A. Maceina: asmuo ir istoriosofija

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS ISTORIJOS FAKULTETAS LIETUVOS ISTORIJOS KATEDRA Dieninė s. f., III k., I gr. Agnė Vingelytė Antanas Maceina: asmuo ir istoriosofija Referatas Tikrina Dr. E. Kriščiūnas Vilnius, 2008 Trumpa A. Maceinos biografija Antanas Maceina (žiūrėti PRIEDAS NR.1) gimė 1908 m. sausio 27 d. Bagrėnų kaime, esančiame Marijampolės apskrityje. Baigęs Prienų "Žiburio" gimnaziją, 1924 m. įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tačiau ją paliko ir 1925m.įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo Teologijos – filosofijos fakultetą, kur studijavo literatūrą ir filosofiją. Universiteto nebaigęs, 1932m. grįžo į seminariją, tačiau kunigu taip ir netapo. 1934m. apggynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją "Tautinis auklėjimas". Antanas Maceina - iškilus lietuvių filosofas, teologas, pedagogas, poetas. Jo pagrindinės pareigos – Freiburgo ir Miunsterio (Vokietija) universitetų dėstytojas, docentas. Taip pat buvo Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto dėstytojas; Atetininkų meno draugijos pirmininkas; "Ateities" redaktorius. Kaip visuomeninis veikėjas, savo tikslus susiejo su atetininkais. 1941m. pasitraukė į Vokietiją, vokiečiams okupavus Lietuvą, sugrįžo. Frontui artėjant, vėl pasitraukė į Vakarus, dėstė Freiburgo(1956-1959), Miunsterio(1959-1970) universitetuose rusų filosofiją, Rytų Europos dvasos istoriją, tarybinę filosofiją, religijos filosofiją. A. Maceina yra ir poetas, skelbęs savo kūrybą A. Jasmanto slapyvardžiu. Savo poeziją sudėjo į rinktinę "Gruodas". A. Maceinos veikalai: "Pedagogikos istorija", "Kultūros filosofijos įvadas"(1936), "Socialinis teisingumas"(1938), "Buržuazijos žlugimas"(1940), "Didysis inkvizitorius"(1946 ir 1950), "Jobo drama. Žmogiškosios būties apmąstymas"(1950), "Saulės giesmė"(1954), "Didžioji padėjėja"(1958), "Bažnyčia ir pasaulis"(1970), "Didieji dabarties klausimai"(1976), "Asmuo ir istorija"(1981);studijos- "Pirminės kultūros pagrindai"("Logos",1936), "Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra"("Židinys",1938-1939). Svarbesni veikalai: „Asmuo ir istorija“; „Buržuazijos žlugimas“; „Dideiji dabarties klausimai“; „Didysis inkvizitorius“; „Didžioji padėjėja, Dievo avinėlis“; „Dievo ieškojimas“; „Dviejų istorijų kryžkelė“;„Mintys prisikėlimo istoriosofijai“; „Jobo drama“; „Ekonominis žmogus“; „Į organiškos valstybės kūrimą“; „Išlaisvinimo teologija“; „Filosofijos keliu“; „Filosofijos kilmė ir prasmė“ (1978); „Kaino prisikėlimas“; „Esminiai bolševizmo bruožai“; „Katalikiškoji akcija šių dienų šviesoje“; „Krikščioniškasis turinys ir lietuviškoji forma“; „Krikščionybė ir tarybinė etika“; „Kultūra ir žmogus“; „Kultūros filosofijos įvadas“; „Kutūros sintezė ir lietuviškoji kultūra“; „Niekšybės paslaptis“; „Per filosofiją prasiveržia dvasinis nerimas“ (pokalbis su Antanu Maceina); „Pirminės kultūros pagrindai“; „Prometėjizmo persvara dabarties kultūroje“; „Prometėjizmo problema‘ Ora et labora“; „Religijos filosofija“ (1975); „Saulės giesmė“; Socialinis teisingumas‘ Tauta ir valstybė‘ Tautinis auklėjimas; „Technikos prasmė“ „Tragiškoji Europa“; „Ugdomasis veikimas“. A. Maceinos istoriosofija Šio iškilaus Lietuvos filosofo istoriosofijai darė įtaką jo mokytojo Stasio Šalkauskio kultūros filosofija bei Nikolajaus Berdiavo (1874 – 1948) darbai. N. Berdiavas – įtakingas rusų religinis filosofas, jaunystėje sekęs neokantistine marksizmo versija ir sukūręs rusiškąjį „krikščioniškojo egzistencializmo“ variantą. A. Maceina, kaip ir S. Šalkauskis, ieškojo kultūros ontologinio statuso, istorijos tikslu jie laiko dievišką realybę, o istorijos prasmę supranta kaip žmogaus bendradarbiavimą su Dievu, keičiant prigimtąją tikrovę. Istorija ir S. Šalkauskiui, ir A. Maceinai yra progresyvus žmogaus kuriamos kultūros vyksmas, bet savo pabaigą pasiekia apokaliptinėje katastrofoje, kuriai sąlygas paruošia gėrio