Antanas Škėma - XX a. vidurio lietuvių rašytojas, katastrofinio modernizmo atstovas

Antanas Škėma –XXa. vidurio rašytojas, katastrofinio modernizmo atstovas lietuvių literatūroje. Kontekstas: Antanas Garšva artimas autoriui, nes abu emigrantai, kūrėjai, dirbantys nemėgstamą darbą. „Balta drobulė" - tai ir XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės patirties dokumentas, ir to laikotarpio dvasinės katastrofos apiben­drinimas, ir modernaus žmogaus savijautos - vidinio suskilimo, vie­natvės, pastovių vertybių ilgesio - negailestingai atvira, skausminga išraiška. Tai ir romanas apie kūrėją ir kūrybą, ir romanas apie meilę; ir bene žymiausias XX a. lietuvių miestiškosios prozos kūrinys. (Romanas parašytas „sąmonės srauto“ forma ir yra priskiriamas XX a. vidurio katastrofų literatūrai,) Antanas Garšva : • Tikras XXa. žmogus, pakėlęs didžiulį katastrofišką epochos krūvį. Emigranto padėtis neatitinka Garšvos dvasinio turinio ir interesų. Iš to kyla ironiškas santykis su pasauliu ir savimi. Tradicinės vertybės (humanistinė moralė, tėvynės meilė, religija) pralaimi, iškyla kitos dvasinės atramos: žmogiškoji savigarba, solidarumas su kenčiančiu, kūrybinis sąžiningumas, meilė. Škėmos žmogus ilgisi tiesos ir Dievo, bet nežinomos jėgos, nesuvokiamos kaltės yra nuo jų atskirtas. • Pagrindinis veikėjas Antanas Garšva – emigrantas, it persodintas akacijos krūmas, sunkiai prigyjantis svečioje šalyje: tai Vakarų menininko tragedija, nes Niujorkas, vienas iš pasaulio megapolių, yra tarsi mašina (beje, kaip ir gamta), nuasmeninanti individą. Garšva tampa keltuvininku ir jaučiasi praradęs tapatybę, niekam neįdomus, nereikalingas, kaip koks Sisifas, dirbantis beprasmį darbą, nuolat ridenantis į kalną akmenį. Garšvos identitetą darbe paslepia keltuvininko uniforma, turinti numerį (skaičių) ir pirštinės, uždengiančios paveldėtą senelės žiedą, menantį 1863 m. sukilimą, - žmogus tampa skaičiumi, uniforma, bet ne individu. Individualybės praradimas Garšvai yra didžiausia tragedija. • Garšva – ir poetas. Kūryba jį gelbsti nuo rutinos ir aplinkos gniuždymo. Garšva tiki, kad kūryba gelbsti ir nuo mirties, ir daro žmogų žmogumi. Romano pabaigoje Garšva atranda, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, ir atsisako minties būtinai įrėžti savo vardą literatūros istorijoje. • Garšva jaučiasi esąs absurdo žmogus, skaudžiai junta gyvenimo beprasmybę ir savo padėties tragizmą, nes absurdą, kaip ir filosofas bei rašytojas Albertas Kamiu (Camus), suvokia sąmoningai. Gyvenimo absurdą Garšva siekia įveikti panieka ir ironija. • Garšva jaučiasi esąs nevykėlis. Liga apverčia jo gyvenimą aukštyn kojom, paaštrėja kaltės jausmas, katastrofos nuojautos daro gyvenimą neįmanomą. • Antanas Garšva yra protagonistas. • Antanas Garšva serga neurastenija, skaudžiai išgyvena, kadangi dirba monotonišką ir nemėgstamą darbą. Jis jaučiasi nelaimingas, nes dėl ligos negali sukurti tobulo eilėraščio. Taip pat Garšva skausmingai aukojasi atstumdamas savo mylimąją Eleną. Apie kūrybą: Eilėraščiais Garšva ne tik aistringai siekia save išreikšti, kad įveiktų mirtį ir paliktų pėdsaką literatūros istorijoje, bet ir grumiasi su pasaulio banalybe, pasaulio absurdu. Emigranto jauseną atskleidžia šios metaforos: jis tarsi sunkiai prigyjantis akacijos krūmas; jis