendrasis spindis yra mažesnis už kapiliarų, ir kraujas jomis teka greičiau – vidutiniškai 0.2 m/s. Kraujo tekėjimo greitį riboja kraujo klampumas (viskozitetas). Kuo klampumas didesnis, tuo lėčiau teka kraujas. (Abraitis, R . ir kt.,1978). Kraujo klampumas priklauso nuo kraujo, plazmoje esančių forminių elementų bei kietų kūnų kiekio ir yra matuojamas viskozimetru. Vienetu priimta laikyti distiliuotą vandenį. Kraujo klampumas lygus 5 – 6, o plazmos – 1.5 – 2. intensyviai dirbant kraujo klampumas, kaip ir hematokritas, didėja. (Ivaškevičienė, J., 1991). 1.3.2. Kraujo apytakos ypatybės įvairiomis sąlygomis. Kiekvienas organas, kad galėtu normaliai veikti, turi būti gerai maitinamas, aprūpinamas deguonimi ir apvalomas. Šį darbą atlieka kraujo apytakos sistema. Fiziologinėmis aplinkybėmis visi organai gauna reikiama kraujo kiekį, o su juo ir maisto medžiagų. Kraujo apytakos sistema, prisitaikydama prie organizmo poreikių, stengiasi išlaikyti kuo mažiausią kraujospūdį ir minutinį kraujo tūrį, t.y. stengiasi savęs neperkrauti. Minutinis kraujo tūris gali padidėti 5 – 6 kartus, o kraujospūdis – ne daugiau kaip 50%, t.y. iki 180 mmHg. Vadinasi organizmui prisitaikant prie aplinkos sąlygų, kraują perskirsto kraujospūdžio reguliacijos funkcinė sistema. Kadangi širdies minutinis tūris kinta gana plačiose ribose (nuo 5 iki 30 l. ), tai kraujo apytaka gerai prisitaiko prie įvairių fizinių krūvių. Širdies minutinis tūris priklauso nuo sistolinio tūrio ir širdies ritmo. Dirbant lengvą ar vidutinio sunkumo darbą, minutinis tūris didėja dėl padažnėjusio pulso. Dirbant sunkų darbą, jis didėja dėl sistolinio tūrio didėjimo. Ne visų žmonių širdis tokiu pat būdu didina minutinį tūrį. Netreniruoto žmogaus minutinis kraujo tūris didėja, padažnėjus širdies susitraukimams, o treniruoto – padidėjus sistoliniam tūriui. Apie darbo sunkumą galima spręsti ir iš deguonies suvartojimo. Jeigu minutinis kraujo tūris, dirbant sunkų fizinį darbą, padidėja 5 – 6 kartus, tai deguonies suvartojimas apie 10 kartų (nuo 250 iki 3000 ml/min.) daugiau. Veniniame kraujyje sumažėja deguonies ir padidėja arterinė – veninė deguonies (AVO2) diferenciacija. Kai per minutę suvartojama 2000 – 3000 ml deguonies, tai AVO2 būna apie 14 - 16%, palyginus su 4 - 5% ramybėje. Kraujagyslės, keisdamos spindį, padeda patenkinti organizmo poreikius. Daugiau dirbantys raumenys gauna daugiau kraujo, mažiau dirbantys – mažiau. Dirbant raumenims, jų kraujagyslės prasiplečia, o pilvo organų, bei odos kraujagyslės paprastai susitraukia, ir atvirkščiai. Kraujagyslėse, išskyrus kapiliarus, yra lygiųjų raumenų, kurie ilgą laiką gali būti susitraukę, t.y. pasižymi tonusu. Jei kraujagyslės sienelių tonusas didelis, tai ir kraujospūdžiui padidėjus, jos vis tiek neišsiplečia. Jei kraujagyslių tonusas mažas, tai, padidėjus kraujospūdžiui jos greit išsiplečia. Kraujagyslių tonusą, tuo pačiu ir jų spindį tvarko vazometriniai nervai, hormonai, bei medžiagų apykaitos produktai. Visus šiuos mechanizmus integruoja CNS, ypač smegenų pusrutulių žievė. Vieni vazomotoriniai nervai kraujagysles sutraukia – tonusą didina, tai vazokonstriktoriai, o kiti – kraujagyslių tonusą mažina, plečia jų spindį, - tai vazodilatatoriai. (Skirius ,2002) 1.3.3. Kraujo sudėtis. Kraujas sudarytas iš skystosios dalies – plazmos ir forminių elementų. Plazmą sudaro 60%, o forminius elementus – apie 40% viso kraujo. Kraujo plazmą sudaro apie 91% vandens 9% kietųjų kūnų. Į jos sudėtį įeina baltymai, angliavandeniai, riebalai, įvairios druskos, medžiagų apykaitos tarpiniai produktai ( metabolitai ), hormonai, vitaminai, ištirpusios dujos – deguonies ir anglies dvideginis bei kt. Svarbiausia plazmos sudedamoji dalis yra baltymai. Plazmos baltymų kiekio svyravimai priklauso nuo žmogaus amžiaus, lyties, mitybos, įveikiamų fizinių krūvių, aplinkos ir vidinės terpės kitimų. Kraujo baltymų pagrindinė funkcija – dalyvauti baltymų apykaitoje ir sudaryti baltymų atsargą. Baltymai padeda palaikyti pastovią kraujo reakciją (ph). Kraujyje yra daug įvairių mineralinių medžiagų: natrio ( Na+ ), kalio ( K+ ), kalcio ( Ca+ ), magnio ( Mg+ ). Mineralinių medžiagų koncentracija organizmo skysčiuose reiškiama procentais (%) arba miliekvivalentais ( meg/l ). Svarbiausias kraujo katijonas yra natris , plazmoje jo yra 280-340 mg%. (Ivaškevičienė, J., 1991). 1.4. Kraujospūdis Širdies veikla yra cikliška. Kiekvieną ciklą sudaro susitraukimas – sistolė ir atsipalaidavimas – diastolė. Sistolė yra širdies darbo, o diastolė – poilsio fazė. Viena širdies sistolė ir viena diastolė sudaro širdies darbo ciklą. Sistolės ir diastolės trukmė priklauso nuo širdies susitraukimų dažnio (ŠSD). Diastolė visada užtrunka ilgiau, negu sistolė, dėl to širdis ilsisi ilgiau, negu dirba (Padegimas, 1978). Širdžiai susitraukiant per minutę 75 kartus, prieširdžių sistolė užtrunka apie 0,1 s, o skilvelių – apie 0,3 s. Po skilvelių sistolės seka jų diastolė, kuri užtrunka apie 0,5 s. Prieširdžiai ir skilveliai ilsisi kartu 0,4 s. Jų poilsis vadinamas širdies pauze. Taigi 75 kartus per minutę plakančios širdies darbo ciklas užtrunka 0,8 s. Padažnėjus ŠSD, sutrumpėja diastolė ( Padegimas, 1978). Kraujo spaudimo dydį daugiausia nulemia dvi sąlygos: energija, kurią suteikia širdis sistolės metu išstumiama kraują į aortą, ir arterinės kraujagyslių sistemos pasipriešinimas, kurį reikia nugalėti ištekančiai iš aortos kraujo srovei. (Markosianas, A., 1975). Jei sistolės metu iš kairiojo skilvelio išstumiama daugiau kraujo, t.y. daugiau kraujo patenka į aortą, tai, pasikeitus sąlygoms, dėl to padidėja kraujo spaudimas. Jei patenkančio į aortą kraujo kiekis nesikeičia, tai, išsiplėtus arterijoms, arteriolėms arba kapiliarams, kraujo spaudimas sumažėja, o joms susitraukus, - kraujo spaudimas padidėja.