Antanas Škėma (modernizmas, egzistencializmas XX a. vidurio, egzodo autorius)

Antanas Škėma (modernizmas, egzistencializmas XX a. vidurio, egzodo autorius) Kūrybos temos  Žmogaus egzistencija  Emigracija (jos poveikis žmogui)  Kūryba  Kančia  Meilė  Susvetimėjimas  Absurdas  Mirties baimė  Asmenybės susiskaldymas  Laisvė (arba jos nebuvimas)  Darbas (jo poveikis žmogui)  Žmogaus likimas katastrofų laikotarpiu  Gyvenimo prasmė Egzistencinis klausimas Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ „Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje“,- teigia kinų filosofas LaoDzė. Šia mintimi savo romaną „Balta drobulė“ pradeda XXa. lietuvių modernistas Antanas Škėma. Žmogaus egzistencijos tema yra viena svarbesnių šio autoriaus kūryboje. Žmogus, nuolat mąstydamas apie gyvenimo beprasmiškumą, niekada nebus visiškai laimingas. Škėma savo romane ir vaizduoja žmogų, suprantantį aplinkui esantį absurdą ir dėl to itin kenčiantį. „Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę<..> optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas- blogis, nes gyvenimas-karas“, -taip filosofo A.Šopenhauerio mintis ėmė į save pagrindinis romano veikėjas Antanas Garšva. Tokių minčių lydimas jaunystėje jis pabandė nusižudyti, tačiau paskutinę akimirką išsigando. Garšva pasirinko gyvenimą, tačiau pesimistu išliko visą gyvenimą. Tik romano pabaigoje skaitytojas pamato kitokį veikėjo veidą. Jis laimingas. „Kelios minutės iki dvyliktos. Garšva sėdi ant gelėto linoleumo. Jis sėdi rojuje. Prie mėlynų kalnų<..>Garšva laiko popieriaus lakštą ir plėšo jį į siauras juostas. Jo veidas laimingas. Romaus idioto. Jis uosto popierių. Jo veidas šinšilo“. Garšva išprotėja ir tik tada, kai nieko nebesupranta, pasijaučia laimingas. Tie, kurie jaučia ir supranta tikrąjį gyvenimo skausmą, negali būti laimingiausi žemėje. Taigi, Antanas Škėma savo romane „Balta drobulė“ vaizduoja palaužtą kasdienybės žmogų, kuris gyvenimo džiaugsmą pajunta tik išprotėjęs - tai yra nebesuprasdamas viso aplink esančio absurdo. Absurdo tema Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ XX a. modernusis lietuvių rašytojas Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ kalba apie pasaulio absurdiškumą, dažną beprasmiškumą bei ribotumą. Pagrindinis kūrinio veikėjas Antanas Garšva yra emigrantas iš Lietuvos, dirbantis liftininku didžiausiame Niujorko viešbutyje: „Vien keturiasdešimt keltuvininkų”. Tapęs emigrantu ir pradėjęs dirbti keltuvininku Garšva tarsi praranda teisę būti savimi, nes taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą ir elgesį: „Antanas Garšva nukabina keltuvininko uniformą. Mėlynas kelnės su raudona siūle ir burokinės spalvos švarką su mėlynais atlapais „auksinėmis“ sagomis, pintais antpečiais. Švarko atlapų kampuose blizga numeriai. 87 iš kairės, 87 iš dešinės“. Šis monotoniškas ir neperspektyvus darbas jį paverčia tarsi robotu, neleidžia pasireikšti jo meniškajai pusei. Garšva supranta, kad jautrus ir mąstantis žmogus, o ypač meninkas, nereikalingas jį supančiai aplinkai, kuri trokšta tik pinigų, pasilinksminimų ir pigaus blizgesio, bet intelektas ir erudicija Garšvai trukdo pristaikyti prie visuomenės, jis jaučiasi joje svetimas, kenčia. Liftas romane tampa tarsi XX a. gyvenimo kalėjimo simboliu - Graikų mitologinio Sizifio mito ir egzistencializmo derinys: „Up ir down, up ir down. Senos legendos nežūsta. Kai Sizifis nugrius, kitas atsirems į akmenį“, „Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje. Nauji dievai čia perkėlė Sizifą“. Šiuolaikinis pasaulis romane vaizduojamas sustabarėjęs, dirbtinas, kupinas dviveidžių, siekiančių tik materialinių vertybių ir pamirštančių meną, meilę, individualumą bei artimą tarpusavio