lietuvis kaukas, kuris bus apvilktas lininėmis kelnytėmis ir tarnaus svečiai šaliai; jis svetimas, nes jį svilina niujorkinė dykuma, jis žmogus skaičius daugiamilijoniniame Niujorke, priverstas vilkėti juokingą uniformą, dirbti nekenčiamą darbą (uždara lifto erdvė, beprasmis jo kilnojimasis aukštyn žemyn)... Sąmonės srauto technika atskleidžia susiskaldžiusią, šizofrenišką asmenybę. Mãžai tautai atstovaujantis poetas Garšva Niujorke, viename iš pasaulio megapolių, jaučiasi kaip didžiulio mechanizmo sraigtelis („... man belieka būti rato dantimi keltuve.“), tą patvirtina ir samplaika „ranka rankena“, nuoroda į technikos užgožtą žmogų. Vakarų kultūrai atstovaujančiam menininkui tokia jausena prilygsta mirčiai. Juk absurdo žmogus Garšva ir kuria tam, kad galėtų pasipriešinti nebūčiai. Deja, vartotojų pasaulyje jis reikalingas ne kaip kūrybinga asmenybė, bet kaip techninis darbuotojas. Geriausiai individo beprasmybę išreiškia keltuvininko darbo palyginimas su Sisifo mitu: pats gyvenimas žmogui tampa bausme, nes, sukrėstas karo žiaurumų, Garšva nebetiki egzistencijos prasmingumu. Absurdo žmogus pasaulį mato be jokių pagražinimų, jokių dekoracijų, tačiau vis tiek mėgina gyventi, bando savo nykiai egzistencijai suteikti bent kiek prasmės. Ta mažyte prasme šizofrenija sergančiam Garšvai tampa kūryba, tačiau žudo sraigtelio gyvenimas, todėl poetas priverstas tenkintis niekinga egzistencija. Tačiau, matydamas savo bejėgiškumą, protestuoja prieš sistemą – nebegeria vaistų, nes bijosi prarasti savastį. Tapatybės krizė (veiksmas Amerikoje): a. Vakarų kultūros menininkas nenori tapatintis su vartotojų sistema, nes jam nepakanka būti tik sraigteliu, b. su juokinga keltuvininko, anot veikėjo, operetine uniforma, su baltomis, pasak Garšvos, chirurginėmis pirštinėmis jis jaučiais praradęs savo tapatybę, virtęs žmogumi skaičiumi, c. Niujorkinę dykumą, t. y. dvasinį vienišumą, išgyvenantis veikėjas save lygina su persodintu akacijos krūmu (kūrėjo emigranto metafora), d. Garšva tapatinasi su lietuvių mitine būtybe kauku, aprengtu lininiais rūbeliais (tai pavergto individo įvaizdis), e. individo beprasmybę išreiškia keltuvininko darbo palyginimas su Sisifo mitu: pats gyvenimas žmogui tampa bausme, nes, sukrėstas karo žiaurumų, Garšva nebetiki egzistencijos prasmingumu, f. absurdo žmogus pasaulį mato be jokių pagražinimų, jokių dekoracijų, tačiau vis tiek mėgina gyventi, bando savo nykiai egzistencijai suteikti bent kiek prasmės, g. gyvenimo prasme šizofrenija sergančiam Garšvai tampa kūryba, h. Garšvos liga metaforiška prasme – pirmiausia XX a. žmogaus po katastrofų metaforiška būsena • Martyno Mažvydo, pirmosios lietuviškos knygos autoriaus, paminėjimas leidžia suprasti, jog Antanas Garšva save priskiria lietuvių kultūrai. Kita su lietuvių kultūra, šiuo atveju istorija, susijusi detalė – iš motinos paveldėtas senelės žiedas, menantis romantišką meilę ir 1863 m. sukilimą, po kurio buvo uždrausta lietuviška spauda. Deja, žiedą, individo identiteto ženklą, dengia baltos pirštinės, ir, kaip prasitaria pats Garšva, žuvį prarijo liūtas (žuvis čia – motinos bajorės herbo detalė, o liūtas – Niujorko viešbučio emblema). • Antano Škėmos modernistiniame romane „Balta drobulė“ atskleidžiamos kataklizmų apribotos individo vertybių pasirinkimo