(Šlianovas.V., 1985). Pradūrus apnuogintą kraujagyslę didžiojo kraujo apytakos rato viršutinėje dalyje, kraujas trykštų beveik 2 m aukščio stulpu dėl to, kad kraujas spaudžia kraujagyslių sieneles, o kraujo pripildytos kraujagyslės – kraują. Toliau duriant, kraujas trykštu mažesne jėga, o pradūrus tuščiąsias venas – jis netrykštų. Kraujospūdis didele dalimi parodo kraujo apytakos sistemos funkcinę būklę. Jis priklauso nuo: 1) širdies išstumiamo kraujo kiekio; 2) cirkuliuojančio kraujo kiekio ar kraujo rezervuarų prisipildymo; 3) arterinių spindžio, talpos, kuri priklauso nuo tonuso. Užrašius arterinį kraujospūdį tiesioginiu būdu, kreivėje galima pastebėti trijų rūšių bangas. Dabar šiam tikslui naudojami elektriniai monomerai. Pirmos eilės bangos (smulkios ir dažnos) sutampa su širdies sistole ir diastole. Antros eilės bangos priklauso nuo kvėpavimo fazių ir yra retesnės. Kartais, ypač hipoksimijos atveju, ryškiai pastebimos dar retesnės trečios eilės bangos, kurios priklauso nuo vazomotorų centro dalių sąveikos. Žmogui tik veninis kraujospūdis matuojamas tiesioginiu, t.y. kraujingu, būdu, o arterinis – netiesioginiu, panaudojant sfigmomanometrą. (Skirius ,2002) Fizinio krūvio metu svarbiausių organų bei dirbančių raumenų kraujotaką palaiko padidėjęs sistolinis ir širdies minutinis tūris, taip pat didėja AKS, pastebimai plečiasi dirbnčių raumenų kraujegyslės. AKS rodiklių atsigavimas po anaerobinių krūvių sulėtėja. Greičiau atsigauna diastolinis AKS (periferinių kraujegyslių reakcijos) nei sistolinis AKS (centrų reakcija). (Buliuolis ir kt., 2004). 1.4.1. Kraujospūdžio matavimas Kraujospūdžiui matuoti naudojamas sfigmomanometras. Jis gali būti gyvsidabrinis, mechaninis ir elektroninis. Dažniausiai arterinis kraujospūdis matuojamas žastinės arterijos, taikant auskultacijos metodą. Sfigmomanometro manžetė glaudžiai, bet neveržiant, užvyniojama žasto srityje vieną – du centimetrus aukščiau alkūnės įlinkio taip, kad guminiai vamzdeliai priglustų prie alkūnės šonų žemyn. Užsukamas sfigmomanometro varžtelis, ir balionėliu pripučiama oro į manžetę iki 160 – 170 mmHg ( prireikus iki 200 mmHg ir daugiau ), kad kraujas nepratekėtų žastine arterija. Stetoskopas dedamas ties alkūnės arterija. Pamažu atsukant varžtelį ir išleidžiant iš manžetės orą, pasiekiamas toks spaudimas, kad tik sistolės metu kraujo srovė prasiveržia pro užspaudimo vietą. Išgirstami garsai, kurie suintensyvėję po kurio laiko visiškai išnyksta. Garsai susidaro dėl padidėjusio kraujo tekėjimo greičio pro ne visiškai užspausta arteriją, o išnyksta – kai kraujas gali laisvai tekėti arterija sistolės ir diastolės metu. Pirmųjų išgirstų garsų metu sfigmomanometras rodo sistolinio kraujospūdžio dydį, o garsų išnykimo akimirką – diastolinį kraujospūdžio dydį. Arterinis kraujospūdis užrašomas atskiriant sistolinio ir diastolinio kraujospūdžio rodmenis įžambiu brūkšniu, pvz., 125/65 mmHg. Atsižvelgiant į Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomenduojamą klasifikaciją, normalus arterinis kraujospūdis, arba normotenzija, sistolinis yra 100 – 139 mmHg, o diastolinis – 60 – 89 mmHg. Arterinis kraujospūdis priklauso nuo žmogaus amžiaus: jaunuolių (17 – 18 metų) amžiaus viršutinė kraujospūdžio riba yra 130/80 mmHg, jaunų (19 – 39 metų) – 135/85 mmHg, o vyresnių kaip 60 metų – 150/90 mmHg. Nutukusių žmonių arterinis kraujospūdis didesnis, negu žmonių, turinčių normalią kūno masę. Rūkančių žmonių sistolinis kraujospūdis padidėja 10 – 20 mmHg. Miego metu arterinis kraujospūdis mažėja. Sportininkų arterinis kraujospūdis ramybės sąlygomis, kaip nurodo A.Dembo, atitinka sveikų žmonių norminius dydžius: sistolinis dažniausiai būna 100 – 130 mmHg, o diastolinis – 60 – 80 mmHg. (Skirius, 2002) Arterinis sportininkų ir nesportuojančių žmonių kraujospūdis beveik nesiskiria, šiek tiek žemesnis jis ištvermės sporto šakų sportininkų. (Seibutienė, 2004). Pasaulinės sveikatos organizacija, vertindama arterinį kraujospūdį, pasiūlė terminą ribinė hipertenzija. Jos metu sistolinis kraujospūdis yra 140 – 159 mmHg, o diastolinis – 90 – 94 mmHg. Ji nustatoma 6 – 7 % jauno amžiaus žmonių. Arterinis kraujospūdis dažniausiai yra padidėjęs sportininkų, kurių minutinis širdies tūris ramybės sąlygomis yra gana didelis ( 8 l/min. Ir daugiau ), o periferinis pasipriešinimas – normalus. Ribinės hipertenzijos metu kraujospūdis dažnai normalizuojasi visiškai negydant, vidaus organų pokyčių, būdingų padidėjusio kraujospūdžio ligai, nenustatoma. Padidėjęs kraujospūdis, arba hipertenzija Jei arterinis kraujospūdis yra 160/95 mmHg ir daugiau, tai vadinama hipertenzija arba padidėjusiu kraujospūdžiu. Nuo jo dydžio priklauso hipertenzinės ligos laipsnis (nedidelė hipertenzija – iki 180/105 mm Hg, vidutinė – 200/114 mmHg ir labai didelė – daugiau kaip 200/114 mmHg ), kurią reikia atitinkamai gydyti. Medicinos kontrolės metu kai kuriems sportininkams ramybės metu gali būti nustatoma gana ryškai padidėjęs kraujospūdis. Dažnai ji didėja sergant hipertenzine liga arba esant tam tikrai vidaus organų patologijai. Hipertenzija gali būti sportininkų pervargimo ir persitreniravimo vienas iš požymių, ypač dėl