ryšį žmonių. Garšvos beprasmiškas darbas dėl pragyvenimo šalitinio yra pavyzdys, atskleidžiantis XX a. problemas bei absurdiškumą. Gyvenimo prasmės tema A. Škėmos romane „Balta drobulė“ Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ išryškėja viena pagrindinių autoriaus kūrybos temų – tai gyvenimo prasmė. Pagrindinis romano veikėjas į Niujorką emigravęs keltuvininkas bei poetas Antanas Garšva jau nuo paauglystės bando atsakyti į egzistencinius klausimus skaitydamas filosofų veikalus, kurių pesimistiškos mintys net sukelia gimnazistui norą nusižudyti. Vėliau emigravęs į JAV ir dirbantis keltuvininku Garšva suvokia gyvenimo absurdą ir prilygina save A. Kamiu aprašytam Sizifui : „Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje. Nauji dievai čia perkėlė Sizifą.“ Garšva suvokia savo darbo beprasmiškumą, kas jį paverčia absurdo žmogumi. Savo gyvenimą poetas siekia įprasminti kūryba ir taip palikti savo pėdsaką literatūros istorijoje: „Norėčiau parašyti ciklą eilėraščių, kur kiekviena raidė lyg neišskaptuojamas ornamentas. (...) Aš visą laiką sergu šituo. Keletas brūkšnių marmure, štai ko trokštu.“ Kūryba Garšvai buvo lyg manija, poetas netgi susidėdavo su moterimis ne dėl meilės, o ieškodamas kūrybinio įkvėpimo, medžiagos eilėraščiams. Kūryba jam kaip dvasinė vertybė, kaip savęs išreiškimas. Deja, kūrinio pabaigoje veikėjas suvokia, jog didžioji gyvenimo prasmė ir yra pats gyvenimas: „Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir praradau daug laiko.“ Poetas galiausiai atranda harmoniją, savo santykį su pasauliu, ryžtasi nešvaistyti laiko, gyventi „čia ir dabar“. Gaila, veikėjo gyvenimas pasibaigia tragiškai, jis netenka proto, virsta laimingiausiu pasaulyje idiotu, taip ir neparašiusiu vienintelio gyvenime eilėraščio. Taigi, romane „Balta drobulė“ kalbama apie nelengvas pagrindinio veikėjo gyvenimo prasmės paieškas. Kontekstai  Kultūrinis. Vartojami užsienio kalbų žodžiai (O.K., Bye), Vakarų kultūros įtaka.  Biografinis. Autoriaus panašumas į Garšvą: motina uždaroma į psichiatrinę, vardas-Antanas, pedagogai tėvai, atostogos Palangoje, vaikystės prisiminimai( Austrijos kurorte dovanų gautos vyšnios), bendri vaikystės žaidimai, istorinė situacija, ironiškas požiūris į pasaulį, gyvenimas JAV, darbas lifte.  Istorinis. Pirmasis pasaulinis karas, pilietinis karas Rusijoje, tarpukaris, Antrasis pasaulinis karas, Lietuvos okupacijos XXa.  Filosofinis. Minimos Artūro Šopenhauerio mintys, filosofinės idėjos.  Religinis. Turino drobulė, scena Juozapato pakalnėje-egzistencialistinio paskutinio teismo groteskas.  Romanas „Balta drobulė“ yra autobiografiškas, nes A. Škėma, kaip ir pagrindinis veikėjas, emigravo į JAV, dirbo keltuvininku, turėjo inteligentus tėvus, motina gulėjo psichiatrijos ligoninėje, prieš emigruojant į JAV abu gyveno karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje.  Škėmai didelę įtaką kūryboje darė A. Kamiu filosofinės idėjos, esė „Sizifo mitas“, taip pat tokie filosofai kaip Šopenhaueris ir Nyčė bei lietuvių rašytojai, tokie kaip A. Nyka – Niliūnas ir H. Radauskas.  Šio romano pagrindu 2012 metais Kauno nacionaliniame dramos teatre buvo pastatytas spektaklis (rež. Jonas Jurašas).  Anot Henriko Radausko, Antanas Škėma pirmasis parodė, kaip jaučiasi kaimo žmogus miesto kultūroje.  Bendravo ir mokėsi iš poeto Henriko Radausko, tai turėjo įtakos jo kūrybai. Citatos  „Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje.“ (originalas LaoDzė)  „Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai; mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę“  „Gyvenimas-blogis, nes gyvenimas-karas“  „Kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas“.  „Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę.”  „Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje.”  „Sizifo beprasmiškume glūdi tiesa. Kai Sizifas pargrius, kitas atsirems į akmenį.”  „Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti.“ („Balta drobulė“) Biografija Lietuvių moderniosios literatūros atstovas, prozininkas ir dramaturgas Antanas Škėma gimė 1910 m. Lenkijoje, Lodzėje, vėliau su tėvais gyveno Rusijoje, Ukrainoje. Šeimai grįžus į Lietuvą, mokėsi medicinos, teisės, tačiau mokslų nebaigė; daugiausia laiko skirdavo teatrui: vaidino Kauno ir Vilniaus valstybiniuose dramos teatruose, režisavo spektaklius, pats ėmėsi dramaturgijos. 1944 m. su žmona ir dukra pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Ten dirbo įvairiuose fabrikuose darbininku, viešbučio liftininku, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos teatrinėje veikloje, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 1961 m. žuvo automobilio katastrofoje netoli Čikagos. Literatūroje A. Škėma debiutavo 1929 m. novele „Baimė", kurioje atsispin­di esminė jo ieškojimų kryptis - dėmesys žmogaus psichikos būsenoms, protu nesuvokiamiems likimo posūkiams. Vėliau Vokietijoje ir Amerikoje rašytojas išleido keletą novelių ir apysakų knygų: „Nuodėguliai ir kibirkštys" (1947), „Šventoji Inga" (1952), „Čelesta" (1960). Jose ironiškai žvelgia į žmonijos istoriją, jų žmogus absurdiškame pasaulyje ieško Dievo ir meilės. Be novelių, parašė devynias dramas (žinomiausia -„Pabudimas"), kuriose svarsto amžinuosius meilės ir mirties klausimus. Romanas „Balta drobulė", vienas žymiausių šio žanro kūrinių lietuvių literatūroje, buvo parašytas 1954 m., bet išspausdintas tik 1958 m. Jis pasižymi modernia pasakojimo forma. A. Škėmos literatūrines pažiūras atskleidžia ne tik jo grožinė kūryba, bet ir publicistika bei literatūros kritika. Jis smerkė tokius kūrinius, kuriuose atvirai deklaruojamos tautinės ir krikščioniškos vertybės laikomos svarbesnėmis už meninius literatūros ieškojimus. A. Škėma šaipėsi iš miesčioniško išeivijos skonio ir antrarūšės literatūros garbinimo. Jo nuomone, lietuvių literatūra turi tapti moderni ir artima Vakarų literatūros kontekstui. Kūrybos bruožai l . Romano „Balta drobulė" veiksmas trunka beveik parą (prasideda be šešių minučių keturios po pietų ir baigiasi kitos dienos rytą apie dvyliktą). Šioje „paros istorijoje" dominuoja sąmonės srautas, t.y. pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrindinis romano veikėjas Antanas Garšva. Išorinė tikrovė rodoma kaip Garšvos sąmonės produktas: prisiminimai, jausmai, reakcija į žmones, kuriuos Garšva kelia liftu, asociacijos, net išgyvenamos vizijos - viskas susipina ir teka kaip fragmentiškas, bet nenutrūkstantis srautas. 2. Greta sąmonės srauto, perteikiamo dažniausiai pirmuoju asmeniu, atsiranda trečiojo asmens balsu sakomi žodžiai. Tai pasakotojas, žvelgiantis iš šalies ir komentuojantis, ką Garšva veikia ir kur jis yra. Visažinis pasakotojas taip pat papasakoja kai kuriuos Garšvos ankstesnio gyvenimo epizodus. 3. Be sąmonės srauto ir iš šalies žvelgiančio pasakotojo teksto, romane pateikiami ir Garšvos užrašai, kuriuose pagrindinis veikėjas prisimena ir pasakoja apie savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje. 4. Minėti trys pasakojimo tipai romane nuolat kaitaliojami dažnai nepaisant pastraipų ar kitokių grafinių ženklų. 