iur blogio kova istorijoje. Abu tarpukario lietuvių filosofai ieškojo nekintamų istorijos pagrindų, tam tikrų „gyvų“ istorinių galių, savotiškos istoriją lemiančios esmės. S. Šalkauskis kalba apie Rytų ir Vakarų pradus, A. Maceina – apie etnologinius pradus ir amžinas pasaulėžiūrines dvasios struktūras. Nors A. Maceina daugiausiai rėmėsi S. Šalkauskio darbais, vėliau koregavo savo mokytojo požiūrį į istoriją, naujai ją apibrėždamas ir dar glaudžiau susiedamas su religijos sritimi. „Kultūros filosofijos įvade“ jis istorijos esmę aptaria spręsdamas kultūros filosofijos ir istorijos filosofijos santykio klausimą. Gyvenimas Maceinai yra „iš esmės būties tapsmas“, kitaip tariant, „neatbaigta“ būtis (ne absoliutas) kaip tapsmas yra žmogaus suvokiama kaip gyvenimas. Maceina teigia: „bendrasis būties vykasmas, kiek jis yra gyvenimo vyksmas“1. Vadinasi, ne visas būties tapsmas yra tuo pat ir gyvenimas. Čia filosofas turi galvoje būties vyksmo dalį, nesusijusią su žmogumi, t.y. būties vyksmą iki žmogaus (gamtos ir Dievo santykius, gamtos evoliuciją). Bendrosios gyvenimo filosofijos (istorijos filosofijos) objektas yra gyvenimas kaip toks, arba patys bendriausi būties tapsmo pagrindai. Tuo remiantis, galima teigti, kad istorija yra ir gyvenimas kaip toks. Kas yra gyvenimas kaip toks ir koks jo ryšys su žmogumi, Maceina aiškina taip: „Būtent tapsmas, arba gyvenimas, kuriasi santykiuojant visoms būties rūšims, visiems jos laipsniams, būtent gamtai, žmogui ir Dievui. Tik iš šito visuotinio santykiavimo kyla gyvenimas. Tik šitų trijų veiksnių įtakoje jis vyksta ir eina į savo atbaigą.“2 Apie atskirą gamtos, žmogaus, Dievo gyvenimą galima kalbėti Maceinos „Kultūros filosofijos: kontekste tik kaip mechanišku protu iš organiško bendrojo gyvenimo atskirtas dalis. Istorinė kultūra yra pažangi kulrūra, nes kuriama tenkinti ne tik gamtai, bet visų pirma ir svarbiausia dvasiai. Maceina teigia: „Tikras istorijos gyvenimas reikalauja dvasios projekcijos į begalybę“. Dvasios statomų begalinių reikalavimų (jie niekada nėra apibrėžti) kultūra kartu darosi pažangi, visados eina į priekį, kad patenkintų begalinę dvasią. A. Maceina istorijos apibrėžimą tikslina taip: „Taip pat šitas vyksmas (žmogaus gyvenimo) turi būti nuolatinis žengimas pirmyn prie dvasios suvokto idealo, vadinasi, turi būti dvasios projekcija į begalybę, užbrėžta laike ir pasibaigianti tik amžinybėje“3. Istoriją su jos tikslu jungia antra pagrindinė gyvenimo forma – religija. Žmogus, pasak Maceinos, savo gyvenime sujungia du pasaulius – gamtinį ir dieviškąjį, taigi su abiem turi sąmoningų ir kūribinių santykių. Istorija apima ne tik žmogaus santykius su pasauliu, t. y. gamtą, bet ir žmogaus santykius su Dievus, t. y. religiją. Istorija todėl yra ne kuri nors žmogaus gyvenimo dalis, bet visas jo gyvenimas kaip toks, visa savo pilnatve ir visu savo turtingumu. Istorijoje susieina visi būties pradai (gamta, žmogus ir Dievas), visi jie dalyvauja visuotiniame būties vyksme, ir tuo visi jie yra istorijos apgaubti. Filosofas vėl teigia, kad istorija sukasi apie žmogų, tik duoda šiek tiek kitokį šio antropocentriškumo pagrindimą: „Bet ne dėl to, kad ji (istorija) būtų tik žmogaus padaras ir apimtų tik jo paties kūrybą, o dėl to, kad žmogus taip pat yra „sutirštintabuvimo lytis“, kad jis yra mikrokosmosas, kuriame susitelkia visi būties pradai ir kuris todėl savaime virsta viso gyvenimo centru. Ant apokalipsės pagrindo istorijos ir kultūros filosofija randa natūralų savo „atbaigimą“. Taigi filosofija yra užbaigiama teologijoje. Maceina, pasiremdamas Apokalipse, aptaria kultūros santykius su religija istorijos tėkmėje ir paties gyvenimo susilietimą su savo tikslu – dieviškąja realybe – per istorijos pabaigą ir „atbaigiamąjį“ Dievo kūrybos aktą. Apreiškimas visoje gyvenimo , visoje istorijos tėkmėje išskiria tris pagrindinius įvykius, su kuriais susiję visi kiti įvykiai. Trys svarbiausi istorinio gyvenimo įvykiai: 