neracionalių treniruočių. Taip pat padidėjusį arterinį kraujospūdį sportininkams galima nustatyti dažnų varžybų atvejais prieš startą ar net kelias dienas iki atsakingų varžybų. (Skirius ,2002) Sumažėjęs arterinis kraujospūdis, arba hipotenzija Jei kraujospūdis yra mažesnis negu 100/60 mmHg, tai vadinama hipotenzija arba sumažėjusiu arteriniu kraujospūdžiu. Sportininkų arterinis kraujospūdis dažnai būna ties apatine normos riba. Kraujospūdis, mažesnis negu 100/60 mmHg, būna kaip laikinoji (pereinamoji) sportinės formos būklė. Ji vadinama didelio treniruotumo hipotenzija, ir yra susijusi su sportine specializacija, sportiniu meistriškumu, stažu, treniruočių etapu ir kt. Treniruotumo hipotenzija vertinama panašiai kaip ir bradikardija, ir ji yra viena iš sportinių funkcijų ekonomiškumo, esant dideliam treniruotumui, požymis. Tačiau ne visų sportininkų hipotenzija rodo gerą treniruotumą. Ji gali atsirasti pavargus, taip pat ir dėl lėtinės infekcijos žinių (dėl organizmo intoksikacijos). Hipotenzija gali būti neurocirkuliacinės distonijos požymis. Todėl esant hipotenzijai, būtina atlikti išsamius medicinos tyrimus, ypač jei kartu nustatomi lėtinės infekcijos židiniai, sportininkas skundžiasi galvos skausmais, silpnumu, greitu nuovargiu ir kt. Vadinasi, sportininkų arterinis kraujospūdis yra svarbus širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinės būklės požymis. Jis reikšmingas tiek vertinant treniruotumą, tiek ir diagnozuojant prepatologines ir patologines būkles. (Skirius ,1998) 1.4.2 Sportininkų arterinio kraujospūdžio tyrimas ir vertinimas Aukšto spaudimo sistema. Aukšto spaudimo sistemai priklauso širdies kairysis skilvelis sistolės metu ir nuo jo besitęsianti arterijų sistema iki arteriolių pabaigos. Ši sistema garantuoja greitą kraujo pernešimą; amortizuojamasis aortos ir stambiųjų arterijų poveikis paverčia pulsuojančią kraujo srovę į nenutrūkstamą; arteriolės reguliuoja audinių aprūpinimą krauju, keisdamos savo spindį ir atitinkamai pasipriešinimą kraujo tėkmei. Nors šiai sistemai būdingas aukštas spaudimas, kuris stumia kraują į periferiją, joje cirkuliuoja iki 15% viso kraujo tūrio. Tai lemia mažas arterijų tąsumas. Tąsiausia arteriolė sistemoje yra arterija, kurią ištempia iš kairiojo skilvelio išstumiamas sistolinio kraujo tūris (70 – 80 ml.). 50% šio kraujo teka į audinius, o kitas susikaupia ištemptose aortos ir stambiųjų arterijų segmentuose. Diastolės metu spaudimas aortoje mažėja, todėl jos tamprios sienelės grįžta į pradinę padėtį ir stumia kraują į periferiją, o atgal į skilvelį jam patekti neleidžia užsidarę pusmėnuliniai vožtuvai. Arterinis pulsas ir jo plitimo greitis Kairysis skilvelis, išstumdamas kraują į arterinę sistemą, sukelia arterinį pulsą. Šie kraujo spaudimo kitimai sukelia spaudimo pulsą, kurį galima jausti čiuopiant (palpuojant) arterijas. Kraujo tūrio kitimai širdies ciklo metu arterinėje sistemoje sukelia srovės pulsą, kuris atitinka srovės tekėjimo greitį. Didžiausias kraujo tekėjimo greitis arterijose būna išstūmimo fazės metu (~1 m/s), tačiau diastolės pradžioje kraujo srovė aortoje trumpam pakeičia savo kryptį ir juda retrogradiškai, t.y. atgal kairiojo skilvelio link. Toldamas nuo kairiojo skilvelio srovės pulso amplitudė tolygiai mažėja, ir dėl amortizuojamojo aortos poveikio kraujo srovė periferinėse arterijose tampa tik ortografinės krypties. Spaudimo pulso amplitudė didėja stambiose periferinėse arterijose , tačiau labai mažėja arteriolėse.Didžiausias kraujo spaudimas yra aortos ir stambiųjų arterijų, o mažiausias – tuščiųjų venų. Vidutinis kraujo srovės greitis ramybės metu aortoje lygus 0.2 m/s. Jis didėja sustiprėjus širdies susitraukimams, pvz., fizinio krūvio metu. Spaudimo pulso plitimo greitis, kuris vadinamas pulso bangos greičiu, yra daug didesnė už kraujo srovės greitį. Jis priklauso nuo arterijos sienelės standumo: juo standesnė kraujagyslė, juo greičiau jos sienele plinta spaudimo pulso banga. Jaunuoliško amžiaus žmonių pulso bangos greitis tampria aorta lygus 5-6 m/s, o standžiomis raumeninėmis periferinėmis arterijomis, pvz., kojose, apie 30 m/s. Vyresnio amžiaus žmonių arterijų standumas didėja, todėl pulso bangos greitis atitinkamai didėja, ypač esant ateroskleroziniams sienelės pakitimams. Pulso bangos plitimo greitį galima pamatuoti kartu užrašant paviršinės centrinės, pvz., miego arterijos, ir periferinės, pvz., stipresnės arterijos, pulsą sfigmografijos metodu. Kraujospūdis yra vienas iš reikšmingų hemodinamikos rodiklių,- medicina, taip pat ir sporto medicina, jam teikia svarbią reikšmę. (Markosianas, A., 1975). Spaudimo kitimas įvairiose kraujo apytakos dalyse Kraujo spaudimas ne visose kraujagyslėse vienodas: arteriniame gale didesnis, o veniniame – mažesnis. Tai galime aiškiai įsivaizduoti, stebėti kaip keičiasi kraujo spaudimas, tolstant nuo skilvelio. Skilvelių sistolės metu kraujas dideliu spaudimu išstumiamas į aortą ir plautinį kamieną. Todėl aortoje susidaro didžiausias spaudimas (neskaitant spaudimo pačiame skilvelyje). Tolstant nuo širdies, spaudimas mažėja. Ypač ryškiai spaudimas krinta smulkiose arteriolėse, kapiliaruose, smulkiose venose, o stambiose venose tampa net neigiamas, mažesnis net už atmosferos slėgį. (Abraitis, R . ir kt.,1978). 