galimybės. Kūrinio protagonistas Antanas Garšva jaunystėje buvo tikras tėvynės patriotas, partizanavimo metais net nužudęs priešų kareivį, tačiau Lietuvoje įsigalėjus bolševikams, kurie ima cenzūruoti jo kūrybą (Garšvą verbavo NKVD žmonės, bet poetas nepasidavė, net patyręs fizinį smurtą ,nesutiko garbinti to, kas jam nepriimtina), vyras yra priverstas emigruoti į Ameriką. Čia jis gali laisvai kurti, įsimyli Eleną. (Kataklizmų sąlygomis individas negali laisvai rinktis vertybių.) [Kataklizma – katastrofa, didelė nelaimė, pasikeitimas] Ištraukos iš rašinių, remiantis Antanu Škėma: „Skaudžią emigranto dalią vaizdavo ir Antanas Škėma, žymus XX amžiaus vidurio egzodo lietuvių rašytojas. Savo kūryboje rašytojas siekė perteikti autentišką XX amžiaus žmogaus būties patirtį – žmogaus, kuris susiduria su katastrofiška laikotarpio tikrove, kuris grumtynėse su likimu pralaimi, kuris patiria asmens tapatybės krizę. Romane „Balta drobulė“ yra apmąstoma skaudžių įvykių nulemta emigranto patirtis, jame vaizduojama Antano Garšvos gyvenimo istorija. Iš pirmo žvilgsnio Garšva mums gali pasirodyti kaip paprastas, niekuo neišsiskiriantis vyras, dirbantis liftininku Amerikoje. Tačiau pasižiūrėjus kiek atidžiau pastebime, jog tai 87 numerį gavęs ir individualybę praradęs asmuo. Kiek geriau pažinus Garšvą, sužinome, kad vyras turi psichikos sutrikimų. Šis vyras jaučiasi sugniuždytas – jis nesugeba pritapti prie svetimos jam šalies, negali atrasti nei savęs, nei rasti bendros kalbos su kitais žmonėmis. Jo manymu, gyvenimas buvo absurdiškas, kuriame vienintelis išsigelbėjimas buvo pasitelkti į prisiminimus ir ironiją. Jis ne kartą yra pasakęs: „Belieka juoktis. Garsiai.“ Priešingai negu B. Sruogai, A. Garšvai juokas nepadėjo – Antanas Garšva išprotėjo, nes jam buvo pernelyg sunku ištverti tai, kas jį supo aplinkui. Analizuodama šį kūrinį supratau, jog atsidūręs svetimoje šalyje žmogus jaučiasi blogai, skaudžiai išgyvena, negali prisitaikyti. Antano Garšvos patirtis parodo mums, kokia sudėtinga, o kartais net ir absurdiška, yra emigranto dalia. Žmogus ne visada išlieka stiprus sunkiame gyvenimo etape, nes dažnai nebetenka jėgų ir stiprybės gyventi toliau. Taigi matome, kad emigranto dalia yra labai slegianti ir sunki, ir žmogus kartais nėra pajėgus ją išgyventi. Emigrantas Antanas Garšva jautėsi nesuprastas, svetimas kitoje aplinkoje.“ „Visai kitaip ironiją, kaip žmogaus stiprybės ženklą, vaizduoja XX a. vidurio lietuvių prozininkas ir dramaturgas Antanas Škėma psichologiniame intelektualiniame romane ,,Balta drobulė“. Čia pasakojama mirštančio Antano Garšvos istorija. Tai vienišo, nesuprasto, liguisto, tėvynės ir artimųjų netekusio kūrėjo drama, kurį kankina praeities kalčių našta. Garšva, suvokdamas savo ligos baigtį, nebesitiki iš gyvenimo nieko gero – jis myli Eleną, tačiau nepasiryžta jai įsipareigoti. Bendrą jų idiliško gyvenimo viziją Garšva ironizuoja, joje nėra nieko vertingo, tikro. Su gyvenimu pamažu atsisveikinantis Garšva iškelia savo, kaip kūrėjo misiją – parašyti tobulą eilėraštį. Tiesa, romano pabaigoje protagonistas suvokia esantis neįgalus jį parašyti. Garšva, vis labiau ir labiau jausdamas artėjančios mirties ženklus, apmąsto egzistencinius klausimus. Jis sako: ,,Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir praradau daug laiko.