1. Pasaulio sutvėrimas; 2. Pasaulio atpirkimas; 3. Pasaulio perkeitimas. Panašiai kaip S. Šalkauskis, A. Maceina aptaria lietuvių tautinės kultūrosklausimą studijoje „Kultūrų sintezė ir lietuviškoji kultūra“. Maceinai Lietuvos istorijos faktai yra lietuvių tautos etnologinių pradų kaitaliojimosi, atbudimo, stiprėjimo arba silpnėjimo pasireiškimai, bylojantys lietuviškosios individualybės kontūrus. Pasiremdamas daugiausia etnologine medžiaga (tautosaka, liaudies menu, šeimos papročiais), Maceina konstatavo, kad lietuvių tautos struktūra susideda iš dviejų pagrindinių pradų: nomadinio, kuris yra bendras visiems indoeuropiečiams, ir matriarchatinio, atėjusio iš senųjų lietuviškosios teritorijos gyventojų. O „šitų tad dviejų pradų susijungimas ir sukūrė mūsų tautos istoriją“. Maceinos manymu, matriarchatinis ir nomadinis pradai lietuvių tautoje nėra susiderinę, nė vienas pradas nėra vyraujantis, todėl lietuvių tauta savo dvasia blaškosi nuo vieno prado prie kito. Tai lemia „staigius ir prieštaringus“ Lietuvos istorijos pokyčius: milžiniškos valstybės susikūrimą ir didelių plotų nuo Baltijos iki Juodųjų jūrų užkariavimą per palyginti trumpą laiką, šios valstybės žlugimą „be jokių ypatingų išviršinių katastrofu“ ir galiausiai XIX – XX a. emigrantų bangą, anot Maceinos, apėmusią trečdalį tautos. Šie įvykiai, filosofo Maceinos manymu, plėtojosi pagal lietuvių tautos pradų kaitos savotišką „algoritmą“, nes „ tautų istorijoje jų sudedamieji individualybės pradai nuolatos kaitaliojasi ir kiekvienas išgyvena tam tikrą pakilimą ir smukimą“. Taigi lietuvių tauta pradžioje išgyveno „intensyvų nomadinį istorijos tarpsnį“, kuris baigėsi su Vytautu. Po krikščionybės priėmimo prasidėjo svetimų kultūrų įtaka, lėmusi valstybės ir laisvės praradimą. Visi šie faktai buvo jau matriarchatinio prado atbudimo ir įsigalėjimo rezultatas. Šis intensyvus matriarchatinis mūsų istorijos periodas, pasak Maceinos, tęsiaisi ligi pat šių dienų. Tačiau jis numato ir trečiąjį, sintetinį lietuvių tautos istorijos tarpsnį, savotišką „renesansą“: „Kai istorinis likimas sujungs minėtus etnologinius pradus į organišką vienetą, kai mes savyje pradėsime gyventi vieningą gyvenimą, tuomet paradoksai išnyks iš mūsų gyvenimo ir tuomet lietuvių tauta pradės trečiąjį savo istorijos tarpsnį, savo tautinį renesansą“.4 Šis A. Maceinos atliekamas Lietuvos istorijos suskirstymas į tris tarpsnius labai primena Šalkauskio tezę, sintezę ir antitezę, tik čia suskirstymo kriterijus yra etnologinių pradų, o ne Rytų ir Vakarų sąveika. Etnologinių pradų žaismas Maceinai visgi yra esminis aiškinant lietuvių tautos istorijos įvykius. Tai gerai atsiskleidžia jo svarbiausių istorinių įvykių analizėje. Maceina išskyrė 5 esminius lūžinius Lietuvos istorijos įvykius: • Krikščionybės įvedimas; • Santykiai su rusais; • Santykiai su lenkais; • Valstybės praradimas; • Valstybės atgavimas. Krikščionybės įvedimas, pasak autoriaus A. Maceinos, kaip kiekvienas religijos pakeitimas, yra „gilus perversmas tautos gyvenime ir tauto sdvasioje“. Tačiau šis perversmas ustapo su nomadinio prado pralaimėjimu ir matriarchatinio prado iškilimu, „paskui kurį eina ir šitos dvasios sukurtų dalykų nykimas: mes netenkame tos didžios imperijos, mes netenkame savų įstatymų, mūsų hierarchinė visuomenės struktūra išsigema“5. Taigi krikščionybė, anot Maceinos, tik sustiprino matriarchatinį pradą ir palengvino jo pergal;ę, o krikščionybės specifiška kultūrinė įtaka nėra jo analizuojama. Ne krikščionybė, anot Maceinos, vienaip ar kitaip nulėmė lietuvių kultūros likimą; ji tik kaip antraeilis veiksnys įsijungė į etnologinių pradų bangavimą. Krikščionybės įvedimas Maceinai yra patogus chronologinis įvykis, pagal kurį galima periodizuoti Lietuvos istoriją. Savo laiko aktualijas Maceina interpretavo pagal savo kultūros teologiją arba „Apokalipsės šviesoje“: „dabartiniai laikai, žengdami į naktinį periodą,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!