1 lentelė Kraujospūdžio dydžiai kraujagyslėse (1) Aortoje 150 mm Hg Stambiosiose ( miego ) arterijose 90 mm Hg Vidutinėse ( stipininėse ) arterijose 85 mm Hg Kapiliaruose 20 – 30 mm Hg Smulkiosiose venose 9 mm Hg Tuščiavidurėje venoje 3 mm Hg Stambioje kaklo venoje 0 – 8 mm Hg Iš lentelės matome, kad didžiausias kraujospūdis yra didžiojo kraujotakos rato pradžioje – aortoje, o mažiausias rato pabaigoje – tuščiųjų venų žiotyse. Kuo didesnis slėgio skirtumas, tuo greičiau teka kraujas. (Abraitis, R . ir kt.,1978). Kuo paaiškinti tai, kad kraujo spaudimas, tolstant nuo kairiojo širdies skilvelio, laipsniškai mažėja ir veniniame gale tampa netgi neigiamas? Kur dingsta energija, kurią suteikia kraujui susitraukdamas širdies raumuo? Gana daug spaudimo išeikvojama kraujo trinčiai į kraujagyslių sienas, taip pat vidinei kraujo dalelių trinčiai viena į kita nugalėti. Kaip buvo nurodyta ankščiau, spaudimas arterijose nelabai sumažėja, ryškiai jis pradeda mažėti arteriolėse ir iš dalies kapiliaruose. Tai aiškina tuo, kad smulkios kraujagyslėse ir kapiliaruose kraujas turi nugalėti didžiulį pasipriešinimą. Įtikinantis tas pavyzdys: skersinis visų kapiliarų pjūvis yra 3200 cm², o bendras paviršius 6300 m². jeigu sudėtume visų žmogaus kapiliarų ilgį, tai sudarytų apytikriai 100 000 km. t.y. vieno žmogaus kapiliarais, jeigu juos ištemptume į vieną žarnelę, būtų galima 2½ karto apjuosti Žemės rutulį. O aortos skersinis pjūvis lygus 8 cm², ilgis – keli centimetrai. Suprantama, kad kraujas kapiliarų tinkle turi nugalėti didžiulę trinti ir tam išnaudoja didelę dalį spaudimo, t.y. energijos, suteiktos jam skilvelių sistolės metu. Tokį dėsningumą matome ir mažajame kraujo apytakos rate. Skirtumas tik tas, kad sistolinis spaudimas plautiniame kamiene lygus 20 – 30 mmHg, o plaučių venose spaudimas yra neigiamas, kaip ir tuščiosiose venose. (Šlianovas.V., 1985). Kraujospūdis parodo kraujotakos funkcinę būklę. Jis priklauso nuo: 1). sistolinio ir minutinio kraujo tūrio; 2). kraujo rezervuarų prisipildymo ir cirkuliuojančio kraujo kiekio; 3). arteriolių talpos. (Abraitis, R . ir kt.,1978). Žemo spaudimo sistema. Šiai sistemai būdingas nedidelis kraujo spaudimas ir didelis kraujo tūris. Žemo spaudimo kraujagyslės pasižymi dideliu tąsumu, todėl jose gali tilpti daug kraujo (talpiosios kraujagyslės). Jomis suteka kraujas į širdį. Vadinasi, jos veikia diastolinį širdies pasipildymą. Plaučių kraujagyslėse esantis kraujo tūris gali kisti net 50%. Tai priklauso nuo kairiojo skilvelio prisipildymo poreikio. Šis plaučių kraujotakai priklausantis centrinis kraujo tūris (~600 ml) yra greitosios mobilizacijos kraujo depas, kuris naudojamas staigiai padidėjus kraujo skilvelio funkcijai. Kadangi plaučių kraujagyslės tąsios, jose gali tilpti daugiau kraujo, beveik nedidėjant spaudimui jose. Tačiau kai liekamasis plaučių kraujotakos kraujo tūris tampa didesnis už fiziologinį, pvz., esant kairiojo skilvelio nepakankamumui, spaudimas plaučių kraujagyslėse didėja, ir prasideda kraujo edema dėl padidėjusios filtracijos iš plaučių kapiliarų į alveoles. Žemo spaudimo sistemos kraujospūdis mažėja nuo 15 – 20 mmHg venulėse iki 2-4 mmHg arti širdies esančios stambiosios venos. Stambiųjų intratorakalinių venų spaudimas vadinamas centriniu veniniu spaudimu. Jis matuojamas įkišus kateterį į šias venas ir naudojamas intensyvios terapijos metu, nustatant širdies prisipildymą krauju. (Skirius,2002) Sunkio jėgos įtaka kraujo spaudimui Iki šiol nagrinėtos kraujo spaudimo reikšmės yra būdingos, kai žmogus guli. Gulint sunkio jėgos įtakos kraujo spaudimui galima visiškai nepaisyti, nes ji beveik vienodai veikia viso kūno dalis. Žmogui stovint, dėl sunkio jėgos įtakos apatinėje kūno dalyje hidrostatinis spaudimas yra didesnis negu viršutinėje. Šio hidrostatinio spaudimo didėjimas ar mažėjimas priklauso nuo vertikalaus atstumo tarp tiriamos kraujagyslės ir širdies. Stovint kraujo spaudimas pėdos venose siekia 90 mmHg, o gulint – tik 8 mmHg. Papildomą hidrostatinį spaudimą galima pavaizduoti sunkio jėgos veikiamu kraujo spaudimu tarp širdies ir pėdos venos, tiriama stovint. Jeigu pėdos vena yra 105 cm žemiau širdies, tai papildomas hidrostatinis slėgis dėl sunkio jėgos poveikio sudaro apie 80 mmHg (1 mmHg = 1,36 cm vandens stulpelio spaudimo). Sunkio jėgos įtaka pasireiškia ir arterijose, vadinasi, atitinkamos pėdos arterijos papildomas hidrostatinis spaudimas (80 mmHg) sumuosis su viduriniu arteriniu spaudimu šiose kraujagyslėse (100 mmHg). Stovint kraujo spaudimas pėdos arterijoje bus lygus 180 mmHg, o gulint – 100 mmHg. Nustatyta, kad plokštuma, kurioje spaudimas kraujagyslėse visiškai nekinta, keičiant kūno padėtį iš vertikalios į horizontalią, yra truputi žemiau diafragmos. Ji vadinama indiferentine hidrostatine plokštuma. Visose kraujagyslėse, esančiose aukščiau šios plokštumos, spaudimas stovint būna mažesnis negu gulint, o esančiose žemiau – atvirkščiai. Viršutinėje kūno dalyje esančiose arterijose spaudimas mažėja proporcingai vertikaliam atstumui nuo širdies. (Skirius,2002) Sistolės jėga ir periferinis kraujagyslių pasipriešinimas yra du pagrindiniai veiksmai, nuo kurių priklauso arterinio kraujospūdžio dydis. Tam tikrą reikšmę kraujospūdžiui turi kraujo tūris, sudėtis, kraujagyslių standumo ir tąsumo savybės, klampumas ir kiti veiksniai. Pulsinis spaudimas. Skirtumas tarp sistolinio ir diastolinio spaudimų vadinamas pulsiniu spaudimu. Centrinėse arterijose jis ramybės metu lygus apie 40 mmHg, o periferinėse stambiose arterijose – didėja. Pulsinis spaudimas yra tiesiogiai proporcingas širdies sistoliniam tūriui ir atvirkščiai proporcingas širdies sistoliniam tūriui. Sumažėjus iš