“. Taip pat romane regimi ir Garšvos prisiminimai iš karo metų – čia protagonistas į žiaurumus, kitų žmonių kančias reaguoja ciniškai – jis juokiasi per senutės laidotuves, nederamai komentuoja situaciją, nejaučia pagarbos žmogaus mirčiai. Garšva patirtą siaubą išreiškia juodojo humoro forma. ,,Vyriškos lyties suaugusiųjų lavonai man buvo neefektingi.“, - sako jis. Skurdas, alkis, tėvynės ilgesys nuolat kamuoja visą bendruomenę. Visą išskyrus Garšvą: „Mano patirtis ištobulėjo, ir pragaro kančios dabar man atrodė lyg tie Guliverio nuotykiai milžinų krašte“. Po skaudžių išgyvenimų Lietuvoje susiformavęs abejingumas jį visiškai atriboja nuo aplinkos. Atsiradęs šaltas ir ironiškas požiūris atsiskleidžia jam bendraujant su Vaidilioniu. Garšva – modernistas, nevertinantis klasikinių ir moralės dogmų pilnų kolegos posmų. Tarp jų susidariusi įtampa atspindi nuolatinį kartų konfliktą. Jų intelektualūs ginčai argumentuojami pareigos tėvynei atlikimu ir tikrosios poezijos kaip meno pripažinimu. Tačiau Garšva Vaidilonio negerbia dėl jam būdingo patoso, realybės sutaurinimo. ,,Vis dėl to aš gerbiu tave. Už techniką. ,,Ir bus laisva Tėvynė!“ Pakeisk vienintelę raidę. ,,Ir žus laisva Tėvynė!' Tavo technika nepalyginama. Žinai, tu man primeni vieną poetą. Zuiką. Prisimeni jį? Jūs abu cinikai. Nors, atsiprašau. Tu kvailesnis. Netrukus įtikėsi, kad esi misionierius.“ - taip Vaidiloniui sako Garšva. Ši, dviejų skirtingų asmenybių pozicija ribinėje situacijoje, puikiai parodo, kaip skirtingai į sunkumus reaguoja žmonės – vieni renkasi mesijistinį kelią, o kiti – ginasi cinizmu.“ „Visų antra, kartais susidariusios nepalankios istorinės ar asmeninės aplinkybės priverčia žmones išvykti, emigruoti iš tėvynės ir gimtųjų namų. Su šaknimis išrautas pasijunti tuo akacijos krūmu, kuris persodintas negali priaugti svetimoje dirvoje. Skaudų tėvynės ir gimtųjų namų ilgesį atskleidė Antanas Škėma. Tai XX amžiaus vidurio lietuvių išeivijos rašytojas, kurio psichologinis romanas ,,Balta drobulė“ parašytas sąmonės srauto forma. Romane atskleidžiamas desperatiškas individo siekis išlaikyti tautinį identitetą – atsidūręs toli nuo gimtųjų namų, Garšva visą laiką išgyvena nostalgišką tėvynės ir namų ilgesį, dažnai prisimena namus kaip ypatingą erdvę, kuri priminė stebuklingą sakmių pasaulį: „Šalia gyveno pelkės. . Migla gulėjo virš liūnų ir varlių, pempių, žolių atvaizdai švytėjo kaip šimtamečiuose veidrodžiuose”. Jo prisiminimuose iškyla Lietuva, tėvo smuikavimas, motinos liga, studijos tarpukario Kaune, pirmoji meilė Jonė, net eilėraštis apie pakaruoklius. Visa tai jam be galo brangu, bet tolima. Svetimame krašte pagrindinis kūrinio veikėjas dirba prabangiame Niujorko viešbutyje keltuvininku, jį kankina slegianti nuotaika, nes Amerikoje jis jaučiasi svetimas, nereikalingas ir nesuprastas. Ryšį su tėviške ir namais leidžia pajusti tik dovanotas motinos žiedas, kuris yra Garšvos asmens tapatybės ženklas ir simbolinė jungtis su praeitimi bei namais.  