5. Romane pavaizduota tik vieno personažo - Antano Garšvos, keturiasdešimties metų vyro, dirbančio keltuvininku, t.y. liftininku, gyvenimo istorija, bet ji parodyta įvairiais požiūriais. Garšva - keltuvininkas. Privaloma uniforma - suvienodinimo ženklas, Garšva jaučiasi prarandantis individualybę: jis - tik 87 numeris, negali bendrauti su žmonėmis, nes privalo stropiai atlikti keltuvininko vaidmenį, uždara keltuvo erdvė primena kalėjimą ir t.t. Garšva - taip pat ir poetas. Kūryba jį gelbsti nuo rutinos ir aplinkos gniuždymo. Garšva tiki, kad kūryba gelbsti ir nuo mirties, ir daro žmogų žmogumi. Romano pabaigoje Garšva atranda, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, ir atsisako minties būtinai įrėžti savo vardą literatūros istorijoje. 6. Garšva jaučiasi esąs absurdo žmogus, skaudžiai junta gyvenimo beprasmybę ir savo padėties tragizmą, nes absurdą, kaip ir filosofas bei rašytojas Albertas Kamiu (Camus), suvokia sąmoningai. Gyvenimo absurdą Garšva siekia įveikti panieka ir ironija. 7. Garšva jaučiasi esąs nevykėlis. Liga apverčia jo gyvenimą aukštyn kojom, paaštrėja kaltės jausmas, katastrofos nuojautos daro gyvenimą neįmanomą. 8. „Balta drobulė" sukuria tragišką literatūrinę modernių laikų destruktyvaus pasaulio viziją, kokios dar nebuvo kaimo tematika besiremiančioje lietuvių prozoje. Romane svarstomi pasaulio pokyčiai, žmogaus dvasinė krizė, naujas santykis su realybe ir Dievu, apmąstoma emigranto patirtis Antanas Škėma “Balta Drobulė” Biografijos nuotrupos. Antanas Škėma – itin savitas dramaturgas, prozininkas, miesto kultūros rašytojas. Draugai A. Škėmą, kaip nepritampantį prie aplinkos, dar Lietuvoje vadino emigrantu – rašytojas kurdamas stengėsi būti atviras, neieškojo patogių aplinkybių savo meniniams ieškojimams. Ypač nepritarė sentimentaliai patriotinei kūrybai bei miesčioniškumui emigracijoje. Manė, kad tikrieji kovotojai pasiliko Lietuvoje, todėl sentimentalus požiūris į tėvynę gal ir išreiškia tikruosius jausmus, bet nieko bendra su menu neturi. Nepritapėlio pozicija atskleidžiama egzistencialisto A. Škėmos autobiografiniame romane „Balta drobulė“. Romanas „Balta drobulė“ (parašytas 1954 m., išleistas 1958 m., nes niekas nenorėjo šokiruojančio kūrinio leisti). „Balta drobulė“ – tai vienas žymiausių XX a. lietuvių romanų. Garsiausias A. Škėmos kūrinys išsiskiria originaliu stiliumi, kompozicija bei veikėjo jausenomis. Kompozicija ir stilius. Pirma, kūrinio veiksmas – beveik para: Antanas Garšva eina į darbą (dirba didžiausiame Niujorko viešbutyje), yra vienas iš keltuvininkų, grįžęs namo patiria priepuolį ir išprotėja. Siužetą pasakoja tai Garšva (pirmuoju asmeniu), tai pasakotojas (trečiuoju asmeniu). Antra, be dabarties siužeto, yra pristatomas Garšvos dienoraštis, kurį vėliau jis perduoda Elenai (dienoraštyje pasakojama pirmuoju asmeniu). Trečia, pasakotojas taip pat pristato Garšvos praeities įvykius. Visi šie trys pasakojimai supinami į vieną ir pateikiami kaip sąmonės srauto technika, kaip literatūrinis koliažas, nuspalvintas ironijos, nes fragmentuotas pasakojimo būdas tinka šizofreniškos, susiskaidžiusios asmenybės būsenoms atskleisti. Egzistencinė krizė. Pagrindinis romano veikėjas išgyvena egzistencinę modernaus žmogaus krizę. Ji susijusi su vertybių pérkainojimu ir pirmiausia pasireiškia kaip tikėjimo krizė, kai žmogus, nors ir išsiilgęs Dievo, nebetiki jo gailestingumu. Abejonė tikėjimu atsiskleidžia Juozapato kalno papėdės teisme. Juozapato pakalnė Biblijoje reiškia Paskutiniojo teismo dieną, t. y. pasaulio pabaigą. Šiame teisme išryškėja Antano Garšvos abejonės bažnyčios ritualų bei religinių tiesų prasmingumu. Dangiškojo teismo vizija atskleidžia, kad žmogus vertinamas tiek, kiek jis paklusnus tikėjimo dogmoms. Toks aklas paklusnumas netenkina modernaus žmogaus. Be to, dangiškasis teismas yra kito, žemiškojo teismo, kurį surengė Garšvai sovietų NKVD darbuotojai (saugumiečiai), siekdami priversti jį bendradarbiauti, atspindys. Savotiškai pasaulio pabaigai prilygsta okupacinio režimo žiaurumai: Garšva taip sumušamas ir pažeminamas, kad