skilvelio išstumiamo kraujo tūriui, pvz., nukraujavus ar širdies nepakankamumo metu, pulsinis spaudimas mažėja. Juo didesnis pulsinis spaudimas, juo didesnis ir sistolinis širdies tūris. Sportininkų, kurių sistolinis tūris ramybės metu yra didesnis, atitinkamai ir jų pulsinis spaudimas yra didesnis, negu nesportuojančių žmonių. Ligonių, sergančių aortos vožtuvų nepakankamumu, kraujas patenka į kairįjį skilvelį iš aortos diastolės metu dėl nesandarių pusmėnulinių vožtuvų. Tai mažina diastolinį spaudimą aortoje ir didina kraujo tūrį kairiajame skilvelyje diastolės metu. Padidėjęs skilvelio ištempimas sukelia susitraukimo jėgos ir sistolinio tūrio didėjimą, remiantis Frank‘o – Starling‘o mechanizmu. Tai paaiškina, kodėl esant aortos vožtuvų nepakankamumui labai didėja pulsinis spaudimas. Pulsinis spaudimas yra atvirkščiai proporcingas arterijų tąsumui. Pulsinis spaudimas vyresnio amžiaus žmonėms didėja, nes jų arterijų sienelių tąsumas mažėja. (Abraitis, R . ir kt.,1978). Arterinio kraujospūdžio reguliacija. Evoliucijoje žmogaus organizme susidarė kraujospūdžio savireguliacinė, arba autoreguliacinė, sistema: nervinė ir humoralinė reguliacija. Nervinė kraujospūdžio reguliacija vyksta pagal reflekso mechanizmus, o vykdomieji organai yra širdis, kraujagyslės ir kraujo rezervuarai. Kraujospūdžio reguliacijoje bene svarbiausią vaidmenį atlieka refleksogeninės zonos, tos pačios, kurios reguliuoja ir širdies funkciją. Pagrindiniai centrai, kurie reguliuoja kraujospūdį, yra pailgosios smegenys. Tačiau aukštesnieji centrai yra tarpinėse smegenyse ir didžiųjų smegenų pusrutulių žievėje. Tie centrai per vegetacines sistemos simpatinius ir parasimpatinius nervus siunčia impulsus į kraujagysles ir keičia kraujagyslių tonusą. Kraujagyslių skerspjūvis tai didėja, tai mažėja. Jam sumažėjus, kraujospūdis padidėja, o padidėjus – sumažėja. Reikia pasakyti, kad simpatiniai nervai išplečia širdies vainikines ir smegenų kraujagysles, todėl į tuos organus subėga daugiau kraujo. Tas labai svarbu fizinio darbo metu. (Abraitis, R . ir kt.,1978). Nervinė kraujospūdžio reguliavimas. Ją atlieka refleksiniai mechanizmai. Tie patys veiksniai, kurie tvarko širdies darbą, kraujagyslių talpą ir kraujo rezervus, reguliuoja ir kraujospūdį. Todėl kraujospūdį reguliuojančių refleksų vykdomieji organai yra širdis, kraujagyslės ir kraujo rezervuarai. Kraujospūdį reguliuojančių centrų tonusas priklauso nuo impulsų, kurie nuolatos sklinda iš receptorių, esančių pačiose kraujagyslėse. Jose yra baroreceptorių ir chemoreceptorių. Geriausiai išstudijuotos baroreceptorių zonos, esančios miego antyje ir aortos lanke. Jų natūralus dirgiklis – padidėjęs arterinis kraujospūdis. Kritus kraujospūdžiui, mažėja vazomotorų centro parasimpatinės dalies tonusas, tuo pačiu mažiau slopinama širdies veiklą, veikiamas kraujagyslių tonusas; dėl to kraujospūdis vėl padidėja. Tarp parasimpatinės ir simpatinės nervų sistemos antagonistiškai veikiamų dalių esama funkcinio ryšio, pasikeičiančio vienalaike indikacija. Todėl, sumažėjus parasimpatinės nervų sistemos tonusui, padidėja simpatinė, ir atvirkščiai. Vadinasi, kritus kraujospūdžiui, įjungiami mechanizmai, kurie jį didina, o jam padidėjus, įjungiami mechanizmai, mažinantys kraujospūdį. (Skirius,2002) Chemoreceptorių yra mieginiuose ir aortos glomusuose. Šiuose receptoriuose kilę sujaudinimai padidina vazomerų centrų tonusą. Dėl to susitraukia kraujagyslės ir didėja kraujospūdis. (Skirius,2002) Humoralinė kraujospūdžio reguliacija. Humoralinė kraujospūdžio reguliacija labai priklauso nuo vidaus sekrecijos liaukų gaminamų hormonų. Adrenalinas. – smegeninės antinksčių dalies hormonas. Jis skatina širdies funkciją, dėl to į kraujotaką patenka dagiau kraujo ir didėja kraujospūdis. Noradrenalinas sutraukia arterioles (išskyrus širdies ), sumažina jų spindį, todėl padidėja pasipriešinimas kraujotakai ir padidėja kraujospūdis. Vazopresinas – pogumburio gaminamas hormonas, kaupiamas hipofizio užpakalinėje dalyje. Jis sutraukia visų organų ir širdies vainikines kraujagysles, dėl to padidėja kraujospūdis. Panašiai veikia angiotenzinas ir serotoninas (gaminami kraujyje ). Acetilcholinas – ir histaminas išplečia arterioles, kapiliarus ir mažina kraujospūdį. Medžiagų apykaitos produktai (anglies dioksidas, pieno rūgštis ir kt. ) praplečia kraujagysles, ypač raumenų, ir kraujospūdis krenta. (Abraitis, R . ir kt.,1978). Arterinis vidutinis spaudimas apibūdina stumiamąją kraujo jėgą ir yra tiesiogiai proporcingas minutiniam širdies tūriui ir bendram periferiniam pasipriešinimui. Jis apskaičiuojamas pagal formulę: (Markosianas, A., 1975). : Pm = Pd + ( Ps – Pd ) / 3 1.5 Pulso dažnis 1. 5. 1. Pulso dažnis ir jo vertinimas Širdies susitraukimų dažnį įprasta vadinti pulso dažniu (PD). Tai gana informatyvus rodiklis, jis matuojamas tiriamajam esant ramybės būklės, keičiant kūno padėtį ir reaguojant į fizinį krūvį bei atsigavimo metu. PD matuoti sukurta daug testų, kurie taikomi praktiniame darbe ir atliekant mokslinius tyrimus. Dirbant fizinį darbą pulso dažnis dažnėja diapazonu 120-170 k./min, kartu didėjant ir darbo intensyvumui (Astrand, Rodhal, 1986). Didėjant žmogaus fiziniam aktyvumui ir darbingumui, storėja širdies sienelės, pertvaros, didėja širdies ertmė ir sistolinis tūris (Ehsani ir kt., 1991), ramybės pulsas retėja. Tam dar turi reikšmės parasimpatinės nervų sistemos vyravimas (Bloomfield ir kt., 1992; Hartz ir kt., 1993). Mažai fiziškai treniruoto žmogaus ramybės pulso dažnis yra 75-85 k./min, o labai fiziškai pajėgių, turinčių dideles aerobines galias žmonių pulso dažnis gali būti 40, o kartais 30 k./min. (Skernevičius, 1997). Iš ramybės pulso dažnio galima spręsti apie kraujotakos ir kvėpavimo sistemų funkcinės būklės kaitą. 