Garšva kenčia ne tik dėl bepras­miško darbo – lietuvių kalba tebemąstantis personažas išgyvena tam tikrą dvilypumą angliškai kalbančioje visuomenėje ir ironiškai sa­ve apibūdina kaip lietuvių tautos ambasadorių. Be to, Garšva, kaip po­etas, dar stipriau jaučia svetimumą ir priešiškumą sumaterialėjusiai visuomenei. Garšva norėtų nusivilkti uniformą, išsivaduoti iš kauko būsenos ir būti tiesiog žmogus, tęsti Maž­vydo pradėtą darbą, tačiau jo laisvę negailestingai suvaržo būtinybė užsidirbti pragyvenimui. Kitų galimybių, išskyrus bukinantį keltuvi­ninko darbą, emigrantas Garšva neturi. Vis grįžtantys prisiminimai apie tėvus, vaikystę, pirmąją meilę liudija gimtosios žemės ir namų ilgesį. Tėvynėje veikėjas užaugo, išgyveno pirmąsias laimės ir nusivylimo akimirkas, ten pradėjo kurti. Gyvenimas svetimoje žemėje suteikia tik kančią, verčia jausti skausmą, ilgesį, net beviltiškumą, kol tampi laimingu idiotu šinšilo veidu. Taigi, galima teigti, kad sunkiausiais gyvenimo momentais , kai esi priverstas išvykti iš gimtųjų namų atsiskleidžia tikroji žmogiškosios būties esmė.” „Žmogus dažnai negali suderinti pareigos ir asmeninės laimės, dėl to kyla vidiniai konfliktai. Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas, poetas Antanas Garšva, išgyvena dvilypumą dėl darbo nesuderinamumo su asmeniniais įsitikinimais. Visų pirmą turėtume žinoti tuometinę situaciją. Šeštąjame dešimtmetyje, kai vilties kada nors grįžti į Lietuvą nebeliko, išeivijoje tėvynės ilgesys ir praeities idealizavimas tapo pagrindine literatūros tema. Tokia literatūra buvo mielai spausdinama ir premijuojama, o įvairūs modernistiniai ieškojimai, ypač laužantys moralinius tabu, kėlė nepasitikėjimą ir pyktį. Būtent dėl tokios to meto situacijos poetas Antanas Garšva, apsistojęs Bavarijos stovykloje, smarkiai susikivirčijo su poetu Vaidilioniu. Garšvos nuomone poetas turi rašyti tik apie savo laikmetį, tai daryti nuoširdžiai ir nerašyti tada, kai negali. Tačiau Vaidilionio nuomone, poetai turi kelti tautą ir teikti žmonėms viltį stoti į kovą už savo šalį. Anot Garšvos, tokia kūryba yra melaginga ir netikra, nes Vaidilionis per savo kūrybą ragina tautą kautis, kol pats ramiai sėdi kitoje šalyje ir jo gyvybei negręsia pavojus. Tačiau dėl tokio mūsų pagrindinio veikėjo požiūrio nukenčia jo, kaip poeto, karjera. Jis negali kurti prieš savo valią, o kurdamas modernistines eiles lieka neįvertintas, kas labiausiai ir slegia poetinę sielą. Tačiau vėliau, išvykęs gyventi į modernistinę Ameriką, jis išgyvena dar sudetingesnį laikotarpį, kai pilka kasdienybė nebeįkvepia poetinės vaizduotės. Šį negalėjimą parašyti gero eilėraščio jis sulygina su šikšnosparnio bejėgyste dienos metu. Kitas žymus XX amžiaus vidurio lietuvių poetas Justinas Marcinkevičius dramoje „Mažvydas“ taip pat rašė apie tai, kaip žmogus negali suderinti pareigos su asmenine laisve. Dramos pagrindinis veikėjas – Mažvydas, vykdo savo kunigo pareigą, tačiau dėl to praranda asmeninę laimę. Jam meilė - aukščiausia vertybė. Tačiau Lietuvoje prisiekęs amžiną meilę Marijai, priesaiką sulaužo ir išvyksta dirbti į Prūsiją. Čia Mažvydas teisinasi pareiga tėvynei, tačiau supranta, kad aukojimasis dėl lietuviško žodžio ne tik neteikia džiaugsmo, bet ir sugriauna asmeninę laimę. Taigi negalėjimas suderinti aplinkos su vidine būsena, asmenybės dilema, ieškant balanso tarp savų susikurtų idealų ir to, ką „reikėtų daryti“ t.y. visuomenėje egzistuojančių vertybių, žmogui sukelia nuolatinius vidinius konfliktus, kurie ir įrodo asmenybės dvilypumą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!