netrukus atsiduria beprotnamyje. Egzistencinę krizę pagilina sąžinės teismas, kuris Garšvą persekioja dėl karo pradžioje nužudyto ruso. Ši žmogžudystė prieštarauja Garšvos humanistinėms vertybėms, todėl verčia jaustis kaltą. Taigi trys teismai: enkavedistų, biblinis pasaulio pabaigos bei paties veikėjo sąžinės, byloja apie žmogaus žiaurumą, apie pasaulį be Dievo. Tik pasaulyje be Dievo (be moralinių vertybių), anot Garšvos, gali vykti nesuvokiamas žmonių naikinimas. Sistemos žiaurumui Garšva mėgina pasipriešinti bėgdamas iš Lietuvos, tačiau sąžinės balso niekas negali nuslopinti. Tapatybės krizė. Politinis emigrantas, modernus poetas Antanas Garšva, atsidūręs didžiausiame Niujorko viešbutyje, dirba keltuvininku. Su juokinga, anot veikėjo, operetine uniforma, su baltomis, pasak Garšvos, chirurginėmis pirštinėmis jis jaučiasi praradęs savo tapatybę. Martyno Mažvydo, pirmosios lietuviškos knygos autoriaus, paminėjimas leidžia suprasti, jog Antanas Garšva save priskiria lietuvių kultūrai. Kita su lietuvių kultūra, šiuo atveju istorija, susijusi detalė – iš motinos paveldėtas senelės žiedas, menantis romantišką meilę ir 1863 m. sukilimą, po kurio buvo uždrausta lietuviška spauda. Deja, žiedą, individo identiteto ženklą, dengia baltos pirštinės, ir, kaip prasitaria pats Garšva, žuvį prarijo liūtas (žuvis čia – motinos bajorės herbo detalė, o liūtas – Niujorko viešbučio emblema). Niujorkinę dykumą, t. y. dvasinį vienišumą, išgyvenantis veikėjas save lygina su persodintu akacijos krūmu (kūrėjo emigranto metafora), kur augalas niekaip neprigyja svetimoje žemėje. Poetas vartotojų pasaulyje tampa žmogumi skaičiumi – tik menku žmogėnuku daugiamilijoniniame Niujorke. Su kauku save tapatinantis Garšva pastebi, kad mitinė baltų būtybė tuoj bus aprengta lininiais drabužėliais – šis veiksmas, remiantis tautosaka, turi pavergimo prasmę: kauką amžinai užvaldo tas, kuris jį aprengia drabužiais iš lino. Kita vertus, mãžai tautai atstovaujantis poetas Garšva Niujorke, viename iš pasaulio megapolių, jaučiasi kaip didžiulio mechanizmo sraigtelis („... man belieka būti rato dantimi keltuve.“), tą patvirtina ir samplaika „ranka rankena“, nuoroda į technikos užgožtą žmogų. Vakarų kultūrai atstovaujančiam menininkui tokia jausena prilygsta mirčiai. Juk absurdo žmogus Garšva ir kuria tam, kad galėtų pasipriešinti nebūčiai. Deja, vartotojų pasaulyje jis reikalingas ne kaip kūrybinga asmenybė, bet kaip techninis darbuotojas. Geriausiai individo beprasmybę išreiškia keltuvininko darbo palyginimas su Sizifo mitu: pats gyvenimas žmogui tampa bausme, nes, sukrėstas karo žiaurumų, Garšva nebetiki egzistencijos prasmingumu. Absurdo žmogus pasaulį mato be jokių pagražinimų, jokių dekoracijų, tačiau vis tiek mėgina gyventi, bando savo nykiai egzistencijai suteikti bent kiek prasmės. Ta mažyte prasme šizofrenija sergančiam Garšvai tampa kūryba, tačiau žudo sraigtelio gyvenimas, todėl poetas priverstas tenkintis niekinga egzistencija. Tačiau, matydamas savo bejėgiškumą, protestuoja prieš sistemą – nebegeria vaistų, nes bijosi prarasti savastį. Išvada. Romano protagonistas Antanas Garšva – XX a. vidurio žmogus po katastrofos. Visų pirma pozityvi egzistencialisto A. Škėmos romano pabaiga neįsivaizduojama, nes Garšvos liga – pirmiausia XX a. žmogaus po katastrofų metaforiška būsena (karas, emigracija, savo tapatybės praradimas, savęs kaip menininko nerealizavimas). Šizofrenija sergantis žmogus mato fragmentuotą, neatitaisomai suskilusį pasaulį – tokį pasaulį matė egzistencialistai, tokį pasaulį matė jų pagrindiniai veikėjai – absurdo žmonės (individai, mėginantys oriai gyventi beprasmį gyvenimą beprasmiame pasaulyje).

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!