1. 5. 2 . Ramybės pulso dažnio matavimas Pulso dažniui nustatyti yra keletas metodų. Paprasčiausias ir visiems suprantamas metodas yra palpacija, pulso apčiuopimas riešo arba kaklo srityse. Tiriamajam ramiai pagulėjus 5 min PD dažniausiai skaičiuojamas per 15 s, o gautas skaičius dauginamas iš keturių: gaunamas PD per minutę (k./min). Ramybės PD yra normalus, jei siekia 71 - 80 k./min, jei - 61-70 k./min - pajėgumas didesnis už vidutinį, 51-60 k./min - pajėgumas didelis, 41-50 k./min - labai didelis, 31-40 k./ min - reti atvejai, pasitaikantys tik didžiajame sporte. Jei PD 81-90 k./min - Širdis silpnoka, 91-100 k./min - širdis labai silpna, yra ligos požymių, 101 k./min ir daugiau - žmogus serga. Tiksliau pulso dažnis yra nustatomas pulsometru, specialiu prietaisu pulso dažniui matuoti. Jis susideda iš dviejų dalių - ant krūtinės tvirtinamo dirželio, kuriame įmontuotas pulso dažnio priėmiklis, ir laikrodžio pavidalo registratoriaus, dažniausiai dedamo ant rankos, jame nuolat matyti skaičiai, rodantys pulso dažnį. Širdies ritmas registruojamas ir ritmografu, kuriuo fiksuojamas kiekvienas širdies darbo intervalas. Šiuo būdu galima analizuoti ne tik pulso dažnį, bet ir širdies ritmo pokyčius. Paprastai esant retam pulso dažniui, širdies ritmas būna pastovus, jei pulso dažnis 60-70 k./min, labai išryškėja širdies ritmo bangos, susijusios su kvėpavimu. Įkvepiant pulsas dažnėja, iškvepiant - retėja. Esant labai dažnam pulsui, ritmas darosi vėl stabilus (Kepežėnas, 1990). Ramybės pulso dažnis netiesiogiai rodo sistolinį širdies tūrį. Paprastai minutinis širdies tūris ramybės būsenos metu vienodas tiek fiziškai pajėgaus, tiek fiziškai silpno žmogaus. Kad išstumtų reikiamą kraujo kiekį, didesnė ir stipresnė širdis, esant didesniam sistoliniam širdies tūriui, gali susitraukinėti rečiau, o silpnesnė, vienu tvinksniu pajėgianti išstumti nedaug kraujo, priversta susitraukinėti dažniau, kad organizmą aprūpintų pakankamu kiekiu deguonies ir energinėmis bei kitomis medžiagomis. Sporto praktikoje pagal PD per pratybas, įvairių fizinių krūvių metu, atsigaunant po jų galima vertinti pratybų intensyvumą, atsigavimo eigą po pratimų ar tarp pratybų. 1. 5. 3. Pulso dažnio reakcija į fizinį krūvį Treneriai, dažnai nepaisydami individualių adaptacijos ir genetikos ypatumų, reikalauja, kad visi sportininkai per pratybas treniruotųsi panašiu intensyvumu. Tačiau yra žinoma, kad treniruotė turėtų būti labiau individualizuota, nes žmonės labai skirtingi (Weltman A. et al., 1989). Pavyzdžiui, toks pats treniruotės krūvio intensyvumas vienam gali būti optimalus, o kitam – per mažas, ar vieną dieną–optimalus, o kitą – per didelis. Fiziniai krūviai kaip ir vaistai turi būti dozuojami. Per mažai intensyvios treniruotės neskatina treniruotumo augimo, o per daug intensyvios gali pakenkti sveikatai. Todėl jei sportininkas yra geros sportinės formos ir dar turi genetinių privalumų, treniruočių krūvį reikia individualizuoti. Geriausia krūvio intensyvumą dozuoti atsižvelgiant į individo maksimalias funkcines galimybes (Labanauskas, 1977). Pulso dažnio ir kraujospūdžio reakcija j fizinį krūvį yra gana informatyvus kraujotakos ir kvėpavimo sistemos funkcinio pajėgumo, žmogaus fizinio darbingumo, gebėjimo atlikti ilgai trunkančią fizinę veiklą rodiklis. Fizinio krūvio intensyvumas bus mažas, jeigu pulso dažnis padidėja iki 110±10 k./min, mažesnis už vidutinį, jei pulso dažnis - 130±10 k./min, vidutinis, jei pulso dažnis - 150±10 k./min, didelis, jei pulso dažnis - 170±10 k./min, ir labai didelis, jei pulso dažnis didesnis nei 180 k./min. Fizinį krūvį atliekant apatinėmis galūnėmis, sukeliama didesnė reakcija negu atliekant fizinį krūvį viršutinėmis galūnėmis, nes rankų raumenų aktyvioji masė yra gerokai mažesnė ir jai aprūpinti reikia mažesnių kraujotakos sistemos pastangų (Astrand ir Irt., 1965). Vertinant organizmo atsigavimo trukmę po fizinio krūvio orientuotis reikia orientuotis i PD reikšmes, pvz. Jei po krūvo PD sumažėja iki 120 tv./min., tai reiškia, kad orgavizmas atsigavo ir yra pasirengęs atlikti sekantį treneruotės krūvį (Полунин, 2004). Testuojant fizinis krūvis gali būti įvairaus intensyvumo ir trukmės. Jis gali būti standartinis, absoliučiai vienodas, neatsižvelgiant į žmogaus fizinio išsivystymo parametrus. Fizinis krūvis gali būti maksimalaus intensyvumo, įvairios trukmės ir tiksliai apibrėžto intensyvumo, dirbant iki visiško nuovargio, arba nuosekliai didėjančio intensyvumo fizinis krūvis. Apie kraujotakos sistemos funkcinį pajėgumą ir fizinį darbingumą yra sprendžiama iš pulso dažnio sunormalėjimo greičio po fizinio krūvio. Tai nurodė Masteris, Oppenheimeris dar 1929 metais. Įvairūs testai apima pulso dažnio registravimą būnant ramiai, dirbant fizinį darbą ir atsigaunant (Rufjė testas). Tarp skirtingo amžiaus žmonių yra pastebėtas didelis ŠSDmaks. skirtumas. Su amžiumi žmonių širdies ir kraujagyslių sistemos pajėgumas mažėja, taip pat laipsniškai krinta ir ŠSDmaks Šis skirtumas yra nepriklausomas nuo treniruotės struktūros. Iš dalies tai lemia fizinis neaktyvumas ir pasikeitusi kūno masės kompozicija – kūno masės padidėjimas (Londeree B. R. et al., 1992). Šie pokyčiai pasireiškia subjektyviais ir objektyviais rodikliais(Lester M. et al.,1968). Per metus ŠSDmaks. sumažėja apie 1 tv./min. Ši priklausomybė pasireiškia ir formulėje, pagal kurią apytiksliai galime apskaičiuoti ŠSDmaks.: Maksimalus ŠSD = 220 – amžius (metais) Pavyzdžiui, 60-mečio ŠSDmaks. – 160 tv./min., nes 220–60=160 tv./min., o 20-metis sportininkas gali pasiekti ŠSDmaks iki 200 tv./min., t. y. 220 – 20= 200. 2 lentelė Maksimalus širdies susitraukimo dažnis fizinio darbo metu atskirais amžiaus tarpsniais Amžius (metais) Širdies susitraukimu, dažnis (k./min) 10-15 210 16-20 200 21-35 190 36-45 180 46-55 170 daugiau kaip 56 160 Taigi taip kompleksiškai registruojant širdies ritmą būnant ramiai, ortostatinio mėginio metu, dirbant standartinį fizinį darbą (per 45 s 30 kartų atsitūpti ir atsistoti), atsigaunant po jo, dar papildžius tyrimus kraujospūdžio matavimu ir Rufjė indekso nustatymu, galima gana patikimai vertinti širdies ir kraujagyslių sistemos funkcijų pajėgumo kaitą. Šis kompleksinis testas naudotinas treniravimosi įtakai įvertinti. Tai gana trumpas, sportininko nevarginantis ir informatyvus testas. Širdies ritmą patogiausia registruoti ritmografu. Registruojant elektro-kardiografu sunaudojama daug popieriaus ir skaičiavimas trunka ilgai. Geriausia, kai skaičiavimus atlieka kompiuteris. Bet galima gana tiksliai tai padaryti, kai pulso dažnis matuojamas pulsometru. Tik reikia laiku užregistruoti jo parodomus duomenis. Kraujotakos ir kvėpavimo sistemų funkcinį pajėgumą galima vertinti vien tik pagal pulso dažnio reakciją į 30 atsitūpimų per 45 s. 3 lentelė Pulso dažnio reakcijos į 30 atsitūpimą ir atsistojimų per 45 s (k/min) vertinimas Labai gera 100 ir mažiau Gera 101-110 Vidutinė 111-120 Blogesnė už vidutinę 121-130 Bloga 131 ir daugiau Fizinis ir funkcinis pajėgumas per parą kinta, todėl norint nustatyti tikslią žmogaus funkcinių galių kaitą testus, matavimus reikia kartoti visuomet tuo pačiu metu. Geriausia tyrimus atlikti ryte, gerai pailsėjus. Tyrimų data ir valanda įrašoma į tyrimų protokolą. Funkciniai rodikliai gali smarkiai pakisti kintant aplinkos temperatūrai, todėl tyrimus reikia atlikti vienodoje temperatūroje. Nereikėtų tirti sočiai pavalgiusio arba labai išalkusio žmogaus. Pateiksime keletą testų, plačiai paplitusių pasaulyje ir Lietuvoje, kurių pagrindinis matuojamasis rodiklis yra pulso dažnis. Šiuos rodiklius matematiškai apskaičiavus gaunama informacija apie aerobinį pajėgumą, kvėpavimo ir kraujotakos sistemų funkcinį pajėgumą ir fizinį darbingumą (Skernevičius J., 2004). 1.6 Rufjė testas Rufjė testas (Шеррер, 1973) - tai funkcinis mėginys, kai suminiam vertinimui imami ramybės pulso dažnio rodikliai, taip pat rodikliai, užfiksuoti, reaguojant į standartinį fizinį krūvį ir atsigaunant. Tiriamasis 5 minutes guli ant nugaros, tada skaičiuojamas pulsas per 15 s (f1). Tiriamasis ramiai atsistoja ir per 45 s 30 kartų atsitupia ir atsistoja (per 1,5 s atliekamas vienas veiksmas), skubiai atsigula ir vėl skaičiuojamas pulso dažnis per 15 s (f2). Trečią kartą pulsas skaičiuojamas per pirmos poilsio minutės paskutiniąsias 15 s (f3). Rufjė indeksas apskaičiuojamas pagal formulę: RI = 4 x (f1 + f2 + f3 ) - 200 10 Rufje mėginio schema: Gautus duomenis galima vertinti pagal lentelę. 4 lentelė Kraujotakos sistemos funkcijos vertinimas (Шeppep, 1973) Vertinimas Indekso reikšmė Labai didelis pajėgumai mažiau kaip 0 Didelis pajėgumas 0,1-5 Vidutinis pajėgumas 5,1-10 Vidutinis Širdies funkcijos nepakankamumas 10,1-15 Didelis Širdies funkcijos nepakankamumas 15,1-20 Ištvermę lavinančius sportininkus galima vertinti pagal 5 lentelę: 5 lentelė Ištvermės išlavinimo vertinimas pagal Rufjė indeksą Vertinimas Rufjė indeksas Labai geras treniruotumas -1 ir mažiau Geras treniruotumas -1,1-2,9 Patenkinamas treniruotumas 3-6,9 Blogas treniruotumas 7-9,9 Labai blogas treniruotumas daugiau kaip 10 Paprasčiau Rufjė indeksą galima apskaičiuoti pagal 6 lentelę. Kairiajame stulpelyje f1 + f2 + f3 sumos skaičiaus dešimtys, viršutinėje horizontalioje eilutėje - po dešimčių einantys vienetai. Pavyzdžiui: testuojant užregistruota f1 = 15 tvinksnių, f2 = 30 tvinksnių, f3 = 20 tvinksnių, tai fI + f2 + f3 bus lygu 65. Šiuo atveju stulpelyje randame skaičių „60", o viršutinėje eilutėje randame skaičių „5". Taigi tiriamojo Rufjė indeksas bus lygus 6, o kraujotakos sistemos funkcinis pajėgumas vertinamas patenkinamai (Skernevičius J., 2004). 6 lentelė Rufjė indekso skaičiavimas 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 40 -0,4 3,6 3,2 -2,8 -2,4 -2,0 -1,6 -1,2 -0,8 -0,4 50 0 0,4 0,8 1,2 1,6 2,0 2,4 2,8 3,2 3,6 60 4,0 4,4 4,8 5,2 5,6 6,0 6,4 6,8 7,2 7,6 70 8,0 8,4 8,8 9,2 9,6 10,0 10,4 10,8 11,2 11,6 80 12,0 12,4 12,8 13,2 13,6 14,0 14,4 14,8 15,2 15,6 90 16,0 16,4 16,8 17,2 17,6 18,0 18,4 18,8 19,2 19,6 2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI Tikslas: Ištirti vidutinių nuotolių bėgikų arterinio kraujo spaudimo ir Rufje indekso pokyčius parengiamojo ir varžybinio laikotarpio treniruotėse. Uždaviniai : 1. Nustatyti arterinio kraujo spaudimo pokyčius ramybės būsenoje, dėl treniruočių poveikio. 2. Nustatyti arterinio kraujo spaudimo pokyčius parengiamojo ir varžybinio laikotarpio treniruočių metu. 3. Atlikti organizmo funkcinės būklės suminį vertinimą pagal Rufje indeksą ir jo pokyčius parengiamajame ir varžybiniame laikotarpiuose. 3. TYRIMŲ ORGANIZAVIMAS IR METODIKA 3.1. Tyrimo metodai: 1. Literatūros šaltinių analizė 2. Arterinio kraujo spaudimo matavimas 3. Rufje testas 4. Matematinė statistika Arterinio kraujo spaudimo matavimas Korotkovo metodu kairės rankos žasto srityje matavome arterinį kraujo spaudimą. Analizavome šiuos AKS rodiklius: sistolinį slėgį, diastolinį slėgį, sistolinio ir diastolinio slėgių skirtumą. Rufje testas Tiriamasis 5 minutes guli ant nugaros, tada skaičiuojamas pulsas per 15 s (f1). Tiriamasis ramiai atsistoja ir per 45 s 30 kartų atsitupia ir atsistoja (per 1,5 s atliekamas vienas veiksmas), skubiai atsigula ir vėl skaičiuojamas pulso dažnis per 15 s (f2). Trečią kartą pulsas skaičiuojamas per pirmos poilsio minutės paskutiniąsias 15 s (f3). Šis testas naudojamas organizmo funkcinės būklės suminiam vertinimui. Matematinė statistika Tyrimo metu registruoti AKS rodikliai ir Rufje testo rezultatai apdoroti remiantis matematinės statistikos rodikliais, naudojant PC MS Excel programą. Dydžiai pateikiami kaip aritmetiniai vidurkiai (m)  aritmetinio vidurkio paklaida (SEM). 3.2. Tiriamasis kontingentas: Tyrime dalyvavo septyni sportininkai, LKKA studentai, vidutinių nuotolių bėgikai, kurių amžius 19,9±0,6 m. 3.3. Tyrimo protokolas Tyrimai buvo atliktas 2003 m. rudens parengiamajame ir 2004 m. žiemos varžybiniame treniruočių etapuose. Viso atlikti keturi tyrimai: 2 parengiamajame ir 2 varžybiniame laikotarpiuose. Krūvio intensyvumas: tiriamieji pirmus du tyrimus atliko dozuota krūvį, anaerobinės apykaitos slenksčio zonoje, kuris buvo pasirenkamas pagal individualias tiriamojo fizines galimybes. Tyrimuose atliktuose varžybiniame laikotarpyje, tiriamieji atliko kartotinį atkarpų bėgimą 1000 m. ir 400 – 200 m. Arterinio kraujo spaudimo matavimas: Vieno tyrimo metu kraujospūdis buvo matuojamas penkis kartus. Pirmas matavimas atliekamas prieš pradedant pramankštą, ramybės būsenoje. Antras matavimas atliekamas po pramankštos, t.y. po 10 min. lėto bėgimo. Trečias matavimas atliekamas prieš pat intensyvų bėgimo krūvį. Ketvirtas matavimas atliekamas iš kart po intensyvaus krūvio, t.y. po bėgimo. Penktas matavimas atliekamas praėjus trims minutėms po intensyvaus krūvio baigimo. Rufje testas Vieno tyrimo metu Rufje indeksas buvo matuojamas 4 dienas iš eilės ryte ir vakare. Pirmi matavimai buvo atliekami diena prieš treniruotę, antri – treniruotės dieną, treti – diena po treniruotės, ketvirti – dvi dienos po treniruotės. Kiekvieną dieną Rufje indeksas buvo matuojamas ryte ir vakare. Visi tyrimo duomenys buvo registruojami tyrimo protokole ir apdorojami matematinės statistikos metodu. 4.TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS 4.1. Kraujospūdžio kitimas ramybės būsenoje 2003 m. rudens parengiamajame ir 2004 m. žiemos varžybiniame treniruočių etapuose Korotkovo metodu buvo registruojamas vidutinių nuotolių bėgikų arterinis kraujospūdis prieš treniruotes. Viso atlikti keturi matavimai: 1 ir 2 parengiamajame, 3 ir 4 varžybiniame laikotarpiuose. Gauti rezultatai pateikiami 1 paveiksle. 1 pav. Kraujo spaudimo reikšmių prieš treniruotes vidurkiai Pirmojo matavimo metu SKS buvo 124,1±2,1 mmHg. Sekančių matavimų metu buvo užregistruotas padidėjęs kraujospūdis. Antrojo matavimo metu jis sudarė 131,1±2,9 mmHg., trečiojo – 135,7±2,2mmHg, o ketvirtojo – 135,1±2,3mmHg. Tarp pirmojo ir antrojo matavimų kraujospūdžio skirtumas buvo patikimas (p0,05). Nors tyrimo metu buvo pastebėti kraujospūdžio pokyčiai, tačiau tiek grupės vidurkio, tiek atskirų tiriamųjų reikšmės atitinka Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomenduojamą SKS, t.y. 100 – 139 mmHg (Skirius, 1998). Analizuojant DKS pokyčius parengiamajame ir varžybiniame treniruočių etapuose pastebimas DKS reikšmių sumažėjimo tendencija, tačiau pokyčiai nėra statistiškai patikimi (p>0,05). Mūsų užregistruotos grupės DKS vidurkis atitinka Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomenduojamą DKS, t.y. 60 – 80 mmHg (Skirius, 1998). 4.2. Kraujospūdžio kitimas intensyvių treniruočių metu Tyrėme AKS pokyčius treniruotės metu. Kraujospūdžio matavimai buvo atliekami prieš pradedant pramankštą, ramybės būsenoje, po 10 min. lėto bėgimo, prieš pat intensyvų bėgimo krūvį, iš kart po bėgimo krūvio ir praėjus trims minutėms po bėgimo. 2 pav. Kraujospūdžio kitimas treniruotės eigoje Pirmojo matavimo metu (ramybėje) buvo užfiksuotas 124,1±2,1 mmHg sistolinis ir 80,3±1,1 mmHg diastolinis kraujospūdis. Atliekant pramankštą SKS didėjo, o DKS sumažėjo. Reikšmių pokyčiai yra statistiškai patikimi (p0,05). 4 pav. DKS kitimas skirtingo intensyvumo treniruočių metu Vertinant atlikto krūvio poveikį organizmui labai reikšmingi yra atskiri AKS elementai tokie kaip pulsinis slėgis:S-D (Sagiv et al.,1999). Pulsinio slėgio pokyčiai pavaizduoti 5 paveiksle. 5 pav. Pulsinio slėgio pokyčiai po skirtingo intensyvumo fizinių krūvių Atliekant didėjantį fizinį krūvį organizmui reikalinga daugiau energetinių medžiagų. Kad būtų patenkintas didėjantis organizmo poreikis įsijungia sisteminės kraujotakos reguliaciniai mechanizmai kurie nukreipti pulsinio slėgio gradientui palaikyti (jis yra būtinas reikiamam kraujotakos intensyvumui dirbančiuose raumenyse užtikrinti). Tai vyksta, kai širdies darbo rodikliai ir bendra periferinio pasipriešinimo kaita susiderina (Casiglia et al., 1994; Palatini, 1998; Sagiv et al.,1999; Lim et al., 2001). Mūsų atliktų tyrimų metu galima pastebėti, jog didėjant krūvio intensyvumui patikimai didėja ir pulsinis slėgis (p

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!